|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tikrasis nuolankumas neabejotina vertybė Kun. Vytenis Vaškelis
Dievo Sūnus visatos mastu ir įsikūnijimo metu tapo tarsi nematoma molekule žmogumi, kad mes taptume tikrais žmonėmis Jo didingo kilnumo švyturėliais. Tai nėra perdėtas vertinimas, nes Jis dėl mūsų tapo tarnu, kad mes Jame galėtume apsisiausti mylimųjų Jo karalystės vaikų malone žėrinčiu apsiaustu. Viešpaties nuolankumo viršūnė yra nusižeminimo sostas ant kryžiaus. Tačiau kasdienybėje daug žmonių savo gyvenimo būdo veidą dažnai pridengia surogatinio nuolankumo kaukėmis. Antai pavaldinys, bijodamas netekti patinkančio darbo, perdėtai jam stengiasi įtikti ir savaip keliaklupsčiauja prieš savo valdininką, o šis savo kito darbuotojo atžvilgiu kartais esti nenuoširdžiai saldžiabalsis, veidmainiškai nuolankus, nes nenori jam mokėti teisėto atlyginimo. Pavyzdžiui, netikėtai susiklosčiusi situacija reikalauja sprendimo: mano pažįstamą kaimynas kitų akivaizdoje piktai kaltina nebūtais dalykais. Išdrįsdamas tarti tiesos žodį, galėčiau jį apginti ir sumažinti jo širdyje atsivėrusią nuoskaudos žaizdą, bet nepateisinamai nuolankiai tyliu, nes bijau, kad išsišokęs pats galiu nukentėti... Skaudu kalbėti apie netikro nuolankumo teatre dirbančius artistus, veidmainiškai atliekančius vaidmenis realiame gyvenime... Nors daug kas nuolankumą vertina kaip dvasinio silpnumo sinonimą ir pasitikėjimo savimi trūkumą, bet iš tiesų ši dorybė yra viena svarbiausių, nes, pasak Mahatmos Gandhi, tik nuolankus žmogus sugeba suprasti savo klaidas ir įvertinti savo žingsnius. Taigi nuolankumas yra klusnumas tiesai, kuri mus apsaugo nuo savo žmogiškų silpnybių sureikšminimo ir padeda sufokusuoti dėmesį į Dievą bei Jo žodį, suteikiantį laisvės polėkį daryti tai, ko iš mūsų reikalauja gyvenimo būtinybė. Kadaise Viešpats gėrėjosi karaliumi Dovydu, kuris atitiko Jo širdies sumanymus, nes buvo pasirengęs įvykdyti visus Jo norus (Apd 13, 22). Kai Dovydas, dar būdamas jaunas gyvulių ganytojas, suprato, kad su nuolankia širdimi turi paklusti Dievo planams ir stoti į žūtbūtinį mūšį su filistiniečiu Galijotu, nelygino savęs su šiuo milžinu, bet atsidavė dangaus pagalbai, ir, pasitikėdamas daugiau Juo, o ne savimi, drąsiai įveikė priešą. Kuo mes labiau pasitikime ir vadovaujamės: vien savo prigimtiniais gebėjimais ar Aukščiausiojo pagalba, kuri pranoksta visas mūsų asmenines pastangas? Kad Jame išsiskleistų mums suteiktos malonės ir galėtume uoliai bei vaisingai patarnauti kitiems, ką tik darome, viską skiriame didesnei Jo garbei, ir, į save žvelgdami per elementaraus kuklumo prizmę, visus pasiekimus priskiriame malonės veikimui, nes be Jo nuolatinės paramos negalėtume skinti vaisių, turinčių vertę ne tik šiame gyvenime... Pripažinkime: jei nebūtų mus mylinčio Dievo, nebūtų ne tik mus įkvepiančių kūrybingų minčių, kurių įkūnijimas yra esminė visuomenės civilizacijos augimo jėga, pažanga ir ateities garantas, nebūtų ir mūsų, turinčių Jo aukščiausio intelekto koeficiento dalį, nebūtų nieko, kas apskritai galėtų egzistuoti... Būtų absoliuti ir juoda nebūties tuštuma bei klaiki tyla, kurioje nėra ir niekada nebus net mikroskopinės gyvybės užuomazgos, nes nėra To, kuris galėtų duoti nors pirminį impulsą Gyvenimo pradžiai... Tačiau, kai tikime ir žinome, kad Dievas yra (tikintieji Jo buvimą pripažįsta ne tik iš Jo kūrinių (Rom 1, 20), bet ypač vertina Jo apsireiškimą žmogaus kūne), tuomet viskas esti kitaip. Užuot pasikliovę savo vienadienėmis ambicijomis, savęs nelaikome išmintingais (Rom 12, 16), bet dėkingai ir įsipareigojančiai priimame visas Jo geradarybes, nes, ką gauname, priskiriame Jo maloningai duotybei (1 Kor 4, 7). Tikrojo nuolankumo esmę taikliai apibūdina filosofas Nikolajus Berdiajevas: Nuolankumas ne žmogiškosios valios naikinimas, bet jos išgryninimas ir laisvas pajungimas Tiesai. Sekmadienio Evangelija atskleidžia du skirtingus seserų Mortos ir Marijos paveikslus. Morta yra sutelkusi visą savo dėmesį į vieną dalyką kaip tinkamiau patarnauti ir kuo gardžiau pavaišinti nepaprastą svečią Jėzų. Marija, prigludusi prie Jo kojų, kaip gyvąjį vandenį geria Jo žodžius. Ji buvo pastabesnė ir nuolankesnė už savo seserį, nenuleido savo širdies akių nuo Jėzaus ir suprato, kad dar neatėjo laikas iš virtuvės Jam nešti skanėstus. Dabar geriausias pasirinkimas yra visiškai nurimti ir tik būti su Juo... Protingas savo valios nukreipimas daryti tai, kas šią valandėlę yra tinkamiausia, yra nuolankus savęs pašventimas Jo valios vykdymui. Thomas Mertonas rašo: Nuolankusis nebijo, kad nepavyks. Iš tiesų jis nebijo nieko, net savęs, nes tobulas nuolankumas reikalauja tobulo pasitikėjimo Dievo galybe, Dievo, priešais kurį jokia galybė nereikšminga ir kuriam nėra jokių kliūčių. Nuolankumas yra tikriausias stiprybės ženklas. Nuolankusis tiki ir žino, kad, kaskart pirmenybę teikdamas tiesai, bus visur ir visada Tiesos saugomas ir mylimas.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |