Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiaus palinkėjimai Lenkijai ir Vidurio Rytų Europai

Apie Šventojo Tėvo kalbą Krokuvos karališkuose Vavelio rūmuose

Mindaugas Buika

Į Krokuvą atvykusį popiežių Pranciškų pasitiko Lenkijos prezidentas Anžejus Duda su žmona Agata ir tautiniais rūbais pasipuošę vaikai

Šventasis Tėvas į renginius važiavo miesto tramvajumi. Už jo stovi Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas

Šventojo Tėvo vadovautose pamaldose dalyvavo ir tūkstančiai kunigų

Popiežius Pranciškus sveikina jaunimą iš Krokuvos arkivyskupo rūmų balkono, iš kurio mėgdavo kalbėti ir šv. Jonas Paulius II

Šventasis Tėvas apsilankė Aušvico nacių mirties lageryje, kur susitiko su buvusiais kaliniais

Popiežius bendrauja su lenkų vienuolėmis

Pagrindinis apaštalinės Popiežiaus Pranciškaus kelionės Lenkijoje tikslas buvo dalyvauti Krokuvoje vykusiose 31-osiose Pasaulio jaunimo dienose. Tačiau tai buvo jo pirmasis vizitas į Vidurio Rytų Europos regiono, kuriam priklauso ir Lietuva su panašia istorine paskutinių dešimtmečių patirtimi, šalį. Todėl tame kontekste yra reikšminga susipažinti su Šventojo Tėvo kalba, sakyta Lenkijos valdžios, kultūros ir pilietinės visuomenės atstovams bei akredituotiems diplomatams. Joje buvo aptartos ir įvertintos šiandieninės socialinio ir politinio gyvenimo aktualijos ir paskatinta jas spręsti. Pirmąją vizito dieną, liepos 27-ąją, tas susitikimas vyko Krokuvos istorinėje Vavelio pilyje, buvusioje Lenkijos karalių rezidencijoje, kurioje yra ir žymiausių šalies asmenybių panteonas.

Dabar Lenkiją valdančios konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos ir valstybės vadovai pabrėžia savo artimumą Bažnyčiai: štai šalies prezidentas Anžejus Duda (Andrzej Duda) yra nuolatinis ir aktyvus religinių iškilmių, Corpus Christi procesijų dalyvis, o premjerės Beatos Marijos Šydlo (Beata Maria Szydło) sūnus mokosi Krokuvos seminarijoje ir rengiasi kunigystei. Statistikos duomenimis, 97,6 proc. iš 38 milijonų Lenkijos gyventojų yra Katalikų Bažnyčios nariai. Lenkai sudaro apie penktadalį visų Europos katalikų kunigų (jų yra 30,6 tūkstančio) ir, nepaisant progresuojančios sekuliarizacijos, 39,2 proc. šalies gyventojų dalyvauja kiekvieno sekmadienio pamaldose.

Istorinė patirtis ir tapatumas

„Tai – mano pirmasis vizitas į Vidurio Rytų Europą ir esu laimingas tai pradėti nuo Lenkijos, neužmirštamo šventojo Jono Pauliaus II tėvynės“, – sakė pradėdamas kalbą popiežius Pranciškus, nurodydamas savo didįjį pirmtaką, daug prisidėjusį prie istorinių permainų tame regione ir viso žemyno integracijos. Šventasis Tėvas priminė garsiąją šv. Jono Pauliaus II tezę, kad Europa gali klestėti tik sveikai kvėpuodama abiem – rytų ir vakarų – plaučiais, vienydama visas kontinento tautas ir kad Europos civilizaciją giliausiai sieja krikščioniškos šaknys. Popiežius Pranciškus nurodė savo pirmtako ypatingą dėmesį kiekvienos tautos savitumui, žmogiškiesiems ir dvasiniams lobiams. Integruotoje Europoje kiekvienos tautos bendruomenei remiantis istorine patirtimi, yra svarbu išsaugoti savąjį identitetą, kuris remtųsi ne pretenzijomis į kokį nors tariamą pranašumą, bet žmogiškuoju, socialiniu, ekonominiu ir religiniu paveldu. Taigi, šalies sveikas visuomeninis gyvenimas turi būti plėtojamas ištikimai laikantis paveldėtų tradicijų, kartu su atvirumu priimtoms naujovėms, siekiant pažangos ir pasitikėjimo ateitimi. Kaip tik tokioje perspektyvoje, anot Šventojo Tėvo, šiemet Lenkijoje minimos šalies Krikšto 1050-osios metinės, dar labiau stiprinant katalikiškos tautos vieningumą, gerbiant skirtingumus, kurie yra patikimas kelias siekiant bendrojo gėrio visiems šalies gyventojams.

Pagarba savo ir kitų tautiniam tapatumui yra svarbi vystant tarptautinį bendradarbiavimą, sprendžiant taikos ir kitas problemas Europoje. Kadangi dialogas nėra įmanomas, jeigu nesiremiama savuoju identitetu, kaip išeitiestašku: svarbu, lad nebūtų primetama stipresniojo nuostata, kuri ne visada morali ir teisinga. Nurodęs istorinę pastarųjų dešimtmečių patirtį permaininguose Europos įvykiuose, popiežius Pranciškus iškėlė taikdariškas Lenkijos Katalikų Bažnyčios pastangas. Šiemet sukako 50 metų, kai lenkų vyskupų iniciatyva, Lenkijos ir Vokietijos vyskupų konferencijos pasikeitė abipusio atsiprašymo ir atleidimo laiškais, stengdamosi užgydyti Antrojo pasaulinio karo žaizdas. „Ta graži iniciatyva, pradžioje palietusi bažnytines bendruomenes, įžiebė negrįžtamą socialinį, politinį, kultūrinį ir religinį procesą, iš esmės pakeitusį abiejų tautų santykių istoriją“, – džiaugėsi Šventasis Tėvas. Jis išreiškė viltį, jog prieš kelerius metus paskelbta bendra Katalikų Bažnyčios Lenkijoje ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios deklaracija, pasirašyta Maskvos patriarchui apsilankius Varšuvoje, teigiamai atsilieps ne tik broliškiems abiejų Bažnyčių saitams, bet ir atnaujins abiejų tautų santykius. Tai aktualu prisimenant ne tik skaudžią sovietinio komunizmo praeitį, bet ir naujus dramatiškus įvykius, susijusius su padėtimi Ukrainoje. „Kilni lenkų tauta parodė, kaip galima skatinti gerąją atmintį, atsisakant blogosios“, – sakė popiežius Pranciškus.

Teisingumas, ekonomika ir gamtosauga

Popiežius kvietė puoselėti tvirtą viltį ir pasitikėjimą Dievu, „kuris valdo tautų likimus, atveria užsklęstas duris, problemas paverčia galimybėmis ir sukuria naują, pažangią įvykių eigą, atrodytų, beviltiškose situacijose“. Tai vėlgi liudija Lenkijos istorinė patirtis, kai ši šalis daug kartų priešų okupuota, užpuldinėta ir netgi ištrinta iš Europos žemėlapio, vėl atgavo laisvę ir orumą. Šventasis Tėvas šį atgimimą palygino su žydų tautos sugrįžimu iš Babilono nelaisvės, pabrėždamas reikiamą padėką Dievui ir įsitikinimą, kad naujoji pažanga, džiaugsmas dėl pasiekto tikslo taps tvirto ir ramaus susitelkimo versme dabarties iššūkių akivaizdoje. Tam reikia drąsos priimti tiesą ir turėti tvirtus etinius įsipareigojimus, užtikrinant, kad visi atsakingi sprendimai ir politiniai veiksmai tikrai stiprins žmogiškus santykius, užtikrins pagarbą kiekvieno asmens orumui. Šios nuostatos yra reikalingos kiekvienai viešojo gyvenimo sričiai, ypač sprendžiant teisinius, ekonominius ir ekologinius klausimus. Dabar Lenkiją valdanti faktiškai Jaroslavo Kačynskio (Jaroslaw Kaczynski) vadovaujama Teisės ir teisingumo partija, susilaukia tarptautinės kritikos dėl tam tikrų autoritarinių tendencijų, ypač bandant perdėtai kontroliuoti teismų sistemą ir žiniasklaidą. Iš Lotynų Amerikos kilusiam popiežiui Pranciškui labai gerai pažįstami gimtosios Argentinos ir kitų žemyno šalių valdančiųjų režimų piktnaudžiavimai, neretai atvedantys į dramatiškas pasekmes valstybiniame gyvenime. Beje, Lenkijoje nevienareikšmiškai buvo sutikta Šventojo Tėvo pernai paskelbta socialinė enciklika „Laudato Si“, skirta gamtosaugos klausimams. Lenkijoje bene daugiausiai pasaulyje iškasama akmens anglies, ir šiuo ekologiškai žalingu šaltiniu remiasi didelė tos šalies energetikos dalis. Todėl kai kuriuose lenkų visuomenės sluoksniuose enciklika „Laudato Si“, pabrėžianti atmosferą ir aplinką teršiančių iškasenų energijos šaltinių apribojimo svarbą, buvo įvardinta, kaip žlugdanti šalies ekonomiką, netgi kaip „antilenkiška“. Todėl galbūt visiškai neatsitiktinai popiežiaus Pranciškaus vizito išvakarėse, liepos 25 dieną, Krokuvos Jogailos universitete buvo surengta tarptautinė konferencija enciklikos „Laudato Si“ aptarimui.

Lenkijos ir Italijos aplinkosaugos ministerijų, kelių tarptautinių katalikiškų fondų organizuotame renginyje įvadinį pranešimą darė pats Krokuvos arkivyskupas Stanislavas Dzivišas (Stanislaw Dziwisz), kalbėjo teologai, mokslininkai, ekonomistai ir politikai. Šventojo Tėvo vardu susitikimą laišku pasveikino Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Jis priminė, kad pagrindinė enciklikos „Laudato Si“ mintis buvo visai žmonijai skirtas raginimas pagaliau suprasti, kokį didelį pavojų žmonijos ateičiai kelia gamtos apsaugos nepaisantys vien išteklių eikvojimu paremti ekonominės plėtros modeliai. Šventasis Tėvas ragina į kūriniją žiūrėti kaip į visiems skirtą nuostabią Dievo dovaną, už kurios saugojimą visi esame atsakingi. Grįžtant prie popiežiaus Pranciškaus kalbos Vavelyje, sakytos Lenkijos visuomenės ir kultūros veikėjams, svarbu, jog, kaip ir buvo galima tikėtis, joje plačiau buvo paliestos dabar daug rūpesčių keliančios migracijos problemos. Pripažindamas šio reiškinio sudėtingumą, jis kalbėjo apie būtiną išmintį ir užuojautą, kad būtų įveikti visi sunkumai siekiant didesnio gėrio. Nuo 2004 metų, kai Lenkija įstojo į Europos Sąjungą, šalį paliko du milijonai žmonių, išvykdami uždarbiauti ir gyventi į Vakarus. Nors beveik 40 milijonų gyventojų turinčiai šaliai tai nėra baisus praradimas kaip, pavyzdžiui, kaimyninei Lietuvai, dėl migracijos praradusiai jau beveik ketvirtadalį turėtų gyventojų, tačiau pats faktas kalba apie spręstinas socialines problemas.

Spręsti migracijos problemas

Žinoma, Lenkijoje (skirtingai nei Lietuvoje) prieš du dešimtmečius nevyko kone sąmoningas stambiosios industrijos naikinimas, per beatodairišką sovietinės nomenklatūros koordinuotą ir organizuoto nusikalstamumo grupių remiamą privatizavimą, dirbtinius bankrotus ir metalo laužu paverstos įrangos eksportą, tūkstančius dirbančiųjų išmetant į gatvę. Lenkijai, vykdant protingą fiskalinę politiką, pavyko išvengti 2007–2009 metų krizės, o gautomis Europos Sąjungos subsidijomis pavyko išsaugoti stiprų žemės ūkį, radikaliai atnaujinti infrastruktūrą. Tačiau kaip ir kaimyninėse šalyse labai išaugo turtinė nelygybė, išliko stabiliai aukštas (10 proc.) nedarbas, dar didesnė dalis vaikų gyvena žemiau skurdo ribos ir netgi badauja. Paplitusiomis laikinosiomis darbo sutartimis, kuriomis neužtikrinamas sveikatos apsaugos draudimas bei apmokamos atostogos, Lenkija visos Europos Sąjungos mastu nusileidžia tik tokioje pat liūdnoje padėtyje atsidūrusiai Ispanijai. Dėl šios priežasties daug lenkų, kartais ištisomis šeimomis, išsirengia ieškoti geresnio gyvenimo svetur, ir šalyje stipriai jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, kurio negali kompensuoti atvykėliai iš Ukrainos. Šią nerimą keliančią tendenciją patvirtina ir pastarojo meto socialiniai tyrimai, rodantys, jog beveik pusė Lenkijos studentų savo geresnę ateitį sieja su galima migracija į užsienį. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tokios situacijos akivaizdoje „reikia aiškintis ir spręsti migracijos iš Lenkijos priežastis bei palengvinti sugrįžimą tų, kurie nori repatrijuoti“.

Kita su migracija susijusi problema, aštri visai Europos, – daugybės pabėgėlių iš karų ir konfliktų apimtų Artimųjų Rytų priėmimas. Lenkija nėra pagrindinio tokio pabėgėlių srauto kelyje, todėl prieglobsčio prašančių skaičius čia proporcingai yra mažesnis. Bažnytinės statistikos duomenimis, 2015 metais politinio prieglobsčio Lenkijoje pasiprašė 12325 asmenys, dauguma jų (7989) yra čečėnai iš Rusijos. Buvo gauti 2305 prašymai iš Ukrainos, 394 – iš Gruzijos, 295 – iš Sirijos, 195 – iš Armėnijos. Per pirmuosius 2016 metų mėnesius buvo gauti 2627 prašymai, dauguma jų iš Turkijos kurdų ir Tadžikistano piliečių. Palyginus su Lenkijos gyventojų skaičiumi, šis pabėgėlių skaičius nėra didelis. Štai, pavyzdžiui, keturis kartus mažesnė Vengrija pernai per savo teritoriją praleido beveik pusę milijono pabėgėlių (vėliau jiems uždarė sienas), tačiau Lenkija solidarizuojasi su Vengrijos vyriausybe ir skeptiškai žiūri į Briuselio planus dėl tolygaus pabėgėlių paskirstymo visose Europos Sąjungos šalyse pagal nustatytas kvotas. Baiminamasi galimo terorizmo, nusikalstamumo ir didelių biudžetinių išlaidų pabėgėlių integravimui. Be to, etniškai homogeninėje lenkų visuomenėje kartais juntamas nepasitikėjimas kai kurių, ypač musulmoniškų, svetimšalių grupių atžvilgiu, buvo pasitaikę ir rasistinio pobūdžio konfliktų su pabėgėliais, ypač su apsistojusiais kaimyninėje Vokietijoje, o į Lenkiją atvykstančiais pigiau apsipirkti. Gerai žinomas Lenkijos katalikų dosnumas bei gailestis tiems, kurie ieško prieglobsčio nuo bado ir karo, nuo persekiojimų ir žmogaus teisių pažeidimų. Dėl to jie noriai dalyvauja Lenkijos vyskupų skelbiamose aukų pabėgėliams rinkliavose ir „Caritas“ globos akcijose. Tokią svetingumo dvasią skatino ir popiežius Pranciškus, primindamas, jog tarptautinė bendruomenė turi veiksmingai spręsti konfliktus, kurie priverčia žmones palikti savo namus ir gimtąsias šalis. „Reiškia daryti viską, kas įmanoma, kad būtų sušvelnintas jų kentėjimas, ir be atvangos išmintingai ir nuosekliai darbuotis siekiant teisingumo ir taikos, praktiškai liudijant žmogiškąsias ir krikščioniškas vertybes“.

Saugoti gyvybę ir šeimą

Baigiamojoje kalbos dalyje Šventais Tėvas, remdamasis tūkstantmete krikščionybės istorija, kvietė lenkų tautą su viltimi žvelgti į ateitį ir į tuos klausimus, kuriuos dabar tenka spręsti. „Tokia nuostata skatins palankią socialinę atmosferą, pagarbą visoms visuomenėms, elementams bei konstruktyvią diskusiją tarp įvairių požiūrių“, – sakė jis, Kaip tik tokios sąlygos turi padėti užtikrinti troškimą, pilietinį, ekonominį ir netgi demografinį augimą, tikintis geresnio gyvenimo būsimosioms kartoms. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad jauni žmonės turi ne tik rūpintis savomis problemomis, bet ir džiaugtis gyvenama aplinka, šalimi, kuriai jie priklauso, ir siūloma viltinga ateitimi. Jis sakė, kad pirmiausia būtina plėtoti tokią socialinę politiką, kuri „remtų šeimą, pirminę ir pagrindinę visuomenės ląstelę, ypač padedant vargingai gyvenančioms, neprivilegijuotoms šeimoms“. Labai svarbu visada atsakingai priimti kiekvieną naują žmogiškąją gyvybę, kuri turi būti visapusiškai apsaugota. „Šie du dalykai – gyvybės priėmimas ir apsaugojimas nuo paties prasidėjimo iki natūralios mirties – turi eiti kartu, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Visi mes esame pašaukti gerbti gyvybę ir rūpintis ja“. Jis išreiškė pritarimą dar 1993 metais Lenkijoje priimtam griežtai abortus ribojančiam įstatymui, kuris laikomas didžiausiu iš komunizmo išsivadavusios visuomenės laimėjimu. Tai buvo pirmas kartas Europoje, kai liberalų abortų įstatymą pakeitė tvirtas teisinis pradėtos žmogiškos gyvybės gynimas nepaisant agresyvaus feminizmo siekio įteisinti nepageidaujamų kūdikių žudymą.

Dabar abortas Lenkijoje leidžiamas tik retomis išimtimis: išprievartavimo, incesto, vaisiaus deformavimo ir grėsmės motinos gyvybei ar sveikatai atvejais. Aktyvūs gyvybės gynėjai Lenkijoje pastaraisiais mėnesiais surinko 450 tūkstančių parašų, reikalaudami, kad būtų priimtas dar griežtesnis įstatymas ir visiškai uždraustas pradėtos gyvybės žudymas (išskyrus, kai negimęs kūdikis prarandamas gelbstint motinos gyvybę). Tokio naujo įstatymo projektas, nepaisant pragariškų kai kurių užsienio jėgų grasinimų, netrukus turėtų būti svarstomas Lenkijos parlamente. Džiaugiantis šiais laimėjimais, norisi pabrėžti, kad motinystės prigimties savirealizacija ir gimstamumo lygis priklauso ne tik nuo palankios teisinės ir dvasinės aplinkos, bet ir nuo socialinės paramos garantijų. Pavyzdžiui, lenkų išeivių šeimos Didžiojoje Britanijoje turi daugiau vaikų nei pačioje Lenkijoje, nes ten geresnės sąlygos jų auginimui. Todėl yra labai svarbi popiežiaus Pranciškaus pastaba užbaigiant kalbą Vavelyje, kad yra valstybės, Bažnyčios ir visuomenės atsakomybė lydėti ir konkrečiai padėti visiems, patiriantiems rimtus sunkumus, kad vaikas niekada nebūtų laikomas našta, bet priimamas kaip dovana ir kad niekada nebūtų apleistos labiausiai pažeidžiamos ir vargstančios šeimos“. Galiausiai Šventasis Tėvas patikino, jog valstybė gali pasikliauti ištikimu bendradarbiavimu su Katalikų Bažnyčia, kad tie fundamentalūs krikščioniški principai, kurie formavo šalies istoriją ir tapatumą, dabar padėtų tautai su pasitikėjimu ir viltimi žengti į priekį, įveikti visus sunkumus ir plėtoti tradicijas.

© 2016 „XXI amžius“