Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų oktava

Vida Mickuvienė,

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Liepos 10 dieną Marijampolėje prasidėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimo aštuondienis. Pirmąją atlaidų dieną tikintieji tradiciškai dėkojo Dievui už palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu patirtas malones ir meldė jo paskelbimo šventuoju. Marijampolės Bazilikoje šv. Mišias aukojo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Vyskupas homilijoje kreipėsi į tikinčiuosius: „Ar negalime pasimokyti iš Palaimintojo arkivyskupo tėviško jautrumo, supratimo, kurio labai reikia ir mums? Kokiose mokyklose ir universitetuose mokoma šios pasiaukojančios, nesavanaudiškos meilės? Mylėti išmokstama prie Kristaus kryžiaus“.

Tai gerai suprato mūsų tėvai ir protėviai, todėl Lietuvoje kryžkelėse ir pakelėse buvo statoma daug kryžių ir rūpintojėlių. Kenčiantis Kristus tapo mūsų tautos simboliu. Šiandien pasaulyje yra daug kenčiančių. Didžioji artimo meilės apaštalė motina Teresė iš Kalkutos, akis į akį susidūrusi su įvairiomis kančios formomis, sakė: „Šiandien beveik visos ligos lengvai pagydomos, net džiova ir raupsai. Bet viena liga tebėra nenugalėta – nemeilė. Kiek žmonių yra atmestų šeimose ir visuomenėje! Jų siela kenčia daugiau nei kūnas“. Palaimintasis Jurgis mokėjo fizines kančias gydyti kantrumu, o dvasines – įprasminimu. Socialines žaizdas jis buvo linkęs gydyti teisingomis reformomis ir naujos dvasios – Dievo Dvasios – grąžinimu į gyvenimą. Vyskupas ragino visus stiprėti dvasiškai, nes tai yra vienintelis kelias žmogui ir valstybei.

Iškilmingas naujojo Panevėžio vyskupo ingresas

Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM su vyskupais ir kunigais po ingreso prie Katedros

Liepos 16-ąją, šeštadienį, 15 val. naujasis Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM iškilmingai įžengė į Kristaus Karaliaus Katedrą ir oficialiai pradėjo eiti Panevėžio vyskupo ordinaro pareigas. Iškilmėse dalyvavo Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), kardinolas Audrys Juozas Bačkis, arkivyskupai Gintaras Grušas ir Lionginas Virbalas SJ, vyskupai Kęstutis Kėvalas, Jonas Boruta SJ, Eugenijus Bartulis, Juozas Matulaitis, Arūnas Poniškaitis, Jonas Kauneckas, Juozas Preikšas, gausus pranciškonų būrys iš Generalinės pranciškonų kurijos, Kretingos, Kryžių kalno, Šiaurės Italijos, pranciškonės misionierės, Stačiatikių, Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių atstovai, „Opus Dei“ prelatūros tėvai, Baltriškių broliai, broliai kapucinai, vienuolės: Nukryžiuotojo Jėzaus, benediktinės, kotrynietės, Motinos Teresės, Marijos Tarnaitės, Kretingos Švč. Širdies, Dievo Apvaizdos seserys.

Saleziečio gyvenimas pagal Dievo planą

Kun. Jacekas Pašenda SDB

Salezietis kun. Jacekas Pašenda (Jacek Paszenda), daug metų skyręs dvasinei tarnystei Vilniaus Lazdynų Šv. Jono Bosko parapijoje, minėjo kunigystės 20 metų sukaktį, todėl atvyko į Vilnių, kad birželio 16-ąją Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, akivaizdoje galėtų aukoti šv. Mišias.

Kunigą Jaceką buvę parapijiečiai iki šiol prisimena su dideliais sentimentais. Juk kunigas pradėjo dirbti Šv. Jono Bosko parapijoje tais laikais, kai vyko bažnyčios statyba, statė ją nuo pamatų. Jam teko uždavinys statyti tiek bažnyčią, tiek burti parapijos bendruomenę. Nevalia pamiršti jo darbo su vaikais ir jaunimu, scholastais, choru, bendruomene „Tikėjimas ir šviesa“. Pagal saleziečių kongregacijos charizmą jis kvietė gėriui visus, ką Dievas atsiųsdavo į jo kunigystės kelią. Kun. J. Pašenda SDB sudomino žmones ne tik skelbdamas Dievo žodį, bet ir pasiaukojamai dirbdamas su jaunimu – eidavo į mokyklas, ne tik lenkų, bet ir rusų, lietuvių. Greitai išmoko lietuvių ir rusų kalbas. Laisvalaikiu stengdavosi būti su jaunimu: žaisdavo krepšinį, organizuodavo ekskursijas ir keliones, vasaros stovyklas, kviesdavo dalyvauti įvairiuose festivaliuose. Šv. Jono Bosko parapijai skyrė keliolika savo gyvenimo metų, iš jų devynerius metus dirbo klebonu. Savo pėdsaką kaip klebonas kun. J. Pašenda paliko įrengdamas bažnyčią. Nemenku iššūkiu dvasininkui tapo jo kova su bendrove, kuri už bažnyčios šildymą reikalavo mokėti itin brangiai. Ši kova garsiai nuskambėjo visoje šalyje ir kad išspręstų šį jautrų ekonominį klausimą, iš klebono pareikalavo daug jėgų, dalyvavimo teismų procesuose.