Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų oktava

Vida Mickuvienė,

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Maldininkai pagrindinę palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų dieną Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Liepos 10 dieną Marijampolėje prasidėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimo aštuondienis. Pirmąją atlaidų dieną tikintieji tradiciškai dėkojo Dievui už palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu patirtas malones ir meldė jo paskelbimo šventuoju. Marijampolės Bazilikoje šv. Mišias aukojo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Vyskupas homilijoje kreipėsi į tikinčiuosius: „Ar negalime pasimokyti iš Palaimintojo arkivyskupo tėviško jautrumo, supratimo, kurio labai reikia ir mums? Kokiose mokyklose ir universitetuose mokoma šios pasiaukojančios, nesavanaudiškos meilės? Mylėti išmokstama prie Kristaus kryžiaus“.

Tai gerai suprato mūsų tėvai ir protėviai, todėl Lietuvoje kryžkelėse ir pakelėse buvo statoma daug kryžių ir rūpintojėlių. Kenčiantis Kristus tapo mūsų tautos simboliu. Šiandien pasaulyje yra daug kenčiančių. Didžioji artimo meilės apaštalė motina Teresė iš Kalkutos, akis į akį susidūrusi su įvairiomis kančios formomis, sakė: „Šiandien beveik visos ligos lengvai pagydomos, net džiova ir raupsai. Bet viena liga tebėra nenugalėta – nemeilė. Kiek žmonių yra atmestų šeimose ir visuomenėje! Jų siela kenčia daugiau nei kūnas“. Palaimintasis Jurgis mokėjo fizines kančias gydyti kantrumu, o dvasines – įprasminimu. Socialines žaizdas jis buvo linkęs gydyti teisingomis reformomis ir naujos dvasios – Dievo Dvasios – grąžinimu į gyvenimą. Vyskupas ragino visus stiprėti dvasiškai, nes tai yra vienintelis kelias žmogui ir valstybei.

Po šv. Mišių buvo sudėti nauji votai – padėkos ženklai, kuriuos paaukojo maldininkai iš Palangos, Punsko ir Marijampolės, liudydami apie Palaimintojo užtarimu gautas malones (išsamiau apie tai – laikraštyje „Katalikas“). Po agapės marijonų vienuolyno sodelyje norintieji vyko į Palaimintojo tėviškę Lūginės kaime, kur per atlaidus kasdien 15 valandą pal. J. Matulaičio tėviškės vietoje esančioje koplyčioje kalbama Gailestingumo vainikėlio malda.

Antrąją atlaidų dieną, pirmadienį, liepos 11-ąją, buvo švenčiama Kariuomenės ir visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena.  Beje, tą dieną į Marijampolės Baziliką atplūdo gausus piligrimų būrys iš Alytaus dekanato ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos narių. Būtent jie ir meldėsi Rožinį prie Palaimintojo relikvijų.

Katechezę sakė Ruklos parapijos klebonas, kariuomenės kapelionas kun. Arnoldas Valkauskas. Jis gyvai, įtikinamai kalbėjo apie kiekvieno kataliko kasdienes pareigas, kurias, atrodo, žinome, bet dažnai pamirštame ir nesilaikome. Pavyzdžiui, ar žino krikštatėviai, kad jų pareiga – kasryt melstis ne tik už save, bet ir už krikštavaikius. Kunigas klausė, ar mokame iš eilės 10 Dievo įsakymų, ar prisimename gerus darbus kūnui ir sielai, septynias dorybes ir ydas. Prelegentas kalbėjo apie vieną iš Dykumos tėvų – Antaną Didįjį, kuris analizavo, kas padeda žmogui, o kas trukdo. Taip buvo apmąstyta 8-oji yda, kuri šiuo metu jau nelaikoma yda, bet dvasios būsena. Tai – liūdesys, kai žmogus jaučia ne tik jį, bet ir nerimą, nenorą ką nors veikti. Dykumos tėvai kalba apie demonų veikimą, kai ydos (aistros) griauna žmogų. Ką daryti, kai sielą užvaldo liūdesys? Pirmiausia reikia didelės kantrybės, laukimo, kol ši būsena praeis. Būtina prisiversti ir daryti kasdienius darbus, elgtis taip lyg nieko nebūtų, kantriai gyventi, dėkoti Dievui, kalbėtis su Dievu, nes Jis žino, ką daro. Velnias nenori, kad mes bendrautume su Dievu, kai mes pradedame dėkoti jis (velnias) pasitraukia. O už viską dėkoti nėra lengva, t.y. dėkoti už skausmą, liūdesį, kančią, ligą, senatvę. Tokiu būdu galime išeiti iš depresinės būsenos. Dievas leidžia mums patirti tokius išbandymus, taip Jis mus grūdina, stiprina; viską sugriauna mumyse ir kuria naują žmogų. Čia mums pavyzdys gali būti ir Palaimintasis tėvas Jurgis, kuris kantrybe, kasdieniais darbais, dėkojimu, malda ištikimai tarnavo Dievui. Kun. A. Valkauskas pateikė tarsi chronologinę veiksmų seką, kaip turėtų atrodyti mūsų kasdieninė malda, nes labai dažnai mes tik prašome ir prašome, o turėtume garbinti, šlovinti, dėkoti, atsiprašyti, tada prašyti ir po to vėl dėkoti. Labai padeda ir būtinas Švento Rašto skaitymas; rekomenduojama skaityti bent pusę valandos per dieną. Taip yra pelnomi visuotiniai atlaidai už save ir už mirusiuosius, bet reikia būti malonės būsenos, t.y. be sunkių nuodėmių. Malda už mirusiuosius – meilės darbas kitiems. Tai padeda įveikti velnio veikimą. Labai svarbus žmogui ir bendravimas, nes vienišumas slegia. Reikia turėti draugų, su kuriais galima būtų kalbėtis dvasinėmis temomis, bendrauti, pasitikėti, pasakyti, kas ant širdies guli, kartu melstis. Tačiau būtina atsiminti, kad kova su liūdesiu yra asmeninė ir ištverti reikia vienam. Labai svarbi yra Komunija, tik tada, vyksta tikras, įsisąmoninimas, kad priimame Jį, Jėzų. Turime suprasti, kad esame Dievo vaikai, todėl labai svarbios mūsų maldos į Šventąją Dvasią. Padeda ir kunigo palaiminimas, nes per Kunigystės sakramentą labai veikia Šventoji Dvasia. Labai sunkiais atvejais galima priimti ir Ligonių sakramentą. Svarbu savo kovos, tobulėjimo kelyje sveikai nusižeminti, kai Dievui sakome: „Tu žinai, ką sukūrei, ką su manimi darai“. Taip mes atsipalaiduojame, atsakomybė perkeliama Dievui. Homilijoje kunigas kalbėjo apie šv. Benediktą, Europos vienuolijų įkūrėją, palygino su šv. Antanu Didžiuoju (Rytų vienuolinio gyvenimo tėvu), su Palaimintuoju ir su mumis. Kas tarp visų yra bendra? Tai, kad Dievas šaukia visus atrasti tikrąjį save. Bet ar mes pažįstame save? Trūkumas – nematyti svarbiausių Dievo mums duotų dalykų, žvelgti tik į paviršių nematant esmės. Visų pašaukimas, jo realizavimas yra savo kelio Dievo link ieškojimas, santykis su Dievu yra svarbiausias, nes Dievas veikia per mus. Todėl visa ko esmė, kad esame Dievo, ieškome kelio eiti pas Jį; nes svarbu eiti ir būti su Dievu. Baigdamas homiliją kunigas pabrėžė, kad mes visi esame pranašai ir pranašaujame viltį, kaip tai savo gyvenimu, tikėjimu ir darbais darė palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo kunigai iš Alytaus dekanato ir svečiai kunigai iš kitų Lietuvos vietų. Ganytojas pasidžiaugė piligrimų būriu, kariūnais, policijos ir priešgaisrinės apsaugos bei kitų visuomenės gėriui tarnaujančių struktūrų atstovais, padėkojo Lietuvos kariuomenės vyrų chorui „Aidas“ (vadovas – Tadas Šumskas), kuris giedojo šv. Mišiose ir vėliau, po agapės, koncertavo marijonų sodelyje.

Trečioji Pal. Jurgio Matulaičio minėjimo diena, liepos 12-oji, buvo skirta Socialiniams darbuotojams ir savanoriams. Pradėdamas Šv. Mišias vyskupas Rimantas Norvila pasidžiaugė visais atvykusiais maldininkais, pasveikino Balbieriškio parapijos chorą (vargonininkė – Valė Gustaitienė), kuris, nepaisant visų bėdų, užgriuvusių parapiją, net neturėdamas savo Dievo namų, nenutraukė veiklos, todėl melskimės, kad jie būtų kuo greičiau atstatyti.

Katechezę ir homiliją sakė Vilniaus ateitininkų dvasios tėvas kun. Nerijus Grigaliūnas. Pradėdamas katechezę kunigas priminė, kokiu neramiu laiku gyveno palaimintasis J. Matulaitis XX amžiaus pradžioje, kai Bažnyčia ėmė kreipti dėmesį į socialines problemas, o Palaimintasis buvo vienas pirmųjų, susirūpinęs darbininkų reikalais, kuriam trys pagrindiniai dalykai buvo žmonės, valstybė, Bažnyčia. Iš jų svarbiausias – žmogus. Dievas sukūrė savo paveikslą – žmogų – ir pašaukė jį būti meile ir iš jos kurti bendruomeniškumą. Gėris prasideda nuo žmogaus, jo širdis yra tarsi pokyčių versmė. Popiežius Pranciškus gailestingumo versmę irgi mato žmoguje, kuris pirmiausia turi tikėti, o tikėjimas įgyvendinamas gerais darbais. Kunigas Nerijus priminė gerus darbus kūnui ir sielai, kuriais turėtų savo gyvenimą grįsti kiekvienas krikščionis. Svarbu suvokti Dievo gailestingumą, kuriam nėra ribų. Dievas yra laukiantis ir kantrus žmogui, gailestingas ir teisingas. Kaip tai suderinti? Dievas savo gailestingumu įgyvendina teisingumą. Tai negalima suprasti kaip prieštaravimo, taip žmogus skatinamas sugrįžti į doros kelią. Tai nėra tik gailestis ir švelnumas, nors Dievas prisiliečia švelniai, bet Jis yra reiklus (Kristaus žodžiai: „Eik ir daugiau nenusidėk“). Dievo gailestingumas visada išlaisvinantis, Jis gerbia žmogaus pasirinkimą. Jo gailestingumas yra tikroji dovana, kurios mes nenusipelnome; Dievas mums dovanoja savo gailestingumą. Tačiau gailestingumas visada kelia tam tikras sąlygas, reikia pačiam būti gailestingam. Žodžiai iš maldos „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ yra ne tik žodžiai, jais reikia gyventi – tikėti, įsisąmoninti, kad Dievas ir žmogus susitinka pastarojo širdyje. Prelegentas pabrėžė, kad svarbiausia žmogaus tikėjimo kelyje yra Dievo ieškojimas, negyventi praeitimi, nesikapstyti po nuodėmes, nes tuomet liksime su tuo pačiu sunkumu. Kristaus žodžiai „Eik ir daugiau nenusidėk“ tarsi kalba mums: „Gyvenk, tau atleista, nesigręžk į praeitį, atsigręžk į Dievą, kuris visada yra dėmesingas žmogui. Gyvenime visaip atsitinka, gali apnikti abejonės, tai yra žmogiška, abejoti galima, bet negalima būti abejingam“.

Homiliją kunigas Nerijus pradėjo kalbėdamas apie 12-osios dienos reikšmę. 1987 m. liepos 12 d. buvo aukojamos padėkos šv. Mišios už arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimą palaimintuoju. Nuo tada kiekvieno mėnesio 12-oji yra Palaimintojo diena, kai Marijampolės Mažojoje Bazilikoje 12 val. aukojamos šv. Mišios. Šiandien ši diena yra ypač reikšminga, nes minime Palaimintąjį Dievo Gailestingumo jubiliejiniais metais. Žvelgiant į palaimintąjį Jurgį, išryškėja giedra ramybė, tai matome iš akių, skaitome jo raštuose. Ramybę reikia suprasti daug giliau nei mes manome apie gerai susikurtą gyvenimą, užsitikrinti gerą gyvenimą, atsitverti nuo žmonių nėra ramybė. Jėzus kviečia įgyti tikrąją ramybę, o Palaimintasis kalba apie ėjimą Kristaus keliu atsižadant bereikalingų draugysčių, turtų. Ramybę galime patirti, kai stengiamės bet kokį blogį nugalėti gerumu. Ji susijusi krikščioniškąja misija – artinkimės prie Kristaus, darykime gera prisimindami, kad Dievo karalystė jau čia pat. Todėl, kaip ragina mus tėvas Jurgis, turime nuolat budėti ir melstis, – apibendrino savo mintis kunigas Nerijus.

Ant altoriaus, dėkodami už Viešpaties gerumą ir gailestingumą, Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ dienos centro „Žiniukas“ vaikai nešė Jėzaus vardo raides, prašydami ir jiems leisti būti raidėmis, iš kurių Dievas dėlioja savo žodžius stokojantiems užuojautos, vilties ir tikėjimo. Garliavos parapijos tikintieji atnešė duoną, kaip triūso, rūpesčio ir padėkos ženklą.

Liepos 13 dieną melstasi už švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus. Šv. Mišias kartu su vyskupu Rimantu Norvila šventė kunigai iš Kauno, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų. Pasidžiaugta tradicišku vaikų iš Kudirkos Naumiesčio po Pirmosios Komunijos apsilankymu, Elektrėnų Gyvojo Rožinio grupės nariais, Sintautų parapijos choru (vargonininkė – Birutė Garmuvienė).

Katechezę ir homiliją sakė Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius. Kalbėdamas apie Gailestingumo metus kunigas apmąstė Dievo gailestingumą, ką jis reiškia, kodėl Dievas kūrė pasaulį. Jo niekas nevertė, Jis pats nepaprastai tobulas. Jis kūrė skatinamas gerumo, noro pasidalinti tuo gėriu su kitais; iš didelio gerumo ir gailestingumo Dievas sukūrė pasaulį. Netgi po žmogaus nuopuolio, galima sakyti išdavystės, Dievas gailisi savo kūrinio, gailisi žmogaus ir žada atsiųsti gelbėtoją. Išsirenka Abraomą, vieną žmogų, vieną tautą, atleidžia nuodėmes, sudaro sandorą, apdovanoja. Žmonės nusigręždami nuo Dievo patys save nubaudžia. Gailestingumas dažnai suvokiamas ne visai tiksliai. Pavyzdžiui, tėvų elgesys su vaikais parodo, kad jie ir reiklūs, ir griežti ten, kur reikia, ir gailestingi savo vaikams. Toks ir Jėzaus gailestingumas, Jis ir rimbą susisuka, ir prekijus išvaiko iš šventyklos. Nėra ir negali būti gailestingumo be teisingumo, jei vieniems būsime gailestingi, kitiems galime būti neteisingi. Dar 2002 metais Jonas Paulius II kalbėjo apie pasauliui būtiną gailestingumą, visas pasaulis jo šaukiasi, kiekviena neteisybė turi baigtis tiesos šviesa. Jėzaus mokymas, Jo Evangelija irgi kyla iš gailestingumo. Prisiminkime, kaip Jėzus, kad ir labai pavargęs, perplaukęs Genezareto ežerą, išlipęs iš valties, pradeda mokyti žmones, nes Jam pagailo jų, pasirodė jie kaip avys be piemens. Pasimokykime iš Dievo ir būkime gailestingi.

Homilijoje mons. A. Jurevičius pabrėžė, kad palaimintasis J. Matulaitis, žvelgdamas į pasauliečių luomą, matė didžiulį potencialą: „Kiek čia gero galėtų padaryti pasauliečiai vyrai ir moterys, kai juos tik pirmiau gerai tikėjimo išmokytume, apšviestume, supažindintume su mūsų Bažnyčios reikalais; kad juos uždegtume švento uolumo ugnimi, o paskui, gerai suorganizuotus, būriais patrauktume prie tikėjimo plėtimo darbo“. Palaimintajam prioritetas visada buvo žmogus ir investicija į jo lavinimą bei švietimą. Todėl šiandien kviečiame kurti bendrą gėrį, visuomenę, valstybę. Bažnyčia reaguoja tik į tuos įstatymus, kurie kėsinasi būtent į bendrą gėrį, kurie pakenktų žmogui, o per jį – ir valstybei. Baigdamas homiliją monsinjoras apibendrino pasitelkdamas tėvo Jurgio pavyzdį, kuris siūlė numėtyti nuo mūsų kelio visokius gremėzdus, trukdančius artėti prie Dievo. Tai mums, eiliniams mirtingiesiems, būtų maži žingsneliai – susilaikymas nuo apkalbėjimo, pykčio, piktžodžiavimo, nes tik tada, „kada žmogus bus sau ir pasauliui tikrai numiręs, tada jis atgis ir atgims Dieve ir gausių vaisių išduos“, – sako Palaimintasis.

Nors lauke lynojo, bet Marijonų sodelyje linksmai šurmuliavo žmonės, vaišinosi, bendravo, fotografavosi. Daug kas grupelėmis prieidami prie vyskupo R. Norvilos dalinosi įspūdžiais, kvietė nusifotografuoti. Po pusvalandžio į Baziliką vėl rinkosi tikintieji pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldoms prie Palaimintojo relikvijų. Joms vadovavo kunigai Stasys Puidokas MIC ir Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Vytautas Antanas Matusevičius.

Liepos 14-oji buvo Kunigų ir pašvęstųjų diena. Melstasi už vyskupus, kunigus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečių institutų narius ir naujus pašaukimus į dvasininkų luomą. Todėl Rožinį prie Palaimintojo relikvijų kalbėjo vienuolės. Pradėdamas šv. Mišias Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pranešė, kad šv. Mišiose giedos Veisiejų choras, gros vargonininkas Arūnas Tamulis.

Katechezę ir homiliją sakė Vilniaus Šv. Onos bažnyčios rektorius, buvęs Vilniaus arkivyskupijos Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius mons. Žydrūnas Vabuolas. Jis priminė Mato Evangelijos skyrių apie du mokinius, Jėzaus pasiųstus atvesti asilaitį, kuriuo Jis įjojo į Jeruzalę. Ši ištrauka labai susijusi su kunigyste. Kristus – vienintelis naujosios sandoros kunigas, mes esame tik Jo sandoros dalyviai. Bet yra ir vienas nepažįstamas šios scenos dalyvis, kuris ypač rodo kunigystės esmę, tai – asilaitis. Tai – puikus kunigo pašaukimo pavyzdys ir jo tarnystės laipsnis. Abu, kunigas ir asilaitis, neša Kristų. Asilaitis vykdo tai, ko Kristus nori, nors nieko nežino. Kunigas irgi nežino, kaip reaguojama į nešamą žinią, nors jo misija – nešti Jėzų ten, kur gyvena žmonės. Apie tai kalba ir Palaimintasis, kviesdamas persiėmus Kristaus dvasia visur Jį nešti, nes tėvas Jurgis pasirengęs dėl Kristaus visur įlįsti, kur tik galima. Nors žmonės dažnai kunigų nesupranta, kodėl jie atsisako įprasto gyvenimo, bet net ir kunigai dažnai nesupranta, kodėl Viešpats tai daro. Tegalima atsakyti: Mūsų reikia Viešpačiui. Palaimintasis tai labai gerai suvokė, žinojo, kad svarbiausia – priklausyti tik Dievui. Kunigas dalinosi įžvalgomis apie žmonių jiems rodomą pagarbą, primindamas, kaip Evangelijoje aprašyti žmonės klojo po asilaičio kojomis rūbus ir palmių šakeles, nes pagarba buvo skirta Jėzui. Taigi ne kunigui skiriama pagarba per procesijas, žmonės beria žiedlapius ir klaupia prieš Viešpatį, bet ne prieš kunigą, todėl negalima išpuikti ir prisiimti pagarbos sau, kunigas yra kaip tas asilaitis, kuris negali pabėgti nuo pagarbos, bet ir negali prisiimti jos. Pamoksle monsinjoras Žydrūnas pasidalino įžvalgomis apie tai, kad Jėzus norėjo apsaugoti savo mokinius nuo užsidarymo savyje, nes Jis pats, Dievo sūnus, panoro ateiti į mūsų kasdienybę, panoro tapti žmogumi, kad mus išlaisvintų. Pats būdamas be nuodėmės prisiėmė mūsų nuodėmes. Ateina Dievas į mūsų kasdienybę, priima žmones tokius, kokie jie yra. Tai tinka ir Palaimintajam, kuris nesinešė savo teisumo, stengėsi kalbėtis, išklausyti kiekvienos tautos žmogų, nebėgo iš karo apimto Vilniaus, bet stengėsi padėti žmonėms.

Liepos 15-oji buvo Ligonių, slaugytojų ir medikų diena. Tradiciškai (kaip ir kiekvieną atlaidų dieną) šv. Rožinį prie palaimintojo relikvijų meldėsi Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai iš įvairių skyrių. Giedojo Vilkaviškio katedros choras, vadovaujamas vargonininko Sauliaus Bieliūno. Šv. Mišias aukojo vyskupas Rimantas Norvila ir kunigai. Jaudino į šv. Mišias atvežti žmonės su negalia iš įvairių globos namų, o ypač – iš Šv. arkangelo Mykolo parapijos globos namų.

Katechezėje ir homilijoje kun. Kęstutis Dvareckas teigė, kad „Dievui nėra per menkų žmonių, ir Jis sutinka dėl žmogaus nusižeminti, priimti patyčias, nusileisti iki paties dugno“. Kunigas kalbėjo apie palaiminimus, situacijas, už kurias čia, prie Palaimintojo relikvijų, galima ir reikia dėkoti. Iš mūsų kiti krikščionys pasišaipo dėl šventųjų aukštinimo, tarsi jų nušveitimo, nublizginimo. Kitaip yra su tėvu Jurgiu, kuris negalėjo pasigirti ypatingais pasiekimais, o jau greičiau galėjo pasigirti negaliomis. Tėvas Jurgis pats dalino visiems viską ir ragino nekaupti, neprarasti savo širdies prie šio apgaulingo lobio. Motina Teresė – irgi neturto simbolis, su menku krepšeliu išėjo į niekur; jie abu simbolizuoja palaiminimą neturtu. Viešpats žino ir duoda viską mūsų gyvenimui! Jeigu žmogaus lobis banke, tai ir širdis banke. Blogis yra ne pats turtas, o bet kokios formos turėjimas, tampantis tikslu; ir tada prasideda mūsų vargai. Drąsa yra atiduoti, dalintis. Drąsa yra leisti Viešpačiui būti mūsų gyvenime. Kun. K. Dvareckas, apmąstydamas visiems gerai žinomą Švento Rašto citatą apie mokinių siuntimą į pasaulį, aiškino, kad tai yra siuntimas ir mums, krikščionims, kadangi Jėzus siunčia ne tik vyskupus, kunigus, pašvęstojo gyvenimo asmenis, Jis siunčia ir mus, kiekvieną krikščionį, eiti ir būti pasaulio druska; eiti į pasaulį, kai dažnai norisi iš jo bėgti.

Ši atlaidų diena išsiskyrė iš visų, nes pirmą kartą vyko vakarinė programos dalis, kurioje savo tarnystę pratęsė kun. K. Dvareckas, vadovavęs Susitaikinimo pamaldoms, aukojęs šv. Mišias už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimų narius bei vedęs išgydymo pamaldas.

Liepos 16-oji buvo Marijos mylėtojų diena ir Pamaldumo Marijai kongreso pradžia. Ši diena ypatinga buvo tuo, kad prasidėjo kongresas, kad Kultūros centre vyko tarptautinė konferencija. Ją moderavo kan. prof. teol. dr. Kęstutis Žemaitis ir socialinių mokslų dr. sesuo Daiva Kuzmickaitė. Kongreso dalyvius pasveikino Vilkaviškio vyskupas R. Norvila ir Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Valančius. Abiejose konferencijos dalyse – rytinėje ir popietinėje – buvo perskaityta po tris pranešimus (išsamiau apie tai – laikraštyje „Katalikas“). Šeštadienio konferencija baigėsi koncertu „Teskamba giesmė Tau, Marija“, kuriame dalyvavo Vaida Genytė ir Egidijus Bavikinas, jiems akompanavo Beata Andriuškevičienė.

Aukodamas Šv. Mišias vyskupas R. Norvila pasidžiaugė kongresu ir aktyviu tikinčiųjų dalyvavimu, pakvietė bendrauti su Šventąja Dvasia, atsiprašyti gerojo Dievo už savo netobulumus. Homiliją sakė kun. teol. dr. Rimas Skinkaitis, kuris savitai pateikė Šventojo Rašto citatą apie 72 mokinius, Jėzaus pasiųstus į pasaulį. Pašaukimo esmė tradiciškai suvokiama – būti sėjėju. Tai – ne tik sėja, bet ir darbas Viešpaties vynuogyne. Jėzaus atėjimo prasmė – sunaikinti blogį. Jėzus nori, kad nė viena varpa, nė vienas žmogus nepradingtų. Savo sūnaus rankomis Dievas gelbsti žmogų. Jėzus į talką kviečiasi pagalbininkus, savo bičiulius ir sekėjus, taip Dievas nori išgelbėti žmogų kito žmogaus rankomis ir širdimi. Viešpats primena kiekvieno krikščionio pašaukimą šiandien – priminti mūsų laikų žmogui, kad be materialaus pasaulio dar yra visa pranokstanti Dvasia. Dievas yra vienintelė tiesa, padedanti žmogui susivokti šiame pasaulyje ir pasiekti laimingą amžinybę; liudijant tikėjimą reikia tam tikros aukos priešiškame mūsų dienų pasaulyje; pasauliui gyvybiškai reikia Dievo ir Jo tiesos; Viešpats nori, kad jam dirbantis žmogus būtų laisvas nuo daiktų, turto, gerovės, kad visas jo dėmesys būtų sutelktas į žmogų – grūdą. Liūdniausia, kad visas materialus balastas atima vidinę ramybę.

Šeštadienis skirtas Mergelei Marijai, todėl po šv.Mišių, po antrosios konferencijos dalies vakare piligrimai rinkosi giedoti Jai skirtą Akatistą, kurį vedė kun. Arūnas Simonavičius. Šios dienos iškilmė baigėsi žiburių procesija Marijampolės miesto gatvėmis. Vigilija nušvito ypatinga šviesa ne tik joje dalyvavusiems, bet ir tiems marijampoliečiams, kurie išėjo iš savo namų, kavinių ar telkėsi Poezijos parke. Per miestą nuvilnijo žinia, perduota giesmės „Sveika sveika, Marija“ užburiančia melodija, kurią dar sustiprino paslaptinga nakties rimtis. Niekam nesinorėjo skirstytis, todėl daugelis suklaupė prieš Viešpatį Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje.

Liepos 17-oji – pagrindinė iškilmių diena – prasidėjo trečiąja Pamaldumo Marijai kongreso, tarptautinės konferencijos dalimi. Pranešimą „Gailestingumo Motinos žvilgsnio lydimi“ skaitė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Jis pradėjo pristatydamas popiežiaus Pranciškaus bulę, skelbiančią Gailestingumo Ypatingojo Jubiliejaus metus, kuri mūsų žvilgsnį nukreipia į Švč. Mergelę Mariją, Gailestingumo Motiną. Daug yra dokumentų, apmąstančių Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, vietą Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje.

Šv. Mišias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, koncelebravo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, kiti Lietuvos vyskupai, Lenkijos marijonų provincijos atstovas kun. Janusz Kumala MIC, Latvijos marijonų atstovas Andris Ševels MIC ir gausiai susirinkę kunigai bei maldininkai iš įvairių Lietuvos dekanatų ir apie 60 piligrimų, pėsčiomis atėjusių iš Lenkijos Sokulkos miestelio. Pasveikinti tikinčiųjų ir kartu švęsti šv. Mišias atvyko ir apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana).

Homiliją sakydamas kardinolas pasidžiaugė Marijampolės Bazilikos, priglaudusios Palaimintojo relikvijas, grožiu, jos dvasine reikšme ir pakvietė tikinčiuosius nuoširdžiai melsti, kad kuo greičiau tėvas Jurgis būtų paskelbtas šventuoju, nes Jis tikrai buvo šventas, gyveno šventai ir visą save aukojo Viešpačiui. Palaimintasis matė žmonijos išgelbėjimą tik per Jėzaus meilę ir kryžių, vienintelė paguoda – Dievo gailestingumas. Tėvo Jurgio šūkis „Nugalėti blogį gerumu“ tapo Jo gyvenimo programa, kurią panaudojo praktikoje, darė gera visiems nežiūrėdamas tautybės, o tik Dievo ir Bažnyčios teisybės, tapo gailestingumo įrankiu, jautriu kitų vargui, ypač klystantiems nusidėjėliams. Pats nusiraminimą rasdavo prie Dievo širdies.

Apaštalinis nuncijus arkiv. P. Lopesas Kvintana Popiežiaus ir savo vardu sveikino tikinčiuosius ir pakvietė visus melsti malonių pasauliui, Lietuvai ir sau. Perduodamas Popiežiaus palaiminimą priminė, kad šių atlaidų metu turime galimybę švęsti tikrojo šios žemės šventojo gyvenimą danguje. Savo pavyzdžiu Palaimintasis moko Bažnyčios meilės ir tegul tai padeda išlaikyti pamatines katalikiškas mūsų Tėvynės, Lietuvos, tradicijas.

Ypatinga ir papildanti šv. Mišias dalis, tėvams marijonams ir kitiems tikintiesiems pasiūlius, buvo Marijampolės miesto pavedimas Švč. Mergelės Marijos globai. Jau išvakarėse, šeštadienį, Aušros Vartų Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslo kopija iš Marijampolės marijonų vienuolyno koplyčios iškilmingai išstatyta Palaimintojo koplyčioje; prie jos tikintieji meldėsi, dėjo savo prašymus ir intencijas. Iškilminga procesija atnešė paveikslą prie pagrindinio altoriaus. Vilkaviškio vyskupas R. Norvila vadovavo Marijampolės ir jos krašto paaukojimo Švč. Mergelei Marijai ceremonijai.

Ypatingi šiais Gailestingumo jubiliejaus metais buvo Palaimintojo atlaidai: turiningi, dvasingi, turtingi garbių kunigų, katechezių autorių. Tradicija minėti tėvą Jurgį auga ir plečiasi. Junkimės ir melskime Jo žodžiais: Į tikslą turime eiti drąsiai ir ryžtingu keliu, kurį mums nurodo Dievas, ir ten, kur Dievo Dvasia mus veda, nepaisydami jokių trukdymų ir nieko nesibaimindami. Jei būsime pilni Dievo Dvasios, tai galų gale viską nugalėsime.

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“