|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prezidento Antano Smetonos šeima: kokia buvo, yra ir kokia turėtų būti LIETUVA? Edita Smetonaitė ir Juozas Šalčius
Tuos, kurie itin stengiasi daryti gražius ir kilnius darbus, visi pripažįsta ir giria. Aristotelis (384322 iki Kristaus), senovės graikų filosofas, mokslininkas, etikos mokslo sistemintojas Vietoje įžangos Nematomas ir paslaptingas laikrodis ne taip seniai persuko ne tik šimtmečio, bet ir tūkstantmečio rodykles. Keičiasi žmonių kartos, valstybių santvarkos, vis nauji vardai įrašomi mokslo, meno, ekonomikos, technologijų ir daugybės išradimų, o neretai ir atradimų žinynuose. Sakoma, kad žmogus turi įgimtą dovaną užmiršti. Jeigu taip nebūtų, jo sąmonė neišgalėtų keliauti per daugybės akimirkų ar metų eilę.... Deja, žmogus turi ir kitokią dovaną kurti įsimintinas geras idėjas, o jos nešti laimę ir prasmę sau ir kitiems. Toje atminties kasdienybėje tautos, šeimos dokumentai, brangios, o gal ir skausmingos datos, darbai, pažintys. Tai įprasta vadinti praeities istorijomis. Niekas neskaičiuoja, kiek jų buvo ir bus. Tačiau visuomet atsiranda žmonių, galinčių ir norinčių klausti: Ką pasiimsime į ateitį? Atsiranda ir prasmingas atsakymas: Niekada nepamirštamą ir brangią praeitį. Smetonos laikai Gyvenimas rodo: šimtmetis jau tapo pamatu, kad tuos laikus matytų vis nauja ir nauja karta. Su dvasiniu pakilimu ir minčių dėkingumu galime kreiptis į knygos autorę, kviečiančią skaityti ir mąstyti apie tai, kas buvo, yra, galėtų, o gal ir turėtų būti mūsų tautos, valstybės žmonių gyvenime. Ingridos Jakubavičienės knyga Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos autentiški dokumentai, kūryba, nuotaika, kvietimas palyginimui, išvadoms, sumanymams. Ji tartum laiškas, kuris gali būti padėtas gal stalčiuje, gal lentynėlėje, bet visuomet laukiantis, kad būtų galvojama... Šio straipsnio autoriai ne kartą bandė tą laišką skaityti, diskutuoti. Nutarta ir spaudoje mintimis pasidalinti. Knygos turinys mus kvietė ir į kitus spaudos leidinius, gyvenimo įvykius ir faktus apžvelgti patyrusių specialistų akimis... Prezidento gyvenimo medžio lapus praskleidus Dalyvavome knygos pristatyme Istorinėje Prezidentūroje. Buvome ir Kauno įgulos karininkų ramovėje. Įstrigo į atmintį Kauno įgulos karininkų ramovės viršininko majoro Donato Mazurkevičiaus kvietimas įsivaizduoti, kad vėl grįžtame pagyventi į Smetonos laikus. Į tų įvykių pažinimą pamokančiai nukelia ir rašytojo Kazio Binkio knyga (Kazys Binkis. Antanas Smetona. 1934). Kalba netaisyta. Knygos citatos Tad ir atgimstančios Lietuvos vadai... ėmė rastis savos lietuviškos šviesuomenės, kuri puolė šviesti tautą: mokyti rašto, leisti laikraščius, aiškinti savo broliams sodiečiams Lietuvos garbingą praeitį ir žadinti pasitikėjimą savo jėgomis. Susipratę lietuviai ėmė raginti žmones nepasiduoti nei maskoliams nei lenkams, nei vokiečiams, bet savo tėvynej būti patiems šeimininkais. Taip prasidėjo lietuvių tautos atgimimas. Taip pagaliau atgimė Lietuvos valstybė (Kazys Binkis. Antanas Smetona. 1934 m.). Prezidento senelis Kazimieras turėjo vieną valaką (apie 20 ha) žemės ir septynetą vaikų: tris dukteris ir keturis sūnus. Prezidento tėvas Jonas buvo vyriausias. Grįžta kartą žiemą Jonas iš miško ir mato kažkas pusnynuose duluoja. Manė, kad gyvulys. Prieina arčiau, žiūri moteriškė su vaiku. Aš pavargėlė, geradary. Vaikščiojau per žmones, meldžiausi nakvynės, bet niekas neįsileidžia mat, vaikas raupais serga. Tad einu į mišką po eglaite kur pernakvosiu. Bijok Dievo! Su sergančiu vaiku į mišką... Einam pas mus. Smetonų šeimoje žydėjo sandarmė ir susiklausymas. Julijona Smetonienė, prezidento motina buvo labai paslanki ir širdinga moteriškė. Sako, kad per 25 bendro gyvenimo metus vyras su žmona nebuvę nei karto stipriai susibarę. Šioj ano meto vargingoj, bet šviesioj širdingoj ir dievobaimingoj šeimoj laimė lėmė gimti ir augti pirmajam atgimusios Lietuvos Vadui Antanui Smetonai. Prezidento tėvelis niekad vaikų rykšte nebausdavęs, bet kuo nusikaltus sušaukdavęs visus ir imdavęs rūstų pamokymą kalbėti. Sako, tie pamokymai kartais būdavę skaudesni už rykštę. Vienam kalba, o visi verkia. Motina daugiau širdimi stengdavosi vaikus paveikti, o tėvelis protu. Antanas Smetona savo tėvo pavyzdžiu mokėjo ne tik pasiryžti, bet ir ištverti. Jis, maža kieno bepadedamas savo paties darbu ir uolumu baigė Palangos progimnaziją. Baigė pirmuoju su pagyrimu ir dovanomis. Taip, aš turiu parodyti, kad biednas kartais gali daugiau pasiekti už bagotuosius. Jablonskis ruošdamas pirmąją lietuvių kalbos gramatiką... Savo mokinį Smetoną pasidarė savo padėjėju. Pradėjo pats vienas leisti dvisavaitinį Vairo žurnalą...Vairą Antanas Smetona vedė tuo patim tautos vienybės ir susiklausymo keliu. Jokios labdarybės, joki medžiaginiai atlyginimai neatitaisys mums tų eibių, kurių bus pridirbęs karas Lietuvoje... Tikras atlyginimas būtų jeigu Lietuva susilauktų daugiau laisvės plėtotis ir augti. Lietuvai atėjo pati rimtoji valanda tapti vėl nepriklausoma savarankiška šalimi... kad mes jaučiamės esą visiškai arti tos seniai visų lietuvių trokštamos laisvės, tai reikia padėkoti prakilniems mūsų tėvynės sūnums ir dukterims, savo darbais gaivinusiems Lietuvos dvasią. Antano Smetonos autoritetas, jo geras vardas išgelbėjo Lietuvą. Seimas atsidūręs tokioj sunkioj padėty, nerado kitos išeities kraštui nuraminti, kaip vėl šauktis Antano Smetonos. Tad 1926 m. gruodžio 18 d. Antanas Smetona vėl išrenkamas prezidentu. Ir dabar, stovėdamas valstybės pryšaky, to paties tikslo tebesiekia, kaip ir anuomet kai mūsų tauta tebebuvo nelaisvėje. Jis šaukė visus lietuvius vienybėn ir bendram darbui. Į tuos laikus nužengėme knygos Duetas ištraukomis Šeima yra vienas iš tokių mažesniųjų organizmų, kurie atitinka tiems tikslams, kurie kaip lyčių bendravimas, tarpusavio pagalba, kūdikių auklėjimas reikalauja glaudaus ryšio (9 p.). Šeima tuo atžvilgiu yra turto ir pramitimo bendravimas, paskum ji yra pašaukimo arba verslo bendruomenė, pagaliau ir tai svarbiausia šeimos funkcija ji yra auklėjimo ir lavinimo bendruomenė (9 p.). Moteriškė neprivalo imtis tokio verslo, kuris viršytų jos fizines jėgas, ir jai reikia vengti tokio užsiėmimo, kurs nesutinka su jos charakteriu (10 p.). Antra priežastis Smetonų šeimoje puoselėjama lietuvybė. Čia norisi paanalizuoti ne tik Antano sprendimą kurti lietuvišką šeimą, bet Sofijos apsisprendimą save laikyti lietuve ir visą sąmoningą gyvenimą pašvęsti lietuvybės puoselėjimui (10 p.). Abu Smetonos labai kūrybingos ir meniškos asmenybės. Turėdami neblogus balsus, dainavo Vilniaus lietuvių draugijose ir choruose, vaidino mėgėjų teatruose ir aktyviai reiškėsi šalpos darbe (11 p.). Dėl šios priežasties jos vertina aplinką daugiau negu vienu požiūriu. Loginį mąstymą derina su jausmais ir santykiais, todėl turi puikų gebėjimą užmegzti santykius su aplinkiniais (12 p.). Puiki jos intuicija leido Smetonoms ilgai plaukioti plačiuose politiniuose vandenyse (13 p.). Taigi autoritariniu lyderiu vadinamas vyras naujajame dueto portrete nušvinta kitomis spalvomis: jis myli žmoną ir labai jautriai reaguoja į jos pastabas, myli vaikus ir stengiasi su jais palaikyti šiltus santykius, jis geraširdis brolis, ištikimas draugas, galiausiai, moralus žmogus (14 p.). Autorė viliasi, kad jos papasakota istoriniais dokumentais ir tikrais gyvenimo faktais paremta istorija padės iš lietuvių sąmonės ištrinti ilgus dešimtmečius kerojusius labai negatyvius, iškreiptus vaizdinius apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą A. Smetoną ir jo žmoną Sofiją (14 p.). Už nuoširdų bendradarbiavimą tikslinant daugelį Smetonų šeimos istorijos detalių ir galimybę publikuoti asmeniniame archyve saugomas nuotraukas dėkojame Smetonų giminės palikuonei Sigutei Smetonaitei-Petrauskienei (18 p.). Prezidentas Antanas Smetona ne kartą yra pabrėžęs atsakingai kuriamos ir puoselėjamos tautinės šeimos svarbą valstybės gyvenime (19 p.). Kaip susiformuoja vaiko asmenybė? Šeima, gimtieji namai, vaikystė kiekvieno asmens sąmonėje palieka neištrinamų įspaudų (22 p.). Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Jono Smetonos (18401885) ir Julijonos Kartanaitės (1838 m. spalio 24 d. 1905 m. rugpjūčio 16 d.) šeimoje, Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Vilkmergės (Ukmergės) apskrityje, tipiškame ano meto Lietuvos kaime (36 p.). Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo. Vyresnėlį Motiejų tėvas buvo atidavęs ganyti (37 p.). A. Smetona, kaip vienas vyriausių mokinių, kartu su V. Mironu ir J. Tūbeliu nuvyko į Peterburgą pas rusų švietimo ministrą. Po daugelio metų Amerikos balso žurnalistui apie šį Mintaujos gimnazistų žygį papasakojo J. Tūbelienė, nes labai didžiavosi savo vyro drąsa (42 p.). Kitas rusų įprotis, persidavęs mokslo siekusiems maištingiems lietuviams, barzda. Daug Rusijoje studijavusių lietuvių grįžo barzdoti ir gražiai jas nešiojo visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį (43 p.). Sofija užaugo tokioje aplinkoje, kur motinos skatino mergaites mokytis skambinti pianinu, dainuoti, šokti, užsienio kalbų bei užsiimti įvairiais rankdarbiais (49 p.). Chodakauskai save laikė litvinais. Iš pradžių šeima, kaip ir didelė dalis bajorų, kalbėjo lenkiškai ir turėjo dvilypę savimonę: buvo šiek tiek lenkai, šiek tiek lietuviai (51 p.). Didelis dėkingumas jai, mano mylimai motinai, su metais ne tik nedyla, bet eina vis stipryn ir didyn (53 p.). Tikrasis Antano pašaukimas buvo nesusijęs nei su teise, nei su administravimu. Jis norėjo redaguoti lietuvių spaudą, rašyti. Nepaisydamas šeimos rūpesčių, visą laiką skyrė visuomeniniam darbui (75 p.). A. Smetona labai aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, bet jo širdžiai vis tiek artimiausia buvo publicistika, todėl, 1904 m. atgavus spaudos laisvę, ėmėsi redaguoti Lietuvos ūkininką (77 p.). Lietuvos teritorijoje prasidėjus karo veiksmams, dėl svarbių pareigų Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti valdyboje A. Smetona liko Vilniuje (90 p.). Generolui Erichui Liudendorfui (Erich Ludendorff) paskelbus devizą Vokiečiams nereikia, kad kiti juos mylėtų, o reikia, kad kiti jų bijotų, vietos gyventojai imti vadinti paprastu užkariautojų epitetu Russische Schwein (rusiška kiaulė aut. past.) (92 p.). 1916 m. rudenį Lietuvoje siautė badas, nes vokiečiai visą derlių rekvizavo ir išvežė į Vokietiją. Metų pabaigoje okupantai įvedė kortelių sistemą (95 p.). Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu ne tik A. Smetona atsiskleidė kaip puikus lietuvių bendruomenės interesų gynėjas, bet ir S. Smetonienė pasirodė kaip aktyvi visos Lietuvių komiteto vykdytos politikos žinovė (101 p.). Operacija pavyko, todėl vokiečiai, Vilniuje konfiskavę visą Lietuvos aido tiražą su Nepriklausomybės aktu, mažai ką telaimėjo (107 p.). Lietuvos Tarybos narių, pasirašiusių nepriklausomybės aktą, sąraše nėra nei vienos moters. Taigi pasipiktinusi Lietuvos katalikių moterų organizacijos vadovė 1918 m. vasario 17 d. Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkui A. Smetonai įteikė protestą su 20 tūkstančių moterų parašų (111 p.). Gavusi sutikimą, balandžio 4 d. Valstybės Taryba išrinko pirmąjį Lietuvos Prezidentą (120 p.). 1919 m. rugsėjo 1 d. vokiečių administracija pagaliau apleido rezidenciją. Į naujuosius rūmus pirmiausia įsikėlė A. Smetona su prezidento kanceliarija (126 p.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, A. Smetona perdavė Prezidento įgaliojimus Seimo pirmininku išrinktam Aleksandrui Stulginskiui, kuris iki 1922 m. gruodžio 21 d. laikinai ėjo ir Prezidento pareigas (133 p.). Šias derybas savo prisiminimuose aprašė Bronius Kazys Balutis: Atvykus A. Smetonai pirmas posėdis Klaipėdoje vyko audringai. Prancūzų komisaras rėžė pamokslą ir grasė (141 p.). PS. Nemanau, kad ponios sveikata eitų blogyn. Poniai taip blogai atrodo dėl to, kad ji iš karto norėtų būti jau sveika (145 p.). Po kelių savaičių, praleistų Berlyne, Sofija pasveiko ir grįžo į Kauną. Ko gero, nebuvo galutinai pasveikusi, nes reikėjo paisyti gydytojų nustatytos dietos ir dienos režimo (147 p.). S. Smetonienė rūpinosi ir našlaičiais vaikais, kurių pokariu buvo gausu. Tai buvo opi socialinė šalies problema (149 p.). Perversmas prasidėjo gruodžio 17-osios naktį. II pėstininkų pulko vadas plk. J. Petruitis antrą valandą aliarmu pakėlė pulką ir kareiviams bei karininkams pranešė, kad bolševikai pradėję sukilimą ir norį užimti valdžią, todėl reikia jų kėslams pasipriešinti (158 p.). Visiems įsakoma eiti savo pareigas: kas neis savo pareigų, bus atiduotas karo lauko teismui (159 p.). 1927 m. liepos 17 d. Prezidentas A. Smetona, norėdamas daugiau sužinoti apie visuomenės nuotaikas, susipažinti su Lietuvos miestelių ir kaimų bendruomenėmis, pradėjo keliauti po Lietuvą. Šiose kelionėse jį ištikimai lydėjo žmona Sofija. 1927 m. liepos 1719 d. Prezidentas su palyda aplankė Žemaitiją. 1927 m. rugpjūtį viešėjo Aukštaitijoje, rugsėjį Kauno apskrities apylinkėse. Laukdamas Prezidento, kiekvienas miestelis pasipuošdavo, vyresnybė, dvasininkai, visuomenės atstovai, miestelėnai ir apylinkės ūkininkai surengdavo iškilmingas sutiktuves su orkestrais, sveikinimo kalbomis, duona ir druska, poniai Sofijai įteikdavo gėlių (169 p.). A. Smetonai valdžia tai pirmiausia bendra idėja, kurią sutartinai priima valdantieji, vedama mintis, jos aiškinimas visai tautai, valstybės aparatui, galiausiai visuomenei, kad visi tą mintį žinotų ir suprastų, ką reikia daryti, laisvai ja vadovaudamiesi dirbtų, vykdytų savo funkcijas be smulkmeniškų nurodymų iš viršaus (179 p.). Su tuo sutinka net ir sovietinėje Lietuvoje populiarus rašytojas Juozas Baltušis. Jis rašė: Gerokai klydo, kas tvirtino, jog J. Tūbelis pateko į aukštas pareigas tiktai per savo svainystę su prezidentu (190 p.). Marija prisiminė, jog vaikystėje žurnalisto paklausta, kurį labiau mylinti tėtį ar mamą, atsakiusi: Pas mus šeimoje yra šitaipos: Mama man, O Tėtė Lietuvai (198 p.). Abi seserys stengėsi palaikyti kuo geresnius santykius su giminėmis, kurių Kaune gyveno ir daugiau. J. Tūbelienė ir S. Smetonienė kruopščiai išnagrinėdavo visų žymių Lietuvos žmonių biografijos ir pamačiusios bent kokią dėmę siūlydavo nekviesti to asmens į valstybinius priėmimus (203 p.). Ponas Prezidentas nors labai užimtas svarbiais darbais, bet daug laiko skiria ligonei. Dažnai ponia Smetonienė paprašo kai ką paskaityti (217 p.). Pirma tenka reorganizuoti ūkis ir jis reorganizuojamas intensyviai. Plotas dirbamos žemės didinamas nusausinant (218 p.). Gana dažnai, bent du tris kartus per mėnesį. Prezidentas su žmona nuvykdavo ir į Valstybės teatrą; ypač mėgo operą. Sofija su Antanu aplankydavo visas teatro premjeras (226 p.). Pasak V. Šliogerio, kuris ir pats ne kartą palaikė draugiją S. Smetonienei sekmadienio mišiose, jos pamaldumas nebuvęs formalus, bet nuoširdus ir gilus (227 p.). Ar kortavimas buvo labai neįprastas laisvalaikio užsiėmimas? Anaiptol, kortavo ir profesoriai, ir tarnautojai, ir prekybininkai, ir kiemsargiai, jauni ir pagyvenę, vyrai ir moterys (229 p.). Galima sakyti, jog kortavimas tarpukariu reiškė kur kas daugiau nei laisvalaikio užsiėmimą, tad buvo svarbu mokėti žaisti bent keletą populiarių kortų žaidimų. Kita labai mėgstama Sofijos pramoga buvo kinas. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Kaune veikė net penkiolika kino teatrų, kuriose buvo rodomi naujausi Holivudo ir kitų užsienio šalių filmai (230 p.). Vargo ar kokios ligos prispaustą žmogų Prezidentas išlydėdavęs duodamas 10, o kartais ir 50 litų vienkartinę pašalpą iš savo asmeninių lėšų (237 p.). Buvo teigiama, kad tik sąmoningas ir gerai savo valstybės siekius žinąs pilietis galėsiąs suteikti daugiausia naudos tautai ir valstybei (247 p.). S. Smetonienė niekada nesivaikė naujausios mados vėjų. Ji buvo vyresnė už seserį, be to, paprastesnio charakterio, labai praktiška moteris. Pirmenybę teikė patogiems ir praktiškiems drabužiams, o elegantiškai ir prabangiai apsirengdavo tik per svarbesnius renginius (249 p.). 1928 m. gruodžio 8 d. S. Smetonienei teko garbė atidaryti Lietuvos banko rūmus Kaune (253 p.). Juos platinant buvo surinkta didelė pinigų suma ir 1935 m. nupirkta 80 ha žemės (257 p.). Vis dėlto pačią originaliausią dovaną Prezidentui įteikti sugalvojo patriotinio jaunimo sąjungos Jaunoji Lietuva sporto organizacijos surengta estafetė per Lietuvą, kuri savo mastu buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje (259 p.). Didelė šventė buvo ir Antaninės: pas Smetonas susirinkdavo giminės, o parapijose būdavo laikomos šv. Mišios, po jų žmonės dar ilgai nesiskirstydavo, bendraudavo tarpusavyje (260 p.). Nuo 1927 m. A. Smetona tapo ne tik dosniu sporto mecenatu ir oficialiu daugelio renginių globėju, bet ir įstatymiškai įtvirtino kūno kultūros reikšmę pagrindiniame Valstybės įstatyme 1928 m. Konstitucijoje (274 p.). Prezidentienė buvo nepamainoma minint Motinos dieną ar kitas moterų organizacijų inicijuotas šventes, ne kartą sakė kalbą per radiofoną (276 p.). Ištyręs reikalą, Prezidentas padėdavo gimnazistams, studentams, pradžios mokyklų mokiniams (281 p.). Rytoj važiuojame aš ir Mama Užugirin, pabūsime bent dvi dienas ir vėl grįšime. Užugiryje statomas klojimas, sodinami medžiai, sėjama ir kiti pavasario darbai dirbami. Po kokių dviejų savaičių ketinu keltis Užugirin atostogų, noriu pabūti pavasario kaime (290 p.). Priėjo išvadą, jog A. Smetonos nutarimas išvykti į užsienį subrendo prieš paskutinį posėdį, o gal net posėdžio metu (314 p.). Apie tai, kaip kitiems Smetonų šeimos nariams teko pereiti sieną yra pasakojęs prezidento sūnus Julius. Pasirodo, pasienyje visi jie buvo išlaipinti iš automobilių, o šeimos bagažas išmestas lauk (318 p.). Gaudamas JAV vizą, A. Smetona turėjo pasižadėti šalyje gyvensiąs kaip privatus asmuo. Amerikoje buvo jis įvardytas kaip įžymus svečias, Lietuvos Respublikos prezidentas tremtyje, esąs JAV privačioje padėtyje (342 p.). Peržiemoję Čikagoje, 1942 m. pavasarį Antanas ir Sofija nutarė taupumo sumetimais kraustytis į Klivlandą ir gyventi kartu su sūnaus Juliaus šeima (369 p.). Iš spaudos matyti, kad Anglija, o šiąją sekdama ir Amerika, nestos už teisybę, kad nė dėl Lenkijos, nė dėl Pabaltijo nejudins savo draugiškų santykių su Rusija (373 p.). Per gaisrą žuvo tik A. Smetona, daugiau niekas iš namo gyventojų nenukentėjo. Tragedija sukrėtė ne tik Prezidento šeimą ir artimuosius, bet ir visą lietuvių išeiviją (375 p.). Prezidentas ir LIETUVA! Arba prisiminimai apie... ATEITĮ... Kiekviena buvusi ir būsima akimirka ir kitaip matuojamas laikas nepastebimai ir neišvengiamai tampa praeitimi. Gyvename praeities, dabarties ir ateities vienovėje. Pamatykime kai kuriuos gyvenimo ženklus kitų akimis: Prof. Alvydas BUTKUS: Labai svarbu, kad atsirastų ASMENYBĖS, paskui kurias norėtų eiti didesnioji tautos dalis. Tikrai tokia asmenybe prieškario laikais buvo prezidentas Antanas Smetona. Tvirtai teigiu: tai buvo tikras prezidentas. Ne veltui jau beveik šimtmetis, kai besikeičiančios mūsų kartos žino šį vardą. Nesunku suprasti ir tai, kad apie šią asmenybę linkę kalbėti išmintingai save pristatantys politikai. Juos galima būtų suprasti kaip klystančius, tačiau tokių paklydimų neturi daryti tikri istorikai. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti akademiką Zigmą Zinkevičių. Manau, kad tai buvo vienintelis išskirtinės, teigiamos reikšmės Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje švietimo ministras (deja, jis buvo pašalintas iš šių pareigų) (Statyba, 2015 m., nr. 1). Romas Lazutka Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas, sociologas: Jei auga ekonomika, proporcingai turėtų didėti atlyginimai visame viešajame sektoriuje: ir mokytojams, ir medikams, ir dėstytojams. Buvo bandyta kurti tokią sistemą, tačiau jos išlaikyti nesiseka (Valstiečių laikraštis, 2016 04 28). Vienuolė sesuo Pranciška: Vaikai visada atsimena savo tėvų tarpusavio meilę, o ne tai, kad trūko kažkokio gražaus žaislo ar geresnio duonos kąsnio. Užaugę tokioje aplinkoje jie gali mylėti ir kitus (XXI amžius, 2016, nr. 14). Prof. Gediminas Merkys: Nieks kits čia nekalts, Europėle, tu pati... Paaiškėjo, jog senoji Europa šiandien nebeturi adekvačiai geopolitiškai mąstančių lyderių, aiškiai suvokiančių, kas vyksta su pasauliu ir civilizacija.... Dabartiniai Europos vairininkai prasmegę valdymo rutinoje, egocentriškai užsidarę vidinėse problemose ir, deja, toliau artimiausių rinkimų jų matymas nesiekia (Jonavos garsas, 2015, nr. 18). Prof. Gediminas Merkys Multikultūrizmas ir ksenofobija išradimas neraštingų idiotų, prisipumpavusių gerais ketinimais. Šios sąvokos iš principo atmeta sociumą kaip sistemą ir žmogų, kaip organišką sudedamąją vieningame sociume... Žmogus yra vienas vienetas su supančia aplinka materialia ir informacine, biologine ir socialine. Sociumas kultūrinė vienybė. Ir niekaip kitaip (Jonavos garsas, 2015, nr. 19). Šventasis Tėvas priminė didįjį mūsų epochos iššūkį migraciją: Didžiausia grėsmė iškyla, kai žmogus pradeda galvoti, kad turėdamas daug pinigų jis gali viską nusipirkti... Didelė grėsmė yra tikėti, kad turėdamas prašmatnų automobilį žmogus gali būti laimingas. Galbūt savojoje gyvenimo kelionėje prie durų jūs neturėsite naujausio modelio automobilio, jūsų kišenės gal nebus prikimštos pinigų, bet turėsite kažką kita, ko niekas negali atimti ir pakeisti: tai patirtis būti mylimam, gerbiamam, apkabintam ir palydėtam, kaip šeimos ir draugiškos bendruomenės daliai. Šeima yra pirmoji tautos mokykla ir tik joje galite pastebėti ir suvokti tą turtą ir vertingumą, kurį kiekvienas turi savyje (XXI amžius, 2016, nr. 10). Popiežius Pranciškus sakė, kad didžiausias tautos turtas yra jaunimas. Kas pamatys? Vasarį Vilniuje. Pamėnkalnio stotelė netoli Seimo. Jauna aukšta moteris, praėjusi stotelę, gal už 10 žingsnių krito ant šaligatvio. Rankinė gerą žingsnį nučiuožė. Ji iš lėto kėlėsi ir pamažu atsisėdo ant sankasos. Įvyko pokalbis: Gal jums padėt? Ačiū, pirmiausia noriu apsičiupinėti, ar turiu rankas, kojas... Šoną skauda, bet nieko, labiausiai man skauda dėl to, kad pro mane praėjo 56 jauni žmonės. Nė vienas nesustojo, kalbėjo telefonais... Jie pamiršo, kad ir jų ateityje gali niekas nepastebėti, net ir didesnei nelaimei įvykus. Sigutė Smetonaitė (Prezidento A. Smetonos brolio Motiejaus vaikaitė: Būtų gražu, jeigu visuomenėje būtų kirčiuojama SmetOna (t.y. antrajame skiemenyje, o ne žodžio pabaigoje SmetonA. Mūsų giminėje taip visuomet buvo tariama. Taip savo pavardę kirčiuodavo ir mano tėvelis, ir Prezidentas. Klausimas, į kurį niekas ir niekada atsakymo nesužinos, kas iš mūsų tautiečių pakabins Prezidento portretą savoje pastogėje? Dėkojame skaitytojams, kas šias mintis perskaitys, o gal ir patys parašys.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |