Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mirė Kovo Kovo 11-osios Akto signataras Kazimieras Uoka

Liepos 16 dieną mirė Kovo 11-osios Akto signataras, žinomas Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Tautininkų sąjungos narys Kazimieras Uoka. Jis gimė 1951 m. kovo 4 d. Kaune. 1969 metais baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. 1969–1971 metais tarnavo sovietinėje armijoje. 1976 metais baigė Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos fakultetą. Dirbti mokytoju neleido tuometinė valdžia dėl pogrindinės veiklos, todėl 1971–1988 metais dirbo Kauno statybos treste ekskavatorininku, buldozerininku, kūrė nepriklausomas profesines sąjungas. Nuo 1988 metų birželio – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, LPS Kauno tarybos narys, LPS Seimo narys, 1989–1991 metais – LPS atsakingasis sekretorius. K. Uoka 1988 metais įkūrė Lietuvos darbininkų sąjungą (LDS) ir iki 1991 m. sausio 12 d. buvo jos pirmininkas. 1989 metų balandį buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atkūrimo iniciatyvinės grupės, nuo rugpjūčio – organizacinio komiteto narys, 1989–1990 metais – LSDP tarybos narys, 1989–1990 metais – LDS pirmininkas. Nuo 1989 metų – Lietuvos žaliųjų judėjimo narys. 2001 metais – Nacionaldemokratų partijos narys, 2001–2002 metais – partijos pirmininkas, 2004–2008 metais Lietuvių tautininkų sąjungos narys, valdybos narys, 2005 metais – Doros ir Tautos sąjungos narys. 2006 metais įkūrė ir dalyvavo Piliečių sąšaukoje, kovojančioje su homoseksualų kultūros platinimu Lietuvoje. 2008–2010 metais buvo TS-LKD Tautininkų frakcijos narys. 2011 metais, atkūrus Tautininkų sąjungą, tapo jos nariu ir vicepirmininku.

Mirė muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas

Liepos 20 dieną mirė muzikologas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Jonas Ambrazas. Jis gimė 1934 m. vasario 11 d. Kaune, buvo daugelio knygų, straipsnių apie muziką autorius, vienas svarbiausių XX amžiaus lietuvių muzikos tyrinėtojų. Muzikologas išleido 12 knygų, paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių Lietuvos periodiniuose ir mokslo leidiniuose, Lietuvos, Rusijos, Suomijos enciklopedijose, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos muzikos leidiniuose, skaitė mokslinius pranešimus tarptautinėse konferencijose Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse. Solidžiausia mokslininko knyga pasirodė pernai. Tai – monografija apie kompozitorių Julių Juzeliūną, skirta kūrėjo 100-mečiui. Už šį veikalą 2015-aisiais A. J. Ambrazas pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. A. J. Ambrazo rūpesčiu Seimas šiuos metus paskelbė J. Juzeliūno metais. Muzikas gvildeno ir bendruosius muzikos teorijos bei XX amžiaus Lietuvos muzikos istorijos klausimus, nenuilsdamas skleidė žinią apie lietuvių muziką tiek moksliniais darbais, knygomis ir straipsniais, tiek gyvu žodžiu bei kitomis iniciatyvomis. Šalia kitų apdovanojimų, jo nuveikti darbai įvertinti Lietuvos valstybine premija (1979), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2007), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008). Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pareiškė užuojautą dėl vieno iškiliausių lietuvių muzikos tyrinėtojų prof. A. J. Ambrazo mirties. Mokslinė ir kultūrinė A. J. Ambrazo veikla buvo įvertinta ne tik Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, bet ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Vyriausybės kultūros ir meno premija. A. J. Ambrazas yra dirbęs Lietuvos radijo ir televizijos komiteto (dabar LRT) muzikos redaktoriumi, dėstė aukštosiose mokyklose, buvo Lietuvos mokslo tarybos narys. A. J. Ambrazas palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Mirė poetė ir rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė

Liepos 22 dieną mirė JAV gyvenusi poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė. Ji gimė Vilkaviškio rajone, Čyčkuose. Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1939–1943 metais studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo, Paryžiaus ir Vilniaus universitetuose. Po studijų dirbo prancūzų kalbos mokytoja. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, 1946 metais išvyko į Australiją, o 1960 metais persikėlė į JAV. Daug metų dirbo Ilinojaus universitete, Histologijos skyriuje. Nuo 2001 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Priklausė Ateitininkų sąjungai ir Amerikos lietuvių rašytojų draugijai, buvo literatų korporacijos „Šatrija“ narė. J. Švabaitė-Gylienė pradėjo rašyti nuo 12 metų. Debiutavo neoromantinės stilistikos eilėraščiais žurnaluose „Ateitis“, „Vaidilutė“, „Naujoji Romuva“. Pirmajame eilėraščių rinkinyje „Vynuogės ir kaktusai“ (1963) dominavo emocinė meditacija Dievo akivaizdoje, kupina Australijos gamtovaizdžio vaizdinių. Antrajame – „Septyni saulės patekėjimai“ (1974) – pastebima konkrečių buities detalių poetika. Rinkinyje „Vilties ledinė valtis“ (1981) – itin jausmingas kelionės į Lietuvą aprašymas. Harmoningos pusiausvyros siekiama eilėraščių rinkinyje „Žiemos erškėtis“ (1994). Vėliau pasirodė poezijos rinktinė „Tu niekur neišėjai“ (1991) ir eilėraščių rinkiniai „Kur šią naktį nakvosi“ (2002), „Ant vėlių suolelio“ (2007). J. Švabaitė-Gylienė rašė ir prozos kūrinius. Vienas stambiausių – kontrastingų Vilniaus ir JAV gyvenimo paralelių romanas „Stikliniai ramentai“ (2004) – pasakojimas apie sudėtingą dviejų menininkų gyvenimą šeimoje. Įdomi ir apysaka „Gabriuko užrašai“ (1973), kurioje vaiko lūpomis pasakojamas vienos šeimos gyvenimas Australijoje. Yra parašiusi humoristinių apsakymų rinktinę „Draugų laivelis“.

Dovana prezidento Antano Smetonos gimtinei

Kun. Robertas Urbonavičius pašventino naująjį stogastulpį

Ukmergėje iškilmingai paminėta Pasaulio lietuvių vienybės diena. Ta proga liepos 17-ąją Užugiryje, Antano Smetonos vasaros rezidencijoje, atidengtas tautodailininko, Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininko Alekso Eugenijaus Kulviečio pagamintas stogastulpis. „Mielieji, dovanoju jums, dovanoju Lietuvai“, – iškilmių metu į susirinkusiuosius kreipėsi A. E. Kulvietis, garsaus XX amžiaus tapytojo ir klasicisto, Ukmergėje gyvenusio Eugenijaus Ginvill-Kulviečio vaikaitis.

Šis stogastulpis – Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) dovana gimtajam prezidento A. Smetonos kraštui. Po platų pasaulį išsibarstę PLB ir jaunimo sąjungų atstovai Ukmergės krašte viešėjo keturias dienas. Daugiau nei 30 lietuvių išeivių iš Airijos, Argentinos, Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Estijos, Jungtinų Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Kolumbijos, Latvijos, Maltos, Olandijos, Norvegijos, Švedijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Vokietijos čia buvo susirinkę į kasmetinį savo suvažiavimą „Susipažinti, išmokti, pasidalyti ir pažymėti“.

Prezidento Antano Smetonos šeima:

kokia buvo, yra ir kokia turėtų būti LIETUVA?

Edita Smetonaitė ir Juozas Šalčius

Ingridos Jakubavičienės knygos „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ viršelis

„Tuos, kurie itin stengiasi daryti gražius ir kilnius darbus, visi pripažįsta ir giria“.

Aristotelis (384–322 iki Kristaus), senovės graikų filosofas, mokslininkas, etikos mokslo sistemintojas

Vietoje įžangos

Nematomas ir paslaptingas laikrodis ne taip seniai persuko ne tik šimtmečio, bet ir tūkstantmečio rodykles. Keičiasi žmonių kartos, valstybių santvarkos, vis nauji vardai įrašomi mokslo, meno, ekonomikos, technologijų ir daugybės išradimų, o neretai ir atradimų žinynuose. Sakoma, kad žmogus turi įgimtą dovaną – užmiršti. Jeigu taip nebūtų, jo sąmonė neišgalėtų keliauti per daugybės akimirkų ar metų eilę....

Deja, žmogus turi ir kitokią dovaną – kurti įsimintinas geras idėjas, o jos – nešti laimę ir prasmę sau ir kitiems. Toje atminties kasdienybėje – tautos, šeimos dokumentai, brangios, o gal ir skausmingos datos, darbai, pažintys. Tai įprasta vadinti praeities istorijomis. Niekas neskaičiuoja, kiek jų buvo ir bus. Tačiau visuomet atsiranda žmonių, galinčių ir norinčių klausti: Ką pasiimsime į ateitį? Atsiranda ir prasmingas atsakymas: Niekada nepamirštamą ir brangią praeitį.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kunigas Jonas Staškevičius – kovotojas ir ramybės nešėjas

Elena GUBOVIENĖ

Simbolinis paminklas kun. Jonui Staškevičiui Pakalniškių kaimo kapinaitėse

Vieną liepos šeštadienį Kruopių Šv. Onos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už kunigą kankinį, buvusį šios bažnyčios kleboną kun. Joną Staškevičių (1912–1955). Jas aukojo iš Kanados atvykęs jo sūnėnas prelatas Jonas Staškevičius, brolio Juozapo sūnus, kunigo krikšto sūnus (prelatas prisimena ir papasakojo savo mamos vis kartotą istoriją, kaip ji ir būsimas krikšto tėvas kunigas Jonas Staškevičius prieš kūdikio krikštynas meldėsi, kad šis užaugęs taptų kunigu. Maldos, visi mato, buvo išklausytos). Šv. Mišias koncelebravo Akmenės dekanato kunigai: dekanas kun. Olijandas Jurevičius, vicedekanas kanauninkas Egidijus Zulcas, Kruopių klebonas kun. Jonas Jucys. Šv. Mišiose meldėsi parapijiečiai ir iš Anykščių, amžinos atminties kunigo gimtinės, atvykęs būrelis jo giminaičių. Po šv. Mišių visi pasuko į Pakalniškių kapines, esančias už kelių kilometrų, kur supiltas simbolinis kapas šiam šventam kunigui, kankinio mirtimi mirusiam tolimajame Sibire, Ivdelio lageryje, 1955 metais. Jo tikrojo kapo niekas nežino, o Pakalniškių kaimo žmonės, mylėję savo kunigą, sužinoję apie jo mirtį, supylė jam simbolinį kapą, prie kurio galėjo pasimelsti už savo kleboną, uždegti žvakelę. Ši paslaptis apie paslaptingą kapą atskleista tik dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę... Dabar atnaujintą paminklą pašventino kun. J. Jucys. Prie simbolinio kapo papasakota kunigo gyvenimo istorija, pasidalinta pamąstymais ir prisiminimais.