|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žmogaus dvasia neįveikiama Kunigas Jonas Staškevičius kovotojas ir ramybės nešėjas Elena GUBOVIENĖ
Vieną liepos šeštadienį Kruopių Šv. Onos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už kunigą kankinį, buvusį šios bažnyčios kleboną kun. Joną Staškevičių (19121955). Jas aukojo iš Kanados atvykęs jo sūnėnas prelatas Jonas Staškevičius, brolio Juozapo sūnus, kunigo krikšto sūnus (prelatas prisimena ir papasakojo savo mamos vis kartotą istoriją, kaip ji ir būsimas krikšto tėvas kunigas Jonas Staškevičius prieš kūdikio krikštynas meldėsi, kad šis užaugęs taptų kunigu. Maldos, visi mato, buvo išklausytos). Šv. Mišias koncelebravo Akmenės dekanato kunigai: dekanas kun. Olijandas Jurevičius, vicedekanas kanauninkas Egidijus Zulcas, Kruopių klebonas kun. Jonas Jucys. Šv. Mišiose meldėsi parapijiečiai ir iš Anykščių, amžinos atminties kunigo gimtinės, atvykęs būrelis jo giminaičių. Po šv. Mišių visi pasuko į Pakalniškių kapines, esančias už kelių kilometrų, kur supiltas simbolinis kapas šiam šventam kunigui, kankinio mirtimi mirusiam tolimajame Sibire, Ivdelio lageryje, 1955 metais. Jo tikrojo kapo niekas nežino, o Pakalniškių kaimo žmonės, mylėję savo kunigą, sužinoję apie jo mirtį, supylė jam simbolinį kapą, prie kurio galėjo pasimelsti už savo kleboną, uždegti žvakelę. Ši paslaptis apie paslaptingą kapą atskleista tik dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę... Dabar atnaujintą paminklą pašventino kun. J. Jucys. Prie simbolinio kapo papasakota kunigo gyvenimo istorija, pasidalinta pamąstymais ir prisiminimais. Kun. Jonas Staškevičius buvo Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonas neramiais 19431947 pokario metais. Apie kunigo tarnystę išliko daug šviesių prisiminimų, bažnyčios archyve saugomi jo laiškai, rašyti iš Ivdelio lagerio, parapijietei Marijai Niedvarienei, įvairūs dokumentai, susirašinėjimai su sovietų valdžios atstovais ginant Bažnyčios reikalus. Pasakojimą apie pasiaukojančią kunigo Jono tarnystę Akmenėje norėčiau pradėti Palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžiais: Man rodos, kad priešų užsipuldinėjimai ant mūsų tikėjimo ir Bažnyčios, šmeižimai, iškreipimai, visoki melai ir t. t. niekad nereikėtų palikti neatrėmus, nesumušus, neįrodžius netikrumų ir netiesos. Šie palaimintojo arkivyskupo žodžiai, pasakyti gerokai anksčiau, tiko ir tuo metu, kai kun. Jonas Staškevičius dirbo sielovadinį darbą Akmenės parapijoje. Tai buvo negailestingų pervartų, kataklizmų metai. Tuo sunkiu laiku kunigas Akmenės žmonėms buvo sielų ganytojas, ramybės nešėjas, bet kartu ir energingas, atkaklus, bebaimis kovotojas už tiesą ir teisingumą. Apie atkaklią jo kovą prieš visokią neteisybę galime išgirsti ne tik iš žmonių atsiminimų. Apie tai liudija išlikę rašytiniai šaltiniai, pirmiausia, Akmenės bažnyčios archyvo dokumentai. Tai kuklus palikimas: prašymas LTSR kulto reikalų ministrui Gailevičiui dėl neteisingo bažnyčios ploto apskaičiavimo ir apmokestinimo, prašymai Mažeikių apskrities vykdomojo komiteto finansų skyriui dėl mokesčių sumažinimo, prašymai Mažeikių apskrities komunalinio ūkio direkcijai, skundai Mažeikių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkui J. Krampui dėl neteisingai apskaičiuotų bažnyčios mokesčių ir dar keletas kitų. Visi šie raštai yra iš pokario metų, kai sovietų valdžia jau įsitvirtino Lietuvoje ir darė savo juodus darbus. Vienas iš tų juodų darbų žlugdyti, persekioti, smukdyti Katalikų Bažnyčią. Lyg absurdo teatras atrodo kun. J. Staškevičiaus susirašinėjimas su įvairiais valdininkais. Klebonas nenuilstamai gina Bažnyčios, tikinčiųjų teises, įrodinėdamas, kad Bažnyčia apdėta per dideliais mokesčiais, kad neteisėtai nacionalizuoti jai priklausantys pastatai. Skaitai ir negali patikėti, kad mokesčiai paskaičiuoti ne už bažnyčios užimamą plotą, bet už kubatūrą, t.y. už tūrį. O ir jis suskaičiuotas ne iš vidaus, o iš išorės. Klebonas rašo prašymus ir skundus Mažeikių apskrities finansų skyriui, prašydamas ištaisyti padarytas klaidas: Pareiškiu, kad Akmenės parapijos didieji bažnytiniai pastatai bažnyčia ir klebonija klaidingai išmatuoti. Bažnyčios ilgis paduotas 57 metrai, plotis 29 metrai, vid. aukštis 11 metrų. Tuo tarpu bažnyčios ilgumas 46 metrai, bažnyčios plotis 20 m. Tik kryžmoji bažnyčios dalis, sudaranti ketvirtą bažnyčios ilgumo dalį, turi 29 m. Ši klaida padidina Akmenės bažnyčios kubatūrą daugiau negu 1/3. Lygiai taip ir klebonijos plotis padidintas 4 metrais (iš kun. J. Staškevičiaus skundo, rašyto 1947 metų vasarį Mažeikių apskrities finansų skyriui). Ir toliau savo rašte klebonas, apeliuodamas į valdžios sąžinę ir savigarbos jausmą, rašo: Malonėkite kaip galima greičiau ištaisyti matavimo klaidas, kitaip susidarys didelis liaudies pasipiktinimas ir mokesčių skyriaus pareigūnais, ir mokesčių neteisingumu. Tokių raštų parašytas ne vienas ne tik finansų skyriui, bet ir Mažeikių apskrities vykdomajam komitetui, kulto reikalų ministrui Gailevičiui. Prašyme kulto reikalų ministrui Gailevičiui kunigas vėl smulkiai išdėsto susidariusią neteisingą situaciją, beviltiškai prašo pagalbos, primindamas apie savo susitikimą su ministru Telšiuose: ,,(...) esant man Telšiuose (kada turėjau garbės asmeniškai su Jumis, Ministre, kalbėtis) neteisingai apskaičiuoti mokesčiai iš Akmenės bažnyčios komiteto griežčiausiu būdu buvo išreikalauti, žinoma, dargi su delspinigiais (iš laiško-prašymo ministrui Gailevičiui 1947 m. liepos 31 d.). Tame pačiame laiške kunigas pasakoja apie tik ką praūžusio karo padarytas žaizdas Akmenės ir kitoms krašto bažnyčioms: Akmenės bažnyčia fronto metu du kartus buvo patekusi į rankas vokiečių, kurie nežinia kodėl tame operacijų sektoriuje žūtbūt naikino visas bažnyčias. Tuo būdu griuvėsiais liko Papilės, Kruopių, Vegerių, Laižuvos bažnyčios. O kitos, kaip Mažeikių, Viekšnių, stipriai nukentėjo. Labai nukentėjo ir Akmenės bažnyčia. Akmenės bažnytinių trobesių 1944 metų rudenį padarytų nuostolių oficialiame akte skaitome, kad Akmenės bažnyčia yra nustojusi 34% savo vertės. Kiek turėjom vargo ir išlaidų, kol sulaikėm jau įsibėgėjusį bažnyčios griuvimo darbą: laikinai lopėm stogą, kaišiojom artilerijos sviedinių pramuštas skyles, žodžiu, kol privedėm bažnyčią prie bent kiek pakenčiamesnio dabartinio stovio. Labai tiko, kad mokesčių įstaigų būtų buvę bent kiek atsižvelgta ir padaryta nuolaidų. Baigdamas laišką klebonas prašo ministrą, kad šis savo autoritetu paveiktų atitinkamas įstaigas ir jos ištaisytų klaidas nustatydamos Akmenės bažnyčios mokesčius. Ir ne tik dėl neteisingų mokesčių, kurių permoka per metus susidaro 15769 rubliai, kun. J. Staškevičius atkakliai, nuosekliai, giliai tikėdamas tiesa ir jos trokšdamas, gina savo bažnyčios teises. Jis nori įrodyti sovietinėms valdžios įstaigoms, kad neteisingai nusavinti bažnyčiai priklausantys pastatai altarija ir namelis, kuriame gyveno zakristijonas su šeima ir bažnyčios tvarkytoja su šeima. Tačiau jo tiesos žodžiai, jo prašymai, įrodinėjimai, kad apsirikta, kad neteisybę galima atitaisyti, nieko nepadeda. Dar 1947 m. rugpjūčio 22 d. iš Mažeikių apskrities vykdomojo komiteto klebonas gavo raštą, kad namai Kapų gatvėje paimti teisingai, pagal žemės reformos įstatymą, o ne pagal nacionalizavimo. Skundas apskrities komiteto ūkio skyriui yra nepagrįstas, nes neteisingai informuota, todėl minimą namą prašoma paliuosuoti sulig duotu terminu [...]. Priešingu atveju bus pasielgta pagal įstatymą. Tų pačių metų lapkritį ateina atsakymas iš finansų ministerijos mokesčių ir rinkliavos valdybos. Atsakymas trumpas ir nieko nepaaiškinantis: Jūsų skundas trobesių mokesčio reikalu Finansų ministerijoj svarstytas lapkričio 20 d. ir atmestas. Ir viskas... Nebandyk daugiau, žmogau, skųstis, prašyti ar kažko reikalauti. Nepaklusi, priešinsies bus su tavimi susidorota. Juk sovietų valdžia neklusnius Bažnyčios žmones kalino, trėmė, šaudė. Tokių pavyzdžių turime daugybę. Po kelerių metų taip susidorota ir su kun. Jonu Staškevičiumi. Jis suimtas, kalintas, ištremtas į Sibirą. Čia iškentė daugybę kančių, vargo, nepriteklių, tačiau stipri dvasia nepalūžo. Net gyvendamas baisiomis tremties sąlygomis, dvasininkas sugebėjo raminti, guosti, dalinti savo širdies šilumą visiems, kurie su juo bendravo laiškais ar gyvai. Gyvi to bendravimo liudininkai yra ir kunigo laiškai buvusioms Akmenės parapijietėms Julijai Satkienei ir Marijai Niedvarienei. Laiškai pilni susirūpinimo kitais, paguodos žodžių tiems, kas kenčia skausmą, išgyvena sielvartą. Tuos paguodos žodžius kunigas išsako iš visos tyros savo širdies, remdamasis Šventojo Rašto citatomis ir poezijos posmais. Tačiau penkeri tremties metai (19501955) visiškai nualino ir taip nestiprią kunigo sveikatą. 1955 m. gegužės 31 d. vakarą nustojo plakusi kilniojo kunigo širdis pačioje brandoje, sulaukus tik 45 metų. Palaidojo kun. Joną Staškevičių jo tremties draugai apleistose Peršino kaimo kapinėse, ant Lozvos upės kranto. Kai 1990 metais mūsų tautiečių ekspedicija nuvyko į kunigo tremties vietą ir tikėjosi jo palaikus pargabenti į Tėvynę, Peršino kapines rado jau sulygintas su žeme, kapų nebuvo nė žymės. Kun. Jono Staškevičiaus, tikėjimo kankinio, palaikai taip ir liko amžiams Sibiro taigoje. Juodi stalinizmo ir sovietinių struktūrų darbai slėgė ne tik Bažnyčią, jos kunigus, bet ir visus žmones. Jie laužė, žalojo likimus, siekė ištrinti Dievo atvaizdą iš žmogaus širdies. Evangelijoje skaitome: ,,Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų (Jn 3, 20). Tačiau didelė laimė, kad istoriją valdo ne tironai ir jų juodi darbai, bet Dievas, ir tik Jis vienas turi teisę ir galią pasakyti paskutinį žodį.
Akmenės rajonas
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |