Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Pogrindinė spaustuvė „ab“

Inga Stepukonienė

Pogrindinės spaustuvės „ab“ šeimininkai Birutė ir Vytautas Andziuliai bei jų vaikai Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

Vienas iš spaustuvės „ab“ įkūrėjų Juozas Bacevičius (1918 – 1995)

Pogrindžio spaustuvės „ab“ įkūrėjas Vytautas Andziulis Aušros JUREVIČIŪTĖS nuotraukos

Sovietmečiu didelės reikšmės tautinei savimonei neabejotinai turėjo pogrindiniai lietuvių leidiniai. Lietuvos pogrindžio spauda gausumu, ypač 1975–1980 metais, išsiskyrė ne tik SSRS, bet ir Rytų Europoje, o pasipriešinimą sovietinei totalitarinei sistemai tęsęs pogrindinis savilaidos kunigų bei seserų vienuolių rengiamas leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (1972 m.), kurio leidėjų siekis buvo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje paskleisti informaciją apie Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių pažeidimus, apie protesto akcijas dėl neteisėtos valdžios pareigūnų veiklos, apie žmonių persekiojimą dėl politinių ir tautinių pažiūrų, buvo ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje. Be ,,Katalikų bažnyčios kronikos“, sovietmečiu pogrindyje leisti leidiniai: „Laisvės šauklys“, „Ateitis“, „Lietuvos ateitis“ (1981–1983; Nr. 1–7; Povilas Butkevičius, Algirdas Patackas), „Vytis“ (1976–1980; Nr. 1–3, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, juos įkalinus, Nr. 4–6 – Vytautas Bogušis, Robertas Grigas), „Tautos kelias“ (1980–1981; Nr. 1–3), ,,Rūpintojėlis“, ,,Katakombos“ ir kiti. Nors jie buvo skirtingų idėjinių pakraipų, bet sudarė reikšmingą lietuviškos savilaidos dalį. Taigi sovietų okupacijos metais Lietuvoje nuolat veikė pogrindinės spaustuvės: pokario miškų spaustuves pakeitė puikiai užmaskuotos kaimuose ar miestų daugiabučiuose. Jas ir uolius bebaimius jų darbuotojus daugeliui šiandien sunku įsivaizduoti. Ne viena pogrindžio spaustuvė buvo susekta ir sunaikinta, jų organizatoriai įkalinti. Tačiau buvo ir ta vienintelė, kuri sugebėjo sulaukti Lietuvos laisvės.

Ypatingos reikšmės sovietmečiu, nešant laisvą žodį Lietuvoje, turėjo Kaune įkurta ir nuo 1980 metų pradėjusi veikti pogrindinė spaustuvė ,,ab“, vadinamosios Kauno katakombos, kur buvo leidžiami ne laikraščiai, bet įvairios religinio ir patriotinio turinio knygos. Šios spaustuvės įkūrėjai – Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius, kurių pavardžių pirmosios raidės ir tapo pavadinimu. Ji buvo įkurta Salių kaime, dešiniajame Neries krante, kalne, po šiltnamiu ir gyvenamuoju namu iškastame tunelyje, ir veikė nesusekta beveik dešimt metų, iki pat Lietuvos atgimimo.

Vytautas Andziulis – profesionalus spaustuvininkas, nemažai metų dirbęs raidžių rinkėju, meistru ,,Spindulio“ spaustuvėje, gerai išmanęs šį darbą. Nuo jaunystės pasižymėjęs giliomis patriotinėmis nuostatomis jis gerai suvokė, kad tada, kai nėra galimybės priešintis okupantams ginklu, tai galima daryti laisvu žodžiu, ir sąmoningai ėmėsi pogrindinio nelegalios lietuviškos spaudos leidybos darbo: iš panaudotų spausdinimo mašinų detalių surinkęs spausdinimo mašiną, leido lietuviškas maldaknyges, kitus religinius, istorinius ir patriotinius leidinius. Šiame darbe jam talkino bendramintis Juozas Bacevičius, jau anksčiau dirbęs pogrindinį darbą, glaudžiai bendravęs su kunigu Juozu Zdebskiu, Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Račiūnu, ilgą laiką platinęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Taigi Vytautas Andziulis slapta spausdino pasirinktus lietuviškus tekstus, o Juozas Bacevičius spausdintus lapus turėjo įrišti ir platinti tarp patikimų žmonių.

Visas šis darbas neabejotinai buvo labai sudėtingas, pareikalavo tiesiog milžiniškų pastangų, nekalbant apie tai, kad jį atliekant teko rizikuoti viskuo. Pirmiausia teko daug vargti, kol pavyko įrengti tinkamą spausdinimui patalpą: iškasti kalnus žemių, jas išskirstyti, kad niekas nepastebėtų, išbetonuoti daugybę kvadratinių metrų ploto, įvesti elektrą ir nuolat nepastebėtai tiekti popierių bei kitus spausdinimo reikmenis į slaptą darbo vietą. Įėjimas į ją vedė per šiltnamį, o jį užmaskuoti padėjo slankiojantis pilnas vandens baseinėlis, neva skirtas auginamoms daržovėms laistyti. Pasukus svirtelę, baseinėlis pajudėdavo į šoną, ir atsiverdavo siauri laipteliai į rūsį, o jais nusileidus betonuotais koridoriais buvo galima patekti į slaptą spaustuvę. Visi jos rengimo darbai pareikalavo net dviejų sunkių darbo metų, tačiau nei apie jos rengimą, nei apie veiklą nežinojo ne tik artimi kaimynai, bet ir šeimų nariai. Į kaimynų klausimą, ką daro su tomis žemėmis, Andziulis atsakydavęs, jog lyginąs kalną.

Uoli Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus talkininkė buvo Vytauto žmona Birutė Andziulienė, kuriai neretai tekdavo tiekti popierių, ieškoti galimybių jo gauti ir pristatyti į namus. Ji prisiminė, jog kartą padariusi itin pavojingą klaidą: parduotuvėje nupirkusi didžiulį paketą ir, kad būtų lengviau, taksi visa tai parvežusi į Salių kaimą. Tai nelegalios spaudos darbuotojus vertė gana ilgai nerimauti, tačiau galiausiai teko įsitikinti, kad praėjo be skaudžių pasekmių. Birutė, dirbusi ligoninėje medicinos seserimi, namuose rūpinosi šeima, buitiniais reikalais ir vykdė svarbią stebėtojos pareigą: iškilus bet kokiai grėsmei, požemyje dirbusiam vyrui ji privalėjo apie situaciją pranešti specialiai virtuvėje po palange įrengtu skambučiu: paspaudusi vieną kartą, jį įspėdavo apie atėjusius svetimus žmones, dukart – kad būtina ateiti į viršų, triskart – kad gresia rimtas pavojus. Rimto pavojaus signalą teko siųsti tik kartą, kai kieme netikėtai pasirodė milicijos automobilis, tačiau viskas baigėsi gerai. Ne sykį virš slaptosios pogrindžio spaustuvės skraidydavo sraigtasparniai, fiksuojantys oro virpesius, tačiau ji nėkart nebuvo surasta. Po spausdinimo darbų atspaudus Andziulis su žmona gabendavo į Šakių rajoną Bacevičiui, o šis toliau juos platindavo. Kad kelionė mašina, grūste prigrūsta popieriaus lakštų, atrodytų įtikinamesnė, Andziulis drauge pasiimdavo dar ir keturis mažamečius vaikus ir išvykdavo labai anksti neva grybauti, kartais net 5 valandą ryto. Kitas pasirinktas saugesnis spaudos gabenimo laikas – vidudienis, 13–14 valanda, kai valdininkai ir milicija pietaudavo.

Ilgainiui žmonių, veikiančių tų pačių tikslų vardan, ratas plėtėsi: su Vytautu Andziuliu ir Juozu Bacevičiumi bendradarbiavo kunigai Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis bei Liudas Dambrauskas, Liudas Simutis.

Spaustuvėje ,,ab“ daugiausia buvo leidžiama katalikiškų religinių leidinių: pirmiausia vaikų katechizacijai, dvasiniam katalikiškam ugdymui reikalingų maldaknygių. Reikšmingiausi leidiniai – vyskupo Kazimiero Paltaroko ,,Tikybos pirmamokslis“ (išleisti net keli tiražai – 32 000 egz.), Sigito Tamkevičiaus parengta maldaknygė ,,Garbė Tau, Viešpatie“ (išleistos net 32 laidos – 55 000 egz. tiražu), religinės poezijos fragmentai. Kai oficialiai religinės literatūros leisti buvo negalima ir ši svarbi tautai jos gyvenimo dalis buvo brutaliai užgniaužta, šie leidiniai aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje tapo labai svarbia ir individualios krikščioniškos religinės saviugdos, ir ypač vienuolių, telkusių visame krašte vaikų ir jaunimo adoracijos grupes, mokymo priemone. Religinių spaudinių, ypač katekizmo pradžiamokslių, trūkumą tuomet nuolat skaudžiai juto Lietuvos kunigai, ir būtent spaustuvei ,,ab“ tenka ypač svarbi vieta užpildant šią spragą, plečiant dvasinį tautos pasipriešinimą svetimai ideologijai. Krikščioniškas religinis vaikų ir jaunimo ugdymas buvo esminga pasipriešinimo totalitariniam režimui dalis, formavusi nenuolankią jam žmonių dalį, brandinusi ir skleidusi laisvės mintis.

Nemažai dėmesio leidėjai skyrė lietuvių istorinei literatūrai, kurios poreikį krašto skaitytojai juto ypač didžiulį – reikėjo objektyvios, nesumeluotos praeities tiesos ir įvykių liudijimo, teisingų, neiškraipytų žinių apie Lietuvos istorijos didvyrius ir garsias asmenybes. Tad 1986 metais V. Andziulis ir J. Bacevičius išleido ir platino istoriko Pauliaus Šležo knygelę ,,Vytautas Didysis 1430–1930“, Juozo Urbšio prisiminimus ,,Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1939–1940 m.“, A. Damušio knygą ,,Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939–1940 m.“ J. Bacevičius ne tik platino, bet ir pats rengė svarbius to meto lietuviams istorinius leidinius. ,,Trumpą Lietuvos istoriją“ pasirašė V. Šauklio slapyvardžiu. 1988 metais spaustuvėje ,,ab“ buvo išleista tragiškus tautos istorinius įvykius rekonstruojanti P. Veblaičio knyga ,,Kražių skerdynės 1893 m.“ Ilgainiui daugėjo patriotinės poezijos leidinių: 1987 metais išleista 500 egzempliorių tiražu Juozo Gražulio lyrikos knyga ,,Prarastos dienos“, 1988 metais 500 egz. tiražu – Roberto Grigo-Rasūno poezijos knyga ,,Benamės svajos“, dar po metų – Kęstučio Genio lyrikos rinktinė „Ugnies kryžius“. Tai buvo brandi ir itin reikšminga poetinė kūryba, kurios kūrėjams būdingas gilus tautos istorinio kelio ir klystkelių, kančių ir didžiulių asmenybės pastangų išsaugoti savo žmogiškąją savigarbą apmąstymas, kvietimas net brutaliausiomis aplinkybėmis išlaikyti ir puoselėti pamatines tautos vertybes – gimtąją kalbą, tradicijas, lietuvių moralinį kodeksą – ir nesuklupti jokių fizinių ir dvasinių išbandymų akivaizdoje. „Kol jaučiu dar širdim, / Kol nesiekiu akim, / Neištrems Tavęs iš mano sielos!“ – eilėraštyje „Lietuvai“ rašė poetas Rasūnas (,,Benamės svajos“). O tikiu aš legenda tava – / Apie šventą teisybės laukimą. / Ar tai Tu vadinies Lietuva, / Meilės nimbe, apsiautęs likimą?

Tai buvo poezija, liudijusi tautos žmogaus dvasinę tvirtybę, gilius jos bendruomeninius ryšius.

Spaustuvėje „ab“ leisti ir įvairūs patriotiniai lankstinukai, brošiūrėlės, skirtos reikšmingiems Lietuvos kultūros istorijos įvykiams atminti, bei pogrindiniai atsišaukimai. Spaustuvėje išleista nemažai sovietmečiu draudžiamų knygų, kurios spausdintos prieškario Lietuvoje ir po karo išeivijoje. Per visą gyvavimo laikotarpį, 1980–1990 metais, pogrindinė spaustuvė „ab“ didžiuliais tiražais išleido 23 skirtingų pavadinimų knygas – bendru 138 000 egzempliorių tiražu. Tad jos reikšmė žadinant laisvą tautos žmogaus dvasią yra itin didžiulė. Knygos buvo leidžiamos už simbolinę kainą, o pinigai panaudojami kitų knygų leidybai – pirkti popieriui ir viskam, kas būtina. Tautinė literatūra platinta nemokamai. V. Andziulio ir J. Bacevičiaus leidiniai sklido po visą Lietuvą, pasiekdavo atokiausius krašto kampelius. Nors sovietų saugumas intensyviai ieškojo spaustuvės, leidusios į kraštą daug svarbių katalikiškų ir tautinių leidinių, tačiau taip ir nerado. V. Andziulis po keletą savo leistų knygų egzempliorių dėdavo į bidoną ir užkasdavo giliai po žeme. Taip stengtasi išsaugoti leidinių egzempliorius, ir iš tiesų jie puikiai išsilaikė.

Garbinga spaustuvės ,,ab“ veikla sustojo, kai į Lietuvą plūstelėjo nemaža modernios spausdinimo technikos, pasikeitė leidybos tikslai. Spaustuvė 1996 metais tapo Vytauto Didžiojo karo muziejaus padaliniu, jos patalpose buvo įrengta didžiulė lietuvių spaudos istorijos ekspozicija, kuri iki šių dienų nuolat gausiai lankoma. Muziejuje eksponuojamos įvairių laikų spausdinimo mašinos, retos senosios lietuviškos knygos, atspindinčios mūsų tautos spaudos istoriją. Už išskirtinius nuopelnus lietuvių tautai 1998 metais Vytautui Andziuliui buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.

© 2016 „XXI amžius“