|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atsispirti sekuliarizmo iššūkiams Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Lenkijos vyskupų konferencijos nariais Mindaugas Buika
Pratęsiant praėjusį penktadienį pradėtą popiežiaus Pranciškaus vizito Lenkijoje apžvalgą, verta išsamiau aptarti jo pokalbį su tos šalies Bažnyčios hierarchais apie svarbias pastoracijos problemas. Nors kelionės programoje iš pradžių buvo numatyta Šventojo Tėvo kalba Lenkijos vyskupams liepos 27 dieną vykusiame susitikime Krokuvos katedroje, tačiau vėliau jis tai daryti atsisakė ir tiesiog atsakinėjo į ganytojams rūpimus klausimus. Broliško dialogo dvasia vykusio pokalbio metu ypač buvo akcentuojami naujosios evangelizacijos ir sielovados uždaviniai dabar Europoje vykstant nukrikščionėjimui ir progresuojant sekuliarizacijai. Šventasis Tėvas akcentavo Viešpaties tarnų vyskupų, kunigų, vienuolių ir pastoracijoje dirbančių pasauliečių artumo Dievo žmonėms poreikį. Buvo pabrėžtas atnaujintos tradicinės parapijų struktūros nepakeičiamumas bažnytinio gyvenimo vystymui. Žinoma, buvo kalbėta apie migraciją ir pabėgėlių priėmimą, pabrėžta krikščioniško dosnumo svarba. Aktyvus bažnytinis gyvenimas Popiežiaus Pranciškaus apaštalinės kelionės į Lenkiją išvakarėse Vatikane buvo paskelbti tikrai įspūdingi Katalikų Bažnyčios toje šalyje statistiniai duomenys. Iš Lenkijos 37,5 milijonų gyventojų 36,6 milijonai (97,6 proc.) yra katalikai. Šalyje veikia 45 arkivyskupijos ir vyskupijos su 10379 parapijų ir 786 kitais pastoraciniais centrais. Sielovadoje darbuojasi 156 arkivyskupai ir vyskupai, 30,6 tūkstančių kunigų, 21,2 tūkstančių vyrų ir moterų vienuolių, 14,1 tūkstančių katechetų. Kunigystei ruošiasi 3,4 tūkstančių seminarijų studentų. Plati yra katalikiška veikla švietimo, socialinėje, sveikatos, šeimos ir gyvybės apsaugos srityse. Bažnyčia turi 1425 įvairių lygių (nuo universitetų iki pradinių mokyklų) švietimo ir stacijų centrus, kuriuose mokosi ir studijuoja 214 tūkstančių jaunų žmonių. Bažnytinėms organizacijoms bei vienuolijoms priklauso 3129 sveikatos apsaugos karitatyviniai ir socialiniai centrai, įskaitant 54 ligonines, 283 klinikas, 214 senelių ir neįgaliųjų globos namų, 383 našlaičių globos ir slaugos centrus, 2154 šeimos ir gyvybės apsaugos institucijas bei šimtus kitų katalikiškos paramos veiklos struktūrų. Paminėtina, kad stiprių Katalikų Bažnyčios saitų su tautine kultūra bei valstybiniu ir pilietiniu gyvenimu dėka Lenkija kol kas gana sėkmingai atremia šiandienos sekuliarizmo iššūkius. Čia neatsitiko taip, kaip, pavyzdžiui, panašiu katalikybės bastionu laikytoje Ispanijoje, kuri tapo viena pirmųjų Europoje šalių, įteisinusių homoseksualų santuoką, ėmė sparčiai mažėti dvasinių pašaukimų, ištuštėjo bažnyčios. Panašioje sunkioje padėtyje pastaruoju metu atsidūrė garsioji Airijos katalikybė. Čia bažnytinį gyvenimą labai susilpnino į paviršių iškilę ir sensacingai pristatyti kunigų pedofilijos skandalai. JAV katalikų svetainėje World Catholic Report paskelbtame straipsnyje Lenkijos bažnytinio gyvenimo apžvalgininkas Filipas Mazurčakas (Filip Mazurczak) pastebi, kad nors tos šalies tikinčiųjų dalyvavimas sekmadienių šv. Mišiose laipsniškai mažėja (1980 metais dalyvavo 51 proc., 1995 46,8 proc., 2014 39,1 proc.), tačiau šis nuosmukis nėra toks dramatiškas kaip kitur. Šventadieniais maldos namuose ir toliau gausu žmonių ne vien senyvo amžiaus moteriškių, kaip yra Vakaruose, bet jaunimo ir šeimų su mažais vaikais. Deja, tik 16,5 proc. eina Šv. Komunijos, nes išlikęs gilus supratimas, kad Švč. Sakramentą galima priimti po išpažinties ir atgailos. Kitur paprastai kone visi pamaldų dalyviai stoja į eilutę Ostijai gauti, net nesusimąstydami apie padarytas nuodėmes. Todėl Lenkijoje didžioji tikinčiųjų dauguma atlieka išpažintį, o Gavėnios laikotarpiu susidaro nemažas penitentų susibūrimas prie klausyklų. Daugiau kaip 90 proc. šalies moksleivių lanko tikybos pamokas, priskaičiuojama apie 350 tūkstančių ministrantų (beveik vien berniukai), šv. Mišių liturgijoje vyrauja vargonų muzika, o ne gitarų brazdinimas (išskyrus specifines jaunimo pamaldas). Tenka pripažinti, kad stojančių į Lenkijos kunigų seminarijas skaičius nuo 2005 metais buvusio maksimumo (kada mirė lenkas popiežius Jonas Paulius II), gerokai sumažėjo (beveik 40 proc.), tačiau pastaruoju metu stabilizavosi ir turi tam tikrą didėjimo tendenciją. Juntamas stojančiųjų į vyrų vienuolijas (per pastaruosius trejus metus išaugo 25 proc.) ir moterų kontempliatyvias kongregacijas skaičiaus augimas. Išlikusį stiprų liaudišką pamaldumą atspindi paplitusios piligrimystės pėsčiomis į Čenstakavą ir kitas didžiąsias nacionalines šventoves, gausus tikinčiųjų dalyvavimas Corpus Christi bei Kryžiaus kelio procesijose, katalikiškojo jaunimo festivaliuose, eitynėse už gyvybę ir šeimą, kurios kasmet Lenkijoje vyksta 120 miestų. Gnostinio dvasingumo pavojai Nepaisant tokio nacionalinio bažnytinio gyvenimo ir katalikiškos kultūros tvirtumo, sekuliarizmo iššūkiai, kaip minėta, akivaizdžiai juntami ir Lenkijoje, todėl visiškai neatsitiktinai šalies vyskupų susitikime su popiežiumi Pranciškumi pirmasis klausimas buvo užduotas kaip tik dėl šios problemos. Lenkijoje mes stebime gilią sandūrą, stiprią kovą tarp tikėjimo į Dievą ir mąstymo bei veikimo tarsi Dievo nebūtų, sakė klausimą pateikęs Lodzės arkivyskupas Marekas Jendraševskis (Marek Jędraszewski). Į kokią pastoracinę veiklą, Jūsų, Šventasis Tėve, manymu, mūsų šalies Bažnyčia turi susitelkti, kad Lenkijos žmonės liktų ištikimi savo tūkstantmetei krikščioniškai tradicijai? Beje, Lodzės ganytojas gali tai paliudyti, kadangi tame industriniame Lenkijos regione religinis aktyvumas yra mažiausias, sekmadienio pamaldose dalyvauja tik 25 proc. tikinčiųjų. Atsakydamas į šį klausimą popiežius Pranciškus patvirtino, kad Europoje ir visame Vakarų pasaulyje vyksta stipri bei pavojinga sekuliarizacija. Kita vertus, jaučiamas ir tam tikras religingo jausmo atgimimas, kuris nukrikščionėjusioje visuomenėje pasižymi ne mažiau pavojingais gnostinio dvasingumo bruožais. Kažkiek jam netgi pataikaujama: atseit, tegul tik meldžiasi, nesvarbu kam. Šventasis Tėvas priminė, kad gnosticizmas buvo pirmoji erezija Bažnyčioje ir su ja griežtai kovojo dar apaštalas šv. Jonas. Toje sinkretinio ir subjektyvaus dvasingumo būsenoje žmogus meldžiasi, jo mistinio religingumo jausmai kažkokiai aukštesnei jėgai yra gilūs, bet nėra jokio konkretumo, atmetamas Kristus, kaip Dievo Sūnus. Dabar vėl madingas vadinamasis pelagianizmas, skelbiantis, kad kiekvienas žmogus išganymą gali pasiekti asmeninėmis pastangomis, be Dievo malonės, be Bažnyčios. Tačiau be Kristaus, kuris yra Dievo Sūnus, vyresnysis brolis ir ištikimas bičiulis, be Bažnyčios, kuri yra dvasinę gyvybę palaikanti Motina, krikščionys tampa kaip bejėgiai našlaičiai, kuriais lengva manipuliuoti. Anot popiežiaus Pranciškaus, ganytojai į šiuos iššūkius pirmiausia turi reaguoti, rodydami artumą Dievo žmonėms ir jų rūpesčiams, nes be to visas jų mokymas bus tik neįkūnyti žodžiai. Evangelijoje yra dvi pagrindinės tokio veikimo atramos: Palaiminimai (Kalno pamokslas) ir MT 25, kuriame kalbama apie Kriterijus, pagal kuriuos būsime vertinami Paskutiniajame teisme. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad jis daug kalba apie gailestinguosius darbus kūnui ir sielai ne tik todėl, kad dabar švenčiamas Gailestingumo jubiliejus, bet kad pati Evangelija juos pirmiausia iškelia. Artumą žmonėms maldoje ir veiksmuose visu savo gyvenimu liudijo Viešpats Jėzus, kuris žmogiškai gailėjosi ir užjautė žmones, darydamas dieviškus stebuklus. Popiežius priminė, kaip Išganytojas prie Naino miesto vartų, pamatęs laidotuvių eiseną ir gailėdamasis našlės dėl jos mirusio vienturčio sūnaus, užjausdamas prikėlė jį iš mirusiųjų, taip sustiprindamas dievobaimingą žmonių pagarbą (Lk 7, 1117). Visos Bažnyčios garbė ne tik kankinių auka, bet ir daugybė vyrų ir moterų, įskaitant vienuolijų narius, kurie visą savo gyvenimą paskyrė mokykloms ir ligoninėms, globojo vaikus ir ligonius, rūpinosi vargšais. Suteikiančių dvasinę pagalbą sielovadininkų nereikia bijoti, net jeigu kai kam tai atrodytų tuščias laiko eikvojimas kasdieniniams patarimams, pamokymams, užuojautai rūpesčiuose. Kaip pavyzdį Šventasis Tėvas nurodė išpažinties atlikimą tų žmonių, kurie dėl esamos padėties negali gauti absoliucijos, bet nori gauti patarimus ir palaiminimą. Kiek kartų tokie penitentai tiesiog nuvaromi nuo klausyklų, kad netrukdytų, tačiau kunigas turi išklausyti, paaiškinti situaciją ir ją ištaisyti, pakviesti naujam apsilankymui, paskatinti galimą atsivertimą ir kelią prie sakramentų. Popiežius Pranciškus aiškino, kad artumo pavyzdį pirmiausia turi rodyti dvasininkai tarpusavio santykiuose. Ypač vyskupas turi būti visuomet pasiekiamas savo kunigams ir laiko neturėjimas dėl didelio užimtumo nėra pagrindas atsisakyti juos priimti. Kunigas vyskupą mato kaip tėvą, ir, jeigu mes nerodome tokio tėviškumo savo kunigams, kaip galime reikalauti, kad jie būtų dvasiniai tėvai kitiems, kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė kunigo artumo jauniems žmonėms svarbą, jų atžvilgiu reikia daugiau nuoširdumo, kantrumo bei kūrybingumo. Kaip sektinas pavyzdys buvo paminėtas šv. Jonas Paulius II, kuris sunkiais komunizmo diktatūros laikais mėgdavo su studentais iškylauti į kalnus, plaukioti baidarėmis, juos išklausydavo ir stiprindavo tikėjimą ateistinės ideologijos primetimo akivaizdoje. Svarbu jaunus žmones prasmingai paskatinti geriems darbams, pagalbai vargšams, kad jie jaustųsi naudingi kuriant bendrąjį gėrį. Parapijos vyskupų rūpestis Papildydamas šias pastabas atsakymu į Gdansko arkivyskupo Slavojaus Lešeko Gložo (Slawoj Leszek Gloż) klausimą dėl misiericordia medicinos efektyvumo šiais laikais, kai pasaulyje vyrauja neteisingumas: turtingieji turtėja, o vargšai dar labiau skursta; išaugo terorizmas, bedieviška liberali moralė ir etika, Šventasis Tėvas aiškino, kad už visą šį blogį pirmiausia atsakingas pinigų kultas. Kokia yra šiandien pagrindinė ideologija, korupcijos ir karų motina? Tai stabmeldystė pinigams. Žmogus jau nėra kūrinijos viršūnė, jį pakeitė pinigų stabas, kai viskas yra nuperkama ir parduodama, kalbėjo popiežius Pranciškus, ypač išgyvendamas, kad siekiant didesnio pelno negailestingai išnaudojami žmonės, tapę tiesiog vartojimo daiktais. Jis pripažino, kad dėl tokių minčių jis kartais klaidingai kaltinamas, jog kalba kaip komunistas. Bet juk pakanka pažvelgti į statistinius duomenis, kurie patvirtina įsivyravusį neteisingumą: apie 80 proc. visos planetos gerybių priklauso 20 proc. asmenų, o daug skurdo netgi Europoje, o kai kuriose jos šalyse (Ispanijoje, Kroatijoje) netgi apie 50 proc. jaunų žmonių kenčia dėl bedarbystės. Pinigų garbinimas, turto siekimas skatina beatodairišką gamtos resursų naikinimą, šešėlinę ir likvidinę ekonomiką, korupciją, negirdėtą organizuotą nusikalstamumą. Bažnyčia su šiuo neteisingumu kovoja dvasinėmis priemonėmis, bet tai yra sunku, kadangi sąžinė nėra imli dėl paplitusio religinio neraštingumo. Tai turi būti įveikiama darniai naudojant proto, širdies ir rankų kalbą gailestingų darbų liudijimą, socialinį veikimą. Bažnyčia turi žengti pirmyn, turi būti išeinanti Bažnyčia, turi atidaryti duris iš vidaus beldžiančiam Viešpačiui, leisti Jam išeiti nešant Evangeliją į pakraščius. Nereikia galvoti, kad tradicinė parapijų struktūra atgyveno, pagal naujus pastoracijos modelius vystant misijų dinamiką, aiškino Šventasis Tėvas, atsakydamas į Tarnovo auzigliaro vyskupo Lešeko Leškievičiaus (Leszek Leszkiewicz) klausimą dėl parapijos bendruomenės ir sakramentinio gyvenimo svarbos. Labai svarbu, anot jo, kaip yra sutvarkyta parapijos veikla: ar parapijos durys svetingai atvertos, ar ten visi tikintieji jaučiasi kaip savo namuose, yra kantriai išklausomi jų rūpesčiai ir poreikiai. Ir tam reikia parapijos struktūrose dirbančių asmenų, ypač kunigų, pastangų, geranoriškumo, atsidavimo. Viešpats prašo mūsų šiek tiek pavargti, atkakliai darbuotis, o ne dykinėti, kalbėjo popiežius Pranciškus. Parapijų atnaujinimas turi būti ir nuolatinis vyskupų rūpestis. Yra svarbu, kaip yra sutvarkyti katechezės užsiėmimai ar priimant interesantus svarbiausias dalykas nėra patarnavimų kainoraštis, ar klausyklose visada budi kunigas, ar lankomi kaliniai, ligoniai, seneliai, kaip užimami vaikai jų laisvalaikiu. Parapija visada turi būti veikli ir svetinga, ir vyskupai dėl to turi nuolat teirautis savo kunigų, sakė Šventasis Tėvas. Jis paminėjo, kad katalikiški sąjūdžiai yra svarbūs, bet jie turi veikti parapijos gyvenimo kontekste, padėti parapijai, o ne būti jos alternatyva. Labai svarbus parapijos institucijų darbuotojų kūrybingumas, tikinčiųjų išradingumas ir saviraiška. Taigi, parapija ir visa Bažnyčia, turi žengti į priekį įgyvendindama misijų uždavinius, o ne dirbti tik kaip įstaiga, laukianti lankytojų, kurie gali ir nebeateiti. Reikia patiems parapinės pastoracijos darbuotojams išeiti ieškoti žmonių, įsijausti į jų sunkumus, tvirtino popiežius Pranciškus. Juk taip darė ir pats Dievas, kai Jis pasiuntė savo Sūnų ieškoti mūsų. Svetinga širdis migrantams Šventasis Tėvas apie gailestingumą vėl prabilo, atsakydamas į Košalino auzigliaro vyskupo Kšištofo Zodarko (Krzysztof Zodarko) klausimą dėl pabėgėlių priėmimo. Kaip mes jiems galime padėti, kai jų tiek daug? Kaip galima atsispirti baimei dėl jų įsiveržimo ir agresyvumo, galinčio paralyžiuoti visą visuomenę, atvirai klausė hierarchas. Atsakydamas Popiežius priminė, kad migrantų problema buvo aktuali visą laiką, ypač kada žmonės keliauja svetur ieškodami darbo, geresnių gyvenimo sąlygų. Štai ir jo tėvas buvo italas migrantas Argentinoje, dirbo ten gamykloje su tokiais pat migrantais iš Lenkijos ir jokių problemų nebuvo. Tačiau dabar žmonės į Europą plūsta dėl ekstremalių karo ir bado sąlygų, dėl žiaurios eksploatacijos, persekiojimų, gamtos aplinkos sunaikinimo, tiesiog todėl, kad gimtinėje neįmanoma gyventi, ten viską prarado ir gelbsti savo, artimųjų, šeimų gyvenimus. Ekonominis sprendimas migrantų šalyse yra didesnis investavimas, kad būtų darbo, vystoma gamyba, infrastruktūra ir nereikėtų emigruoti. Bet didelė problema yra karai, piliečių ir genčių konfliktai bei tie, kuriuos sukelia ideologinė priešprieša. Ji yra naudinga ir palaikoma ginklų gamintojų ir prekeivių, kurie tai provokuoja, kad, ginkluodami priešiškas puses, gautų didesnį pelną. Konfliktai, korupcija, anot Šventojo Tėvo, yra pabėgėlių srauto į Europą priežastis ir kiekvienu atveju yra reikalingas krikščioniškas dosnumas priimant nelaimingus žmones. Kiek ir kaip priimti pabėgėlių, bendro atsakymo nėra, nes situacija priklauso nuo kiekvienos priimančios šalies savitumo, esamos kultūros, istorinės patirties, socialinių sąlygų. Yra šalių, kurios daug pasidarbavo migrantų integracijoje, turi geras tradicijas. Pavyzdžiui, Vokietija, pastaraisiais dešimtmečiais puikiai integravo kelis milijonus musulmonų turkų. Kitur, deja, sėkmė yra menkesnė, pavyzdžiui, Prancūzijos priemiesčiuose susiformavo migrantų getai su savomis problemomis, nusikalstamumu, ekstremizmo ir terorizmo pavojais. Popiežius Pranciškus pritarė Lenkijoje ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse pasirodžiusiai Briuselio planų kritikai, kai pabėgėlius Europos Sąjungos šalyse tiesiog supaprastintai bandoma paskirstyti pagal nustatytas kvotas, neatsižvelgiant į vietinę situaciją. Tačiau visiems yra bendras įpareigojimas daryti viską, kas įmanoma, priimant ir įkurdinant reikiamą skaičių pabėgėlių su užuojauta jiems, svetinga širdimi bei malda. Kaip tokio pamaldumo galimybę Šventasis Tėvas siūlo kiekvienos savaitės susitelkimą prie išstatyto Švč. Sakramento, meldžiantis už tuos nelaiminguosius, kurie beldžiasi į Europos duris, bet nebūna išgirsti.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |