Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Olimpinė čempionė: „Mano dopingas – Jėzus“

Kun. Vytenis Vaškelis

Nors kai kurios sporto šakos paverstos komercija, pavyzdžiui, kai Vakarų Europos futbolo komandų sportininkai už milijonus eurų perkami ir parduodami kitiems klubams, ir tai meta moralinio sugedimo šešėlį futbolui, nes aikštėse faktiškai „kovoja“ milžiniški pinigai, vis dėlto sporto varžybose matome nepalyginamai daugiau žmogaus charakterio savybių ištobulinimo pavyzdžių nei šiurkščių bei negarbingų veiksmų, dergiančių sportininkus. Įsidėmėtini yra popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žodžiai: „Vienas svarbiausių ir palaikytinų dalykų sporte yra tai, kad jis gali išlaisvinti jaunus žmones nuo apatijos ir abejingumo bei įkvėpti juose sveiką atletizmo jausmą“. Verta prisiminti, kad pokario metais šis būsimasis popiežius, studijuodamas teologiją Romoje, mėgo žaisti futbolą, su jaunimu praleisdavo atostogas slidinėdamas Sudetuose, plaukiojo baidare Lenkijos ežerais... Jis ir ankstyvaisiais popiežiavimo metais mėgo sportuoti ir buvo fiziškai tvirtas. Dėl to netgi kartais buvo vadinamas Dievo atletu.

Popiežius Pranciškus Rio de Žaneire vykstančių olimpinių žaidynių proga sakė: „Taikos, tolerancijos ir susitaikinimo ištroškusiame pasaulyje, linkiu, kad olimpinių žaidynių dvasia įkvėptų visus, dalyvius ir žiūrovus, kovoti gerą kovą ir visiems kartu baigti bėgimą (2 Tm 4, 7–8), siekiant ne tik medalio, bet kur kas didesnės dovanos – kurti tokią visuomenę, kurioje viešpatautų solidarumas...“

Iš tiesų sporte ne tik svarbu garbingai siekti pergalės ar medalio, bet ir neprarasti dvasinės pusiausvyros pralaimėjus. Sportininko dalyvavimas varžybose jau yra laimėjimas, nes jis išliejo daug prakaito, kad įgytų gerą fizinę formą, būtų pakviestas į rinktinę, ir ne tik treneris juo galėtų pasitikėti... Bet kai sportininkai ima vadovautis tiesą paminančiu devizu: „Tikslas pateisina priemones“ ir vartoja draudžiamus preparatus, tada ne tik žaloja savo sveikatą, bet aukštyn kojomis apverčia visą moralinę sporto taisyklių laikymosi tvarką ir liudija, kad vienadienis auksinio medalio spindesys yra svarbiausias jų gyvenimo siekis.

Tai – trumparegiškas gyvenimo dalykų vertinimas. Kai žmogui sportas yra stabas, tada jo sąmonė yra blokuojama, ir jis negali matyti kitų kilnesnio gyvenimo vaivorykštės spalvų... Apaštalas Paulius buvo vienas geriausių pasaulyje sportininkų, nes grūmėsi su tamsybių pasiuntiniais ne tuščiai į orą smūgiuodamas (1 Kor 9, 25–27), bet nuo visko, kas negarbinga bei tuščia, susilaikydamas, ir stengėsi laikytis visų dieviškos tvarkos taisyklių. Kas panašiai kaip jis rungtyniauja gyvenimo ir sporto aikštelėse, tas yra Dievo akyse garbingiausias visų gyvenimo žaidynių dalyvis.

Antai Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių lengvosios atletikos varžybose, moterų 10 000 metrų bėgimo rungtyje, auksą iškovojo bėgikė iš Etiopijos Almaz Ayana. Ji po 23 metų pertraukos net 14,33 sekundės pagerino seną pasaulio rekordą. Kai kurios bėgikės jai metė kaltinimą, neva ji vartojusi dopingą, tada Almaz Ayana pasakė: „Aš esu visiškai švari. Pirmiausia dėl šio pasiekimo kryptingai treniravausi. Antra, aš meldžiau Dievą palaimos. Ir Jis man davė viską... Ir trečia, mano dopingas – Jėzus“.

Kai Brazilijos olimpinėse žaidynėse 100 metrų bėgimo varžybose 24 metų JAV bėgikė Ingliša Gardner (English Gardner) pasiekė pasaulio rekordą, atsiklaupė ir viešai pagarbino Dievą. Ji sakė: „Ačiū, Jėzau! Ačiū, Jėzau! O, Dieve, aš garbinu Tave!“

Tai – pavyzdžiai, daugeliui liudijantys, jog ir šiais globalinės dvasinės krizės laikais yra sportininkų ir daug kitų visuomenės labui nusipelniusių žmonių, drįstančių liudyti Tą, kurį tiki ir myli.

Žoržas de Amorimas Kampošas (Jorge de Amorim Campos) gimė 1964 metais Rio de Žaneire. Jis užaugo skursdamas drauge su kitais šešiais broliais ir seserimis. 1974 metais mirė jo tėvas ir dvidešimtmetė sesuo. Jis pasakojo: „Tai buvo sunkūs metai, visų pirma mano mamai. Kaip ir daugelis brazilų, futbolą žaisti išmokau Rio gatvėse. Ten mane atrado vienas iš futbolo klubo America Rio atstovų. Čia ir prasidėjo mano karjera... 1983 metais tapau Brazilijos ir pasaulio jaunių čempionu. Tapau pasaulio rinktinės žaidėju. Labai padrąsino ir tai, kad man buvo paskirta Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) premija už garbingą žaidimą... Po to įvyko nuostabiausias dalykas: su Brazilijos komanda laimėjome pasaulio taurę.

Pasiekti rezultatai greitai užmirštami, o karjeristinis mąstymas man svetimas. Svarbiausi mano gyvenimo dalykai visiškai nesusiję su futbolu. Mano gyvenimas visiškai grindžiamas tikėjimu Jėzumi Kristumi“.

Dėkingumas Dievui ir pasitikėjimas Juo net ir nelaimint medalio gali tikinčiam sportininkui turėti dvasinės naudos, grūdinančios jo charakterį ir suteikiančios malonę vėliau net padėkoti už tai, kad, nors iš visų jėgų stengėsi, bet nelaimėjo pirmos vietos. Kodėl? Todėl, kad atsidavimas Viešpačiui ir savo žmogiško ribotumo pripažinimas pasitikint nuolatine Jo pagalba yra tikėjimo kelias, vedantis į tikrąjį laimėjimą.

© 2016 „XXI amžius“