Žaizdos
kūne mūsų...

Dezinformacijos labirintuose

„Smagus gyvenimas“

Edvardas ŠIUGŽDA

Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Jau po savaitės, kitą penktadienį, prasidės oficialus rinkimų šurmulys – partijų sąrašų pradžioje esantys kandidatai, tarsi pasaulio išminčiai gebantys išspręsti visas susikaupusias problemas, rodys savo genialumą ir ryžtą gelbėti Lietuvos Respublikos piliečius, liesis jų pažadai sustabdyti kainų kilimą, didinti minimalią mėnesinę algą (iš kieno kišenės?), mažinti mokesčius, padėti verslui, didinti darbo vietų skaičių, mažinti emigracijos mastus, apskritai, atvesti Lietuvą į pirmaujančias pasaulio valstybes, sukurti joje tokias gyvenimo sąlygas kaip Airijoje, padaryti iš Lietuvos Baltijos tigrą. Tai jau buvo žadėta prieš ketverius ar net aštuonerius metus. Apie Seimo rinkimų pažadus dar daug teks pakalbėti, tad šį kartą žvilgsnį nukreipkime ir į kitus ne mažiau svarbius klausimus, kurie mūsų politikams atveria „smagų“ gyvenimą.

Taigi, dar gerokai iki rinkimų karštligei prasidedant, politikai, kaip save įvardina į Seimą urmu traukiantys valdžios pinigų skonį norintys pajusti asmenys, parodė, kad jie nemiegojo net ir vasarą, pasidarę sau ilgai trunkančias atostogas ir netgi ne vienas, o dvejas (nors įstatymas to neleidžia daryti), bet sunkiai, „be jokio atilsio“ triūsė. Tad vasarą pakvipo įvairiausiais skandalais. Nespėjo atslūgti pirmasis, dar pavasarį prasidėjęs Eligijaus Masiulio, įtariamo daugiau kaip 100 tūkst. eurų kyšio paėmimu, skandalas, kai išgarsintos politinės korupcijos veiką vykdęs kitas „politikas“ liberalas Gintaras Steponavičius irgi paskui savo „šefą“ išėjo iš Seimo. Paskiau nuskambėjo su koldūnų gamintoju „Judex“ susijusio ir šią užsieniečius nuodijančią bendrovę vis ginančio ir jos švarumo kontrolę uoliai vykdančio, nuolatinio Seimo sėdėtojo Petro Gražulio, aršiai puolamo, kaip jis be perstojo tikina, Prezidentės, ir jo „garbės žodžiu“ sąžiningiausiu valstybėje vyru įvardinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus Jono Miliaus skandalas. Nespėjus galutinai išaiškėti šiam skandalui, prasidėjo žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės skandalas, tiksliau, net du ar trys – sunku darosi juos suskaičiuoti. Pasirodo, ministrė ne veltui gynė tarnybos direktorių – juk reikėjo sulaukti gražių medžioklės Panevėžio rajone ir po jos sekusios vakarienės su Latvijos ministru ir verslininkais rezultatų. Tokiu dvigubu ar trigubu skandalu labai apsidžiaugė konservatoriai, sulaukę preteksto vėl paklibinti seniai jau klibančią valdančiąją koaliciją. Ir tas „klibinimas“ vyksta visai neblogai – tiek naujasis konservatorių vadas Gabrielius Landsbergis, tiek visa frakcija jau delnais ploja, kad ministrės dienos suskaičiuotos. O šią savaitę tarsi iš naujų kariškų haubicų, driokstelėjo dar smagesnis skandalas, parodęs, kad ir Krašto apsaugos ministerija neapsaugota nuo jų – paaiškėjo, kad kariuomenei pirkti tokie „prabangūs“ lauko virtuvės instrumentai, kaip šaukštai, peiliai, šakutės ir net palapinės, kainomis pranoksta net garsiojo Ukrainos „prezidento“ Viktoro Janukovyčiaus išlaidas savo rūmams. Tad tokioje „gražaus gyvenimo“ aplinkoje gyvenant kaipgi galima įsivaizduoti mūsų politikus naujokus, kai jie, atėję į naująjį Seimą, bus apsupti senųjų Seimo išminčių, gebančių ne tik pamokyti juos „politikos“ meno subtilybių, bet ir korupcijos paslapčių. Juk kažkada į Seimą atėjęs E. Masiulis atrodė toks nuoširdus, toks skaidrus ir švarus, jog norėjosi net prie žaizdos dėti. Pasiryžęs visus mokyti padorumo ir moralės principų, jaunas politikas taip patraukė savo gerbėjų pulkus, kad už jį galvas padėti rengėsi vos ne pusė Lietuvos rinkėjų. Bet štai tas nelemtas gundymas – ėmė ir paėmė... Ir nei daug, nei mažai, bet tiek, kiek nepriklausomybės istorijoje dar nebuvo išdrįsta paimti. Bent viešai.

Taip mūsų politikams pergalingai besigalynėjant tarpusavyje, tokiu būdu vystant „tikrąją“ politiką, žiniasklaida šiomis dienomis pompastiškai perduodavo žinias, interviu, reportažus, svarstymus, o paprasčiausiai propagandą apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino  žydus. Klausantis tų triukšmingų iš viso pasaulio į sąskrydį suvažiavusiųjų aiškinimų, vis dėlto verta pagalvoti, kam naudingas tas nuteikimas prieš lietuvius, kaip vykdžiusius holokaustą prieš savo bendrapiliečius, ilgai gyvenančius su mumis. Juk turėtų būti visiems mūsų kiršintojams aišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus (lygiai taip pat kaip ir sovietinius nusikaltimus 1941–1940 metais), nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių (paskiau – rusų bolševikų), o svetimai okupacinei valdžiai verčiant, aišku, kai kada būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ar net žydų pusės.

Todėl dabar, kai šiomis dienomis plačiai kalbama, kad lietuviai nei iš šio, nei iš to tarsi paklaikę pradėjo kankinti, karti, šaudyti, mušti, naikinti savo kaimynus žydus, logiška yra kelti klausimą: kodėl įvyko tokia tautos metamorfozė, kodėl ji tapo taip psichiškai neapaiškinama savo veiksmais? Ar tauta pamišo, kad pradėjo žudyti žydus, su kuriais net 500 metų taikiai sugyveno? O gal ir žydai, bent dalis jų, turėtų prisiimti dalį kaltės, kad tauta taip pašėlo? O gal kas prie tokio pašėlimo privedė? Per visus tuos beveik dvi savaites besitęsusius netolerantiškus kaltinimus galima buvo tiksliai, be užuolankų paaiškinti, kad, pavyzdžiui, net trys iš penkių Kaune atminimo akmenimis įamžintų žydų – bendrapiliečių – sunaikinti tikrai buvo ne Lietuvoje, o Vokietijos ir okupuotos Lenkijos lageriuose, bet sakoma, kad sunaikinti Lietuvoje „savo kaimynų rankomis“. Tad turime žinoti tiesą: tikrai tie 90 proc. Lietuvos žydų buvo naikinami ne tik Lietuvoje ir „lietuvių nacionalistų“ rankomis – dauguma jų buvo išvežta į Dachau, Štuthofo ir kitas naikinimo stovyklas ir ten mirė ar buvo nužudyti. Neišgirdome jokio žiniasklaidos priminimo, kad žydus į Sibirą trėmė ir naikino ir Rusijos bolševikai enkavedistai, kurių daugumą sudarė rusai, žydai, ukrainiečiai ar net lietuviai, niekas nepriminė, kiek žydų buvo nukankinta Rusijos lageriuose ir kalėjimuose. Nebuvo priminta, kiek jų, dirbančių NKVD, kankino lietuvius tiek 1940–1941, tiek 1944–1953 ir vėlesniais metais. Nebuvo suskaičiuota, kiek buvo lietuvių – žydų gelbėtojų. O jų buvo arti 1000, ir visi jie rizikavo savo ir artimųjų gyvybe, nes pagal nacių karo įstatymus bet koks žydų gelbėjimas buvo baudžiamas mirtimi. Galima būtų pasidomėti, kiek žydų išgelbėjo lietuviai iš NKVD nagų. Lietuvių gelbėtojų buvo daug, o kiek buvo žydų, gelbėjusių lietuvius iš enkavedistų nasrų? Kažkaip nesigirdėjo ir nesigirdi tokių faktų. Priešingai, net vyskupą Vincentą Borisevičių, gelbėjusį žydus, žiaurūs enkavedistai nuteisė sušaudyti, ir nė vienas iš jų, net ir būdami žydų tautybės, nepadėjo jam. Beje, lietuvių enkavedistų, gelbėjusių lietuvius patriotus, buvo ne vienas. Kai kurie jų netgi paaukojo savo gyvybes.

Kai sakoma, jog žydų genocidą reikia minėti dėl to, kad „tai nepasikartotų“, sudaroma sąmoninga aliuzija, lyg Lietuvoje kažkas „vėl“ rengiasi naikinti žydus. O gal naikinti ir kitus, pavyzdžiui, romus (čigonus), rusus, lenkus, ukrainiečius. Beje, net ir po Sausio 13-osios agresijos niekas tikrai nebandė ir neragino naikinti rusų, nenukentėjo nė viena sovietų kariškių šeima – ar tai būtų rusai, ukrainiečiai ar žydai. Tiesa, tada Maskvoje piktybiškai buvo skleidžiami gandai esą Lietuvoje žudė rusus, esą buvo net išžudytas vienas rusų autobusas, skambėjo ir kitokios nesąmonės. Todėl kalbant ir skleidžiant visokius gąsdinimus apie lietuvių agresiją, verta pagalvoti, kam visi tokie kaltės ieškojimai ir kitokie melai yra naudingi.

Beje, pasaulinio Molėtų sąskrydžio organizatorius Marius Ivaškevičius prisipažįsta, kad jam, Molėtuose gimusiam ir gyvenusiam, tik neseniai, sulaukus 40-ies, tapo žinoma apie žydų žudynes jam pasidarė aiškus lietuviams privalomas skausmas dėl jų naikintų bendrapiliečių žydų (netgi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kukliansky toks faktas apie vėlai sužinotas seniai jau žinomas tiesas papiktino). Išties verta paklausti, kodėl garbusis rašytojas, jau prieš beveik dešimt metų smulkiai aiškinęs Lietuvos partizanų veiklos peripetijas (iš tiesų, „kūrybiškai“ jas išgalvojęs), taip ilgai nežinojo apie bendrapiliečių naikinimą. Juk ne tik jo gerbiama ir vertinama Rūta Vanagaitė, kalbėdama apie lietuvių nusikaltimus bendrapiliečiams, ne tik pateikė senus iš KGB brūzgynų surašytus „dokumentus“, bet ir teigė, kad Lietuvoje yra daug istorikų darbų, iš kurių galima daug ką sužinoti. O štai fotografas Antanas Sutkus kartu su „ne žydu“ M. Ivaškevičiumi pasisakydamas per LRT radiją, „aiškino“, kaip nacius „laimino“ popiežius (reikia suprasti, kad Pijus XII) ir dar išdrįso priimti tokį „nusikaltėlį“ ar „nepadorų žmogų“, „pabėgusį nuo Tarybų Lietuvos teisėto keršto“, kaip Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininką prelatą Mykolą Krupavičių. Taip paskleidžiamas dvigubas melas nubanguoja radijo bangomis, lyg mes gyventume sovietinės okupacijos sąlygomis. O per pasaulį vilnija to paties fotografo kilnojama paroda apie holokaustą Lietuvoje patyrusius žydus, vėl garsinant Lietuvą kaip „žydšaudžių kraštą“. Bet gal ir neverta piktintis giliai įsišaknijusiomis šio fotografo nuostatomis – juk jam sovietiniais laikais buvo „suteikta galimybė“ prižiūrėti prancūzus filosofus, atvykusius į Lietuvą, tad argi jis neturi teisės pasmerkti net „nusikaltimų bendrininkę“ – Katalikų Bažnyčią? Taip kuriama nepriklausoma Lietuva, taip pažeidžiama jos Konstitucija, kuria draudžiama persekiojimas dėl tikėjimo ir ginamas nekaltumo prezumpcijos principas.

Per įvairius kanalus skleidžiamuose pasisakymuose ar rašiniuose net nekeliamas klausimas, kas nužudė ir kaip atsitiko, kad tauta pradėjo „pamišėliškai“ naikinti savo bendrapiliečius. Atsakoma tiesmukiškai: žydai Molėtuose (Telšiuose, Šeduvoje, Kaune, etc.) „savo kaimynų rankomis buvo šaudomi ir metami į duobes“ (Andrius Tapinas). Ir tik tą pirmadienį, rugpjūčio 29-ąją, autorius matė Molėtuose (Kaune, Šeduvoje, etc.) „tokią minią, iš lėto plaukiančią pagrindine miesto gatve“, kuria prieš 75 metus į mirtį buvo varomi „mūsų Valstybės piliečiai“. Tarsi nebūtų Sąjūdžio mitingų, gausių protesto prieš Lietuvos okupaciją ir plėšimą nukreiptų žygių, akcijų, tarsi nebūtų mūsų bendrapiliečių – lietuvių, lenkų, rusų, žydų – išsilaisvinimo kovos. Kažkaip lengvai užmarščiai nurašoma mūsų pasididžiavimo verta kova, mūsų aukos, o minimi tik Molėtuose, Šiauliuose ar Šeduvoje inicijuoti sąskrydžiai, pasaulyje garsinantys Lietuvą kaip žydšaudžių kraštą. A. Tapinas ar kiti trubadūrai neprisiminė tokių pat „mūsų Valstybės piliečių“ lietuvių, gaudytų, šaudytų, kankintų, tremtų irgi prieš 75 metus, tik mėnesį anksčiau, o paskiau vėlgi pakartojant tą „praktiką“ po ketverių metų, vėl sugrįžus „išvaduotojams“. Kodėl mūsų tautiečiai padaromi kaip antrarūšiai, kodėl jų auka pamirštama beveik visuose televizijos kanaluose, visuose tuose graudžiuose verksmuose apie „žydšaudžių kraštą“? Taip ir skaldomi, priešinami, niekinami ir kiršinami piliečiai, visi mūsų gražiosios Lietuvos bendrapiliečiai.

Tai buvo prieš 75 metus, ir vanagaitėms, valatkoms, kanovičiams, sutkams ar tapinams nereikėtų teisti Lietuvos, kurios tada nebuvo – ji buvo okupantų gniaužtuose. Trubadūrams reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų ar žvalgybų. Anot garbingo liudininko, gyvenusio Tryškiuose, 1940 metų birželį ne tiek idiš, kiek rusų kalba buvo dainuojamos džiaugsmo dainos ir net buvo bučiuojami raitų okupantų arkliai. Gal kaip atsakas į tuos okupantų sveikinimus ir kylančias grėsmes, atsiliepiant į Rainių kankinių kančias ir kilo tas tautos pamišimas, nors tai niekaip nepateisintume tiek krikščionišku, tiek bendražmogišku požiūriu. Ypatingomis sąlygomis paveikti streso dėl artimųjų netekties skausmo jie tikrai nesivadovavo vien „tolerancija“ ir pakantumu kankinimams.

Gal verta atsigręžti į mūsų rašytojus, mąstytojus, tikrai nė kiek neįtariamus antisemitinėmis pažiūromis. Štai Jonas Mikelinskas knygoje „ČIA IR DABAR“, vaizduojančioje susirašinėjimą laiškais tarp dviejų personažų – Marijonos ir Julijono, – rašo: „Juk jeigu sau leidžia šitaip fantazuoti pagarsėjęs Holokausto interpretatorius Wieselis, tai ką jau kalbėti apie mažesnio kalibro šios srities specialistus? Argi ne tokių vyrų dėka šiuo metu, anot Normano G. Finkelšteino, holokaustas „yra ideologinis nacių holokausto atspindys. Kaip ir dauguma ideologijų, ji, nors ir nežymiai, siejasi su tikrove“ (p. 15). „Tavo atsiųstos knygos dėka pradėjus pokalbį apie pasaulinius reikalus, apie holokaustus bei žmonijos bėdas, nesinori tuo ir baigti. Juo labiau, kad ir aš, kaip ir tu, pažinojome ne vieną žydą, mokėmės su jais, bendravome su jais, na, žinoma, kartais ir pasižodžiaudavome. Bet nepiktai, daugiau iš noro pasijuokti daugiau nei įgelti. Toje gimnazijos klasėje, kur aš mokiausi, buvo dvi žydaitės – Chaja ir Faina. Abi dručkės, gana gražios ir vikrios, bet nepasižymėjo jos nei moksle, nei sporte, nei „robaksuose“. Užtat kai užėjo 1940 metais rusai, jos klasėje geriausiai mokėjo kalbėti rusiškai. Gal ir dėl to, kad abi kartu įstojo į komjaunimą. Ir ne tik įstojo, bet pasidarė dvigubai drąsesnės, veiklesnės ir ėmė visus mokyti (...). Prasidėjus karui jos pabėgo į Kazachstaną“ (p.126–128). Bet jeigu ko nors neįtikina beletrizuoto romano mintys ir išvados, gali praversti ir to paties rašytojo knygą „Kada KODĖL taps TODĖL?“ Joje J. Mikelinskas rašo: „Gaila ir apverktina, kad, kiek man žinoma, visi, kurie tyrė problemas, susijusias su holokaustu, niekada iš esmės nekėlė tokio klausimo: ar būtų ši tragedija ištikusi Lietuvos žydus, jeigu nebūtų prieš ją ta tragedija, Lietuvą nusiaubęs kruvinasis bolševikinis komunizmas? Juk žydai su entuziazmu sutikdavo šalies okupantus neteko vietos žmonių pasitikėjimo ir susikompromitavo kaip Lietuvos piliečiai. Tad į iškeltą klausimą galime atsakyti tik taip: žinoma, būtų, kadangi diktavo vokiečių fašistai, tačiau lietuviai žydų krauju būtų susitepę toli gražu ne tokiu mastu (...) Tai kam reikalingas ir naudingas šis nesusikalbėjimas, vengimas pažvelgti rūsčiai tikrovei į akis? Juk šią tragediją mums primetė abi okupacijos – raudonoji ir rudoji“ (p. 62–63). Galima būtų ir daugiau cituoti įžvalgias rašytojo mintis, jau prieš 12 metų parodžiusias lietuvių ir žydų santykių šaknis, tačiau, manau, šįkart jų pakanka.

Beje, žydų bendruomenės nariai (išskyrus Sergejų Kanovičių) nuosaikiau vertina holokaustą Lietuvoje, nei kai kurie Lietuvos žurnalistai ir žiniasklaidininkai, siekiantys įrodyti, kad tik žydų „kaimynai“ (lietuviai) naikino bendrapiliečius (žydus) ir su pasimėgavimu plėšė jų daiktus, nešė į savo namus, todėl dar ir dabar jų tolimesnių giminaičių namuose esą dažnai galima pastebėti pagrobtas spintas, stalus. Galima manyti ir net garantuoti, kad tarp mūsų skaitytojų, jų artimųjų ir tolimesnių giminaičių ne tik nebuvo žydšaudžių, nors ir iš skausmo ar keršto prisidėjusių prie nacių organizuotų nusikaltimų prieš žydus, bet ir iš sunaikintų bendrapiliečių pagrobusių kokią nors spintą, anot Vanagaitės, ar kitus namų apyvokos daiktus, bet ir  tarp jų nebuvo ir stribų ar dar baisesnių enkavedistų bei kagėbistų, dar nuožmiau naikinusių lietuvius sovietų okupacijos metais.

© 2016 „XXI amžius“