Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Pasauliečių apaštalavimo svarba

Apie Popiežiaus įkurtos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos uždavinius

Mindaugas Buika

Popiežius Benediktas XVI ir tuometinis Dalaso vyskupas Kevinas Farelas su savo augziliarais vyskupais Marku Seicu ir Duglasu Dešoteliu per 2012 metų ad limina vizitą Vatikane

Iškeldamas pasauliečių vaidmenį Bažnyčios misijoje ir norėdamas gerinti Šventojo Sosto dikasterijų veiklą, popiežius Pranciškus, patariant Kardinolų tarybai, įsteigė naują Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregaciją. Ši nuo rugsėjo 1 dienos pradėjusi veikti Romos kurijos institucija perims dabar sujungtų Popiežiškosios pasauliečių tarybos ir Popiežiškosios šeimos tarybos užduotis bei ypatingai rūpinsis gyvybės gynimu. Tai patvirtindamas, rugpjūčio 15 dieną Marijos Ėmimo į dangų šventėje pasirašytame apaštaliniame motu proprio laiške „Sedula Mater“, Šventasis Tėvas pranešė, kad pirmuoju naujosios kongregacijos prefektu paskyrė iš Airijos kilusį amerikiečių vyskupą Keviną Džozefą Farelą (Kevin Joseph  Farrell), iki šiol ėjusį Dalaso (Teksaso valstija) ganytojo tarnystę. Beje, vyresnysis vyskupo K. D  Farelo brolis Brajanas Farelas (Brian Farrell) jau irgi darbuojasi Vatikane ir dabar yra Popiežiškosios krikščionių vienybės (ekumeninių reikalų) tarybos sekretorius.

Pirmenybė Žodžiui

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai Jėzus iš savo sekėjų reikalauja nuoseklaus radikalumo sekant Jį, tai mūsų negali stebinti, nes suprantame, kad nuo Jo gailestingumo malonės priklauso viskas – kiekvieno žmogaus nematomo širdies tvinksnio tąsa ir, paskutiniam jos dūžiui nuskambėjus kaip varpui, kviečiančiam į kelionę, jo ateitis amžinybėje. Kaip sprūstantys smėlio grūdeliai iš saujos, dienos, išbarstytos nerūpestingo gyvenimo tėkmėje, liudija apie žmogaus būties tapatybės kortelę, kurioje trūksta esminio dėmens – dieviško antspaudo, patvirtinančio, kad buvo gyventa ne veltui. O visos laiko sekundės, kurias tikintysis paaukojo Viešpačiui, kad visada galėtų stengtis gyventi darnoje su Juo, yra pagarbi bei klusni dėmesingumo koncentracija Atpirkėjui, kuris asmenį išlaisvina iš paranojiško nerimo voratinklių, į kuriuos anksčiau ar vėliau neišvengiamai įkliūvama, gyvendamas be malonės.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Ar mes verti laisvės?

Kai žuvusiųjų kapai težinomi Dievui...

Dim. vyr. ltn. Marija Jakimavičienė,

1991 metų savanorė

Antakalnio karių kapinės. KAM paminklas su užrašu: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui“

Antikos laikų filosofai ir mąstytojai sakė, kad tauta, kuri užmiršo ir nebežino savo istorijos, yra pasmerkta žlugti. Tauta, kuri negerbia ir neprižiūri už savo valstybės laisvę žuvusiųjų kapų, irgi pasmerkta.

2014 metų rudenį, po Vėlinių, su istorike ir archeologe Vida Girininkiene ir Atsargos karininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku plk. Žibu Antakalnio kapinėse ieškojome mūsų karių savanorių kapų. Mokslininkė parodė apie 50 apžėlusių kapų, išdėstytų lygiomis eilėmis, be jokio kryželio ar lentelės. Kitoje tako pusėje – tvarkingi lenkų karių kapai su paminklais. Juos tvarkė Vilniaus miesto Vladislavo Sirokomlės mokyklos pradinukai su mokytoja. Jie rinko išdegusias žvakes, nuvytusias gėles, šakas. Galima nemėgti Pilsudskio ir Želigovskio, bet reikia nulenkti galvas matant, kaip lenkai auklėja savo vaikus patriotine dvasia. O mes? Mums tai tolygu fantastikai. Įdomu, kaip mes atrodome lenkams, apleidę ir neprižiūrintys savo karių kapų? Galima būtų sukviesti vilniečius į talką ir sutvarkyti. Už kelių šimtų metrų nuo kapinių yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Galima sakyti, kad kariūnai neauklėjami karine patriotine dvasia, neugdomas pareigos jausmas gerbti ir tvarkyti žuvusiųjų už Tėvynės laisvę kapų. Dar yra ir Krašto apsaugos ministerija, Generalinis štabas, „Geležinis Vilkas“, Krašto apsaugos savanorių pajėgos, šauliai ir šauliukai, skautai, begalė visokių partijų, organizacijų, besidedančių patriotinėmis, Seimo nariai su savo padėjėjais, Vyriausybės nariai ir susipratę vilniečiai. Reikia tik noro.

Dezinformacijos labirintuose

„Smagus gyvenimas“

Edvardas ŠIUGŽDA

Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Jau po savaitės, kitą penktadienį, prasidės oficialus rinkimų šurmulys – partijų sąrašų pradžioje esantys kandidatai, tarsi pasaulio išminčiai gebantys išspręsti visas susikaupusias problemas, rodys savo genialumą ir ryžtą gelbėti Lietuvos Respublikos piliečius, liesis jų pažadai sustabdyti kainų kilimą, didinti minimalią mėnesinę algą (iš kieno kišenės?), mažinti mokesčius, padėti verslui, didinti darbo vietų skaičių, mažinti emigracijos mastus, apskritai, atvesti Lietuvą į pirmaujančias pasaulio valstybes, sukurti joje tokias gyvenimo sąlygas kaip Airijoje, padaryti iš Lietuvos Baltijos tigrą. Tai jau buvo žadėta prieš ketverius ar net aštuonerius metus. Apie Seimo rinkimų pažadus dar daug teks pakalbėti, tad šį kartą žvilgsnį nukreipkime ir į kitus ne mažiau svarbius klausimus, kurie mūsų politikams atveria „smagų“ gyvenimą.

Prezidentė pagerbė Holokausto aukų atminimą

Molėtuose pagal žydų tautos papročius masinės kapavietės vietoje padėti atminties simboliai – akmenukai Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Rugpjūčio 29 dieną, pirmadienį, Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Izraelio ambasadoriumi Amiru Maimonu aplankė prieš 75 metus Molėtuose įvykdytų žudynių vietą ir tylos minute pagerbė Holokausto aukų atminimą. Šalies vadovė pagal žydų tautos papročius  masinės kapavietės vietoje padėjo atminties simbolį – akmenuką. Taip  simboliškai buvo pradėtas Atminties maršas, kurį organizavo Molėtuose nužudytų žydų artimieji kartu su Lietuvos žydų bendruomene bei šalies visuomenininkais ir kultūros atstovais. Molėtų krašto muziejuje surengta paroda „Mūsų Molėtų žydai“.

Nacių okupacijos laikotarpiu 1941 m. rugpjūčio 29 d. Molėtuose buvo išžudyta apie 2000 žydų tautybės žmonių. Tuo metu tai sudarė beveik trečdalį visų miestelio gyventojų.

Valstybės kūrėjai

Nors išsaugojo prieškario diplomato pasą, Lietuvos pilietybės negavo

Rasa Jakiūnaitė,

Vilkmerge.lt redaktorė

Povilas Gaučys 1984 metais

Ukmergės kraštas yra išauginęs ne vieną iškilią asmenybę, pasišventusią ir dirbusią Lietuvai ir garsinusią ją visame pasaulyje. Deja, daugelio jų vardai dabar yra mažai kam žinomi, darbai ir nuopelnai neįvertinti, atminimas neįamžintas.

Gaučys? Paklauskime pirmojo gatvėje sutiktojo ukmergiškio, ar girdėta ši pavardė. Atsakymas bus gūžtelėjimas pečiais ir „nežinau, nepažįstu tokio“.

Taip, Povilas Gaučys (1901–1991) – paprasto Veprių felčerio sūnus, pradžios mokyklą baigęs Deltuvoje, išaugęs žymiu diplomatu, vertėju, lietuvybės puoselėtoju, aktyviu visuomenės veikėju, lietuvių literatūros tyrinėtoju, mokėjęs lotynų, graikų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, ispanų, katalonų, italų, portugalų, prancūzų, rumunų, čekų, ukrainiečių, latvių kalbas. Užsienyje steigęs lietuviškas mokyklas, sudarinėjęs enciklopedijas ir žodynus.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

„Ave Marija“ – partizanų atminimui

Kautynių vietoje išskleidėme vėliavą

Liepos 9 dieną bridome istoriniu Lietuvos partizanų kovų taku. Laikas daug ką užgydo ir pakeičia, bet istorinė tautos atmintis išlieka Lietuvos žmonių prisiminimuose, knygose, toje žemėje, kuri užtraukia prieš daug metų padarytas žaizdas.

Prieš 65 metus, 1951-ųjų liepos 7 dieną, Sosių miške pakvipo paraku. Gindami savo vertybes, kovėsi Bakainių, Peiksvos, Narušių, apylinkių artojų vaikai. Dvidešimtmečiai nebegrįžo namo, bet buvo suguldyti Dotnuvoje ant grindinio. Vincas Sereika, Liudas Auga, Boleslovas Klimas, Vaclovas Rabačiauskas 1990 m. rugsėjo 1 d. surasti ir perlaidoti Dotnuvos kapinėse. Liepos 9 dieną Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje už žuvusiuosius klebonas kun. Artūras Stanevičius aukojo šv. Mišias, Visuotinėje maldoje meldėme Viešpatį, kad Lietuvos jaunimui nereikėtų imti ginklo į rankas, kad jis gyventų taikiame pasaulyje, savo jėgas atiduotų kilniam darbui, kūrybai, kurtų šeimą, mylėtų, būtų laimingas, kad Viešpats saugotų ir malonėje laikytų visą mūsų tautą, kad būtume tvirti tikėjime, vieningi ir susitelkę darbuose, gerbtume tai, kas protėvių krauju iškovota, saugotume bei įprasmintume istorinę atmintį. Prašėme dangaus karalystės atpažintiems, perlaidotiems ir tiems kovotojams, kurių vardai nežinomi, kurie likę gulėti svetimoje žemėje, už tremtinius bei kalinius.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Paminklas tremtiniams Galiašore

Genius BALIUKEVIČIUS

Paminklas tremtiniams Galiašore. Projekto autorius – profesorius Jonas Gudmonas

2015 m. rugsėjo 15 d. septyni asmenys planavo išvykti į Sibire esančią Permės sritį, į kurią 1945 metais buvo ištremta apie 4500 žmonių iš Lietuvos. Šiame krašte esančioje Galiašoro gyvenvietėje jie ketino sutvarkyti tremtinių kapines ir pastatyti paminklą, skirtą ten mirusiems tremtiniams atminti. Projekto sumanytojai dalyvavo konkurse geridarbai.lt, tačiau prizinės vietos ir atitinkamos pinigų sumos nepavyko laimėti. Tuomet VGTU „Inžinerijos“ bėgimo mėgėjų klubo, kuriam priklauso šių eilučių autorius, prezidentas Stasys Čirba kreipėsi į visuomenę, prašydamas paremti kilnią iniciatyvą nors ir nedideliu įnašu. Taurūs tautiečiai atsiliepė į kreipimąsi, paaukojo 1370 eurų, bet paminklo statybai paskaičiuota suma – apie 5000 eurų, taigi, trūkumas nemažas. Pakankamos sumos tąsyk nesurinkus, teko kelionę atidėti.

Vilkaviškio vyskupijoje

Šakių dekanate

Atlaidai ir koncertas Beatričės krašte

Solistai Rita Preikšaitė, Tomas Ladyga ir jiems akompanavusi Rūta Blaškytė

ILGUVA. Rugpjūčio 21-ąją Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Izidoriaus atlaidai. Pagrindines Sumos šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė svečias iš Kauno kun. doc. dr. Kazimieras Ambrasas SJ. Šv. Mišiose giedojo Kauno muzikinio teatro solistai Rita Preikšaitė ir Tomas Ladyga, akomponavo Rūta Blaškytė, jiems ir svečiui kunigui dėkojo klebonas kun. Vytautas Sakavičius. Paskui vyko VI muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ programa, kurioje koncertavo abu solistai. Festivalis „Beatričės vasaros“ surengtas šeštą kartą, klasikinės ir kitos profesionalios muzikos koncertai vyko ir kitose bažnyčiose – Griškabūdžio, Šakių evangelikų liuteronų, bet kraštietės solistės Beatričės Grincevičiūtės (1911–1988) vardą ir atminimą garsinančio muzikinio renginio ypatingą aurą žiūrovai jaučia būtent Ilguvoje, kur ji augo savo dėdės Emilio Mlynarskio (1870–1935) dvare.

Uolus Dievo žodžio skelbėjas

A†A kun. Algirdas Juozas Pasilauskas (1934 09 20–1975 04 27–2016 08 22)

Kun. Algirdas Juozas Pasilauskas Kun. Kazimiero AMBRASO SJ nuotrauka

Rugpjūčio 24 dieną Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus žemė priglaudė visa širdimi savo tėviškę, Dievą ir žmones mylėjusį kunigą Algirdą Juozą Pasilauską. Pavasarį jis pasidžiaugė 41 metų kunigystės sukaktimi, o rugsėjis būtų jam suskaičiavęs 82 gyvenimo metus. Simboliška, kad, uoliai praktikavęs pamaldumą į Dievo Motiną Mariją, pas Viešpatį iškeliavo Švč. Mergelės Marijos Karalienės dieną, rugpjūčio 22-ąją.

Kun. A. J. Pasilauskas gimė 1934 m. rugsėjo 20 d. Vištytyje. Buvo jauniausias šeimoje, kur gimė aštuoni berniukai ir mergaitė. Bet užaugo penkiese. Tėvai buvo labai religingi, todėl Algirdas kartu su jais gegužę dalyvaudavo Gegužinėse pamaldose, o spalį kasdien suklaupę pirkioje kalbėdavo Rožinį. Būdamas dar tik trejų metų, įsilipęs į didžiulį alyvų krūmą, „aukodavo šv. Mišias“. Kadangi tėvelis būdavo pirmasis giesmininkas laidotuvėse, tai nuo mažumės jį sekiodamas Algirdas irgi anksti išmoko giedoti. Baigus pradžios mokyklą, užėjus sovietų valdžiai, tėvas, bijodamas, kad tarybinė mokykla sūnaus neišauklėtų bedieviu, mokytis jam toliau neleido. Veltui prabėgo treji metai, kai Algirdas kaime dirbo laiškanešiu. Kaip „XXI amžiuje“ (1997 12 12, nr. 94) pasakojo pats kunigas, nuo laiškininko krepšio išgelbėjo į vestuves kviesti atvykusi pusseserė, išbarusi tėtę, kad šis neleidžia sūnaus į mokyklą. Nuo tada jis pradėjo lankyti Vištyčio vidurinę mokyklą, bet už bendraklasius penktaklasius buvo aukštesnis visa galva. Tais metais į Vištyčio parapiją klebonauti buvo paskirtas kun. Klemensas Kačergius, su kuriuo Algirdas susibičiuliavo – patarnavo šv. Mišiose, atėjus šalčiams, kelis mėnesius gyveno klebonijoje, kur varpininke dirbo tėvelio sesuo, todėl jį gerai pamaitindavo ir prižiūrėdavo. Gyveno šalia mokyklos, kurios mokytojai ir pats direktorius buvo tikintys žmonės, dar „neatsikratę religinių prietarų“, todėl Algirdui nieko nesakydavo. Jis pas kleboną praleisdavo ir atostogas. Bet kai mokyklos direktoriumi buvo paskirtas aršus ateistas, o kleboną kun. K. Kačergių iškėlė, Algirdui iš klebonijos irgi teko išsikraustyti. Prasidėjo persekiojimas, pažymių mažinimas, jis atsidurdavo sienlaikraštyje, jame būdavo vaizduojamas klūpantis prie altoriaus ir „besirūpinantis sielų išganymu“. Vis dėlto pavyko baigti Vištyčio vidurinę mokyklą, tačiau Algirdas net 12 metų turėjo dirbti įvairius darbus, laukti, kol po kelių saugumo grasinimų, pažadų už bendradarbiavimą būti paskirtam klebonauti didžiausiuose miestuose, 1970 metais pagaliau buvo priimtas į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1975 m. balandžio 27 d. Kauno Arkikatedroje jis buvo įšventintas kunigu. Kadangi Vištyčio parapija buvo pasienio zonoje, tai Primicijas šventė Pajevonio bažnyčioje.