Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės kūrėjai

Farmacininkas – tautos kultūros puoselėtojas

Inga Stepukonienė

Kazimiero Aglinsko gatvė Garliavoje Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kazimieras Aglinskas – viena garsiausių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Garliavos asmenybių. Tai buvo didžiulis savo krašto, gimtosios žemės ir tautos, jos kalbos mylėtojas, tėvynės patriotas, visas savo jėgas ir gyvenimą paskyręs tautinės dvasios žadinimui, lietuvių tautos gerovės kėlimui, knygnešių globėjas ir aušrininkas.

Kazimieras Aglinskas gimė 1851 metais netoli Garliavos įsikūrusiame Girininkų kaime, tuomet Pakuonio valsčiuje. Tėvai leido sūnų mokytis, nes tikėjosi, kad bus geras kunigas, tačiau veržlus jaunuolis nejautė tam pašaukimo ir atsisakė stoti į kunigų seminariją. Tai sukėlė didžiulį konfliktą šeimoje, po kurio tėvas atsisakė remti sūnų materialiai. Konflikto būta tokio, kad apie jį kalbėjo net garliaviečiai: prezidentas Kazys Grinius savo atsiminimuose mini faktą, jog vienas Garliavos gyventojas jam pasakojęs, kad „tėvai, norėdami Kazį išmokslinti kunigu, perniek išleidę tiek daug pinigų“¹, tačiau šis nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo nusistatymo. Baigęs penkias Marijampolės gimnazijos klases, kaip vienas geriausių mokinių buvo priverstas mesti mokyklą ir išvažiavo į Maskvą. Čia jam pavyko įsidarbinti tuo metu garsioje „Fereino“ vaistinėje, kurioje išdirbo trejus metus. Tuomet išlaikė egzaminus ir įgijo provizoriaus padėjėjo pareigybę. Tada išvyko dirbti į Petrapilį. Po poros metų vėl grįžo į Maskvą ir įstojo į Universiteto Farmacijos skyrių.

Besimokydamas Maskvoje Kazimieras Aglinskas susipažįsta su Jonu Basanavičiumi, ir ši tvirta draugystė išlieka iki pačios jų gyvenimo pabaigos. Tuo metu Maskvoje studijuojantys lietuviai ima burtis į pirmąjį lietuvių studentų būrelį, ir Kazimieras Aglinskas aktyviai dalyvauja telkdamas ir organizuodamas tautiečius, stengdamasis nustelbti ne viename jų gyvą lenkišką dvasią ir pažadinti lietuvybės jausmą. 1880 metais Maskvoje įsteigiama Lietuvių studentų draugija. Čia 1875–1880 metais mokosi filologai Jurgis Miklaševičius, Petras Markūza, Vincas Staniškis, matematikai Blaškevičius², Vincas Pietaris, Vincas Pašukanis, medikai Jonas Šliūpas, Vincas Gilius, Stanislovas Čirvinskis, Matas Puišys, Jonas Kudirka, Biržiška, Mykolas Oleka, Kriščiūnas, Stasys Matulaitis, Krakauskas, Antanas Buivydas, Adomas Sketeris, Petras Vileišis. Vaistininkystę studijuoja M. Kasakaitis, Jonas Račiūnas, Vincas Linka, Jonas Petrauskas, Vincas Mičiulis, Bujenauskas. Susirinkę jie svarsto lietuvių nacionalinės padėties, tautinės tapatybės, savimonės žadinimo klausimus, kalba aktualiomis spaudos temomis, rašo ir skaito referatus, rūpinasi savitarpio parama, aktyviai bendrauja su latviais, ypač žymiu jų tautinio atgimimo veikėju Krišjaniu Voldemaru. Maskvoje Aglinskas itin artimai bičiuliaujasi su Vincu Pietariu, Mykolu Oleka, Jonu Kudirka, kurie dažnai rinkdavosi pas J. Basanavičių³. Būtent šiuose būreliuose gimsta idėja steigti neperiodinį lietuvišką laikraštėlį Maskvoje ,,Aušra“, kuris, visų pamėgtas dėl keliamų aktualių lietuvių kalbos dalykų, publikuotos tautosakos – dainelių ir pasakėčių – ir dėmesio gimtajam kraštui ilgainiui tampa „Aušros“ Lietuvoje pradininku. Kai pradeda eiti „Aušra“, „Ūkininkas“, vėliau „Varpas“, jie siunčia savo straipsnius į šiuos leidinius. Pasak L. Būdvydžio, šie jaunuoliai buvo „pirmieji naujos atgimstančios Lietuvos spinduliai“⁴ .

Baigęs universitetą ir įgijęs farmacininko specialybę, Kazimieras Aglinskas sugrįžta į Lietuvą. Toks faktas nebuvo dažnas: daugelis farmacininkų, gavusių aukštojo mokslo baigimo diplomus, pasilikdavo gyventi ir dirbti svetur, nors, skirtingai nei kitų profesijų atstovams, jiems valdžia nedraudė ieškoti darbo tėvynėje. 1885 metais K. Aglinskas apsigyvena Garliavoje – čia įsigyja namą, jame įsteigia miestelio vaistinę⁵. Prašymą steigti vaistinę Suvalkų gubernijoje jis buvo padavęs 1884 metais, ir po metų kaip diplomuotas provizorius gavo leidimą – tai buvo pirmoji vaistinė Garliavos valsčiuje⁶. Joje K. Aglinskas ne tik pardavinėja vaistus, bet ir gydo ligonius, dirba kaip gydytojas. Tai lemia nemenkos jo medicinos žinios, įgytos skaitant medicininę literatūrą, plačiai domintis viskuo, kas susiję su ligomis ir jų gydymo būdais. „Žmonių atmintyje jis atmenamas kaip malonus, mandagus, nuoširdus specialistas, inteligentas. Buvo aukšto ūgio, liesas, žilais plaukais, lazdele pasiramsčiuodamas vaikščiojo lėtai“⁷. Pasak K. Čebelio (1899–1990), gimusio ir augusio Garliavoje, ,,nebuvo lupikas. Duodavo biedniems žmonėms vaistų už dyką“⁸. Garliavietė Izabelė Kalvynaitė-Stasiulevičienė (1911–1990) prisimena, jog ją „dažnai tėvas siųsdavo parnešti iš Aglinsko vaistinės vaistų. Mamai skaudėdavo po krūtine. Nuo Aglinsko vaistų jai palengvėdavo. Tai buvo malonus, mandagus, nuoširdus žmogus. Jeigu žmogus sirgdavo taip, kad negalėdavo nueiti į vaistinę, tai Aglinskas ateidavo į namus, apžiūrėdavo ligonį ir duodavo vaistų. Žmonės pas jį kreipdavosi kaip pas daktarą. Atvažiuodavo jų gana iš toli. Aglinskas mūsų namuose buvo labai gerbiamas, vaikai į jį žiūrėdavo kaip į Dievą. (...) Pasivaikščioti eidavo kasdien“⁹. Michalina Dževerakaitė-Petkevičienė, gimusi 1912 metais, pasakojo, jog jų namuose susirgusius Aglinskas lankydavo pats ir niekuomet neimdavo pinigų, nes jie gyveno vargingai; už vaistus jis neimdavo pinigų nė iš vieno neturtingo žmogaus¹⁰. Visi aplinkiniai Aglinską vadindavę tik ponu daktaru.

K. Aglinskas turėjo didelių medicininių gabumų, gerą nuovoką. Tarp vietos žmonių plito kalbos, kad „jei ką išgydė, tai tik Aglinskas“¹¹. Michalina Poderytė-Gervienė prisimena, kad būdama maža sunkiai sirgo vidurių šiltine, po kurios atsirado kažkokia komplikacija, pradėjo tinti kairė koja, ją baisiai skaudėjo. Garliavoje gyvenęs felčeris Steponavičius apžiūrėjo ir pripažino, kad koją reikia amputuoti, nes joje prasidėjo gangrena. Mergaitės mama klykdama nubėgo pas Aglinską. Šis aplankė mergaitę namuose, apspaudė koją ir nuramino, patarė tepti savo atneštu tepalu, įtrinti ją iš krautuvės nupirktu denatūratu, skiestu su vandeniu, dėti kompresus ir laikyti koją šiltai. Sakė, kad jeigu labai skaudės, kentėti, kiek tik gali, jei neiškęs, tai kompresą nuimti. Mergaitė kentėjo ir po poros dienų koja ėmė sveikti, ją ėmė mažiau skaudėti, didžiulis sutinimas atslūgo.

Jonas Pranckevičius (g. 1905), nuo dešimties metų tarnavęs ir mokęsis pas K. Aglinską, prisiminė, jog Pagirių miške vaistininkui priklausė 6 margai miško. Jis ten mėgdavęs dažnai nuvažiuoti, apžiūrinėdavęs visus medžius, nudžiūvusius liepdavęs nupjauti, bet žalių neleisdavęs pjauti niekada. Medžius jis labai mylėjęs, glostydavęs juos vaikščiodamas po mišką. Joną Pranckevičių K. Aglinskas išmokęs pasigaminti vaistų iš įvairių žolelių¹². Buvo didelis gamtos mylėtojas, savo namuose laikė povą, o jo bičiulis J. Basanavičius namuose Bulgarijoje, Varnoje, laikė lapę, vilką, daug paukščių – erelį, pelėdą ir sakalą, net gulbę¹³.

Juozas Vaitkūnas, gimęs 1906 metais Garliavoje, būdamas vaikas, nešiodavo K. Aglinskui laikraščius. Jis visuomet jam ką nors duodavo, paglostydavo galvą. Vaikas matęs, jog K. Aglinsko lova buvo padaryta iš beržiukų su žieve, o stalo kojos irgi buvusios netašyto beržo – vaistininkas mėgo natūralumą, paprastumą, gyveno kukliai. Mėgo pokštauti. Kartą viena moterėlė paprašiusi vaistų nuo blusų, kuriuos jis irgi gamino. Beeidama namo, pagalvojo, kad nežino, kaip juos vartoti. Klausia: „Kaip tuos vaistus įduoti?“ Šis atsakęs: ,,Pagaukit blusą, praskėskit šnerves ir tų vaistų įkratykit tai blusai“. Moteriškė sako: „Jei jau aš pagausiu, tai galiu ir užmušti“. Šis atsakęs: „O to to (toks buvo jo priežodis) dar geriau, dar geriau“¹⁴.

Garliavos vaistinė tapo ne tik pagalbos vieta susirgusiems, bet ir lietuvybės žadinimo židiniu. K. Aglinskas, dar nuo studijų laikų turėdamas daug ryšių su tautiškai susipratusiais lietuviais, visokeriopai rėmė ir globojo knygnešius, name slėpė uždraustą lietuvišką spaudą, organizavo platų laikraščių ir knygų platinimo tinklą. Jo namai tapo ,,stambiu lietuviškų knygų persiuntimo (iš kairiosios Nemuno pusės) punktu¹⁵. Knygos daugiausia slėptos palėpėse ir sandėlyje; lankantis žmonėms vaistinėje, jiems buvo pasiūloma ir gautų iš Prūsų laikraščių¹⁶.

Šiame darbe jam itin daug talkino žmona – Liudvika Aglinskienė. 1891 m. birželio 25 (7) d. Kazys Aglinskas Garliavos bažnyčioje susituokė su Liudvika Nikolai¹⁷. Ji gimė Balbieriškyje, tėvai – Feliksas Nikolai ir Juzefa Matuzevičiūtė; manytina, kad tėvas buvo prancūzų kilmės. Nikolai šeima buvo griežtų lietuviškų pažiūrų. Liudininkais buvo pakviesti Motiejus Holiakas (Oleka), gydytojas, gyvenantis Maskvoje, ir Tomas Ferdinandas Žilinskas iš Veiverių, ėjęs valstybės tarėjo pareigas, Veiverių mokytojų seminarijos mokytojas, didysis lietuvybės puoselėtojas. Kazimiero ir Liudvikos santuoka patvirtinta asmeniniais jų parašais.

Liudvika Aglinskienė buvo vyro bendramintė ir aktyviai įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo veiklą. Ji ne tik priiminėdavo atgabentas laikraščių ir knygų siuntas, jas slėpdavo, bet ir organizuodavo leidinių išgabenimą tolimesniais keliais, šelpė ir maitino užėjusius knygnešius. Namus ne kartą krėtė caro žandarai, ieškojo draudžiamos spaudos. Tačiau ji visuomet rasdavo būdų apsisaugoti.

K. Aglinsko, kaip vieno iš ,,Aušros“ steigėjų, draudžiamos literatūros platintojo ir karšto tėvynės mylėtojo, pavardė buvo plačiai žinoma tuometinei Lietuvos visuomenei. Jo namuose, net ir rizikuodami, nuolat lankydavosi krašto visuomenininkai, kuriuos jis visuomet maloniai priimdavo ir kaip galėdamas remdavo. Petras Ruseckas prisimena, jog jam „visai netikėtai spaudos leidimo metais (1904–1905) pro Garliavą vykstant, Aglinsko visai nežinant ir nepažįstant, tik jo parašą prie durų pamačius, teko pas jį užeiti. Jis tuoj iš pirmojo pamatymo kaip savo artimiausią draugą priėmė, vaišino ir keletą dienų neišleido, kol iš nuovargio atsigavau, atsilsėjau. Tikrai šaunus ir svetingas buvo žmogus ir savo gerumu nesivaržė“¹⁸.

Knygnešio Petro Varkalos dukra Antanina Baltrušienė (jos knygos ištraukas „XXI amžius“ spausdino 1996 metais) prisimena, jog 1903 metais tėvas buvo suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime, tačiau K. Aglinsko pastangomis išlaisvintas. Per Pirmąjį pasaulinį karą Varkalų šeima buvo pasitraukusi į Rusiją. 1918 metais grįžę su keturiais vaikais jie rado degančius namus. Šioje bėdoje vėl padėjo K. Aglinskas, nors pats gyveno labai kukliai ir jo namas buvo po gaisro¹⁹.

Profesorius Petras Šalčius prisiminimuose rašo, jog jam, dar Marijampolės gimnazijos mokiniui, prieš Pirmąjį pasaulinį karą besilankant pas K. Aglinską, teko susipažinti su čia viešėjusiu Jonu Basanavičiumi, ir tai itin sustiprino gimnazisto norą darbuotis gimtojo krašto labui²⁰.

Kazys Aglinskas bendravo su iškiliausiais to meto lietuviais inteligentais: Tomu Ferdinandu Žilinsku, Jonu ir Petru Vileišiais, Kaziu Griniumi, Stasiu ir Petru Matulaičiais, M. Davainiu-Silvestravičiumi, Jurgiu Miklaševičiumi, Jonu Šliūpu, Juozu Gabriu-Paršaičiu bei jo šeima. Pas jį lankydavosi garsiausi Sūduvos knygnešiai: jų karaliumi vadinamas Juozas Kancleris, Antanas Baltrušaitis-Antanėlis ir kiti. Vienu ištikimiausių viso jo gyvenimo draugu buvo lietuvių tautos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius. Po Didžiojo Vilniaus Seimo (Lietuvių suvažiavimo Vilniuje) 1905 m. gruodžio 4–5 d. J. Basanavičius ištisas savaites buvo priverstas slapstytis nuo žandarų. K. Aglinsko namai jam tapo priglaudžiančia bei slepiančia pastoge. Į Garliavą pas Aglinską Basanavičius atvykdavo itin dažnai – dalindavosi svarbiomis lietuviškos visuomeninės veiklos žiniomis, pailsėdavo po sunkaus darbo, rašydavo ramioje aplinkoje, gydė žmones.

Garliavoje pas K. Aglinską lankydavosi garsus Marijampolės mokytojas Petras Kriaučiūnas, kuris, pasak Basanavičiaus, „ne vienam jaunadvasiui įkvėpė karštą meilę į savo pavargusią tautą ir josios kalbą. Daugiausia jo dėka lietuvystė atgaivinta Suvalkų gubernijoje“²¹. Aglinskas daug bendravo ir su kitu Maskvos universiteto laikų bičiuliu daktaru Stasiu Matulaičiu, kuris buvo kilęs iš Stebuliškių kaimo ir, grįžęs į Lietuvą darbuotis, nuolat platino lietuviškas knygas ir (kaip ir jo broliai Liudvikas ir Juozas Matulaičiai) „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“, Amerikoje leidžiamą „Vienybę lietuvininkų“ ir daug kitų tuo metu draudžiamų leidinių, kurie, pasak P. Rusecko, „iš apsnūdusio jaunuolio padarydavo karštą lietuvį patriotą“²². Stasys Matulaitis parašė knygutes apie Kražius, „Lietuviai po maskolių jungu“, „Kaip Maknickas už lietuvišką kovojo“, kurios buvo platinamos su kitais tuometiniais lietuviškais raštais. Stebuliškėse, Liudviko Matulaičio sodyboje, knygnešys Kancleris buvo įsteigęs knygų slėptuvę, iš kurios jas gabendavo į įvairius Lietuvos kaimus, bažnytkaimius ir miestelius. Jos pasiekdavo ir Garliavą. Greta dr. S. Matulaičio tėvų sodybos buvo ir jo dėdės namai, kurie irgi buvo virtę knygnešystės centru: jie ateidavo naktimis ir naktimis išeidavo (Kancleris, Baltūsis, Rimša ir kiti)²³. Marijampolės žandarų viršininkas Vonsiackis 1897–1899 metais ypač persekiojo tautos žadintojus. Persekiojamas daktaras Matulaitis netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Rusiją, grįžo po trejų metų ir nuolat buvo sekamas. Kaip mini Petras Ruseckas, 1902 metais parėjęs į savo tėviškės namus, buvo nepaprastai sujaudintas, sugraudintas, netikėtai radęs juose tą dieną „Artojų“ draugijos surengtą lietuvišką vaidinimą – Keturakio „Amerika pirtyje“ (vaidino Viktoras Vitkauskas, Pr. Vitkauskaitė, Navikas, Braziukas, J. Kidolis, J. Senkus, O. Matulaitytė, Kisieliūtė, K. Akelis, P. Grigaitis, Pr. Penčyla, J. Ambraziejus, J. Ambraziejūtė, A. Rucevičius)²⁴.

Daugelis minėtų lietuvių patriotų būrėsi į „Sietyno“ draugiją, kurią sunaikinti buvo didžiausias Vonsiackio rūpestis. Tai iš esmės jam pavyko, itin suaktyvinus knygnešių persekiojimą 1897–1899 metais. Šiuo laiku Suvalkijoje buvo suimti ir nuteisti, daugiausia tremčiai, 34 žmonės (Jonas Kriaučiūnas, kunigas Bulvičius, Oleka, Petras Matulaitis, Pranas Matulaitis, Juozas Kačergius, Juozas Armastauskas ir kiti). 1899 m. rugsėjo 3 d. atliekama krata pas jauną mokytoją Juozą Jasaitį, kilusį iš Stanaičių kaimo, K. Aglinsko bendramintį. Jasaitis turėjo plačių pažinčių su tuometine inteligentija ir knygnešiais, buvo baigęs Marijampolės gimnaziją, Veiverių mokytojų seminariją, jau pradėjęs mokytojauti Čenstachavos apylinkėse. Krėtėjai – „Starpolės žandarų viršininkas Krylov su keliais žandarais ir zemskiais“²⁵  – pasirodė savaitgalį, kai šeima buvo išėjusi į Garliavos bažnyčią. Namie pasilikęs Juozas Jasaitis irgi rengėsi važiuoti į Garliavą. Kaip teigia liudininkai, žandarai iššnipinėję visur: net vištų buvimus po pečiais, visas palėpes, kaminus, pečius, tvartus, vienu žodžiu – visur, kur tik galėjo pasiekti, nežiūrėdami nei suodžių, nei voratinklių, nei nesmagių kvapų²⁶. Po šios kratos praėjus kelioms dienoms jie pasirodė pas vaistininką Aglinską, kuris zemskio buvo užskųstas kaipo platintojas lietuviškų knygų Garliavos apygardoje²⁷. Manytina, jog vaistininkas jau buvo sužinojęs apie vykusias kratas pas artimus žmones, tad ir pats jų galėjo tikėtis. Jo namuose žandarai darė didelę kratą, bet greičiausiai nieko nerado, nes tais metais suimtas nebuvo, o jo bičiuliai ir bendražygiai Juozas Jasaitis, Juozas Paršaitis (Marijampolės gimnazijos mokinys), Kazys Kizelaitis (Veiverių gimnazijos mokinys), Vasiliauskas (mokytojas iš Liudvinavo), Juozas Rimša (iš Margininkų kaimo), Apanavičius, Kaunas suimti ir išvežti į Kalvarijos kalėjimą. Jų pavardes žandarai rado paminėtas Juozo Paršaičio Jasaičiui siųstuose laiškuose. Dar nemažai žmonių pabėgo, įspėti apie gresiantį pavojų²⁸.

Tardydami Juozą Jasaitį žandarai reikalavo pasakyti, kas jo gyvenamojoje vietovėje skaito lietuviškus laikraščius. Jis paminėjęs „tokius tris, (...) jau numirusius“²⁹.

Kalvarijos kalėjime jis išsėdėjo beveik metus, ilgiausiai iš visų, po to buvo išsiųstas į Odesą. Ten turėjo dvejus metus gyventi policijos priežiūroje. J. Rimša Kalvarijos kalėjime buvo patalpintas į vieną iš dviejų kamerų, vadinamų „urvu“, specialiai skirtą politiniams kaliniams, ir joje išsėdėjo septynis mėnesius. Jis buvo verčiamas išduoti mokytoją Vincą Paliukaitį, kuriam buvo skirti pas Rimšą rasti laikraščiai, tačiau neišdavė. Rimša vėliau dvejiems metams ištremtas į Rusiją. Kizelevičius kalėjo devynis mėnesius; paleistas etapu nuvarytas į Volynės miestelį Zaslavą, paimtas į kariuomenę ir išsiųstas į Taškentą. Tokio likimo susilaukia ir Garmus, atiduotas policijos priežiūrai į kariuomenę ir išsiųstas į Kazanę. Paršaitis ir Vasiliauskas ištremti į Rusiją be teisės gyventi Lietuvoje, Lenkijoje, Kurše ir Rygoje³⁰. Nepaisant didžiulių persekiojimų ir represijų, knygnešiai Garliavoje ir toliau aktyviai veikė. Taigi pasipriešinimo pavergėjams, lietuvybės puoselėjimo dvasia miestelyje buvo gana stipri.

Garliavoje K. Aglinskas lankydavosi dar iki 1885 metų. Čia atvykdavo pas patriotiškai nusiteikusius lietuvius³¹, su kuriais jį siejo lietuvybės puoselėjimo siekiai ir veikla, ir kurie greičiausiai jam pasiūlė galutinai apsistoti šioje vietovėje. Įsigijęs namus Garliavoje, K. Aglinskas iškart subūrė idėjinius bendražygius – literatūros mylėtojų kuopelę, kuriai priklausė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Jonas Mačys-Kėkštas ir kiti lietuviai inteligentai. Grupelės branduolys – aušrininkai, aktyviai dalyvavę kuriant laikraštį „Aušra“, publikavę jame savo poeziją ir publicistikos straipsnius, literatūrinius vertimus, prozos kūrinius (K. Sakalauskas-Vanagėlis). Šioje kuopelėje, kurią sudarė naujoji patriotiškai nusiteikusi lietuvių inteligentija, ne tik buvo dalijamasi Vakarų Europos literatūros naujienomis, skaitomi bei aptariami iškilių autorių kūriniai ir jų vertimai, svarstomi aktualūs lietuvių literatūros kūrimo, spaudos, knygų leidybos, švietimo ir kiti visuomenės gyvenimo klausimai, bet ir kuriamas pirmojo lietuviško laikraščio – „Aušros“ – veidas, formuojamos jos idėjos. „Aušros“ leidimo metai (1883–1886) sutapo su aktyvia asmenine kūrybine šio būrelio narių veikla ir jų susibūrimu Garliavoje. Pirmasis „Aušros“ numeris juos pažadino ir paskatino tapti aktyviais lietuviškos veiklos ir leidinio darbininkais. Šių aušrininkų poetine kūryba buvo įtvirtinama patriotinė „Aušros“ platforma (K. Sakalauskas-Vanagėlis), vėliau brėžiama pozityvistinė linkmė (J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas). Būtent iš šių Garliavos literatų susibūrimų, ypač 1885–1886 metais, kilo daugybė kūrybinių impulsų „Aušrai“. Šiems aušrininkams buvo lemta ir užbaigti pirmojo lietuviško laikraščio – „Aušros“ – leidybą 1886 metais. Tad Garliavos K. Aglinsko literatūrinė kuopelė turėjo didelės reikšmės lietuvių literatūrai ir spaudai, buvo susijusi su jos procesais. Grupelė telkė ir daugiau lietuvių inteligentų. Pasidalyti mintimis pas K. Aglinską atvykdavo Matulaičiai iš Stebuliškių, mokytojas Juozas Kairiūkštis, Petras Kriaučiūnas, kiti susipratę lietuviai.

Nutrūkus „Aušros“ leidybai, 1888 metais Vincas Kudirka Varšuvoje nusprendė įsteigti slaptą lietuvių draugiją „Lietuva“, kuri toliau rūpintųsi draudžiamos lietuviškos spaudos ateitimi. Tuo klausimu jis susirašinėjo su Jonu Basanavičiumi ir Petru Leonu. Į susibūrimus V. Kudirka nutarė pakviesti ir Maskvoje mokslus baigusius, ten lietuvių draugijose dalyvavusius tautiečius, aktyviai besirūpinančius lietuvybės reikalais. 1888 m. birželio 29 d., per Petrines, Marijampolėje, „Varšuvos“ viešbutyje, Vytauto gatvėje, įvyko pirmasis jų susibūrimas, į kurį iš Varšuvos atvyko Vincas Kudirka, Juozas Kaukas, Jonas Kasakaitis, o maskviškiams atstovavo daktaras Kazys Grinius, Petras Leonas ir dar keli asmenys. Susirinkime dalyvavo ir vietiniai inteligentai: mokytojas Petras Kriaučiūnas, Tadas Pranckevičius, Palukaitis ir Kronkaitis³². Susirinkimo dalyviai kėlė klausimus, kaip plėtoti lietuvišką spaudą toliau: ar iš naujo gaivinti „Aušrą“, ar steigti naują leidinį, iš kur jam gauti lėšų ir ką pasitelkti redaktoriumi, galinčiu gyventi ir dirbti Prūsijoje, nes „Aušrą“ redagavęs Mikšas jau buvo miręs, kokios gramatikos ir rašybos leidinyje laikytis, kokie galimi jo platinimo būdai, formatas, dydis, kaina. Daugelis prieštaravo siūlymui atnaujinti „Aušrą“ ir ragino imtis naujo leidinio. Svarstymai buvo vaisingi, ir jau 1889 metais pasirodė pirmasis „Varpo“ numeris. Šis lietuvių susibūrimas iš esmės buvo pirmasis varpininkų susirinkimas. Jų idėjos buvo labai svarbios K. Aglinskui. Garliavos provizoriaus K. Aglinsko pavardė įrašyta tarp 22 V. Kudirkos įsteigtos slaptos lietuvių draugijos Varšuvoje „Lietuva“ narių³³. Yra žinoma, kad jis aktyviai dalyvavo sprendžiant ne tik „Aušros“, bet ir „Varpo“ leidybos klausimus, rėmė savo lėšomis, pelnytomis vaistinėje, šiuos spaudinius ir juos platino. Yra pagrindo manyti, kad dalyvavo ir pirmame varpininkų susibūrime. K. Aglinskas vyko ir į kitus su laikraščio bei kitais reikalais susijusius lietuvių inteligentų suvažiavimus, vadintus spiečiais, netoli Baltrušių, pas Juozą Lozoraitį (čia dalyvavo ir Motiejus Lozoraitis, Martynas Jankus, Kazys Grinius ir buvo nuspręsta leisti laikraštį „Ūkininkas“, skirtą kaimo žmonėms), Petro Matulaičio tėviškėje netoli Liudvinavo ir K. Griniaus tėviškėje Selemos Būdoje, kuriuose dalyvavo ir Vincas Kudirka. Šios draugijos pirmininku buvo išrinktas studentas medikas Jonas Gaidamavičius, sekretoriumi – Vincas Kudirka, kasininku – Juozas Kaukas.

1905 metai buvo neramūs visoje Lietuvoje. Istoriniai įvykiai sukėlė didžiulį chaosą. Kaip teigia K. Grinius, 1905 metais Sūduvoje žmonės pradėję aktyviai priešintis caro valdžiai: „visose lietuviškose apskrityse jaunimas arba nuginklavo policininkus, arba privertė juos pabėgti iš kaimų į apskrities miestus. <...> Degtinės monopolio krautuvės provincijoje buvo arba išdaužytos, arba užsidarė. Pradžios mokyklos buvo apvalytos nuo carų portretų ir uždarytos. Nekenčiamus miškų tarnautojus šaudė“. Socialdemokratų partija (LSDP) „eksproprijuodavo valstybinių ir pusiau valstybinių įstaigų kasas ir tuo papildydavo savo iždą“; Rusijos vidaus reikalų ministerio Makarovo pranešimas Dūmos atstovams rodo, kad Šakių apskrityje revoliucinis sąjūdis 1905 metų rudenį buvo pasiekęs rekordą visoje Rusijoje“³⁴.

K. Grinius teigia, jog socialdemokratų partijos „reikalams nepritekdavo pinigų. Dėl to jie iškraustydavo valstybinių degtinės parduotuvių, tuomet monopoliais vadinamų, kasas, monopolius išdaužydavo, degtinę upeliais paleisdavo... Partijos reikalams eksproprijuodavo ir girininkų kasas <...>, sustabdydavo pašto vežimus ir atimdavo pinigus“³⁵.

Į tokias nemalonias istorijos girnas tuo laiku pateko K. Aglinskas, spėjama, kad neatsitiktinai. Kaip prisimena Girnius, Sūduvoje tuo laiku atsiranda ir „nedora plėšikų kuopa, revoliucijos padugnės, revoliucionieriai išsiveržėliai“, „giltiniečiai“, pasivadinę „Lietuvių Komunistų Giltinės Kuopa“ ir plėšę nekaltus žmones. Jie „apiplėšė Garliavos dekaną kun. Budzeiką, Skriaudžių kleboną kun. Bliūdzinską, Gudelių (Ivoniškių) dvarininką žydą Blankšteiną, užmušdami iš Varšuvos atvažiavusį svečią, Garliavos vaistininką provizorių Kazį Aglinską ir dar vieną kitą“³⁶.

1905–1906 metų sandūroje Suvalkijoje sustiprėjo carinės represijos. Garliavoje jos itin suintensyvėjo, „Vilniaus žiniose“ paskelbus garliaviškių peticiją su 1000 parašų ir reikalavimais Rusijos carui, 1905 metų lapkritį (gruodžio 4–5 d.) Vilniuje įvykus Didžiajam Seimui, kuriame dalyvavo ir iš Garliavos kilę atstovai, o J. Gabrys-Paršaitis buvo išrinktas seimo sekretoriumi. Caro žandarmerijai nerimą kėlė nuolat miestelyje bei jo apylinkėse platinami atsišaukimai, kviečiantys nusikratyti maskolių valdžios, platinamos nelegalios lietuviškos knygos. Todėl nesiliovė kratos įtariamųjų lietuvybės veikėjų namuose, buvo suimti ir į Kalvarijos kalėjimą išvežti aštuoni garliaviškiai. Daugelį kilusių neramumų caro valdininkai siejo su K. Aglinsko asmenybe, todėl jo namuose vėl darytos kratos. Vienas toks kartas buvo lemtingas vaistininko šeimai. Kaip prisimena knygnešystės Lietuvoje istorikas P. Ruseckas, vienos kratos metu, kuomet paties K. Aglinsko nebuvo namuose, žandarai „taip smarkiai p. Aglinskienę išgąsdino, taip ją suerzino, kad ji po to sunkiai susirgo ir <...> ne laiku pasimirė. Tai bus tikra knygnešystės auka“³⁷. Liudvika Aglinskienė mirė 1906 m. balandžio 17 (30) d., praėjus kelioms dienoms po kratos, nuo sumušimų ir nervinio sukrėtimo. Tačiau lietuviškų leidinių slaptavietės, net ir smarkiai daužoma, neišdavė³⁸. Aktą apie jos mirtį bažnyčioje pasirašė vietiniai garliaviškiai: vargonininkas Bronislavas Petkevičius ir Martynas Seredinskis³⁹. Liudvika mirė 45 metų, su vyru taip ir nesusilaukusi vaikų. K. Aglinskas, likęs našliu, daugiau nevedė kaip ir jo artimiausias draugas dr. J. Basanavičius, mirus žmonai Elei.

Po minėtų dramatiškų įvykių K. Aglinsko persekiojimai nesiliovė, todėl jis „knygų, skiriamų platinti, nebepriimdavęs, bet surasdavęs vietų, kuriose ne tik knygos, bet ir knygnešiai galėdavo be pavojaus prisiglausti“⁴⁰.

1905 metais K. Aglinskas aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvinimo veikloje. Tų metų vasarį jis kartu su Basanavičiumi ir kitais lietuviais pasirašė memorandumą Vilniaus vyskupui Eduardui Roppui, kuriame buvo reikalaujama pamaldų lietuvių kalba Vilniaus lietuviškų parapijų bažnyčiose, lietuviškų pamaldų šventadieniais tose parapijose, kuriose lietuviai nesudaro etninės daugumos, ir kitų dalykų. Nors vyskupas ilgai delsė, tačiau kai kuriuos reikalavimus ėmė palaipsniui vykdyti, įvedė lietuvių kalbą Vilniaus kunigų seminarijoje⁴¹. Nepasitenkindami tokiais nežymiais pasiekimais, J. Basanavičiaus vadovaujami lietuviai įkuria „Sąjungą pagrąžinimui tiesų lietuviškai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje“. Jos veikloje dalyvavo Kazimieras Aglinskas, Jonas Kriaučiūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Donatas Malinauskas, Saliamonas Banaitis, Tomas Ferdinandas Žilinskas. Ši grupė dėjo didžiules pastangas, kad bažnyčiose Vilniaus savivaliaujantis vyskupas būtų atstatydintas.

1906 metais K. Aglinskas drauge su J. Basanavičiumi, D. Malinausku, kunigu J. Ambraziejumi, Kaziu Puida, Gabrieliumi Landsbergiu, Pranu Klimaičiu, Stasiu Šimkumi ir kitais toliau kovoja su lenkiškąja Vilniaus vyskupijos hierarchija. Lietuvybės puoselėtojas kunigas Juozas Ambraziejus, dirbęs šv. Jono bažnyčios kamendoriumi, už lietuviško elementoriaus ir katekizmo išleidimą, nesuderinus su dvasine vyresnybe, apkaltintas ir Vilniaus vyskupo Roppo nušalintas nuo pareigų⁴². Vilniaus žiniose paskelbta parašų rinkimo akcija jam apginti, surinkti 526 parašai, išreiškiantys protestą prieš tokį Roppo sprendimą, tačiau netrukus jų rinkimas nutrauktas.

1907 metais G. Landsbergis, Liudas Gira, D. Malinauskas, J. Kriaučiūnas ir kiti pasirašė raštą vidaus reikalų ministrui, kuriame išvardijo visus jiems žinomus vyskupo Eduardo Roppo nusižengimus ir prašė užtarimo dėl jo savivaliavimo Lietuvos bažnyčiose⁴³  ir apsaugoti juos nuo lenkinimo. Kitais metais J. Basanavičius ir D. Malinauskas parašė memorandumą „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“. Jis buvo išsiųstas popiežiui Pijui X, visiems Katalikų Bažnyčios kardinolams, žymesniems viso pasaulio arkivyskupams, vyskupams ir Romos kongregacijoms bei didžiosioms Europos valstybių laikraščių redakcijoms. 71 puslapio dokumente buvo išdėstyta lietuvių lenkinimo bei jų teisių ignoravimo Rytų Lietuvoje istorija⁴⁴. Visų šių veiksmų inspiratorius buvo J. Basanavičius, aktyvus dalyvis – K. Aglinskas, pasirašęs ir minėtą memorandumą kartu su G. Landsbergiu, St. Raila, adv. K. Samajausku, daktaru Roku Šliūpu, Pranu Klimaičiu, T. F. Žilinsku, kunigaikščiu Jonu Gediminu-Beržanskiu-Klausučiu, M. Davainiu-Silvestravičiumi, Petru Vileišiu. Ilgainiui lietuviams pasisekė išstumti iš Vilniaus vyskupų Eduardą Roppą, kuriuo buvo nepatenkinta ir carinės Rusijos vadovybė.

1907 m. lapkričio 25 d. Kaune, susirinkime pas kun. A. Dambrauską, nutarta siųsti lietuvių delegaciją į Romą ir prašyti Popiežiaus, kad jis paskirtų Vilniaus vyskupu lietuvį. Buvo išrinkti delegatai – J. Basanavičius, K. Aglinskas, kunigas Maironis, kunigaikštis J. Gediminas-Beržanskis-Klausutis, kun. Vladas Mironas, Valkininkų klebonas kun. Aleksas Racevičius ir D. Malinauskas⁴⁵. Tačiau tuomet dar vyskupui Roppui įsakius diecezijos administratoriui Fronckevičiui, kad šis neduotų nei Racevičiui, nei dekanui Burbai leidimo vykti į Romą, be kurio jie važiuoti nedrįso, šie Vilniaus diecezijos kunigai būti delegacijos nariais atsisakė. Kadangi jie geriausiai galėjo Popiežiui liudyti apie bažnyčios padėtį Lietuvoje, tai ir vykimas be jų pasidarė neprasmingas. Tokiu būdu, pasak J. Basanavičiaus, lenkai užkirto kelią į Romą⁴⁶.

1907 metais K. Aglinskas tapo Lietuvos mokslo draugijos nariu. Įstodamas jis įnešė 200 rublių ir draugijos buvo pakeltas į narius – labdarius. 1908 metais Draugijai jis paaukojo 34 tomus knygų.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Aglinskas pasitraukė į Rusiją – apsistojo Voroneže, vėliau persikėlė į Gluškovą (Kursko gub.). 1918 metais, sužinojęs, kad kuriasi Nepriklausoma Lietuva, grįžo dirbti tautai naudingo darbo. Kaip prisimena Kazys Čebelis, jis grįžo labai neturtingas, vienišas, bet J. Basanavičiaus padedamas atkūrė vaistinę⁴⁷. Mirė sunkiai susirgęs 1924 m. rugpjūčio 25 d., sulaukęs 73 metų. Mirties aplinkybes prisimena garliavietė Michalina Poderytė-Gervienė, gimusi 1909 metais: ,,Garliavoje tarnavau pas K. Aglinską, vaistininką. Pilsčiau miltelius ir kitus darbus dirbau vaistinėje. Vaistininkas ilgai sirgo, nors dirbo iki pat mirties. Vakare sutvarkius vaistinę, išeidama atsisveikinau su Aglinsku. Rytą nuėjusi radau jį mirusį. Pas jį tuomet buvo brolio duktė, Aglinskaitė. Suėję žmonės aprengė, padarė karstą iš nedažytų lentų (tokia jo buvo valia), įdėjo karstą į vežimą, o vežime buvo prikrauta šiaudų. Ir išvežė – neprisimenu kur, Prienų ar Marijampolės link į laisvamanių kapus. Palydėjome su mama ligi Garliavos galo ir sugrįžome namo. Ta viena padvada (vežimas) jį ir išvežė (lyg į Veiveriukus ar netoli Prienų, ar Skriaudžių). Jis visą laiką sakė, kad jį laidotų tik laisvamanių kapinėse“⁴⁸. „Draugai jį laisvamanių kapinėse ir palaidojo, bet kuriose, lig šiol dar nesuradau tikrų žinių“⁴⁹. Izabelė Kalvynaitė-Stasiulevičienė, dalyvavusi išlydint iš namų Aglinsko kūną, prisimena, jog vietiniai jį palydėję „per Garliavą, o nuo sankryžos Prienai–Marijampolė sugrįžę verkdami namo. Į kokias kapines buvo nuvežtas Aglinskas, nežinia, nes nė vienas vietinis žmogus nebuvo kapinėse ir todėl niekas negali pasakyti, kur vaistininkas buvo palaidotas“⁵⁰. Įrašas Garliavos Švč. Trejybės katalikų bažnyčios parapijos knygoje sudaro prielaidą manyti, kad palaidotas nešventintoje Jonučių kapinių dalyje. Į jas galėjo būti atvežtas senuoju keliu pro Šniurkelį.

Kapas, deja, nerastas. To priežastis galėjo būti sovietmetis, nes tada Jonučių ir kitos Garliavoje buvusios kapinės kažkieno sprendimu brutaliai naikintos.

Prieš mirtį K. Aglinskas norėjo visą savo turtą palikti Lietuvos universitetui, bet nespėjo užrašyti. Farmacininkas Adolfas Gerdvilis tuo klausimu rugpjūtį buvo pas jį apsilankęs, bet jau nebegalėjo susikalbėti⁵¹.

1990 metais Garliavoje jo vardu pavadinta gatvė. Prie namo Vytauto g. 22, kuriame jis gyveno, 1996 m. spalio 18 d. atidengta memorialinė lenta. Knygnešio, visuomenės švietėjo, vieno iš „Aušros“ laikraščio steigėjo, provizoriaus K. Aglinsko pavardė įrašyta stogastulpyje, pastatytame 1997 m. spalio 29 d. prie Garliavos bibliotekos (Vytauto g. 21) knygnešių atminimui.

¹ Grinius K. Atsiminimai. Kaunas, 1932, p. 18.

² Kai kurių tuo laiku Maskvoje studijavusių lietuvių vardų nepavyko identifikuoti. Aut. past.

³ Basanavičius J. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. Vilnius, ,,Baltos lankos“, 2002, p. 44.

⁴ Būdvydis Leonas. Karštai mylintis tėvynę // Ave vita, Kauno medicinos akademija, 1992, Nr. 5.

⁵ Šis namas, paženklintas 22 numeriu (Vytauto g.), tebestovi iki šiol.

⁶ Kauno farmacijos ir medicinos muziejaus archyvo medžiaga.

⁷ Jonas Kirlys. Garliavos krašto knygnešiai // Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos medžiaga.

⁸ Overlingas V. Kazys Aglinskas – tautinio atgimimo veikėjas // ,,Tėviškės žinios“, 1996, gruodžio 7–13, p. 6.

⁹ Ibid.

¹⁰ Michalinos Dževerakaitės-Petkevičienės prisiminimai apie Kazį Aglinską. Jonučių vidurinės mokyklos muziejaus archyvo medžiaga.

¹¹ Mikalinos Poderytės-Gervienės prisiminimai apie Kazį Aglinską. Jonučių vidurinės mokyklos muziejaus archyvo medžiaga.

¹² Jono Pranskevičiaus prisiminimai apie Kazį Aglinską. Jonučių vidurinės mokyklos muziejaus archyvo medžiaga.

¹³ Basanavičiaus Gyvenimo kronika, ibid, p. 171.

¹⁴ Juozo Vaitkūno prisiminimai apie Kazį Aglinską. Jonučių vidurinės mokyklos muziejaus archyvo medžiaga.

¹⁵ Būdvydis, ibid.

¹⁶ J. Klimaičio prisiminimai, ibid, p. 168.

¹⁷ Centrinis valstybinis istorijos archyvas. 1346 fondas, 1 aprašas, 9 byla, 228v lapas, 33 įrašas.

¹⁸ Knygnešys. I tomas (II leidimas). Redaktorius Ruseckas P. Kaunas, ,,Varpas“, 1929, p. 36.

¹⁹ Krušinskaitė E. Aušrininkas // ,,Tėviškės žinios“, 1991, rugsėjo 26 d.

²⁰ Strukčinskas Mindaugas. ,,Tėviškės žinios“, 1994, rugsėjo 24 d.

²¹ Basanavičius, Gyvenimo kronika, ibid, p. 34.

²² Ibid, p. 170.

²³ Lietuvos aidas, 1935, Nr. 30, vasario 5 d., p. 3.

²⁴ Ruseckas, ibid, p. 221.

²⁵ Ūkininkas, 1899, Nr. 11, p. 174.

²⁶ Ibid.

²⁷ Ibid.

²⁸ Ūkininkas, 1899, Nr. 12, p. 187.

²⁹ Ūkininkas, 1900, Nr. 2, p. 25.

³⁰ Ūkininkas, 1901, Nr. 7, p. 55.

³¹ Jų pavardžių nepavyko nustatyti, bet šie neįvardinti asmenys minimi K. Aglinsko laiškuose – aut. past.

³² Mūsų Kudirka. Studijos ir atsiminimai. / Sud. Zenius Šileris. / Marijampolė, „Ramona“,1998, p. 191.

³³ „Farmacijos žinios“, 1938, Nr. 2, p. 29.

³⁴ Grinius K. Atsiminimai. T. 2, p.129–130.

³⁵ Grinius, ibid, p. 94.

³⁶ Grinius, ibid, p. 91–92.

³⁷ Knygnešys, I tomas, ibid.

³⁸ Marijos Litvaitienės pasakojimas vaikaičiui Petrui Nėniui. Autorės pokalbis su P. Nėniumi 1995 07 12.

³⁹ Centrinis valstybinis istorijos archyvas. 1346 fondas, 1 aprašas, 15 byla, 56v lapas, 112 įrašas. Garliavos Šv. Trejybės Romos katalikų bažnyčios Mirties įrašai 1905–1909.

⁴⁰ Ruseckas, ibid.

⁴¹ Viktoras Jancius-Bytautas. 1918 metų Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas. Trakai, ,,Voruta“, 2011, p. 125–126.

⁴² Ibid, p. 121.

⁴³ Ibid, p. 127.

⁴⁴ Ibid, p. 128–129.

⁴⁵ Ibid, p. 133.

⁴⁶ Basanavičius, Gyvenimo kronika, ibid, p. 208.

⁴⁷ Overlingas, ibid.

⁴⁸ Ibid.

⁴⁹ Poderytė-Gervienė, ibid.

⁵⁰ Izabelės Kalvynaitės-Stasiulevičienės prisiminimai apie Kazį Aglinską. Jonučių vidurinės mokyklos muziejaus archyvo medžiaga.

⁵¹ Kauno farmacijos ir medicinos muziejaus archyvo medžiaga, ibid.

© 2016 „XXI amžius“