Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės kūrėjai

Farmacininkas – tautos kultūros puoselėtojas

Inga Stepukonienė

Kazimiero Aglinsko gatvė Garliavoje Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kazimieras Aglinskas – viena garsiausių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Garliavos asmenybių. Tai buvo didžiulis savo krašto, gimtosios žemės ir tautos, jos kalbos mylėtojas, tėvynės patriotas, visas savo jėgas ir gyvenimą paskyręs tautinės dvasios žadinimui, lietuvių tautos gerovės kėlimui, knygnešių globėjas ir aušrininkas.

Kazimieras Aglinskas gimė 1851 metais netoli Garliavos įsikūrusiame Girininkų kaime, tuomet Pakuonio valsčiuje. Tėvai leido sūnų mokytis, nes tikėjosi, kad bus geras kunigas, tačiau veržlus jaunuolis nejautė tam pašaukimo ir atsisakė stoti į kunigų seminariją. Tai sukėlė didžiulį konfliktą šeimoje, po kurio tėvas atsisakė remti sūnų materialiai. Konflikto būta tokio, kad apie jį kalbėjo net garliaviečiai: prezidentas Kazys Grinius savo atsiminimuose mini faktą, jog vienas Garliavos gyventojas jam pasakojęs, kad „tėvai, norėdami Kazį išmokslinti kunigu, perniek išleidę tiek daug pinigų“, tačiau šis nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo nusistatymo. Baigęs penkias Marijampolės gimnazijos klases, kaip vienas geriausių mokinių buvo priverstas mesti mokyklą ir išvažiavo į Maskvą. Čia jam pavyko įsidarbinti tuo metu garsioje „Fereino“ vaistinėje, kurioje išdirbo trejus metus. Tuomet išlaikė egzaminus ir įgijo provizoriaus padėjėjo pareigybę. Tada išvyko dirbti į Petrapilį. Po poros metų vėl grįžo į Maskvą ir įstojo į Universiteto Farmacijos skyrių.

Mokytoja, poetė, kraštotyrininkė

A†A Valerija Vilčinskienė (1953–2016)

Valerija Vilčinskienė

Rugsėjo 5 dieną į Amžinybę išėjo Zanavykų krašto mokytoja, poetė, kraštotyrininkė Valerija Vilčinskienė, gimusi 1953 m. birželio 7 d. Gudeliuose, Jurbarko r. Jos vaikystė praėjo Voverių kaime, Sintautų parapijoje (Šakių r.). Baigusi Marijampolės pedagoginę mokyklą, studijas tęsė Vilniaus pedagoginiame institute. Dirbo Sudargo, Šakių, Sintautų mokyklose. Ilgiausiai ji dirbo Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje.

Su poezija, kuri tapo gyvenimo reikmė, Valerija draugavo nuo vaikystės. Rajono literatų klubo „Lygumų šaltinis“, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narės kūrybą nuo 1969 metų spausdino respublikiniai ir rajoniniai laikraščiai, žurnalai, užsienio spauda („Tarybinis mokytojas“, „Katalikų pasaulis“, „Naujoji Romuva“, „Dialogas“, „XXI amžius“, „Tėviškės žiburiai“, „Laiškai lietuviams“, „Draugas“, „Gelgaudukas“ ir kiti). Valerija daug rašė pedagogikos, psichologijos klausimais, religine tematika, rinko medžiagą apie Gelgaudiškio, Sintautų parapijų bendruomenių veiklą, kunigus, rengė įvairius leidinius. „XXI amžiuje“ nemažai rašė apie Sintautų ir Gelgaudiškio parapijų istoriją bei naujienas. 1995 metais Valerija Vilčinskienė išleido savo pirmąją eilėraščių knygą „Neužgesk, saulele, neužgesk...“, 1999-aisiais – poezijos knygelę „Nepaliki po saule vienų...“, 2009 metais – eilėraščių rinktinę „Prisiglausk prie Dangaus“. Poetės kūryba, kupina džiaugsmo, tikėjimo, vilties, spausdinta almanachuose „Lygumų šaltinis“ (2000), „Sūduva“ (2001), „Ten, sidabro vingy“ (2001), „Ilgesio gija“ (2002), „Ant tavo rankų supasi gerumas“ (2007), „Anksti rytelį‘ (2014), „Sintautų vyturiai“ (2003, 2009, 2014, 2016) ir kiti. Ne vieną poetės eilėraštį kompozitoriai pavertė daina ar giesme.