|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šventojo Lauryno pasaka Raimondas Guobis
Jononys. Mes ir vėl susirinkome Šv. Lauryno šventėje, nedideliame kaimelyje tarp Debeikių ir Vyžuonų, ir savo tikėjimu, prisiminimais tarsi vėl pastatėme čia buvusią bažnyčią. Buvusios šventovės vietoje, kaimo kapinėse, tą šeštadienio popietę, vadovaujant Vyžuonų klebonui kun. Eugenijui Staleronkai, švęstos šv. Mišios, melstasi už apylinkės kaimų gyvuosius ir mirusiuosius, prisiminta dvaro ponų Jaugelių istorija bei dvasinės tradicijos. Šv. Lauryno šventės dieną dangaus tolybėse dundėjo griaustinis, sidabrinė Šventosios srovė lankstu juosė senojo dvaro parko pakraštį, sietuvoje žaibavo lydys, o aukščiausioje kalvoje beržų vainikus ir šventės vėliavas plazdeno vėjelis. Jononių kaimo kapinėse susirinko gal beveik šimtas maldininkų. Kryžius buvo apjuostas ąžuolo lapų vainiku su geltonais jurginų žiedais, papuoštas senosios, 1897 metais statytos, čia beveik pusantro šimtmečio stovėjusios bažnyčios Šv. Antano paveikslu bei mažesniu Šv. Lauryno atvaizdu. Veikė improvizuota zakristija, kurioje maršalka priėmė aukas, užrašė šv. Mišių intencijas, pasiruošta procesijai, giedojimams. Rinktiniam kelių parapijų giesmininkų chorui sugiedojus Kur augai Tu, šventasis kryžiaus medi ir Pulkim ant kelių, prasidėjo pamaldos. Melstasi už Jononių, Varkujų, Šventupio, Stasiškių, Toliškio, Papšių, Gerkonių, Vainiūnų, Varniškių, Grikiapelių, Butėnų kaimų žmones bei kelių giminių intencijomis. Vyko Šventojo Rašto skaitymai, pamokslas prisimenant švento vyro, Romos diakano Lauryno kankinystę. Juk jį krikščionių persekiotojai kankino, o nužudė sudegindami ant grotelių. Tad jis dar ir virėjų globėjas. Iškilminga procesija tris kartus apjuosė kapinaites. Karališkai plazdėjo senoji istorinė bei Aukštaitijos vėliavos ir mūsų trispalvė, mergaitės bėrė po žengiančiųjų kojomis žolynus, skambėjo varpeliai, tarškėjo maršalkos lazdos bumbulas, darniai liejosi giesmė: Viešpatie Jėzau, mūsų Valdove... Jononių dvaro atminties valandą atskleista daug praėjusių amžių legendų ir įdomybių, kalbėta apie ponus Jaugelius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius, taurininkus, dvarą, bažnyčią, joje buvusius net tris altorius, pirmųjų vyskupų-kankinių relikvijas, dvasines, kultūrines tradicijas ir šiuos didžiuosius vasaros atlaidus, gausybę kadaise čia besimeldusių žmonių, smuklės nuotykius, šios vietos mistiką, keistus nutikimus: apie tai, kaip 1933 metais dvarą nupirkus Vyžuonų klebonui kun. Aleksandrui Mileikai su giminaičiais maldos namai buvo nugriauti, apie Jaugelių golgotą bolševikams okupavus Lietuvą, kai senoji Jaugelienė su neįgalia dukra Janina bei dukros Marijos Mockeviečienės šeima 1941 metų birželį buvo išgabenta į tolimą tremtį, į Altajaus kraštą, apie tai, kaip per porą metų mirė bei žuvo visi šios šeimos suaugusieji, kaip toliau gyveno našlaičiais likę paaugliai Mockevičių vaikai Janina ir Marijonas, apie šv. Lauryno lietų, dievaitį Perkūną, kuo Jononių ir Butėnų didieji, vienas prieš kitą stūksantys kalnai giminingi... Paskaityta Julijono Jaugelio pamąstymų, poezijos posmų apie kelionę iš Staškūniškio dvaro į Jononis fragmentų. Jie iš Anos Zlatkovskos, į atlaidus atkeliavusios iš Vilniaus, lūpų nuskambėjo švelniai, originaliai lenkiškai. Skirstėmės ilgokai pabuvę, susitikę, pabendravę, po daugybės metų vėl pasimatę, su palaiminta atlaidų dvasia, suvokimu, kad išgyvenome kažką nepaprasto, nepakartojamo, nepamirštamo. Šventosios pakrantėje, Padvarėje, parengta valtis keleivių taip ir nesulaukė visi važinėjasi automobiliais. Tačiau sulaukėme ne visai malonios žinios, kad visgi legendą įgyvendinti panorusi buvo atėjusi prie upės tėviškėje, Šaltiniuose, viešinti Gaila su kompanija (jų atsiprašau), tačiau tuo metu keltininkas buvo prisnūdęs ar kitais reikalais užsiėmęs ir jų šauksmo neišgirdo... Laimė, kad sumani moteriškė sėdo į automobilį, ir į šventę suspėjo. Giesmininkes iš Anykščių atlydėję dideli ir mažesni vyrukai sumanė pameškerioti ir labai greitai sugavo tris kuojas. Įvyko ir žadėtas spaceras po senąją dvarvietę mistiškais parko takeliais, žvalgantis į medžius, alėjomis žengiant, šį tą vis prisimenant, į senąjį svirną mėgstamiausią apuokų buveinę užsukant. Dvare, vieninteliuose ten išlikusiuose Guobių namuose, pateikti pietūs klebonui, giesmininkams ir kitiems svečiams bei saviesiems. Vaišintasi naminiu alučiu, gardžiais užkandžiais ir kitais gardėsiais, tačiau Padvario sietuvos lydžių iškilmių stalui nebuvo sugauta. Daug ir jaukiai kalbėta, ilgokai pabūta ir iki kitų atlaidų Jononyse atsisveikinta.
Anykščių rajonas
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |