Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žmogaus pažanga globalizacijos iššūkiuose

Kardinolas Piteris Turksonas apie krikščionių socialinės veiklos perspektyvas

Mindaugas Buika

Kardinolas Piteris Turksonas

Popiežius Pranciškus toliau konsoliduodamas Šventojo Sosto institucijų veiklą su devynių kardinolų patarėjų Tarybos rekomendacijomis įkūrė naują dikasteriją Bažnyčios socialinio mokymo praktiniam įgyvendinimui. Rugpjūčio 31 dieną jo paskelbtu motu proprio dokumentu „Humanam Progressionem“ pranešama, kad nuo 2017 metų pradžios savo veiklą nutraukia keturios Popiežiškosios tarybos – Teisingumo ir taikos, „Cor Unum“ (humanitarinės pagalbos), Migrantų sielovados ir Sveikatos apsaugos sielovados – ir jų kompetencijos bus perduotos įkurtajai Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijai. Šios naujosios Vatikano institucijos vadovu Šventasis Tėvas paskyrė dabar socialinio mokymo srityje pasižymėjusį iš Ganos kilusį 67 metų afrikietį kardinolą Piterį Turksoną (Peter Kodwo Appiah Turkson), kuris iki šiol vadovavo Popiežiškajai teisingumo ir taikos tarybai. Šis dar popiežiaus Benedikto XVI pageidavimu nuo 2007 metų Romos kurijoje tarnystę atliekantis hierarchas, turintis ir vietinės diecezijos arkivyskupo ordinaro patirtį, pastaruoju metu ypatingą dėmesį skiria popiežiaus Pranciškaus socialinės enciklikos „Laudato Si“ įgyvendinimui. Akivaizdu, kad pastarasis dokumentas ir bus Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos doktrininis pamatas.

Užduotys naujajai dikasterijai

Nuo pat pontifikato pradžios popiežius Pranciškus socialinio teisingumo skatinimą pateikia kaip vieną iš Bažnyčios išganomosios misijos prioritetų, ypač pabrėždamas paramą vargšams, politinių ir karinių konfliktų taikų sprendimą, įveikimą to, ką jis vadina „atmetimo kultūra“. Todėl ir dokumente „Humanam Progressionem“ jis praneša, kad naujosios dikasterijos žinioje bus „ypatingas rūpinimasis stokojančiais, migrantais, atstumtaisiais ir marginalizuotaisiais, kaliniais ir bedarbiais, karinių konfliktų, stichinių nelaimių, visų formų vergystės, išnaudojimo ir kankinimų aukomis“. Jo įsitikinimu, Bažnyčia savąja egzistencija ir veikla turi „skatinti integralią žmogaus pažangą Evangelijos vertybių šviesoje. Tai gali būti pasiekta tik rūpinantis teisingumu, taika ir gamtos aplinka, tai sutartinai plėtojant visiems geros valios žmonėms. Patvirtindamas šias užduotis savajai tarnystei, popiežius Pranciškus, kaip apaštalo šv. Petro įpėdinis, steigia naują Romos kurijos struktūrą, kuri jam padėtų geriau atsiliepti į Katalikų Bažnyčios ir visos žmonijos poreikius, dėl kurių ji ir bus pašaukta darbuotis. Beje, Šventajam Tėvui įgyvendinant žadėtas Vatikano institucijų reformas mažinant biurokratinį aparatą ir didinant efektyvumą, kiek anksčiau sujungus kelias tarybas, pradėjo veikti Pasauliečių šeimos ir gyvybės kongregacija. Antrojoje jo įkurtoje dikasterijoje, matyt, irgi bus skatinama pasauliečių tikinčiųjų socialinė veikla Bažnyčios išganomoje misijoje, atsiliepiant į vis labiau globalizuotos ir sekuliarizuotos visuomenės kontroversijas.

Kaip tik apie tai kalbėjo rugpjūčio 31 dieną, kai buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus dokumentas „Humanam Progressionem“, jo paskirtas naujosios dikasterijos vadovas kardinolas P. Turksonas, darydamas pranešimą Olandijoje vykusiame šios šalies Socialiniame krikščionių kongrese. Beje, krikščionių socialinė veikla Olandijoje turi senas ir garbingas tradicijas. Socialinėje Katalikų Bažnyčios veikloje dalyvauja tiek katalikai, tiek protestantai reformatai, antra didžioji tos šalies konfesija. Pirmasis Socialinis krikščionių kongresas Olandijoje buvo surengtas prieš 125 metus, 1891-aisiais, reaguojant į kaip tik tada popiežiaus Leono XIII paskelbtą socialinę encikliką „Rerum Novarum“, ženklinusią tokio pobūdžio bažnytinės doktrinos pradžią. Tos enciklikos vertę pripažino ir žymiausias to meto Olandijos krikščionių visuomenės veikėjas, reformatų pastorius, teologas, žurnalistas ir valstybininkas Abrahamas Kaiperis (Abraham Kuyper, 1837–1920), skatinęs katalikų ir protestantų socialinių problemų sprendimą ir daug prisidėjęs prie pirmojo kongreso rengimo. Minint to suvažiavimo bei enciklikos „Rerum Novarum“ 125 metų sukaktį, rugpjūčio pabaigoje buvo surengtas jubiliejinis Socialinis krikščionių kongresas, kurį popiežiaus Pranciškaus vardu sveikindamas Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas patvirtino jame svarstytos temos – „Žmogaus prioritetas globalizuotame pasaulyje“ – aktualumą. Anot jo, tam reikia kurti dar labiau integruojančią pasaulio viziją, kad kiekviena dabar veikianti ekonominė, politinė ir socialinė sistema tikrai tarnautų visų žmonių ir tautų poreikiams ir prioritetu laikytų rūpinimąsi vargšais ir marginalizuotaisiais, kad saugotų kūriniją, kurią Dievas patikėjo mūsų priežiūrai.

Praeities lyderių liudijimas

Pagrindiniame pranešime kongreso dalyviams kardinolas P. Turksonas patvirtino, kad 1891 metais paskelbta enciklika „Rerum Novarum“ buvo tikrai revoliucingas mokymas, sprendžiant aktualias to meto visuomenės gyvenimo problemas (darbo žmonių kova už savo teises industrializacijos laikotarpiu), įvertinant jų poveikį individų ir šeimų gyvenimui. Tas dokumentas išlaikė savo revoliucingumą, skatinant krikščionių dalyvavimą naujuose globalizuotos visuomenės iššūkiuose, kadangi socialinio teisingumo poreikis tebėra didelis. Kita vertus, dabar panašia revoliucinga enciklika reikėtų laikyti prieš pusantrų metų paskelbtą popiežiaus Pranciškaus dokumentą „Laudato Si“, kurį kardinolas P. Turksonas pavadino XXI amžiaus „Rerum Novarum“, nes čia irgi kalbama apie nelygybės, atskirties, išnaudojimo ir netgi vergystės blogį globalizacijos kontekste. Juk globalizacija yra labai galingas, bet ir prieštaringas reiškinys, nes jame veikiančios kai kurios jėgos daro globalizaciją precedento neturinčia grėsme žmonijos pažangai. Sutelktas ekonomikos, finansų, politikos ir technologijų poveikis rinkos santykiams, naudingumui ir pelnui veda kiekvieno amžiaus bei sluoksnio žmones, netgi vaikus link visos jų būties komercizacijos ir robotizacijos. Svarbiausias dabar iškilęs klausimas: ar mes esame minėtų jėgų taip sukaustyti, kad tampame nepajėgūs kontroliuoti savo likimą, o gal žmonija dar gali rasti dvasinių ir mentalinių jėgų formuoti ir nukreipti tas tendencijas reikiama ir norima linkme? Krikščionių socialinis sąjūdis būtent tai ir patvirtina, ir mes galime ir turime prisiimti tokią atsakomybę, kokią kardinolas P. Turksonas įvardija kaip „globalizacijos humanizavimą“. Tai yra reikiamas to reiškinio suvaldymas apsaugant žmogiškąjį orumą visuose dabartinės visuomenės vystymosi procesuose.

Verta prisiminti, kad su ne mažiau aštriais klausimais, tik kiek kitokiu aspektu buvo susidurta ir šiuolaikinio Krikščionių socialinio sąjūdžio ištakose XIX amžiaus pabaigoje bei XX amžiaus pirmoje pusėje bei vėlesniais dešimtmečiais. Olandija turėjo tokios veiklos lyderius, kuriuos, anot kardinolo P. Turksono, galima vadinti tinkamais sekimo pavyzdžiais bei pranašais šiuolaikiniame intelektualiniame, politiniame ir ganytojiškame lygmenyje. Jis priminė žymųjį olandų katalikų dvasininką ir politiką monsinjorą Vilhelmą Nolensą (Wilhelmus Hurbertus (Wiel) Nolens 1860–1931), XX amžiaus pradžioje vadovavusį Olandijos katalikų partijai, kuri tuo metu buvo stipriausia šalies politinė jėga. Monsinjoras V. Nolensas, dirbdamas parlamente ir vyriausybėje, rūpinosi eilinių žmonių darbo ir gyvenimo sąlygomis bei atitinkamomis socialinėmis reformomis, pelnė pripažinimą taikos stiprinimo, religijos laisvės užtikrinimo pastangomis. Žmonių pagarba ir pripažinimas buvo toks didelis, jog monsinjorui V. Nolensui mirus, gatvėje, kurioje jis gyveno, buvo užgesintos visos šviesos, o laidotuvėse dalyvavo dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Kardinolas P. Turksonas paminėjo ir olandų katalikų veikėją Jozefą Serarensą (Josephus Servatius (Jos) Serrarens, 1888–1963), kuris dar po Europą niokojusio Pirmojo pasaulinio karo su bendražygiais sugebėjo suvienyti žemyno katalikų darbo žmonių organizacijas, įkūrė Tarptautinę krikščionių profsąjungų federaciją ir net daugiau kaip tris dešimtmečius (1920–1952) jai vadovavo. Veikdamas sudėtingiausiomis sąlygomis (nacių okupacija, pokario skurdas), J. Serarensas konsolidavo besikuriančios Europos Sąjungos dirbančiųjų krikščionių profesines sąjungas taikos ir socialinio teisingumo stiprinimui. Pagaliau buvo prisimintas žymus Olandijos Katalikų Bažnyčios hierarchas kardinolas Bernardas Alfrinkas (Bernardus Johannes Alfrink, 1900–1987), ilgą laiką (1955–1975) buvęs šalies svarbiausios Utrechto arkivyskupijos ganytoju, aktyvus Vatikano II Susirinkimo dalyvis. Vadovaudamas tarptautiniam katalikų taikos Pax Christi sąjūdžiui, skatino tikinčiųjų sąmoningumą tuose didžiuosiuose (branduolinio konflikto ir pan.) pavojuose, kai didieji mokslo atradimai buvo pradėti taikyti masinio naikinimo ginklo kūrimui bei galimam panaudojimui karinių blokų konfrontacijoje.

Tikėjimo ir darbų bendrystė

Galima daryti išvadą, kad netolimoje praeityje krikščionys savo veiklumu gebėjo atsiliepti į epochos iššūkius, iškelti vienijančius ir įkvepiančius lyderius. Kardinolas P. Turksonas pabrėžė, kad pagerbdami praeities pranašų liudijimą šiandienos krikščionys turi būti pasirengę tęsti jų socialinius darbus dabar ir ateityje, besivadovaudami savojo tikėjimo vertybėmis, Bažnyčios mokymu. Pastoracinė Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Gaudium et Spes“ autoritetingai patvirtina, kad „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir nerimas, kuriuos išgyvena šiuolaikiniai žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgtieji, yra Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir nerimas“ (GS, 1). Dėl to krikščionys turi uoliai prisiimti savo žemiškąją atsakomybę, nes jų tikėjimas tiesiog įpareigoja darbuotis pagal kiekvieno pašaukimą. Kita vertus, anot kardinolo P. Turksono, būtų visiškai klaidinga tvirtinti, kad veikimas žemiškuose reikaluose turi būti atsietas nuo religinio gyvenimo, kuris neva susitelkia tik į dalyvavimą pamaldose bei į kai kurias moralines prievoles. Konstitucija „Gaudium et Spes“, pripažindama, jog viena iš didžiausių mūsų epochos klaidų yra susidariusi praraja tarp išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo, ryžtingai perspėja: „Saugokimės susipriešinimo tarp iš vienos pusės profesinės ir socialinės veiklos, o iš kitos – religinio gyvenimo. Krikščionis, nepaisantis žemiškųjų pareigų, nepaiso pareigų artimui ir net Dievui ir todėl stato pavojun savo amžinąjį išganymą“ (GS, 43). Visas žmonių pastangas visose veiklos srityse reikia jungti į gyvą sintezę su religinėmis vertybėmis, kurios privalo turėti vadovaujantį vaidmenį. Tokio tikėjimo ir veiksmų reikalauja krikščioniška istorijos samprata ir Kristaus apreikštas išganymo tikslas. „Krikščionių pašaukimas yra kiekvienoje epochoje perduoti Kristaus globalinę viziją hic et nunc (čia ir dabar). Štai kodėl mes matome, kokioje kūrybingoje įvairovėje krikščionys visais amžiais veikia visuomenėje, – kalbėjo kardinolas P. Turksonas. – Tas „čia ir dabar“ kiekvienoje situacijoje yra vis kitoks laiko ir vietos atžvilgiu. Viena ir nuosekli Kristaus vizija randa skirtingą raišką įvairioms krikščionių socialinės veiklos formoms“.

Pavyzdžiui, šiomis dienomis su sparčia technologine komunikacijos pažanga, kompiuterizacija ir trivialumu, sensacijų triukšmu persmelkta žiniasklaida iškyla naujas pavojus, kad informacijos perkrova visiškai sudarkys žmonių santykius. Kardinolas P. Turksonas priminė teisingus popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato Si“ pastebėjimus.

Ten sakoma, kad „tikroji išmintis yra savo veiksmų įvertinimo, dialogo, dosnaus apsikeitimo ir bendravimo tarp asmenų vaisius“. Tuo tarpu dabar į pirmą vietą iškeliamas duomenų rinkimas ir kaupimas, vedantis į perkrovą ir dar didesnę painiavą, savos rūšies mentaliteto užterštumą. Todėl, anot paskirtojo naujosios Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos vadovo, iškyla pavojus, kad žmonės taps savos rūšies robotais, dantračiais didžiojoje pasaulio mašinoje. Kaip rašoma enciklikoje „Laudato Si“, internetinis bendravimas įgalina pasirinkti, užmegzti ar nutraukti ryšį pagal skubotą apskaičiavimą ar nuotaikos kaitą. Taigi formuojasi nauja dirbtinė emocijų sankloda, kuri daugiau siejasi su turima aparatūra, o ne su natūraliais santykiais su žmonėmis ir gamtos aplinka. Tokios kontroversijos akivaizdoje krikščionims reikia iš naujo apmąstyti, kaip jie gali įtikinamiau reikšti savo tikėjimo nuostatas dėl tikrojo žmoniškumo, kaip vertina šiandienos pasaulį ir naujas tendencijas. Viena vertus, mūsų religijos vizija ir laisvės koncepcija leidžia mąstyti nepriklausomai, netapti spontaniškų minios nusistatymų ir veiksmų dalimi. Kita vertus, reikia su pasitikėjimu žvelgti į istoriją per Kristaus apreikštą susitaikymą su Dievu ir drąsią tarnystę visiems evangelizacijos užduoties šviesoje. Taip aiškindamas kardinolas P. Turksonas priminė apaštalo šv. Pauliaus mokymą apie krikščionių tarnystės visuotinumo supratimą: „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barabo, skito, vergo, laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11).

Nuoširdaus dialogo kelias

Naujosios evangelizacijos kontekste siekiant, kad viskas būtų pavaldu Kristui ir kad per jį Dievas būtų visame kame (plg 1 Kor 25, 38), savo socialinėje veikloje krikščionys turi nepaliaujamai ir įtikinamai apaštalauti. Kaip tik todėl popiežius Pranciškus savąją dvasinio atsinaujinimo viltį ir sutelkia į dialogą, kaip vienintelį priimtiną ir patikimą būdą susidūrus su didžiausiomis šių dienų pasaulio problemomis ieškant tikrai veiksmingų sprendimų. Tik tokiuose atviruose susitikimuose, pasitarimuose, derybose ir praktiniuose gailestingumo darbuose turi būti skleidžiami Bažnyčios socialinio mokymo principai: solidarumas, subsidiarumas, bendrojo gėrio siekimas, visuotinė gėrybių ir resursų paskirtis, prioritetinis rūpinimasis vargšais, gamtos aplinkos saugojimas. Kardinolas P. Turksonas pastebėjo, kad popiežius Pranciškus, pristatydamas šiuos principus, neatsitiktinai primena Šventajame Rašte atpasakotą istoriją apie dramatiškus brolių Kaino ir Abelio santykius. Jis visada pabrėžia, kad nepagarbus, savanaudiškas požiūris į savo artimą, kaimyną sugriauna žmogaus saitus su pačiu savimi, su kitais ir Dievu. Taigi, žmogaus asmenybė stiprėja bręsdama, ji šventėja, jeigu esame bendrystėje su Dievu, su kitais žmonėmis ir kūrinija. Kardinolas P. Turksonas kongreso dalyvius patikino, kad jo vadovaujama Vatikano institucija – dabar tai naujoji Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija – rems ir bendradarbiaus su visais krikščionių socialiniais sąjūdžiais bendrų tikslų įgyvendinimui. Tie tikslai išlieka tie patys ir aktualūs tiek „Rerum Novarum“ laikais, tiek ir dabar: kad ekonomika tarnautų visų, o ne tik atskirų individų gerovei, kad ir politikoje būtų rūpinamasi visos visuomenės, ypač labiausiai pažeidžiamų sluoksnių, šeimų padėtimi, kad nebūtų apsiribojama formaliu balsavimu rinkimuose, bet į ją įsitrauktų visi sąmoningi piliečiai, suinteresuoti savo ir tautos likimu.

Krikščionių socialiniai sąjūdžiai turi aktyviai prisidėti prie visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo dorovine, moraline prasme, pasipriešinti abejingumui, cinizmui, įsivyravusiai atmetimo kultūrai, kad būtų vystoma gyvybinga padėkos priėmimo ir pakantos kitokiems kultūra. Nurodydamas enciklikos „Laudato Si“ mokymą, kardinolas P. Turksonas sakė, kad popiežius Pranciškus joje kreipiasi į visus geros valios žmones, norėdamas padėti jiems pažinti didžiąsias dabarties problemas ir veiksmingai į jas atsiliepti. Tačiau tai galima padaryti tik priimant transcendentinę pasaulio vystymosi sampratą, ėjimą į susitikimą su Dievu bei kitais žmonėmis, su gyvenamąja aplinka. Tam reikalingas nuoširdus dialogas ir bendradarbiavimas vadovaujantis nuolankumo, dosnumo, gailestingumo ir artimo meilės nuostatomis. Taigi, Bažnyčia, besivadovaudama naująja „Rerum Novarum“ – enciklika „Laudato Si“, yra pasirengusi išeiti į susidariusią visuomeninio gyvenimo sanklodą ir lydėti žmoniją visuose teisingumo ir taikos darbuose. Taip stiprėjant saitams tarp visų žmonių, tautų ir kūrinijos, globalizacija taps tikrai humaniška.

© 2016 „XXI amžius“