Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio

Angelė Buškevičienė

Monsinjoras Vytautas Grigaravičius

Monsinjoras Vytautas Grigaravičius pilsto sriubą sriubos valgykloje

Monsinjoras Vytautas Grigaravičius dalija Šv. Komuniją

Monsinjoras Vytautas Grigaravičius laimina vaikus

Monsinjoras Vytautas Grigaravičius Verbų procesijoje

Rugsėjo 22-ąją Kauno I dekanato dekanas, Kauno Prisikėlimo Bazilikos klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius minės kunigystės 25 metų jubiliejų. 1987-aisiais įstojęs į Kauno kunigų seminariją ir ją baigęs, 1991 m. rugsėjo 22 d. gavęs kunigystės šventimus, jis dirbo Kauno Prisikėlimo bažnyčioje (senojoje) ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vikaru. 1993-aisiais paskirtas Žagarės parapijos administratoriumi. Po to – Kelmėje, Jonavoje. Nuo 2002 metų balandžio Kauno Prisikėlimo parapijoje.

„Keturiolika metų šioje parapijoje parodė, kad tik Dievas ir Šventoji Jo Apvaizda rikiuoja mūsų darbus, sumanymus ir rūpinasi, kad viskas, kas vyksta pagal Jo valią, būtų sėkmingai įgyvendinta“, – teigia monsinjoras.

Vytautas gimė 1963 metais Jonavoje. Ankstyvoji jo vaikystė prabėgo Marijampolės vaikų namuose. Nuo aštuonerių – dvasingų, pamaldžių Grigaravičių šeimos globoje Kazlų Rūdoje. Jie išmokė maldų, pasirūpino, kad Vytautas gautų Sakramentus. Janina Grigaravičienė giedojo bažnyčios chore ir kartu vesdavosi mažąjį Vytautą. Čia, Kazlų Rūdos bažnyčioje, vaikas patarnaudavo per šv. Mišias. Šviesaus atminimo klebono kun. Antano Bakio (1908 01 06–1933 06 11–1981 11 13) kunigystės pavyzdys, pokalbiai su juo skatino smalsumą, atsivėrė naujas pasaulis. Muzikalų vaikiną patraukė vargonų muzika, šlovinimo giesmės veikė paauglio širdį. Penkiolikmetis Vytautas iš Kazlų Rūdos važinėjo į Kauną pas benediktinių vienuolę Birutę Širvinskaitę, mokėsi groti vargonais. Netrukus Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje pradėjo dirbti zakristijonu. Čia surinko balsingų vaikų būrelį, organizavo chorą. Vėliau vargonavo Pilviškiuose, Griškabūdyje, o jau tikru vargonininku dirbo Vepriuose (Ukmergės r.) pas kleboną kun. Juozapą Vaičeliūną (1927 01 06–1949 01 06–1993 12 17). „Iki aštuoniolikos metų buvo ėjimas į kunigystę, vien troškimas, pamąstymai“, – prisimena mons. V. Grigaravičius. Noras tapti kunigu brendo pamažu, ilgai. Kai 1987-aisiais nutarė stoti į Kauno kunigų seminariją, jau turėjo daugiau kaip dvidešimt metų, neabejojo pasirinkimu. Seminarijoje sutikti dvasininkai davė daugiau impulsų kunigystei. Tai buvo kunigai Vytautas Steponas Vaičiūnas, Vytautas Sidaras, Algis Baniulis, dvasios tėvas Vytautas Steponas Brazdeikis ir daug kitų. 1991 m. rugsėjo 22 d. gavo kunigystės šventimus.

Sakoma, kunigo gyvenimas primena Kristaus gyvenimą žemėje. Ir kunigui dažnai tenka imti į rankas kelionės lazdą, atversti Evangelijų knygą naujų miestų, bažnytkaimių žmonėms ir vesti juos į Amžinąją Tiesą.

Kunigystės kelio pradžia – keli mėnesiai darbo vikaru Prisikėlimo bažnyčioje (senojoje) ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Pirmoji parapija, kurioje dirbo klebonu – Žagarė, po to buvo Kelmė, Jonava.

Aukščiausiasis laimino kun. V. Grigaravičiaus darbą Žagarėje, Kelmėje. „Pajutau šilumą, bendrystę lankydamas tikinčiuosius namuose, dirbdamas bažnyčioje, dalyvaudamas susirinkimuose. O remontuojant, tvarkant bažnyčią žmonės ėjo būriais, susirinkdavo apie 80 žmonių. Dažnai prisimenu Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, procesijas, choristus, visą gyvąją bendruomenę – viskas kelia dvasią“, – kalba mons. V. Grigaravičius. O kad jis buvo kelmiškių mylimas ir vertinamas, rodo Kelmės bažnyčios pastoracinės tarybos prašymas Kauno arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui, kai taryba sužinojo, jog kun. V. Grigaravičius iškeliamas į Jonavą. Jame rašoma: „Nuo pirmų dienų pajutome, kad mūsų katalikiškai bendruomenei vadovauti atvyko žmogus-asmenybė, turintis nepaprastų organizacinių gabumų. Tai – kunigas, atliekantis ne vien religinius patarnavimus: jo rūpesčiu buvo restauruotas šventovės vidus, perdengtas bažnyčios stogas, suremontuotas bokštas, kokybiškai radiofikuota. Jo rūpesčiu pašventinta parapijos ribose esanti Verpenos bažnytėlė – medinis architektūros paminklas. Ruošiamasi įkurti Palendrių bernardinų vienuolyną, paruošti Palendrių bažnyčios rekonstrukcijos planai, ruošiamasi senelių namų statybai...“ Per dvejus metus klebono gebėjimas bendrauti su žmonėmis patraukė jaunimą. Vis daugiau jaunimo ėmė lankyti bažnyčią, įkurta jaunimo maldos grupė užmezgė ryšius su tokia pat grupe Vokietijoje, Netetal parapijoje. Kelmės miesto inteligentai įsitraukė į bažnytinį gyvenimą, Kultūros centro choras giedojo per šv. Mišias bažnyčioje. „Kunigui visada svarbiausias uždavinys buvo nešti Evangelijos žinią tikinčiajam. Ir savo darbu, ir savo pastoracija. Bet svarbiausias dalykas – liudyti Kristų savo darbais, kiekvienu įmanomu būdu, kai tik yra galimybė“, – teigia mons. V. Grigaravičius.

Kunigui nauja parapija – naujas iššūkis. Parapijų bendruomenių gyvenimas yra panašus ir skirtingas. 1997 metais kun. V. Grigaravičius paskiriamas Jonavos parapijos klebonu ir dekanu. Jau po poros mėnesių Jonavoje jis ėmėsi būtiniausių bažnyčios remonto darbų. Didesniems darbams reikėjo parapijiečių pritarimo, tad 1997 m. lapkričio 16 d. kultūros namuose suorganizuotas pirmasis parapijos susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 1000 parapijiečių. Nutarta pradėti bažnyčios interjero remontą ir kitus Bažnytinio meno komisijos rekomenduojamus darbus. Energinga klebono darbo pradžia neliko nepastebėta. Jau 1997 metais rajono laikraščio „Naujienos“ skaitytojų ir kabelinės televizijos AVVA žiūrovų klebonas kun. V. Grigaravičius rajone išrinktas metų žmogumi.

Atvykus naujam klebonui suaktyvėjo ir dvasinis Jonavos parapijos gyvenimas. Pradėtas leisti parapijos laikraštis „Varpų skambesys“, kuris gaivino ir pagyvino parapijos tikinčiųjų gyvenimą, buvo organizuojamos piligriminės kelionės po Lietuvą ir užsienį.

Pirmą kartą Jonavoje pradėtos rengti Eucharistijos adoracijos naktys. Viena pirmųjų įvyko 1998-ųjų rudenį. Ypač daug parapijiečių dalyvavo Krikščionybės 2000-ųjų metų jubiliejui skirtoje naktinėje Eucharistijos adoracijoje „Tarpusavio meilė ir pagarba gyvybei šeimoje“. Dvasiškai pasiruošti 2000-ųjų metų jubiliejui buvo ruošiami įvairūs religiniai renginiai, sekmadieniais prieš šv. Mišias aiškinamas Šventasis Raštas ir Vatikano II Susirinkimo dokumentai, skaitomos įvairios paskaitos.

1998 metų rugpjūtį „Varpų skambesyje“ (nr. 10) parapijiečių vardu Eglė Šakelienė rašė: „...Stebimės ir žavimės klebono V. Grigaravičiaus sumanumu, veržlumu, kuris per trumpą laiką sugebėjo nudirbti tiek daug darbų. (...) Nepamiršta ir gyvoji Bažnyčia. Pirmą kartą Jonavoje vyko rekolekcijos jaunimui. O kur darbas „Carite“, su katechetais, jaunimu, vietinėse televizijos laidose, laikraščio redagavimas. Ir visur suspėjama. (...) Nuoširdžiai dėkojame gerbiamam klebonui ne tik už gražią bažnyčią, bet ir už gerus žodžius, gražias giesmes, įspūdingus pamokslus, nuoširdžias maldas, už visą tą Gėrį ir Grožį, kuris sušildo mūsų širdis, pradeda atsikratyti praeities klaidų, pasisemti dieviškosios stiprybės...“

1998 m. rugpjūčio 29–30 d. Jonavos parapiją vizitavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ ir prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Baigiantis vizitui arkiv. S. Tamkevičius pasidžiaugė, kad parapijoje toks gausus aktyvas, kad ji veikli ir gyva. Siūlė pamąstyti apie veikimą ir pagalbą visuotinei Bažnyčiai, nes yra daug silpnesnių parapijų, kurioms reikia padėti.

2000 m. sausio 25 d. Jonavoje klebono iniciatyva pirmą kartą surengta ekumeninė šventė, kurioje dalyvavo stačiatikių ir evangelikų liuteronų dvasininkai. Parapija aktyviai ruošėsi II Lietuvos eucharistiniam kongresui. Jame kun. V. Grigaravičius buvo atsakingas už Parapijų ir šeimų dienos organizavimą. Šiame kongrese Jonavos parapijos tikintieji dalyvavo labai gausiai. Vien organizuotai vyko apie 900 vaikų ir jaunimo bei apie 700 suaugusiųjų. Mažasis Eucharistinis kongresas vyko ir Jonavos parapijoje.

Klebono kun. V. Grigaravičiaus pastangomis Jonavos bažnyčia tapo dvasinio gyvenimo centru. Žmonės ją gausiai lankė, o apie klebono darbus ir iniciatyvas liudijo straipsniai spaudoje, lydėjo parapijiečių malda ir padėka.

Šiandien mons. V. Grigaravičius, prisimindamas Jonavoje praleistus metus, kukliai sako: „Aš turėjau savo darbo metodiką. Vienas kunigas visko nepadarys. Tai – ir pastoracinės tarybos, Šeimos centro, „Carito“, katechetų, choristų bei parapijiečių veiklos rezultatas. Svarbiausia, kad visi dirbtų, atliktų tai, kas jiems pavesta. Didžiausias mano rūpestis – dvasinis žmonių gyvenimas“.

2002 metų balandį kun. V. Grigaravičius iš Jonavos paskirtas klebonu Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovėje ir Kauno I dekanato dekanu. Čia prasidėjo ne tik sielovados darbas, bet ir pečius užgulė Prisikėlimo bažnyčios atstatymo rūpesčiai. Atvažiavęs į Kauną, jis pirmiausia nuskubėjo į šventovę. Išvydęs visiškai apleistą, niūrų bažnyčios vaizdą, prašė Aukščiausiojo globos, jėgų, kad prikeltų šią bažnyčią gyvenimui. Reikėjo pateisinti arkivyskupo pasitikėjimą, tautos lūkesčius. Tai – Lietuvos nepriklausomybės simbolis, kurio idėja subrandinta mūsų tautos kančiose ir ilgame kelyje į laisvę.

Klebonas, aukodamas laisvalaikį, sumaniai ir atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Prasidėjo bemiegės naktys, reikėjo suderinti apaštalavimo darbus su atstatymo rūpesčiais. Svarbiausia, iš kur gauti lėšų, nes dėl jų stygiaus, įsiskolinimo visi statybos darbai buvo sustabdyti. Nuo 2002-ųjų liepos 1-osios tarp pastoliais paramstytų šventovės sienų klebonas kun. V. Grigaravičius sekmadieniais aukojo šv. Mišias, o surinktas aukas naudojo būtiniausiems darbams. 2002 metais valstybės biudžete nebuvo numatyta lėšų šventovei atstatyti. 2003-ieji tapo užtrukusios statybos persilaužimo ir visų įvykių pagreitinimo metais. Tų metų Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją aukodamas šv. Mišias klebonas kun. V. Grigaravičius tikėjosi, kad šių reikšmingų datų paminėjimas atstatomoje šventovėje pažadins žmonių širdyse vienybės jausmą, primins, kaip sunkiai buvo iškovota laisvė, paskatins ją labiau branginti. Paroda „Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia“ keliavo per Lietuvą, gyventojai susipažino su šventovės atstatymo idėja, vykdomais darbais. Tik sulaukus valstybės, Kauno savivaldybės ir žmonių finansinės paramos, atstatymo darbai judėjo į priekį. 2004 m. liepos 22 d. Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Jonas Ivanauskas pašventino koplyčią Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios terasoje. Jai suteiktas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos titulas. 2004 m. gruodžio 26 d. Prisikėlimo šventovė buvo iškilmingai konsekruota Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus SJ, dalyvaujant Lietuvos arkivyskupams, vyskupams, kunigams ir gausiai susirinkusiems tikintiesiems.

Nusakyti šiandieninės Prisikėlimo bažnyčios grožį ir prasmę trumpame rašinyje neįmanoma. Tačiau bent trumpam praverkime jos duris. Presbiterijoje – rusvo ir balto marmuro didysis altorius, savo forma primenantis ankstyvosios krikščionybės sarkofagą. Sakykla stilistiškai artima altoriui, balkone įrengti „Allen“ firmos elektroniniai vargonai, kuriuos padovanojo Kanados lietuvis Jonas Vitkūnas. Vidurinėje navoje – rudos spalvos suolai, šoninėse navose – tokios pačios spalvos uždaros klausyklos.

Abipus presbiterijos įrengtos dvi koplyčios – Švč. Sakramento ir Šventosios Šeimos. Šią koplyčią puošia Šv. Juozapo, Šventosios Šeimos globėjo, paveikslas. Krikštykla iš juodo marmuro, išmarginto baltomis gyslomis. Švč. Sakramento koplyčioje virš tabernakulio – Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopija. Šiaurinę sieną puošia XIX amžiuje nutapytas Aušros Vartų Gailestingumo Dievo Motinos paveikslo sekinys. Galinės ir altorinės sienos puošyba truko šešerius metus. 2011 m. balandžio 25 d. per Šv. Velykas buvo pašventintas skulptoriaus Vytauto Kašubos (1915–1997) horeljefas „Prisikėlęs Kristus“. Jis betarpiškai įsilieja į bažnyčios presbiterijos erdvę. 2012 m. balandžio 6 d. pašventintos tapytojo Juozo Vosyliaus Kryžiaus kelio stotys. Bažnyčios pusrūsyje įrengtos konferencijų, parodų salės, kolumbariumas, drabužinė.

Nuo 2002 metų Prisikėlimo parapijai vadovaujantis klebonas mons. V. Grigaravičius kartu su parapijoje dirbančiais kunigais su apaštališku uolumu rūpinosi Gyvąja Bažnyčia, stengėsi, kad bendruomenė būtų kuo stipresnė, iniciatyvesnė, kūrybingesnė. Nuo pradžių aktyviausius parapijiečius subūrė į pastoracinę tarybą. Ją sudarė 16 narių, kurie pasiskirstė pagal veiklos sritis į septynias sekcijas: ekonominę, liturginę, šeimos, „Carito“, jaunimo, etikos, spaudos. Kiekviena sekcija atsakinga už atitinkamos organizacijos veiklą, kartą per mėnesį renkasi į pasitarimus. Juose svarstomos iškilusios problemos parapijoje, organizaciniai įvairių švenčių ir kiti klausimai. 2005 metais pastoracinė taryba atnaujinta, įsilieja nauji žmonės. Anot klebono mons. V. Grigaravičiaus, „Evangeliją liudyti reikia ne tik iš sakyklos, bet ir konkrečia veikla, visur ir viskuo, kur tik yra galimybė. Ir tai reikia daryti kuo didesniam žmonių ratui. Kultūriniai renginiai yra viena iš tų sričių, kuri sutraukia daug žmonių. Todėl jau kelerius metus vyksta kultūriniai renginiai. Vienas tokių – „Dialogas – žodis ir spalva“. Į jį susirenka tikintieji ir menininkai (aktoriai, dainininkai, dailininkai, kultūros veikėjai), politikai. Prieš kiekvieną renginį kalbama tikintiesiems, pristatoma religinė pusė, o paskui vyksta kultūrinė programa. Taip žmonės išgirsta ne tik kunigo skelbiamą Dievo žodį, bet ir gauna dvasinio peno“.

Pasaulyje vykstantys procesai kelia Bažnyčiai naujų iššūkių. Į juos atsiliepia Prisikėlimo parapijos bendruomenė, rodydama krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Parapijoje Bažnyčios viziją vykdo nemažas vienuolių ir veiklių pasauliečių būrys. Parapijos katechetinei veiklai vadovauja klebonas ir parapijos katechetė, kuri su kitais katechetais rengia vaikus, jaunimą bei suaugusius įkrikščioninimo sakramentams, organizuoja rekolekcijas, vasaros stovyklas. Tikybos mokytojų metodinis centras koordinuoja katechetų veiklą, Sumos choras gieda sekmadieniais šv. Mišiose, liturginių ir tautinių švenčių metu. Choro „Prisikėlimas“ repertuare – populiarios ir tradicinės giesmės, kad į giedojimą įsijungtų ir bendruomenė, veikia vaikų choras. Ministrantai patarnauja šv. Mišių metu, dalyvauja procesijose bei kitose liturginėse apeigose.

Šiais gailestingumo metais Kristaus Prisikėlimo parapijoje ypatingas dėmesys sutelktas į socialinę ir karitatyvinę veiklą. Parapijos „Carito“ veikla vykdoma pagal Kauno arkivyskupijos II Sinodo reikalavimus, neapsiribojama labdaros dalijimu, lankomi ligoniai, vieniši, apleisti seneliai, padedama spręsti jų buitines problemas, teikiama dvasinė pagalba. Sriubos valgykloje maitinami skurstantieji ir benamiai. Pagalbos namuose tarnyba ne tik teikia paslaugas pagalbos prašantiems žmonėms jų namuose, bet ir organizuoja paskaitų ciklą, siekia pritraukti tikinčiuosius į parapijos veiklą. Žaliakalnio vaikų dienos centras rūpinasi vaikais, kurie šeimose stokoja priežiūros.

Parapijos socialinės pagalbos centras teikia socialinio darbuotojo ir psichologo konsultacijas, veikia užimtumo grupės asmenims su negalia, savipagalbos grupės priklausomiems asmenims, veikia kompiuterinio raštingumo ir užsienio kalbų mokymai, kvalifikacijos mokymai socialinės rizikos asmenims, vyksta drabužių dalinimas ir kitos socialinės pagalbos organizavimas ir teikimas. O kur dar parapijos grupės, stiprinančios ryšį su Dievu, kurių tikslas gilinti ir skleisti tikėjimą, suprasti krikščioniškų dorybių ir vertybių naudą.

Popiežius Pranciškus ragina: „Būtų neverta atverti šventąsias duris visose bazilikose, jei mūsų širdžių durys liktų užsklęstos meilei, mūsų rankos neištiestos aukojimui, mūsų namai uždaryti svetingumui, mūsų parapijos – globojimui“.

„Kartu su Popiežiumi kviečiu kiekvieną atverti savo širdies duris meilei ir gailestingumui“, – primena mons. V. Grigaravičius. Jis ragina tikinčiuosius savo kasdienybėje šiais Gailestingumo metais bent vienu pasiryžimu ir geru darbu prisidėti pagalba kitam – vienišam, skurstančiam, kenčiančiam. Mons. V. Grigaravičiaus asmenybė ryškia žvaigžde švyti jo 25 metų kunigystės kelyje. Savo darbais, pasiaukojimu, maldingumu laimėjo pagarbą, meilę, pasitikėjimą.

Ilgų, prasmingų darbo ir sveikatos metų Jums, gerbiamas Monsinjore.

Ričardo ŠAKNIO ir Aldonos Narušienės nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“