2016 m. rugsėjo 16 d.    
Nr. 34
(2202)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Dvi lentos: atminimo ir užmaršties

Algimantas Zolubas

Atminimo lenta su mons. A. Svarinsko
bareljefu kažkaip gedulingai spindi
ir sunkiai įskaitoma, priešingai negu
šalia kabanti prel. M. Krupavičiaus

Vilniuje, Odminių gatvėje, ant namo pažymėto 10-uoju numeriu, 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui. Ant to paties namo 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui. Abu jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo mons. A. Svarinskas, autorius – architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė – skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.

Iškalbingos lentų nuotraukos: pirmosios bareljefas atitinka prel. M. Krupavičiaus portretą, užrašai ryškūs, todėl lenta laikytina meno kūriniu, iš antrosios žvelgia visiškai nepanašus į mons. A. Svarinską asmuo, užrašus galima perskaityti tik palypėjus kopėčiomis: „Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“, todėl kurpinys laikytinas kūrybinės minties aborto pasekme, skirta iškilios asmenybės užmarščiai. Kodėl mons. A. Svarinsko lentos sukūrimui nebuvo pasirinktas M. Kerys vien dėl profesionalumo ir pasiteisinusio kūrybos stiliaus, o D. O. Matulaitė, galima nesunkiai suvokti: pirmąjį projektą finansavo Vilniaus savivaldybė, antrąjį – Seimas, o čia jau suma „apvalesnė“.

Lentos mons. A. Svarinskui atidengimo metu renginio dalyviai pastebėjo ir aptarinėjo akivaizdų lentos broką, o netrukus visuomeninės organizacijos, kadangi nei su velionio artimaisiais, nei su visuomeninėmis organizacijomis projektas nebuvo derintas, kreipėsi į Signatarų klubą ir Seimą dėl lentos pakeitimo, tačiau jau paminėtos ir antrosios monsinjoro mirties metinės, o lenta nepakeista. Atrodo, kad užrašas neišryškintas sąmoningai, nes, ištrynus vardą, ištrinama atmintis apie žmogų; monsinjoras nėjo į kompromisus dėl vertybinių dalykų nei su sovietais, nei su dabartine valdžia, todėl atminimo įamžinimas buvo tik suvaidintas, tik pademonstruota įamžinimo regimybė.

Norėdamas išsiaiškinti netoleruotiną padėtį, šių eilučių autorius telefonu kreipėsi į Signatarų klubo prezidentę B. Valionytę, tačiau pastaroji, neneigdama prastos lentos kokybės, tepaaiškino, kad lentą kūrusi tituluota skulptorė (tarsi jos titulas kompensuotų blogą kokybę), Seimas esąs lentos savininkas, todėl ji nuo tolimesnio lentos reikalo atsiribojanti.

Minimu reikalu susirūpino ir į atminimo lentos tvirtintojus kreipėsi vyskupas Jonas Kauneckas. Tikėtasi, kad titulų garbintojai į vyskupo kreipimąsi atsilieps, kad akibrokštui prilygstanti padėtis bus nedelsiant pakeista, tačiau niekaip nesureaguota.

Ar tokiu Signatarų klubo ir Seimo elgesiu neprovokuojamas nesankcionuotas monsinjoro artimųjų ir laisvės kovotojų žingsnis – esamą lentą pašalinti ir pritvirtinti naują? Elgesys negarbingas, nedoras.

Edvardo Šiugždos nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija