|
Mūsų žodis prie balsadėžių
Kun. Robertas PUKENIS
Artėja rinkimai į šeštąjį Lietuvos Respublikos Seimą, neskaitant Atkuriamojo Seimo (19901992). Jie įvyks spalio 9 dieną. Per 25 laisvės metus mes jau apsipratome, atrodo, kad taip ir turi būti. O iš tikrųjų tai Tautos šventė. Gaila, kad daug yra jai abejinų. Palyginkime su, pavyzdžiui, Izraelio valstybės rinkimais į Knesetą, kai 2015 metais juose dalyvavo 71,8 proc. iš 6 mln. turinčių balso teisę rinkėjų. Gausiai dalyvaujama rinkimuose ir anglosaksų kraštuose. Tik posovietinėse respublikose yra mažesnis piliečių aktyvumas renkant atstovus į vietinę savivaldą, į įstatymų leidžiamąją instituciją bei per prezidento rinkimus. Mūsų rinkimai yra laisvi, nors ir pasitaiko netobulumų, bet tai demokratijos esmės neiškreipia. Patys žmonės išrenka savo valdžią. Iš viso turime 1415 pretendentų į Seimą, kuris turi 141 narį. Taigi dešimt kandidatų į vieną vietą. Galima sakyti, kad pasirinkimas yra didelis. Labai gerai, kad yra galimybė partijos sąraše penkis kandidatus reitinguoti, tai yra pakelti iš žemesnės vietos į aukštesnę. Partijų ir sąjungų iš viso dalyvauja 14. Partijos, norinčios patekti į Seimą, turi surinkti 5 proc., o sąjungos pateks, surinkusios 7 proc. balsų. Nuo seimūnų darbo labai daug priklauso mūsų valstybės saugumas, kultūra ir piliečių gerovė. O kokie mes esame piliečiai, tokie ir mūsų atstovai šioje svarbioje valstybės institucijoje.
Ką galėtume pastebėti dėl rinkimų arba už ką reikėtų balsuoti? Žmogus yra mįslė ir kartais pavardėmis kalbėti nėra tinkama, galima apsirikti (aš nepasikeičiau, tik gyvenimas išplėtė mano akiratį, liepdamas būti atsargesniam). Idealas būtų surasti charizmatinius politikus, kurie eina dirbti iš idėjos, o ne tam, kad Seime bus gera alga. Tokiam politikui pirmiausia rūpi žmogaus interesai, valstybės ateitis, jis turi patirtį ir meilę savo kraštui. Tokie savo asmeninius reikalus tvarko paskiausiai, jie nepažeidžia Seimo nario statuto. Todėl reikia daugiau pažinti politikų (kandidatų) asmeninį gyvenimą, santykius darbe, šeimos situaciją (nors negalima smerkti dėl šeimos vingio). JAV prezidentas Ronaldas Reiganas buvo antrą kartą susituokęs, bet koks buvo nuostabus politikas, populiariausias istorijoje prezidentas. Taigi renkame ne atstovus į vienuolyną, o politiniam darbui. Žinoma, moralės, kultūros pagrindai yra būtini. Nėra gerai, jeigu kuris nors dengiasi demonstratyviu bažnyčios lankymu. Prieš rinkimus apeina visas miesto bažnyčias, o po rinkimų dingsta. Tokio šeima visiškai neturi tikėjimo pagrindų. Vieną kartą net krūptelėjau, pamatęs, kaip vienas politikas priėmė Švč. Komuniją. Ir labai nustebau, kai sužinojau, kad Nepriklausomybės Akto signataras Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas, kilęs iš Mielagėnų, pasirūpino, kad būtų atstatyta sudegusi Ceikinių bažnyčia. Sutiktas jis sakė: Aš pažįstu kleboną Marijoną Savicką, kuris yra labai energingas. Paskambinau arkivyskupui Gintarui Grušui, sakydamas, kad Europoje vyksta nukrikščionėjimas, bet Lietuvai dar to nereikėtų taikyti. Visi turi bažnyčias, o čia žmonės irgi nori turėti savąją. Jie renka parašus. Klebonas padarys viską, užteks ir pinigų. Ir arkivyskupas paklausė, pasakojo Č. Juršėnas. Toliau šyptelėjęs prisiminė, kad ir jis buvo priėmęs Komuniją pas kunigą Bronių Laurinavičių. Tokie tie gyvenimo vingiai, šyptelėjęs nutilo signataras. Ar ne kilnus jo poelgis? Jis nedalyvauja rinkimuose, ne dėl propagandos tai padarė, bet mylėdamas ir gerbdamas savo krašto žmones. Dargi pritarė ir mano minčiai, kad kaimų kunigai galėtų apsidairyti, kokių ten trūksta socialinių funkcijų: gal nėra bibliotekos, gal reikėtų parapijos namuose padaryti šeštadieninę ar sekmadieninę ambulatoriją dviem valandoms, kad atėjusiai močiutei būtų patikrintas kraujo spaudimas, gal suleisti vaistai. Visa tai galima pasiekti suderinus su seniūnu, vietine valdžia, kad tik žmogui kaime gyventi būtų lengviau. Teisingai, galima paieškoti įvairių būdų, linktelėjo galva Č. Juršėnas. Padėkojau jam už kilnumą. Be to, mažai kas žino, kiek daug pasirūpino Rasa Juknevičienė, kad būtų suremontuota Prisikėlimo Bazilika Kaune.
Taigi ar ne paskutinieji kartais gali būti pirmi?
Toliau būtina pažiūrėti, kokia yra partijos platforma, kokios yra konkrečios priemonės ją įgyvendinti. Yra dvi sritys, kuriose aiškiai kandidatas turi pasisakyti. Pirmoji dėl santykių su Rusija. Reikia, kad kandidatas pritartų gynybos stiprinimui, pavyzdžiui, šauktinių kariuomenei, Krymo aneksijos nepripažinimui. Kalbančių abstrakčiai bijokime. Nekurstau rusofobijos, bet džiaugiuosi, kai politinio prieglobsčio Lietuvoje ieško geriausi Rusijos patriotai. Ne kartą per paskaitą esu sakęs: neteisingas šūkis Lietuva lietuviams. Tai įžeidžia ne lietuvius, tarp kurių yra labai gerų, dorų už Lietuvą stojančių žmonių. Negalima atstumti nė vieno geros valios kitos tautybės žmogaus. O ar jo gera valia, ar jis nedaro blogo, kaip ir mes kiekvienas, tam dirba mūsų VSD institucija. Ir čia dideli mūsų Prezidentės nuopelnai.
Gaila, kad iš Tėvynės sąjungos pasitraukė tautininkų atstovai. Vargu, ar koalicijoje su jaunalietuviais jie gaus vietų Seime. Juk tautininkas Antanas Smetona yra didi asmenybė, tegul ir kritikuotina, bet jo dėka sustiprėjo lietuvybė. Tautininkai turi tradicijas žmonių sąmonėje, bet gal nėra lyderių. Kartą Petrašiūnų kapinėse, prie kenotafo, pastatyto Augustinui Voldemarui, sakiau: Patriotai (turėjau mintyse jaunalietuvius, tautininkus) taip myli Tėvynę, kad nesugeba susitarti ir nepatenka į Seimą. A. Voldemaro likimas (kovojo su Smetona, paskui sugrįžo į Lietuvą, o sovietai išvežė jį į Maskvą ir nukankino, netgi nežinoma, kur palaidotas) mus stipriai įspėja.
Faktas yra tas, jeigu abi pusės nesugeba susitarti kompromisiniu būdu, jeigu traukiasi iš partijos jos nariai ir ypač Seimo nariai, jeigu pirmininkas sako viena, o kiti partijos nariai kita, tai tokia partija (ir partijos) nėra stipri. Paprastai subrendusios partijos jau turi susiformavusią ideologiją, politinę kultūrą, pavyzdžiui, aišku, ką darys, jei laimės rinkimus, JAV demokratai ir kaip tvarkys reikalus respublikonai. Dar geriau būtų, kad partijų skaičius Lietuvoje sumažėtų ir jos sutvirtėtų. Tiesa, 2015 metais Izraelyje Kneseto rinkimuose dalyvavo 25 partijos, bet užtat į jį pateko 10 partijų nariai. Ten tereikia surinkti 3,25 proc., kad partija būtų parlamentinė. Bet sistema veikia gerai. Jie ginčijasi, deklaruoja savo principus, bet kai pavojus kyla iš arabų, jie tą pačią dieną susivienija arba atstatydina vyriausybę, kad problemos sprendimą nukeltų į ateitį. Kai nėra vyriausybės, nevyksta derybos. Visada pozicija (vyriausybė) ir opozicija turi bendradarbiauti sprendžiant svarbiausias nacionalines problemas.
Aš lig šiol nesuprantu kai kurių mūsų politikų elgesio. Prisiminkime 20082012 metus, kai valdė Andrius Kubilius. Jo vadovaujama Vyriausybė tvarkėsi palyginti gerai, bet nebuvo jos rimtų protesto žygių, kad baltarusiai nepradėtų statyti Astravo atominės elektrinės. O kai dabar, valdant socialdemokratams, statyba pačiame įkarštyje, konservatoriai sujudo protestuoti. Tai ar dabar ne vėlu? Kada buvo lengviau įveikti Baltarusijos diktatorių Aleksandrą Lukašenką: ar pradžioje statybų, ar kai baigia pastatyti. Iš pat pradžių konservatoriams reikėjo šauktis pagalbos iš ES institucijų ir kreiptis į TATENA organizaciją (jos inspektoriai prižiūri, kad taikiai ir saugiai būtų naudojama branduolinė energija). Taigi dabar sustoti prie Baltarusijos ambasados Vilniuje su žvakutėmis visai nerimta. Tiesa, negirdėjome ir ryžtingo Gedimino Kirkilo balso o juk opozicija irgi turi teisę iškelti problemos baisumą, kreiptis į Lietuvos žmones. Aš tik prisimenu, kai G. Kirkilas lakūno, kuris nusileido ar tyčia nukrito Lietuvos teritorijoje, žmonai atnešė gėlių puokštę. Tiesa, kai valdė konservatoriai (jau po GruzijosRusijos karo), kažkodėl neįvedė mokyklose privalomų karinio parengimo pamokų. Jeigu trūko instruktorių, lėšų, tai bent reikėjo išdėstyti teoriją, o paskui buvo galima mokyti stovyklose. Jeigu nėra lėšų, tai gal skandinavai būtų parėmę? Ieškant visada būtų galima surasti.
Kazimieras Uoka yra sakęs, kad lietuviai karininkai buvo diskriminuojami karinėje tarnyboje, kai ministru buvo Juozas Olekas. K. Uoka teigė, kad sukakus pensiniam amžiui lietuviui karininkui, jis tuoj pat išleidžiamas į atsargą (į pensiją), o kai ateina toks amžius rusų tautybės karininkui, dažniausiai darbas kariuomenėje būdavo pratęsiamas. Tad yra dar laiko rinkėjams pasiteirauti, ar situacija pasikeitusi?
Žmonės nusivilia ir mažai eina balsuoti. O dar blogiau, kai turime daug partinių kunigaikštukų ir mažai kas jų partijų programas skaito. Demokratinėje valstybėje niekas nedraudžia steigti partijas, bet gal reikėtų pasekti anglosaksų kultūros pavyzdžiu. Juk balsus vis vien surenka tradicinių partijų atstovai. Ir politologai vis šneka, kad geriausia yra remti tradicines partijas. Jomis daugiau pasitikima, jos išsirinko NATO ir ES kelią. O šūkiai, nei į Vakarus, nei į Rytus slepia sąmoningą klaidinimą. Juk Lietuva yra per maža, kad be sąjungininkų išsilaikytų. Čia gudriai skleidžiamas chaosas, prisidengiant lietuvybe. Žinoma, kartais kandidatai tampa ir superpatriotais, kad paslėptų korupcijos šešėlius. Gerai, kad jau mūsų STT dirba. Bet nesidžiaugiame tokių, kurie patenka į tyrimų objektyvą, nelaimėmis.
Kenčia žmogus, tada serga ir visa visuomenė. Kandidatai turėtų kalbėti labai konkrečiai, kad piliečiai suprastų, kas bus, jeigu laimės ta ar kita politinė grupė. Pasakymai mes žinome, kaip sustabdyti emigraciją arba aš galiu, nieko neįtikina. Tad prašome kandidatus įrodyti, kad sieks taupyti kiekvieną eurą, kuris sugrįžtų žmonių gerovei. O ar balsuosite, kad būtų sumažintas parlamentarų skaičius? Užtenka ir 111. Izraelio Knesete, kur yra daugiau kaip 8 mln. gyventojų, dirba 120 parlamentarų. Reikia peržiūrėti Seimo statutą, kad parlamentaras turėtų patarėją teisininką, jeigu pats nėra teisininkas, o jei Seimo narys yra teisininkas, tai jo patarėjas turėtų būti tos srities, kurios komisijoje dirba žymus patyręs profesionalas. Pavyzdžiui, Seimo narys priklauso Švietimo komisijai, tai bent vienas jo patarėjas privalo būti žymus pedagogas, akademinio pasaulio atstovas...
Ar peržiūrėsite būdus, kaip formuoti vidutiniškai pasiturinčio piliečio modelį? Jeigu A. Smetona ribojo žemės nuosavybės plotą iki 80 ha, tai ar sudarysite sąlygas kooperatyviniu būdu įsigyti techniką, kad ūkininkai kokybiškai įdirbtų žemę. Ypač svarbus ekologinių ūkių skatinimas, teisingas pieno kainų pakėlimas, užkertant kelią supirkėjams skriausti pieno gamintojus. Jeigu mažai mokama už pieną, tai tegul būna padidinti mokesčiai ir tada tie pinigai sugrįš tam, kuris augina ir parduoda pieno produkciją. Čia yra tik detalės, bet norėtųsi, kad Lietuva neitų laukinio kapitalizmo keliu. Kai kur jau tai lyg ir daroma, o kai kur ne. Mane sudomino antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicijos programa.
Lig šiol valstybė neturi konkrečios antiemigracinės programos, kurioje būtų pasimokyta iš Izraelio, Airijos pavyzdžių. Svarbiausia, kad kuriant verslą, emigrantus atbaido dideli mokesčiai. Ar ne geriau trejus metus jokių mokesčių? Jei turėsime Lietuvoje iš emigracijos grįžusį arba neemigravusį žmogų, galėsime džiaugtis ir tuo, kad jis bus socialinis kapitalas ir prisidės prie mūsų valstybės gerovės. Bet dar dažnai lietuvis lietuviui tik kiša koją. Kaip pakeisti psichologinį klimatą, kuris žmogų savotiškai atstumia, ir jis geriau jaučiasi svetimame krašte. Gaila, kad netgi universitetuose dar pasitaiko žiaurios religinės diskriminacijos faktų. Daug yra idėjų, patikrintų ir ne visai įgyvendinamų, bet turime aptarti, diskutuoti, petys į petį stoti, kad Lietuva taptų visų namais. Tai turėtų atlikti ir atlieka Bažnyčia. Manau, kad mes, visi dvasininkai, turėtume pasistengti, kad žmonės bažnyčiose nešaltų. Tam reikia, kad vyskupai įkurtų specialų fondą, o ne statytų svečių namus Palangoje. Turėtume patikrinti ir bendravimo su parapijiečiais taktiką, kad kuo daugiau žmonių surastų savo svajones bažnyčiose, pavyzdžiui, atidaryti prie bažnyčių bibliotekas arba skaityklas su vienu kitu kompiuteriu. Negražu, kai tame pačiame mieste kunigai balsuoja už tą kandidatą, kuris žada daugiau paremti...
Bažnyčia, kuri šiandien turi daugiausiai istorijoje vyskupų, sugebės tapti trečiąja jėga, vedančia tautą į Pažadėtąją žemę mūsų svajonių LIETUVĄ. Gerieji žmonės, ateikite balsuoti už teisingus, turinčius gerų idėjų politikus.
© 2016 XXI amžius
|