Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežiškasis taikos mokymas Asyžiuje

Mindaugas Buika

Popiežius Benediktas XVI su religiniais lyderiais, dalyvavusiais 2011 metų Asyžiaus susitikime

Plataus dėmesio susilaukė šv. Pranciškaus mieste Asyžiuje neseniai vykęs dar vienas pasaulinis maldos už taiką susitikimas, kuriame buvo paminėta tokių Šv. Egidijaus bendruomenės organizuojamų tarpreliginių ir ekumeninių renginių 30 metų sukaktis. Visuotinai pripažįstama, kad tuose susitikimuose dalyvaujant šv. Jonui Pauliui II (1986, 1993 ir 2002 metais), Benediktui XVI (2011 metais) ir šiemet rugsėjo 20 dieną dalyvaujant popiežiui Pranciškui buvo formuojamas įstabus popiežiškasis taikos mokymas. Ši doktrina, dažnai įvardijama kaip Asyžiaus dvasia, nepaneigiamai daro pozityvią įtaką taikingam planetą nuolat kankinančių karų ir konfliktų sprendimui. Dėl tos sukakties verta dar kartą apžvelgti Asyžiuje darytus Katalikų Bažnyčios vadovų pranešimus, kuriuose pamokančiai akcentuojama istorinių praeities žaizdų užgydymo svarba, išdėstomas taikdariškas pamaldumo, tikėjimo į Dievą supratimas, pabrėžiamas religinis (šalia humanitarinio ir socialinio) aspektas darniam žmonių ir tautų sambūviui.

Alternatyva – iniciatyvinės grupės „Už blaivią“ veikla

Kun. Vytenis Vaškelis

Besikeičianti tvarka dėl alkoholio įsigijimo parduotuvėse verčia klausti: „Kodėl taip daroma?“ Nuo rugsėjo 2 dienos kiekvienas asmuo, pirkdamas alkoholį, privalo rodyti savo asmens dokumentą, o štai rugsėjo 27 dieną, Seimui nubalsavus už įstatymo pataisas, kuriomis siekiama įtvirtinti nuostatą, kad dokumento prekybininkai turi prašyti tik iš jaunai atrodančių žmonių, jei Prezidentė pasirašys, netrukus buvusi tvarka vėl įgis pokyčių...

Jau anksčiau teko girdėti nuomonę, kad iš kiekvieno suaugusiojo ir net iš senolio, perkančio degtinę, reikalauti dokumento – tolygu pažeisti jo orumą ir tam tikras teises. Dėl to dalis visuomenės narių gali pasipiktinti prekybininkų bei valdžios sprendimais, apsunkinančiais ir šiaip nelengvą jų gyvenimą. Taip ir nutiko: šios vienašališkos akcijos, surengtos Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA), kurią pasirašė Sveikatos apsaugos ministras, greitai bus atsisakyta.

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Lenkiant galvas prieš žydų gelbėtojus

Aistė Masionytė

Buvęs telšietis Jehošua Šochotas, dabar gyventis Izraelyje, kurį gelbėjo 15 žemaičių šeimų, ir kaunietė Lilija Kaplanaitė-Kuzminskienė, kurios tėvus irgi pavyko išgelbėti nuo Holokausto

Šiemet Lietuvoje minint 75-ąsias Holokausto metines, prisiminti ir žydų gelbėtojai – drąsūs ir kilnūs žmonės, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo pasmerktuosius.

Per Holokaustą Lietuvoje buvo sunaikinta 195–196 tūkst. žydų, o tai sudarė net 95 proc. visų šalyje gyvenusių žydų tautybės žmonių. Išsigelbėti pavyko nedaugeliui, jiems išgyventi padėjusių žmonių vardai verti didžiausios pagarbos. Seime surengtoje konferencijoje „Gelbėję žydus, gelbėję Lietuvos garbę“ apie tai kalbėjo istorikai, gyvi išlikę Holokausto liudininkai.

Ypatingi žmonės

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pasakojo, jog 1989 metais atkūrus šį muziejų, jame dirbo keletas per Holokaustą Lietuvoje išgyvenusių žmonių: vienas iš antinacinio pasipriešinimo judėjimo vadų – Dmitrijus Gelpernas, Alfonsas Bukontas ir kiti. Jie daug padarė, kaupiant informaciją apie žydų gelbėjimą Lietuvoje bei išsigelbėjusiuosius.

Kad žmonės nepamirštų tautos praeities

Julė KILČIAUSKIENĖ

Architektas Jonas Lukšė Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Jei reikėtų žmogui pasakyti, kodėl jis pasirinko vieną ar kitą kelią, kodėl juo eidamas elgėsi būtent taip, tikslaus atsakymo dažniausiai nebūtų. Ir vargu ar jis turėtų laiko susimąstyti, prisimindamas savo poelgius ir mintis, galvodamas, kurioje vingio vietoje stabtelėta, norėta pasukti kita kryptimi. Toks jau tas gyvenimas nepakartojamas, vienaip ar kitaip kai kada tik greta esančius paveikiantis, kitais atvejais prasiskverbiantis plačiau po margą ir įdomų pasaulį.

Kai ieškojau žinių apie Joną Lukšę – architektą, dailininką, kraštotyrininką, – tikėjausi, kad surinktos informacijos ir užteks... Dar peržvelgsiu tuo metu Kauno apskrities bibliotekoje eksponuojamą parodą ir, kaip sakoma, straipsnis bus paruoštas. Tačiau taip pasielgti negalėjau, nes pajutau, kad už tos detalios ir turtingos darbų informacijos slypi žmogus, kurį būtinai turiu sutikti, prakalbinti ir parodyti, nes 2011 metais Kauno miesto savivaldybė Joną Lukšę apdovanojo 3-iojo laipsnio „Santakos“ Garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui. Šis architektas suprojektavo ir kartu su skulptoriais Vladu Žukliu, Pranu Bartuliu, Kazimieru Švažu, Eriku Dauguliu, dailininkais Algiu Maciulevičiumi, Mečislovu Ostrausku įrengė Kauno memorialinių vietų ženklinimo simbolius ir atminimo lentomis bei bareljefais paženklino apie 38 pastatus, atmintinas vietas; parengė ir 2007 metais išleido atlasą „Kauno tvirtovė“ (su Vladimiru Orlovu); 2011 metais sudarė ir iliustravo Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumą „Atmintis atgijusi paminkluose“; 2013 metais parengė ir išleido XXVII knygos mėgėjų draugijos piešinių leidinį – albumą apie kryždirbystės kūrinius ir medinius paminklus. Nuo 1988 metų J. Lukšė dalyvavo Lietuvos Atgimimo veikloje, politinių kalinių ir tremtinių organizacijoje, Kultūrinės veiklos ir istorinės atminties išsaugojimo klubo „Likimai“ bei Vaižganto draugijos veikloje, yra Kauno istorijos centro veiklos organizatorius, palaikė ryšius su Tarptautinės bendrijos „Memorial“, Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centru, nuo XX amžiaus 9 dešimtmečio kaupia istorinius duomenis apie Traupio ir jo apylinkių tremtinius, politinius kalinius, ryšininkus, prisiminimus (surinko daugiau kaip pusę tūkstančio pavardžių).

Sekantis kun. Jono Bosko pėdomis

Kun. Mykolas Petravičius SDB su grupe parapijiečių po suteikto Krikšto sakramento 2010 metais

Rugpjūčio 15 diena, Žolinė. Po 11 val. šv. Mišių Lazdynuose, Šv. Jono Bosko bažnyčioje, daugybė parapijiečių kartu su saleziečiais sveikino kunigą Mykolą Petravičių su 80-uoju jubiliejiniu gimtadieniu. Buvo gražu matyti, kiek gėlių ir dovanų įteikta, klausyti, kiek gražų ir nuoširdžių sveikinimo žodžių pasakyta jubiliatui: dėkojimai už ilgą kunigo ir vienuolio tarnavimą bažnyčioje, už parapijos „Carito“ įsteigimą, kai jis buvo Lazdynų parapijos klebonas, už buvimą tarp žmonių, prašymus sveikatos, Dievo palaimos, Dangiškos Motinos Marijos globos...

Bet kas yra kunigas Mykolas? Kodėl jis pasirinko šį kelią? Nuo Ignalinos krašto, iš Dūkšto parapijos, Užkalviškės kaimo (tarmiškai Zakapiškės, dabar jau to kaimo nebėra) kilęs Mykolas Petravičius gimė 1936 m. rugpjūčio 15 d. Buvo šeštasis iš septynių vaikų šeimoje. Sulaukęs dešimties metų neteko motinos. 1944–1948 metais mokėsi Garkonių pradžios mokykloje, kurią baigęs 1948 metais įstojo į Rimšės septynmetę, o 1951-aisiais – į Vilniaus I vidurinę mokyklą. 1955–1958 metais tarnavo tarybinėje armijoje. Grįžęs įstojo į Kauno Politechnikos instituto Vilniaus vakarinį skyrių. Studijuodamas dirbo Vilniaus energetikos valdyboje techniku. Vaikystėje skaityta knyga apie Don Bosco gyvenimą ir veiklą paliko neužmirštamą įspūdį, skatindama sekti šventojo Bosko keliu, būti panašiam į jį. Ir 1963 metais M. Petravičius įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug meldėsi, o būdamas dieceziniame kurse pagaliau tapo saleziečiu, vėliau, davė amžinuosius įžadus, visam gyvenimui pasirinko kunigo saleziečio, vaikų ir jaunimo globėjo, kelią. Seminariją baigęs ir kunigu įšventintas 1968 m. gegužės 22 d. buvo paskirtas Dubičių parapijos administratoriumi. 1991 metų sausio 1d. paskirtas klebonu į Valkininkus. Būdamas klebonu, tarnaudamas dideliems ir mažiems, turėjo galimebę atskleisti savo, kaip žmogaus ir kunigo, talentus.

Kelionėje patirtos Gailestingumo metų pamokos

Aldona KUDZIENĖ

Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje buvęs jos ilgametis klebonas mons. J. Užupis supažindino keliautojus su čia esančiais sakralinio meno kūriniais

Šiltą rugpjūčio rytą į kelionę po Prienų bei Kaišiadorių rajonus išsiruošė per trisdešimt Alytaus valstybinių vaikų globos namų auklėtinių, pakviestų viešosios įstaigos „Dienos namai“ direktorės Kristinos Bondarevos. Juos lydėjo direktoriaus pavaduotojos Jūratė Žvaliauskienė bei Anelė Adamavičienė, muzikos vadovė Irina Levendauskienė, socialinės darbuotojos Virginija Paulauskienė, Zita Paršeliūnienė, Jurgita Zalieckaitė.

Kaimyninio rajono centre – Prienuose

Dešimtis kartų pravažiuoti Prienai, priskaičiuojantys daugiau kaip 9000 gyventojų, rodos tokie pažįstami, beje, ir visiškai nežinomi. Jie įsitvirtinę Dzūkijos ir Suvalkijos etnografinių regionų sankirtoje. Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Anelė Razmislavičienė keliautojams ne tik pristatė įdomią vidaus ekspoziciją, bet ir parodė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklą, Greimų tiltą, buvusį vandens malūną, viešbutį „Revuona“, unikalias drožtinio medžio skulptūras miesto parke, nuvedė ir į medinę, dviem bokštais iš tolo šviečiančią bei antrąjį gyvavimo šimtmetį skaičiuojančią Kristaus Apsireiškimo bažnyčią.

Telšių vyskupijoje

Gargždų dekanate

Pašventinti naujos bažnyčios pamatai

Telšių vyskupas Jonas Boruta įleidžia kapsulę į kertinį būsimos bažnyčios pamatų akmenį

SLENGIAI. Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje rugsėjo 21-oji – apaštalo ir evangelisto šv. Mato šventės diena. Ji tapo ypatinga ir istorine 2015 metų sausį Telšių vyskupijos vyskupo Jono Borutos SJ dekretu įkurtos Slengių parapijos, netoli Klaipėdos, tikintiesiems. Rugsėjo 21-osios pavakarę iškilmingai pašventinti jų iniciatyva ir Vėžaičių bei Slengių parapijų klebono rūpesčiu statomos naujosios bažnyčios pamatai ir kertinis akmuo. Prieš šeštą valandą didelis būrys tikinčiųjų ne tik iš Slengių, bet ir iš aplinkinių parapijų susirinko prie netoli esančių Slengių kaimo kapinių, prie statomos naujos bažnyčios pamatų, kuriuos ir kertinį bažnyčios akmenį iškilmingai pašventino Telšių vyskupijos ganytojas vyskupas J. Boruta SJ. Pašventinimo apeigose dalyvavo, o vėliau šalia būsimosios bažnyčios įrengtoje laikinoje palapinėje šv. Mišias kartu su vyskupu aukojo Telšių vyskupijos vyskupo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius, vyskupo vikaras, Klaipėdos dekanato dekanas kan. Vilius Viktoravičius, Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas kun. Viktoras Daujotis, Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonas kan. Vladas Gedgaudas, Šventosios parapijos klebonas kan. Zenonas Degutis, Pajūrio parapijos klebonas kun. Antanas Mačius, Plikių parapijos klebonas kun. Vytautas Liesis, Gargždų parapijos vikaras kun. Donatas Žukauskas, liturgijoje patarnavo Telšių vyskupijos kurijos sekretoriai diakonai – Antanas Budreckas ir Donatas Litvinas – ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos ir propedeutinio kurso klierikai, giedojo Gargždų parapijos jaunimo choras, vadovaujamas vargonininko Petro Katauskio.