|
Dezinformacijos labirintuose
Nerimstanti invazija ir politikų bejėgiškumas
Edvardas ŠIUGŽDA
Praėjusią savaitę buvo paviešinta, kad Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūnas siekė užverbuoti Prezidentūrą ir prezidentę Dalią Grybauskaitę saugančius Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus, kad jie įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės kabinete ir rezidencijoje. Generalinės prokuratūros prokurorai dėl šnipinėjimo ir kitų nusikaltimų kaltinimus pateikė Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST-FSB) Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresniajam operatyviniam įgaliotiniui ypatingai svarbiems reikalams Nikolajui Filipčenkai. Jis stojo prieš Vilniaus apygardos teismą jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl šnipinėjimo, neteisėto daugkartinio valstybės sienos perėjimo, dokumento klastojimo ir melagingos informacijos pateikimo siekiant įsigyti dokumentą nagrinėja trijų teisėjų kolegija. N. Filipčenka buvo sulaikytas vykstantis tranzitiniu traukiniu per Lietuvą iš Kaliningrado srities į Baltarusiją ir nuo praėjusių metų balandžio 29 dienos laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Ikiteisminį tyrimą atlikę Generalinės prokuratūros prokurorai teismui perduotoje byloje teigia surinkę pakankamai įrodymų, kad 39 metų Rusijos pilietis N. Filipčenka veikė su FST Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininku I. G. bei Lietuvos piliečiu V. S.
Nuo 2011 metų spalio iki 2014 metų pabaigos N. Filipčenka keliose užsienio valstybėse susitikdavo su numatytais Lietuvos piliečiais, juos kurstė, verbavo šnipinėti prieš Lietuvos Respubliką. Atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti verbuojamiems keliems Lietuvos piliečiams buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, VAD saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, joje naudojama technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Prezidentės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su betarpiškai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais. Juos buvo tikimasi užverbuoti siekiant slapta Prezidentūroje bei Prezidentės gyvenamosiose patalpose įrengti specialias pasiklausymo priemones. N. Filipčenka bei su juo kartu nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius VAD pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius duomenis, konkrečius buvusius tam tikrų institucijų vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis. N. Filipčenka ne kartą naudojosi suklastotais asmens ir kitais dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Kaip neseniai vykusioje Baltijos šalių vadovų konferencijoje Lūžio taškas kalbėjo Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnė Aurelija Katkuvienė, priešiškų šalių žvalgybų taikiniu gali tapti kiekvienas nuo perspektyvaus studento iki aukščiausio lygio vadovo. Pareigūnė sakė, kad šiuo metu Lietuvoje veikia keturios priešiškos tarnybos, šnipinėjančios mūsų šalyje: trys Rusijos, viena Baltarusijos. 1971 metais KGB šnipinėjo 250 tūkst. Lietuvos gyventojų ir turėjo 5 tūkst. agentų. Dabar šnipinėjimui naudojami du tradiciniai būdai: vienas po diplomatine priedanga, kiti būdai be diplomatinės priedangos, prisidengus kitomis priemonėmis. Tai gali būti žurnalistai, verslo atstovai, visuomeninių organizacijų žmonės, mokslininkai. Rusijos žvalgybą domina ir aukščiausių valstybės vadovų informacija, asmeninė informacija, politikų nuomonės, sprendimai, verslas, strateginiai objektai, tyrimai, plačiosios visuomenės nuomonės, nuotaikos. Žvalgybą domina ir būsimi lyderiai. Kaip aiškino pareigūnė, svetimų šalių žvalgyba daug dėmesio skiria studentams gabiems, aktyviems, kurie galbūt bus vadovai ateityje. Dirbant su numatytu taikiniu yra itin išnaudojamos žmogaus silpnybės.
Valdemaro Tomaševskio partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija, nuo šių metų birželio pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) savo tinklalapyje skelbiasi jau daugiau nei dešimtmetį kovojanti už lenkų tautinės mažumos teises. Sąjungoje vis didesnę įtaką daro negatyviai vertinami buvę Rusų aljanso nariai, besitikintys dar kartą ar pirmą sykį pakliūti į Seimą. LLRA-KŠS sąraše gausu pavardžių, siejamų ir su rusų mažumos teisių gynimu, tie žmonės visai neseniai buvo Rusų aljanso nariai. Antruoju numeriu LLRA-KŠS kandidatuoja Irina Rozova viena iš Rusų aljanso lyderių. Ši partija atvirai palaiko ryšius su Rusijos diplomatais, tarp kurių, kaip spėjama, didelę dalį sudaro Rusijos žvalgybos tarnybų pareigūnai. Tai teigia VSD pareigūnai. 20092012 metais Europos Parlamento nario V. Tomaševskio padėjėja dirbusi I. Rozova 2012 metais išrinkta į Seimą. Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose LLRA-KŠS tikisi iškovoti net 10 proc. balsų. Dabar Rusų aljanso narių skaičius LLRA-KŠS išaugo dvigubai nuo maždaug 1100 narių iki daugiau nei 2000. Į LLRA-KŠS šių metų viduryje perbėgo dar keli Rusų aljanso nariai. T. Šuklina yra Klaipėdos Santarvės pagrindinės mokyklos pedagogė ir Klaipėdos krašto tėvynainių konsultacinės tarybos atsakingoji sekretorė tokias tėvynainių tarybas tiesiogiai ir kitaip finansuoja Rusijos užsienio reikalų ministerija. T. Šuklina neslepia savo palankių pažiūrų į Kremliaus politiką, ji išdidžiai nešiojo šv. Georgijaus juostelę, po Ukrainos įvykių 2014 metais tapusią agresijos simboliu. Aštuntuoju numeriu kandidatuoja Romualda Poševeckaja, buvusi televizijos kanalo Pervyj Baltyskij kanal (PBK), platinančio Rusijos propagandą, žurnalistė. Ji dažnai vyksta į Rygą, susitinka su PBK vadovais, yra atsakinga už Vilniaus miesto rusiškas mokyklas, kurias, kaip manoma, V. Tomaševskio nurodymu įtraukia į LLRA-KŠS organizuojamas protestų akcijas. Dėl neva skriaudžiamos etninės rusų mažumos teisių bei uždaromų mokyklų šiemet ypač aktyvus buvo ir Rafaelis Muksinovas, buvęs Algirdo Paleckio įkurtos partijos Socialistinis liaudies frontas narys, save vadinantis psichologu, neurolingvistinio programavimo specialistu ar karo vertėju. Jis yra aršus NATO ir ES priešininkas, o Valstybės saugumo departamento (VSD) dar pernai buvo įtrauktas į grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą. VSD savo ataskaitoje pabrėžė, kad tėvynainių tarybas konkrečiose šalyse koordinuoja Rusijos ambasados, jas finansuoja Rusijos užsienio reikalų ministerija ir jai pavaldūs paramos fondai. Vadinamųjų tėvynainių organizacijos yra Rusijos užsienio politikos įgyvendinimo įrankis, primenantis sovietų finansuotą komunistų internacionalą. R. Muksinovas ir kiti tėvynainių tarybų atstovai yra mėgstami PBK pašnekovai. Rugpjūčio 30-ąją Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsaku totorių kilmės R. Muksinovas apdovanotas Puškino medaliu už nuopelnus.
Pernai iš Lietuvos išvyko 44,5 tūkst. žmonių ir tai buvo 8 tūkst. daugiau nei 2014-aisiais. Šiemet per pirmąjį pusmetį Lietuvą paliko 23 tūkst., o tai 7 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Kas valandą iš Lietuvos išvyksta 45 žmonės, per dieną beveik 100, o per metus šalį palieka per 40 tūkst. asmenų. Nuo 1990 metų Lietuva neteko beveik 900 tūkst. gyventojų ir šiuo metu jų šalyje gyvena tik 2,8 mln. Toks demografinės raidos disbalansas stabdo visuomenės socialinį-ekonominį vystymąsi ir Lietuvos ateities trajektoriją ženklins dar ilgus dešimtmečius. Dirbančių ir mokesčius mokančių asmenų skaičius Lietuvoje kasmet sparčiai mažėja, traukiasi rinka, mažėja vartotojų, nyksta verslai, ypač atokesniuose regionuose, ir kyla realios grėsmės Lietuvos ekonomikai. Mokslininkai jau pripažįsta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui ir socialiniam ekonominiam vystymuisi yra intensyvi emigracija. Kalbos apie tai, kodėl tiek žmonių mėgina laimės ieškoti svetur, netyla nuolat, bet jų vengia politikai ar jais norintieji tapti. Kodėl Lietuvoje daugeliui netgi diplomuotų specialistų sudėtinga susirasti normalų, gerai apmokamą darbą? Argi nestebiname kitų, kad, pavyzdžiui, tas pats asmuo mūsų šalyje turi kompetencijos dirbti ir sveikatos, ir gynybos ministru. Turėtume pripažinti, kad šilčiausias, ypač valstybės tarnautojų darbo vietas, užima ne geriausi specialistai, o tvarkingiausi biurokratai, laimėję konkursuose pagal jiems žinomus dėsnius. Pasižiūrėjus, kaip gyvena ir kuo vadovaujasi didžioji dalis Lietuvos parlamentarų ir politikų, kyla įspūdis, kad jiems tinkamiausi pavyzdžiai yra iš Rusijos, Baltarusijos ar Tadžikistano. Prabanga, pinigai, automobiliai, reprezentacinės išlaidos, nepaisant, ar šalis tai gali sau leisti, ar nelabai. Tai kodėl jie negalėtų perimti gyvenimo būdo ir vertybių, pavyzdžiui, net tokio paprasto dalyko, kad palikdami išrinkto (!) Seimo nario pareigas negautų jokių išeitinių kompensacijų arba kadencijos metu negautų nemokamo automobilio, kurį naudoja savo asmeninėms, o ne apmokamoms susitikimų su rinkėjais reikmėms? Į Lietuvą grįžęs emigrantas nustemba, kokia produkcija leidžiama per nepriklausomų televizijų kanalus, ir skuba kuo greičiau palikti šią purvu prašvinkusią šalį. Bet politikai net nebando sutvarkyti televizinio šlamšto ar pornografiją skleidžiančių interneto svetainių. Jie, matyt, bijo įvesti cenzūrą. Rusijoje atgimsta sovietų diktatoriaus Stalino režimas, atsakingas už dešimčių milijonų žmonių kankinimą ir žudymą, Baltijos šalių okupacijos neigimas ir kitos Kremliaus propagandinės klišės laisvai platinamos Lietuvos knygynuose. Šiemet Lietuvoje išleistos knygos Stalin. Prisimename kartu anotacijoje skelbiama, kad nėra kito tokio valstybės veikėjo, kurį kaltintų dėl daugybės nepadarytų nusikaltimų. Sovietų diktatorių liaupsinanti knyga parašyta Nikolajaus Starikovo, kuris yra daugelio kitų rusišką nacionalizmą skatinančių knygų autorius. Buvusio Lietuvos rašytojų sąjungos vadovo Aleksandro Krasnovo į lietuvių kalbą išverstoje ir 2000 egz. tiražu platintoje 400 puslapių knygoje liaupsinamas Stalino režimas, o apie jo nusikaltimus rašę asmenys kaltinami istorijos klastojimu. Ir vėlgi mūsų politikams tai nė motais. Nuo tokių klausimų jie atsiriboję ne tik todėl, kad Lietuvoje cenzūra uždrausta pagal įstatymą, bet labiau todėl, kad daugumai jų nerūpi mūsų krašto apsauga tiek karinė, tiek ideologinė.
Lapkričio viduryje baigiasi šios kadencijos Seimas. Galime pamąstyti, ką nuveikė mūsų tautos atstovai. Į Seimą ateis naujų veikėjų, dabar raginančių visus balsuoti, juk jie nori atsidurti prie valdžios lovio. Bet ar jie padarys tuos darbus, kuriuos turėjo, bet nepadarė, senieji? Abejotina. Tai, ką girdime per radiją ir televizijas, t.y. vadinamoji rinkimų kampanija, tėra tik reklaminė akcija, manipuliavimas žmonių sąmone siekiant politinės naudos. Ir tie nenutrūkstantys debatai per TV ar radiją... Juos apmokame vėlgi mes, paprasti žmonės. Apmokame per PVM, kai prekė pabranginama penktadaliu, per pajamų mokestį, atskaičiuojamą iš mūsų uždirbtų pinigų, netgi savo sumažintomis pensijomis. Iš tokiu būdu surinktų į valstybės biudžetą lėšų mokami didžiuliai atlyginimai televizijoms, radijo laidoms, jų vedėjams, režisieriams, prodiuseriams, kūrėjams ir t.t.. Moka tikrai ne grašius, o žymiai viršijančius mūsų gaunamus atlyginimus ar pensijas. Per televizijas ir radiją postringauja senosios valdžioje jau įsitvirtinusios partijos (arba klanai, arba UAB) su 250 puslapių. knygomis-programomis, kurių nariai patys neperskaitė ir neperskaitys, arba netikėtai apsireiškusi latifundininkų ir policininkų partija bei niekaip nesugaunamą korupciją nulinčiuoti pasiryžęs sambūris, sukūręs vieno ar kelių puslapių programas. O mes, paprasti žmonės, žiovaujantys klausydami nuobodžių kalbų ir tuščiai leisdami laiką, vėl kaip tos bebalsės žuvelės pakliūsime ant užmesto kabliuko, kad atiduotume savo balsą. Ir visa tai daroma tik dėl to, kad mus kaip reikiant įsiūbuotų rinkimams, kad apkvailintų tomis savo varžytuvėmis mus gelbėjantys. O juk po rinkimų niekas nepasikeis. Nepasikeis vien todėl, kad valdžioje ir opozicijoje liks tie patys. O kaip jie sudėlios savo koalicijas, visiems tautiečiams iki pat pirmosios nakties po rinkimų liks paslaptis, užrakinta po septyniais užraktais. Koalicijos paaiškės po rinkimų tik todėl, kad būtent tada bus dalijamasi ministerijomis, ypač pinigingomis, ir įtakingesniais Seimo komitetais ir juose pasiskirstytomis pareigomis. Tos dvi ar trys politinės partijos, kurios gaus daugiausiai balsų, dalinsis valdžią su pirmąją naktį po rinkimų sukurptos koalicijos, siekiant sau naudos, partnerėmis ir kaip sena plokštelė vis kartos, kad negali vykdyti rinkiminių pažadų, nes dirba koalicijoje.
© 2016 XXI amžius
|