Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kad žmonės nepamirštų tautos praeities

Julė KILČIAUSKIENĖ

Architektas Jonas Lukšė Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Šiame name 1906–1938 metais gyveno prof. prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. Iš kairės: memorialinės lentos Rotušės aikštėje autoriai – skulptorius Vladas Žuklys ir architektas Jonas Lukšė

Jonas Lukšė, Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo studentas, piešia iš natūros

Levaniškiai. Tilto statyba per Nevėžį 1959 m. Ant poliakalės sėdi Jonas Lukšė

Koplytstulpis vysk. Juozui Preikšui 80-mečio proga. B. Sruogos g. 4, autorius – Adolfas Teresius (2006) Jono Lukšės piešta 2012 metais

Inžinieriaus-architekto Felikso Vizbaro baltoji pilaitė, pastatyta 1923 metais pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą. 1981 metais pilaitė rekonstruota į Kauko kavinę. Jono Lukšės piešta 2013 metais. Paskui pastatas nugriautas.

Teisininko Jono Gedimino Beržanskio-Klausučio gyvenamasis namas, statytas 1933 metais. Paskutinioji šio namo gyventoja Pojata Beržanskytė mirė 2010 metais. Kieme stovi ritualinis aukuras. Tvirtovės al. 22. Jono Lukšės piešta 2016 metais

Kauno tvirtovės karinė prekių stotis, pastatyta 1886 m. J. Bakanausko g. 50. Jono Lukšės piešinys, 2008 m.

Kauno tvirtovės VIII forto užnugario kareivinių (kurios užpiltos žemėmis) centrinis kaponierius, Prišmančių g. Jono Lukšės piešinys

Jei reikėtų žmogui pasakyti, kodėl jis pasirinko vieną ar kitą kelią, kodėl juo eidamas elgėsi būtent taip, tikslaus atsakymo dažniausiai nebūtų. Ir vargu ar jis turėtų laiko susimąstyti, prisimindamas savo poelgius ir mintis, galvodamas, kurioje vingio vietoje stabtelėta, norėta pasukti kita kryptimi. Toks jau tas gyvenimas nepakartojamas, vienaip ar kitaip kai kada tik greta esančius paveikiantis, kitais atvejais prasiskverbiantis plačiau po margą ir įdomų pasaulį.

Kai ieškojau žinių apie Joną Lukšę – architektą, dailininką, kraštotyrininką, – tikėjausi, kad surinktos informacijos ir užteks... Dar peržvelgsiu tuo metu Kauno apskrities bibliotekoje eksponuojamą parodą ir, kaip sakoma, straipsnis bus paruoštas. Tačiau taip pasielgti negalėjau, nes pajutau, kad už tos detalios ir turtingos darbų informacijos slypi žmogus, kurį būtinai turiu sutikti, prakalbinti ir parodyti, nes 2011 metais Kauno miesto savivaldybė Joną Lukšę apdovanojo 3-iojo laipsnio „Santakos“ Garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui. Šis architektas suprojektavo ir kartu su skulptoriais Vladu Žukliu, Pranu Bartuliu, Kazimieru Švažu, Eriku Dauguliu, dailininkais Algiu Maciulevičiumi, Mečislovu Ostrausku įrengė Kauno memorialinių vietų ženklinimo simbolius ir atminimo lentomis bei bareljefais paženklino apie 38 pastatus, atmintinas vietas; parengė ir 2007 metais išleido atlasą „Kauno tvirtovė“ (su Vladimiru Orlovu); 2011 metais sudarė ir iliustravo Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumą „Atmintis atgijusi paminkluose“; 2013 metais parengė ir išleido XXVII knygos mėgėjų draugijos piešinių leidinį – albumą apie kryždirbystės kūrinius ir medinius paminklus. Nuo 1988 metų J. Lukšė dalyvavo Lietuvos Atgimimo veikloje, politinių kalinių ir tremtinių organizacijoje, Kultūrinės veiklos ir istorinės atminties išsaugojimo klubo „Likimai“ bei Vaižganto draugijos veikloje, yra Kauno istorijos centro veiklos organizatorius, palaikė ryšius su Tarptautinės bendrijos „Memorial“, Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centru, nuo XX amžiaus 9 dešimtmečio kaupia istorinius duomenis apie Traupio ir jo apylinkių tremtinius, politinius kalinius, ryšininkus, prisiminimus (surinko daugiau kaip pusę tūkstančio pavardžių).

Mūsų pirmasis susitikimas ir pokalbis buvo skirtas prabėgusiems metams įvardyti. Juk nuo 1940 metų liepos 8 dienos, kada Juozapo ir Elenos Lukšių šeimoje pirmagimis Jonukas savo balseliu pirmą kartą pasisveikino, daug ašarų ir džiaugsmo patyrė Traupio (Anykščių r.) apylinkės ir jo gimtasis Žiurlių kaimas. Tėvai turėjo nusipirkę malūną, nebuvo nei į politiką įsivėlę, nei stambūs žemvaldžiai, todėl labai nustebo, kai 1948 m. gegužės 22 d. kieme pasirodė nekviesti svečiai ir pranešė, kad šeima išvežama. Jautriausiai reagavo motina, pamaniusi, kad veža sušaudyti... Tik tėvo dėka kažką pasiėmė. Duonos neturėjo, atnešė kaimynė. Jauniausią šeimos narį – trejų metukų Viliuką – norėjo palikti kaimynams, kad nors vieną išgelbėtų, tačiau kariškis neleido. Šešerių metukų Vandutė visą laiką verkė, o Jonukas jau buvo visas vyras – aštuonerių metų ir Traupio pradinėje mokykloje net dvi klases baigęs. Jis nejautė baimės, tik rūpestingai susirinko į savo portfelį knygas ir sąsiuvinius. Juk reikės toliau mokytis... „Sukrovėme mantą į vežimą ir pajudėjome į surinkimo vietą Traupyje, – prisimena Jonas Lukšė. – Išvežimas nebuvo trauma... Tėvai yra, saugu. Kariškiai geri, netramdė verkiančios sesers“.

Lukšių šeima buvo ištremta į Buriatijos-Mongolijos ASSR, Zaigrajevo rajono, Čelutajaus miškų pramonės ūkį (Burmongollies) ir apgyvendinta 1945–1948 metų japonų karo belaisvių (jų Buriatijoje kalėjo apie 17 tūkstančių) zonoje prie Šakūro. Čia tremtiniai išbuvo pusmetį, paskui juos perkėlė į Čelutaj 24-ąjį kilometrą.

Svetimame, šiauriame krašte tremtinių vaikams išgyventi sunku buvo ne tik fiziškai. Reikėjo kažkokiais būdais integruotis į vietinę visuomenę ir joje adaptuotis. Juk buvo „liaudies priešų“ vaikai.

„Vietiniai reagavo agresyviai, – prisimena J. Lukšė. – Prie bet ko, prie žaidimų, prie mokėjimų, per muštynes, kitais būdais visą laiką skriaudomis primindavo... Ta adaptacija užtruko dvejus metus. Išmokau kalbą ir žaidimuose tarp vaikų išsikovojau autoritetą, be to, turėjau papildomą privalumą – mokėjau piešti (mano penktajam gimtadieniui krikšto tėvai padovanojo piešimo sąsiuvinį ir spalvotus pieštukus, tai nuo to laiko vis piešdavau). Sienlaikraščius apipavidalindavau ir kitokius su piešimu susijusius darbus atlikdavau. Autoritetas mokykloje – žinių įsisavinimas, žaidimuose – kaip nugalėti, kitose laisvalaikio formose – neišsiskirti iš tos masės vaikų. Išsiskyrimas leidžiamas tik viršininkų vaikams. Tik sumanumu, vikrumu, žiniomis galėjau pritapti. Mano jaunesniesiems broliui ir sesei sunkiau sekėsi, juos dažnai skriausdavo.

Buitis ir aplinka buvo labai skurdi ne tik mums, tremtiniams, bet ir vietiniams gyventojams (tik jie geriau adaptavosi). Pasikeitęs maisto asortimentas ir jo labai nedaug. Alkdavome visą laiką. Kepaliukas duonos dienai – pagrindinis maistas. Neiškepė, neatvežė, nustūmė iš eilės ar atėmė tą kepaliuką – didžiulė bėda. Svetimoje gamtoje reikėjo prijaukinti savo organizmą. Vasaros sausos ir labai karštos, apie 30 laipsnių karščio ir daugiau, tiesiog svilina, uodų ir mašalų spiečiai... Tinkleliai, ypač darbe, nieko nepadeda. Dar blakės, tarakonai, kažkokie kiti gyviai. O žiemos labai šaltos, be atodrėkių. Jei daugiau kaip –20 – minkšta, bet dominuoja –30, –40, net –50. Kai dar su vėju, – labai šalta, – pasakoja tremtinys. – Didžiulis pliusas tokiomis sąlygomis savo kvapu, grynu oru buvo miškas. Mes nejautėme savo organizmais, tačiau visai ne tas gyvenimas kaip tų, kurie buvo išvežti į ledo kraštus. Tėvai rūpinosi, kaip gauti pieno. Kurie tėvai negaudavo pieno, tų labai daug vaikų išmirė. Reikėdavo pirkti iš kaimų ar kolūkių. Vaikams labai norisi valgyti. Jūs nežinote, koks alkio skonis, kai suvalgai riekę ir daugiau nėra, o noras sustiprėja.

Didžiulė kančia ištiko, kai 1949-aisiais mirė tėvas. Maitintojo ir pagrindinio ramsčio netektis paliko šeimą ant išgyvenimo ar išnykimo ribos. Maistas ir buitis pakibo... Motina nebegalėjo mūsų išlaikyti. Buvo du keliai: vieną ar kitą atiduoti į vaikų namus arba pačiai išeiti iš gyvenimo. Į vaikų namus motina nenorėjo atiduoti, nes būtume surusinti. Ta neviltis tęsėsi pusę metų. Per tą laiką brolį įtaisė į vaikų darželį, aš 1950 metų vasarą pradėjau dirbti pagalbiniame ūkyje prie miškų pramonės (galvijai, ožkos, avys ir daržai), kol baigiau 4 klases“.

1952 metais Lukšių šeimą perkėlė į Tamachtajaus miškų pramonės ruožo 18-ąjį kilometrą, į suomiškus namelius. Jei 24-ajame kilometre dar turėjo darželį ir ožką, vasarą galėjo kažką dirbti, tai čia – tik iškirsta miško plynė, pabėgių gamykla ir du sandėliai. Ir Jonui reikėjo pradėti mokytis rusiškai – nuo pirmos klasės...

„Buvau priverstas padėti šeimai, – grįžta į prisiminimus J. Lukšė. – Mama dirbo pabėgių gamykloje, jai buvo antras labai sunkus momentas. Ir aš nuo 12 metų pradėjau dirbti lygiai su suaugusiais, nors algą gaudavau daug menkesnę. Darbo knygelėje tai nedrįso rašyti – per jaunas. Darbo knygelę gavau nuo 15 metų. 18-ajame kilometre išgyvenome penkerius metus. Išmokau visus darbus, susijusius su medienos apdirbimu, rūšiavimu, sandėliavimu. Paskutinis darbas – elektropjūklininkas ir autopakrautuvo vairuotojas. Ten gyveno lietuviai, ukrainiečiai ir moldavai“.

Po Stalino mirties daug kas tikėjo, kad situacija pasikeis, paleis iš kalėjimų ir tremties vietų politinius kalinius ir tremtinius. Tačiau 1953–1954 metais ne politiniai iš gulagų buvo išleisti – Sovietų Sąjungos vyriausybė į laisvę masiškai paleidinėjo kriminalinius nusikaltėlius, kurie plūdo į tremties vietas (ir į 18-ąjį kilometrą), kad galėtų užsidirbti. Gyvenvietėse ryškiai pablogėjo kriminogeninė padėtis – vyko vagystės, žudymai, prievartavimai, muštynės, girtuoklystės.

„Apie 1954-uosius, – pasakoja J. Lukšė, – man pasitaikė gera proga: susipažinau su diplomuotu rusų dailininku apipavidalintoju. Jis mane mokė, pamokas pravesdavo. Vaiku būnant neaktuali atrodė galimybė pabendrauti su atvykusiu dailininku, tačiau tai buvo bruožas, kuris tapo svarbus visam gyvenimui. Pamačiau savo sugebėjimus, ne prastesnius už to dailininko. Pergyventi dėl esamų sąlygų nebebuvo kada. Prasidėjo piešimas. Grįžtu po darbo pavargęs, kiti guli išsekę, o man rūpi dar ką nors nupiešti. Reikia popieriaus, dažų. Visi laisvalaikiai iki 1957 metų su teptuku, su pieštuku... 1955 metais vieną kitą iš mūsiškių paleido. Atsirado prošvaistė, kad ir mus ne amžiams ištrėmė, gal kada nors paleis... Vaikai, kuriems sukako 16 metų, galėjo išvažiuoti į Lietuvą. Turėjau specialybę: matuotojo, pjūklininko, benzapjūklininko ir prestižiškiausią vairuotojo darbą (geresnio ten ir nebebuvo)“.

1957 metų rudenį su motina, broliu ir seserimi J. Lukšė grįžo į Lietuvą. „Buvo labai svarbu įsitvirtinti: kažkur apsigyventi, gauti darbą. Ir buvo nepaprastai stiprus noras mokytis, – prisimena jis. – Reikėjo pasirūpinti kiekviena diena. Kuo tik neteko dirbti: melioratoriumi, tiltų statytoju, miško kirtėju. Po karinės tarnybos sovietinėje kariuomenėje, 1963–1964 metais, dirbau Kaukazo treste „Kavkazenergomontaž“, įvairiuose statybos objektuose Baku, Grozne, Krasnovodske ir kitur“.

J. Lukšė sakė: „Dėl savo nacionalinės prigimties patyrėme 50 metų Sovietų Sąjungos okupacijos jungą, pergyvenome klastą, melą, kalaviju kurtą šviesų komunizmo rojų, o dabar, atsigręždamas atgal, kai visas pergyventų kančių spektras nutolo per 70 metų, nuslopo pojūčio aštrumas, galiu teigti: „Kai žmonės atsiduria istorinių įvykių lūžyje, nebelieka vietos neutralumui, net ir svarbiausios žmogiškos vertybės devalvuojamos, o teroro vykdytojai lengvai nužmogėja“. Užtenka jiems magiškos etiketės „liaudies priešas“ ir pradeda suktis tirono „molochovolos“. Stebiuosi, kai dar dejuojama ir klausiama: „Už ką represavo?“ Atsakymą davė pats agresorius: „Maskva ašaromis netiki“. Šituose žodžiuose slypi agresyvios Rusijos prigimtis. Joje net kolaboravimui atseikėta dozuota laisvė. Atminkime“.

Jau subrendęs jaunuolis 1964 metais J. Lukšė antrą kartą grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Per metus įgijo aštuonmetį išsilavinimą, kartu mokydamasis meno mokykloje, ir pradėjo studijas Maskvos dailės institute. 1965–1970 metais toliau mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, dirbo Kauno namų statybos kombinate ir kitose organizacijose dailininku bei dailės mokytoju. 1971–1977 metais studijavo Vilniaus dailės institute, įsitraukė į kraštotyrinę veiklą. Įgijęs architekto restauratoriaus išsilavinimą, dirbo Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos, Kultūros paveldo apsaugos tarnybos Kauno skyriuje architektu. Po to, iki 2007 metų, kol išėjo į pensiją, – Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus vyriausiuoju paminklotvarkos specialistu.

Būdamas pensininku, šalia jau minėtos veiklos, laisvalaikiu piešia ir rengia parodas Kaune ir kituose miestuose. Savo piešiniuose įamžina jau nykstantį ar išnykusį Kauno istorijos bei architektūros paveldą. Jau buvo eksponuojamos jo parodos: „Šventovės“, „Aleksoto paveldas“, „Karinis paveldas Panemunėje“, „Piliakalniai“, „Žaliakalnio paveldas“, „Kauno tarpukario architektūra“, „Žydų kultūros pėdsakai Kaune“, „Kauno tvirtovė“, „Partizanų takais“, „Akimirkos iš įdomių žmonių kūrybos“ ir kitos.

Štai kokie greiti tie prabėgę metai... Paklausiau menininko, kurie atlikti darbai yra patys svarbiausi?

„Jų buvo du, – tęsia pasakojimą J. Lukšė. – Pirmasis – Kauno senamiesčio (ir ne tik jo) pastatų spalvinė regeneracija. Mūsų laikais (ne taip, kaip dabar...) Lietuvoje buvome trys architektai. Vilniuje – Vytautas Mikšys, Klaipėdoje V. Zubovas ir Kaune – aš. Mes sprendėme labai svarbius klausimus: kaip pasiekti dominuojantį spalvinį miesto koloritą. Šį klausimą geriausiai išsprendė vilniečiai. Pagal Paminklų konservavimo instituto tyrimo medžiagą turėjome sukurti spalvinę harmoniją, kad spalvos gatvėse skambėtų kaip muzika. Spalvą Kultūros paveldo objektams parinkdavome maksimaliai pagal autentišką, pirminę. Kitą dalį pastatų tuo metu vadinome fonine architektūra ir čia galėjome nutolti nuo autentiškos spalvos, bet turėjome siekti bendro gatvės pastatų spalvinio kolorito. Pagrindinis sunkumas, kurį sužinojome Lvove (sovietmečiu sąjunginėse architektų konferencijose, mums vykdavo paveldo objektų apžvalga, diskusijos, mokymasis), – autentiška spalva. Ta, kurią dabar atrandame, o vėliau „n“ kartų dažyta kitais atspalviais, tyrimų metu jau pakitusi, nublankusi ir atstatyti ar surasti pirminę spalvą yra nelengvas uždavinys. Lvove labai gerai mums pademonstravo atvejį, kai pastatas yra kelių stilių ir tos moksliškos restauracijos rezultatas buvęs labai blogas. Nors stilių spalvos pasiektos autentiškos, bet tarpusavyje jos nesiderino. Tai buvo puiki Lvovo pamoka, po kurios jau visada atsižvelgdavome į spalvų paklaidas. Pas mus atvažiuodavo iš Sovietų Sąjungos (ir mes važiuodavome), ypač leningradiečiai, jie, pamatę, kaip mes restauruojame senamiestį, kaip jautriai gilinamės į istorinį paveldą ir į istorinio paveldo mieste koloritą, kaip puikiai suderiname su dabartiniu restauracijos procesu, buvo nustebinti spalvinio rezultato. Dar vienas svarbus dalykas, kad stengėmės pasiekti atskirų Lietuvos miestų spalvinę dominantę“.

„Antrasis didelis darbas, – prisimena architektas, – Kauno tvirtovės tyrimai. Mano tyrimų medžiagos pagrindu dauguma Kauno tvirtovės statinių yra įtraukti į Kultūros paveldo vertybių apsaugos registrą, nes tai – unikalus, vienintelis Lietuvoje, o Europos mastu vienas iš didžiausių karinių kompleksų: labai stiprus gynybos požiūriu ir turi savo estetiką, nors tai nebūdinga tokiems statiniams. Kauno tvirtovės kompleksą sudaro gynybiniai įtvirtinimai, kurių yra 250. Iš jų svarbiausias yra I klodas – fortai (pirmasis – Kazliškių k., Šiltnamių g.; antrasis – Julijanavoje, Pilviškių g.; trečiasis – Seniavos k., Titnago g.; ketvirtasis – Rokuose, Plytinės g.; penktasis – Zuikinėje, Rūko g.; Šeštasis – K. Baršausko g.; septintasis – Archyvo g.; aštuntasis – Prišmančių g.; devintasis – buvusiame Kumpės k., Žemaičių plente. Kiti fortai – Romainių, Domeikavos – pradėti statyti, bet nebaigti), baterijos, blindažai, fortifikaciniai sandėliai, slėptuvės. II klodas – kariniai miesteliai (Šančiuose, Panemunėje, Aleksote), III – administraciniai pastatai (Donelaičio, Gedimino, Kęstučio, Miško gatvėse), IV – gyvenamieji namai (Šančiuose, Panemunėje, Naujamiestyje, Aleksote), V – šventovės (pagrindinė – Soboras, kiti – Šančiuose, Žaliakalnyje, Aleksote. Iš viso jų buvo šeši), VI – infrastruktūra, VII – kultūriniai pastatai, VIII – paminklai, kapinės, IX klodas – ūkinės paskirties objektai.

1986 metais viename Kultūros ministerijos mokslinės metodinės tarybos posėdžio pasitarime, man pasiūlė įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą visą Kauno tvirtovės kompleksą. Tai buvo pirmas žingsnis, grynai istorinis, kitas – architektūrinis, dar natūros tyrimai – juridinė ir inventorinė dokumentacija. Didelę tvirtovės dalį naudojo sovietų armijos kariškiai, o prie jų priėjimas buvo labai sunkus, tad susipažinti su šiais pastatais, kaip architektūros objektais, ir jų dokumentacija buvo labai sunku.

Kaip minėjau, iš labai didelio Tvirtovės komplekso, gynybinių statinių yra 250. Į juos ir buvo nukreiptas dėmesys. Kiti tvirtovės klodai dar ir dabar neįgavo kultūrinio paveldo apsaugos juridinio statuso. Tai – administraciniai Kauno tvirtovės pastatai, gyvenamieji namai, inžinerinė infrastruktūra, kultūros objektai, paminklai. Dar ir dabar kažką dirbame, mūsų pastangos tęsiamos, tačiau dar nepasiekėme, kad Tvirtovės kompleksas įgautų visuminį kultūrinio paveldo statusą.

Realus atliktas darbas yra tai, kad 1987 metais pavyko įteisinti apie trečdalį (iš minėtų 250) kultūros paveldo objektų. Tačiau dabar tas tyrimo ir juridinio įteisinimo procesas vyksta pakankamai vangiai.

Nuo 1993 metų, kai tik išėjo sovietų armija iš Kauno, prasidėjo šio komplekso perdavimas miestui. Paskui jurisdikcija keitėsi. O dabar dalis objektų yra Kauno miesto savivaldybės balanse, kita dalis priklauso valstybės įmonei „Turto bankas“, likę – privačių įmonių nuosavybėje ir net be šeimininkų... Šiuo metu vyksta procesas tiems tvirtovės objektams, kuriems Kauno savivaldybės funkcijos vykdyti nereikia. Jie perduoti VĮ „Turto bankas“.

Pakankamai daug statinių, apie ketvirtadalis iš 250 neturi šeimininkų, vyksta privatizacija. Esu Kauno tvirtovės asociacijos, kuriai vadovauja istorikas profesorius Valdas Rakutis, narys. Šios visuomeninės organizacijos tikslas – iš savivaldybės perimti tvirtovės komplekso valdymą. Klausimas tikrai pribrendo, nes nei savivaldybė, nei valstybė negali tinkamai pasirūpinti nei apsauga, nei remontu, nei panaudojimu – tai labai brangus užsiėmimas...

Su Vl. Orlovu išleidome „Kauno tvirtovės“ atlasą. Yra parengta vizuali „Kauno tvirtovės paroda. Atskiri jos fragmentai patenka į parodas, renginius. Parodas organizuojame Kaune, Vilniuje, Nidoje, mokyklose, kariniuose daliniuose.

Be savo tiesioginio įvairiapusio paminklotvarkos darbo, šioms dviem temoms daugiausia skyriau laiko ir dėmesio.

Ir gimtinę – Traupį – išvaikščiojau skersai ir išilgai. Paruošiau didelę medžiagą genocido tema, padariau Traupio apylinkių vietovardžių ir vandenvardžių sąrašą. Su kraštotyrininkais lankėme Sibirą, Buriatiją, kur gyvenome, kur mirė tėvelis. Neturėjo apavo, iš padangų siuvosi batus žiemai, darbas toli, kasdien negrįždavo. Dideliame šaltyje dirbo be apavo, šiltos aprangos. Peršalo. Grįžo kraujais kosėdamas, tris dienas pagulėjo ir mirė. Sudariau kapinių maketus.

Su kraštotyrininkais lankydami Kaliningrado sritį, Įsrutyje radome paminklą Lietuvos ulonams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą. Paminklas sovietmečio pradžioje buvo nugriautas. Likęs postamentas. Susirūpinę kraštotyrininkai kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, prašydami paramos paminklui atstatyti. Atsakymas buvo neigiamas: „Nėra lėšų“. Dar buvo kreiptasi ir į Kauno savivaldybę – atsakymas toks pat... Neapsikentęs vienas karštuolis architektas ėmėsi iniciatyvos. Ir padarė paminklą – uloną ant žirgo. Kadangi tai – didelis monumentas, jį kūrė ir pastatė giminaičio kieme. Ieškojo būdų nugabenti į Įsrutį, tačiau pavėlavo – ten jau stovėjo Lietuvos ulonams lenkų pastatytas paminklas... Taigi... Tokia mažytė detalė apie Lietuvos valdžios požiūrį į tautos istorinę atmintį ir pagarbą jai už valstybės sienų“.

Į paskutinį klausimą, ką šiandien labiausiai skauda, kuo serga, architektas pajuokavo, kad yra visiškai sveikas, tik du dalykai – korupcija ir kyšininkavimas – labai jaudina. Iš vienos pusės – miesto urbanistinė plėtra, iš kitos – kultūros paveldo apsauga. Ši priešprieša kartais išsiveržia į viešumą, bet dažniausiai jos nepasiekia. Yra visiškas tų interesų nesuderinamumas.

Dabar architektas J. Lukšė užsiima švietėjiška veikla. „Norisi, kad nepamirštų žmonės, ypač jaunimas, tautos praeities, jos kovų, kančių, jos kultūros“. Kartą, dalyvaudamas renginyje apie tremtį, nusivylė: „Nuobodu, net ir man, tuos kelius, tą vargą įveikusiam, neįdomu, nyku. Tai ką kalbėti apie dabartinį jaunimą, kuris daugiausia virtualioje erdvėje gyvena. Todėl ir ieškau būdų, kaip sudominti, perteikti tai, ką išgyvenome, turėjome ir dar turime“.

„Aš – ramus žmogus, nesu kovotojas, todėl ir mano būdas ramus – piešiniais stengiuosi parodyti tai, kas gražu, kas užmarštin slenka, ir ką reikėtų labiau saugoti, gerbti“.

© 2016 „XXI amžius“