|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sekantis kun. Jono Bosko pėdomis
Rugpjūčio 15 diena, Žolinė. Po 11 val. šv. Mišių Lazdynuose, Šv. Jono Bosko bažnyčioje, daugybė parapijiečių kartu su saleziečiais sveikino kunigą Mykolą Petravičių su 80-uoju jubiliejiniu gimtadieniu. Buvo gražu matyti, kiek gėlių ir dovanų įteikta, klausyti, kiek gražų ir nuoširdžių sveikinimo žodžių pasakyta jubiliatui: dėkojimai už ilgą kunigo ir vienuolio tarnavimą bažnyčioje, už parapijos Carito įsteigimą, kai jis buvo Lazdynų parapijos klebonas, už buvimą tarp žmonių, prašymus sveikatos, Dievo palaimos, Dangiškos Motinos Marijos globos... Bet kas yra kunigas Mykolas? Kodėl jis pasirinko šį kelią? Nuo Ignalinos krašto, iš Dūkšto parapijos, Užkalviškės kaimo (tarmiškai Zakapiškės, dabar jau to kaimo nebėra) kilęs Mykolas Petravičius gimė 1936 m. rugpjūčio 15 d. Buvo šeštasis iš septynių vaikų šeimoje. Sulaukęs dešimties metų neteko motinos. 19441948 metais mokėsi Garkonių pradžios mokykloje, kurią baigęs 1948 metais įstojo į Rimšės septynmetę, o 1951-aisiais į Vilniaus I vidurinę mokyklą. 19551958 metais tarnavo tarybinėje armijoje. Grįžęs įstojo į Kauno Politechnikos instituto Vilniaus vakarinį skyrių. Studijuodamas dirbo Vilniaus energetikos valdyboje techniku. Vaikystėje skaityta knyga apie Don Bosco gyvenimą ir veiklą paliko neužmirštamą įspūdį, skatindama sekti šventojo Bosko keliu, būti panašiam į jį. Ir 1963 metais M. Petravičius įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug meldėsi, o būdamas dieceziniame kurse pagaliau tapo saleziečiu, vėliau, davė amžinuosius įžadus, visam gyvenimui pasirinko kunigo saleziečio, vaikų ir jaunimo globėjo, kelią. Seminariją baigęs ir kunigu įšventintas 1968 m. gegužės 22 d. buvo paskirtas Dubičių parapijos administratoriumi. 1991 metų sausio 1d. paskirtas klebonu į Valkininkus. Būdamas klebonu, tarnaudamas dideliems ir mažiems, turėjo galimebę atskleisti savo, kaip žmogaus ir kunigo, talentus. Kukliai save apibūdindamas jubiliatas teigia, kad nėra ko pasakoti. Iš pradžių ilgus metus dirbo Dubičiuose. Netoli Baltarusija plati dirva veiklai važinėdavo ir ten žmonių aptarnauti. Po to Valkininkuose. Parapija didelė, kviesdavosi talkininkų iš Vilniaus. 1995 metais vadovybė pakvietė į Vilnių, nes buvo statoma saleziečių bažnyčia. Joje 19952003 metais kunigas Mykolas dirbo klebonu. Padedant saleziečiams ir mūsų valdžiai, bažnyčia buvo pastatyta. 2010-aisiais ją konsekravo, prisimena kun. M. Petravičius. Atvirauti kunigas Mykolas nemėgsta. Daug metų nugyventa, ką galėjo, padarė. Ar buvo sunku? Visko teko patirti, bet ne jam vienam, visiems kunigams: ir saugumas tampydavo ir laisvę varžydavo ir vis stebimas, persekiojamas buvo. Tačiau argi apie tai reikia rašyti? Sovietmečiu saleziečiai priklausė Maskvai. Savotiškai įdomiai vykdavo susirinkimai, kartais ir pačioje Maskvoje. O dabar priklauso Italijai. Kai ten nuvykęs, pasakojo savo gyvenimo istoriją, sulaukė susidomėjimo. Dabar kunigas Mykolas yra parapijos ir saleziečių bendruomenės vikaras. Savo gyvenimu ir veikla jis atsidėkoja šv. kun. Jonui Boskui, pažadinusiam jo kunigystės pašaukimą. O saleziečiai po ilgo tarybinio sunkmečio kaip ir kitos kongregacijos išėjo iš katakombų ir laisvai vėl įsikūrę, veikia jaunimo labui. Specifinis saleziečių darbas ir apaštalavimas yra pagal šv. Jono Bosko prevencinę sistemą, kuri remiasi protu, religija ir meile, o tipiška aplinka surinkti ir auklėti jaunimui yra oratorija, vieta kur jauni žmonės randa savo namus, parapiją, kiemą žaidimams, šeimą, kuri juos priima. Vilniaus Šv. Jono Bosko (Lazdynų) parapijoje yra įkurta Oratorija, saleziečiai apaštalauja mokyklose, ypač Rūdiškėse, ten globoja amatų profesinę mokyklą Sodžiaus Meistrai, leidžia periodinį žurnalą Saleziečių žinios. Bendruomenė priklauso Turino (Italija) saleziečių inspektorijai.
Kun. Massimo BIANCO SDB,
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |