Žaizdos
kūne mūsų...

Likimai

Gyvenimo ir kančios dalimi įsijungęs į Tėvynės bei tautos skausmą

Kun. Juozas Adomaitis – politinis kalinys

Spalio 26 dieną sukanka 115 metų, kai 1901 metais Pašilių kaime, Plokščių parapijoje (Šakių r.), gimė kun. Juozas Adomaitis. Augo tarp brolių ir seserų religingų tėvų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Plokščiuose. Toliau mokytis sukliudė Pirmasis pasaulinis karas, todėl į Šakių „Žiburio“ gimnaziją atėjo turėdamas 17 metų, joje mokėsi iki 1921 metų. Paskui vienerius metus mokėsi Kauno karo mokykloje, o po metų baigė suaugusiųjų gimnaziją. 1923 metais įstojo į Kunigų seminariją Gižuose. Pradėjo neakivaizdines studijas Vytauto Didžiojo universitete. 1929 m. birželio 16 d. įšventintas kunigu. Iš prigimties būdamas religingas ir darbštus, lėto temperamento ir ištvermingas, nevengė atsakomybės, kurią Dievo Apvaizda uždėjo ant kunigo pečių. Studijuodamas universitete, tuo pačiu metu ėjo Zitiečių ligoninės kapeliono pareigas, rūpinosi ligonių sielovada, dėstė tikybą vienoje Kauno pradžios mokykloje. Universitetą baigė įgydamas teologijos licenciato laipsnį.

Po studijų 1932–1933 metais buvo Alytaus II parapijos vikaru ir Žemės ūkio mokyklos kapelionu. 1933–1940 metais – Vilkaviškio gimnazijos kapelionas; Vilkaviškio vyskupijos kurijos viceoficiolas, Kunigų seminarijos nuodėmklausys ir Katalikų veikimo centro sekretorius. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą ir likvidavus katalikiškas organizacijas, paskirtas į Lukšius padėti sielovadoje klebonui kun. Vincentui Merkevičiui. Bet po poros mėnesių iš kurijos gavo paskyrimą į Alytų bažnyčioje moksleiviams dėstyti tikybą, nes vietiniai kapelionai buvo pasitraukę. Kompartijos sekretorių Tamulevičių pavyko įtikinti, kad mokiniams bažnyčiose leistų aiškinti tikėjimo tiesas. Bet tuoj prasidėjo karas. Kun. J. Adomaičiui teko laidoti vokiečių sušaudytus du Alytaus kunigus – dekaną Konstantiną Paulavičių ir vikarą Kazimierą Pivariūną. Klebonija buvo sudeginta, teko glaustis pas parapijiečius. Kunigas kasdien matydavo žydų būrius, varomus į Vidzgirį, ir girdėdavo kulkosvaidžių tratėjimą. Po mėnesio nuvyko į Vilkaviškio kuriją (vyskupas Antanas Karosas ir kancleris kan Vincentas Vizgirda tada gyveno Šunskų klebonijoje) sužinoti, ką jam toliau daryti. Gavo paskyrimą į Marijampolę, 1941–1945 metais buvo Mergaičių gimnazijos kapelionas, dvasios tėvas ir lotynų kalbos mokytojas. Sugrįžus Raudonajai armijai, tikybos mokymas mokyklose buvo panaikintas, bet dar kurį laiką leido dėstyti Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, paskui – Šv. arkangelo Mykolo parapijos špitolės salėje. Vėliau kun. J. Adomaitis Vilkaviškio vyskupo pasiprašė paskiriamas į parapiją. 1945 m. gegužės 29 d. paskirtas į Griškabūdį. Čia nebuvo klebono (per bombardavimą žuvo klebonas kun. Pranas Riauba), o tik altaristas kun. Juozas Vaičaitis. Kun. J. Adomaitis kartu buvo ir Kudirkos Naumiesčio dekanas. 1951 m. gegužės 15 d. jį areštavo ir uždarė Lukiškių kalėjime, o 1951 m. rugpjūčio 25 d. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro sprendimu nuteisė 10 metų pataisos darbų lageryje. Kalėjo Vladimire. 1956 m. birželio pradžioje amnestuotas. Mėnesį gyveno Griškabūdyje. Paskui gavo paskyrimą į Marijampolę, vikaravo 1956–1958 metais, vėliau buvo paskirtas Alytaus klebonu ir dekanu. Sovietų valdžios verčiamas, 1960 m. rugsėjo 7 d. nukeltas į Kauno arkivyskupiją Bazilionų (Šiaulių r.) klebonu. 1963 metais grįžo į Vilkaviškio vyskupiją ir iki 1970 m. rugsėjo 7 d. buvo gimtosios Plokščių parapijos klebonu, paskui, klebonaujant kun. Juozui Frainui SDB ir kun. Antanui Urbanavičiui, – altaristu. Čia kun. J. Adomaitis baigė savo amžių 1983 m. gegužės 3 d. Palaidotas šalia savo tėvų, Plokščių kapinėse, vadovaujant vysk. Liudvikui Poviloniui MIC.

Tai buvo šviesus, pavyzdingas kunigas, reto taurumo asmenybė, kupina nuoširdumo ir paprastumo. Jį vis dar prisimena Plokščių ir vyresni Griškabūdžio žmonės. Kun. J. Adomaitis 1974 metais parašė „Atsiminimus“, kurie liko rankraštyje. Kunigas nepabūgo surašyti visos tiesos apie okupantų padarytas piktadarybes, o pabaigoje įdėjo įkalintų, nukankintų, nužudytų ir ištremtų Vilkaviškio vyskupijos kunigų bei Plokščių, Griškabūdžio ir Paluobių parapijų žmonių sąrašą. „XXI amžiuje“ spausdiname šių „Atsiminimų“ ištrauką, pasakojančią apie jo darbą Alytuje, Marijampolėje, grįžimą į tėviškę karo frontui griaudžiant, darbą Griškabūdyje, suėmimą ir kalinimą.

Romas Bacevičius

Keletas gyvenimo nuotrupų

Kun. Juozas Adomaitis

Pirmosios karo dienos Alytuje

Rusų raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, buvo likviduotos visos katalikiškos organizacijos ir Katalikų veikimo Centro veikla. Asmenys, susiję su katalikiškomis organizacijomis Vilkaviškio vyskupijoje, išsiskirstė. Todėl paprašiau J. E. vysk. Antaną Karosą atleisti mane iš Katalikiškos akcijos direktoriaus pareigų ir bet kur paskirti pastoraciniam darbui. Buvau paskirtas į Lukšius, Šakių apskrityje. Padėti kun. V. Merkevičiui. Po poros mėnesių gaunu iš Kurijos laišką su paskyrimu vykti į Alytų II ir ten pagal galimybes dėstyti tikybą Alytaus moksleiviams bažnyčioje. Mat vietiniai – buvę kapelionai kun. Čižauskas ir kun. Katilius – buvo iš Alytaus pasitraukę. Apsigyvenau pas vietos kleboną kun. J. Šalčių. Pas jį vikarais buvo kun. J. Buikus ir kun. Jurg. Sventickas.

Vos pradėjus su mokinukais bažnyčioje susitikinėti, tuojau iš miesto vykdomojo gavau įsakymą, kad jokio tikybos mokymo bažnyčioje nebūtų. Apsigalvojęs, kitą dieną paprašiau, kad man būtų leista, – noriu pasikalbėti su kompartijos sekretoriumi Tamulevičiumi. Vėliau jis buvo Alytaus apskrities ir artimų vietų raudonųjų partizanų vadas. Susitikimas buvo gana draugiškas. Paaiškinau uždraudimą mokyti bažnyčioje vaikus tikybos. Priminiau žodžiu girdėtą vysk. V. Brizgio apsilankymą pas Sovietų įgaliotinį Dekanozovą, kuriam buvo išdėstytas katalikų nusistatymas dėl religijos mokymo. Dekanozovas vysk. V. Brizgiui tiek pasakęs: „Mokykite bažnyčioje, jei taip norite, tik nesikiškite į mokyklą“. Tuo remdamasis, aš aiškinau kompartijos sekretoriui, kad būtų daug tiksliau, jei kunigas aiškintų vaikams tikėjimo tiesas, o ne kokios moterėlės slaptomis, kur nebūtų išvengta nei netikslumų, nei fanatizmo, kad nebūtų painiojama tiesa su pasakomis ar prasimanymais, bet prieštaringais tarybinei tvarkai. Šitaip paaiškinęs tą reikalą, gavau jo sutikimą, kad galiu tęsti pradėtą tikybos mokymą bažnyčioje.

Tuomet telefonu pranešiau miesto galvai, kad esu kalbėjęs su kompartijos sekretoriumi ir jis leido toliau mokyti tikybos bažnyčioje. „Ar kalbėjaisi su Tamulevičiumi?!“ – nustebęs paklausė miesto galva. Užtikrinau, kad kalbėjausi ir kad dabar, pranešęs miesto galvai, tęsiu vaikų mokymą. „Gerai, – sako, – tik nukabinkite nuo bažnyčios durų skelbimą, kada reikia mokiniams rinktis. Mat, toks skelbimas yra agitacija“.

Gaila buvo mokinių, kai jie be šiltų drabužių atbėga po pamokų į šaltą bažnyčią ir valandą kitą kantriai klausosi dėstomos tikybos. Taip praėjo visa žiema.

Dalį gabesnių berniukų atrinkau atskiram platesniam religijos mokymui. Jų buvo, rodos, daugiau dešimties. Džiugu, kad iš jų išaugo keturi uolūs kunigai (Albinas Dumbliauskas – klebonas Karagandoje, Kazachijos TSR, Romualdas Mizaras – pamokslininkas, Antanas Andriuškevičius – Ratnyčios klebonas, Jonas Zubrus – misionierius Ukrainoje).

Nuo pavasario patylomis buvo pradėję sklisti gandai apie galimą vokiečių karą su rusais. Apie birželio vidurį, eidamas gatvė pro komjaunimo ir kompartijos patalpas, pastebėjau, kad nėra iškabų. Nebuvo matyti ir plakatų, kuriais anksčiau būdavo nukabinėtos sienos.

Pradėjo būti neramu. Klebonas kun. Juozas Šalčius turėjo iš Alytaus pasišalinti, nes jam grėsė suėmimas dėl lenkų skundų. Šeštadienį, nieko nenujausdami apie galimą karo įsižiebimą, abu su klebonu išvykome: jis – į Birštoną, aš – į Ūdriją, į Švč. Jėzaus Širdies atlaidus. Tuo metu Ūdrijoje klebonavo kun. Pranciškus Krūvelis. Į atlaidus buvo atvykęs jo giminaitis mano bendramokslis seminarijoje kun. Albinas Krūvelis.

Anksti sekmadienio rytą, visiems bemiegant, smarkiai subildėjo durys. Išbudęs pamaniau, kad enkavedistai beldžiasi. Nesikėliau, maniau, tegu šeimininkas „svečius“ sutinka. Tuo metu antrą kartą smarkiai subildėjo durys. Kun. A. Krūvelis, prasivėręs duris į mano kambarį, riktelėjo: „Juozai, karas!“ Visi sukilome. Išėję į lauką pamatėme bombarduojamą geležinkelio stotį ir patį Alytų. Tai buvo pirmasis vokiečių antskrydis į Lietuvą, užpuolant komunistinę Rusiją.

Pamaldos buvo sutrumpintos. Neatvykus tos dienos pamokslininkui, teko kalbėti man. Pamoksle paprašiau po pamaldų nedelsiant tuojau skubėti į namus ir gelbėti, kas dar galima išgelbėti. Ir ūmai supratau, ką reikia sakyti, – pamokiau, kaip elgtis nesant kunigui mirties atveju. Žmonės tuojau išsiskirstė.

Po pietų, žmonėms besiteiraujant, ką daryti, kaip laikytis, atbildėjo keletas vežimų su pabėgėliais. Tai buvo žydeliai nuo Seirijų.

Į pavakarę, galėjo būti apie 16 valandą, pamatėme plentu Simnas–Alytus vokiečių tankus ir kitą karo techniką bei kariuomenės dalinius. Tuo metu pamatėme bekrintančius degančius du lėktuvus. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo vokiečių pašauti rusų bombonešiai.

Atsisveikinęs su klebonu ir kun. A. Krūveliu, nuošaliais keliukais grįžau į Alytų. Bet greitai ir čia pasivijo vokiečių tankų daliniai. Teko atsisakyti minties grįžti, tad apsistojau kaime apie 5 km nuo Alytaus. Ten buvo susirinkę ir daugiau pabėgėlių. Alytus degė. Tarp pabėgėlių buvo ir daktaras Kudirka, kuris, kaip gydytojas, neliko kaime ir grįžo į miestą, Bakanauskų šeima, keletas kitų šeimų ir jaunimas.

Kitą dieną su keliais pabėgėliais grįžau į miestą. Visus kelius kontroliavo esesininkai (SS). Nors buvau su sutana, vis tiek esesininkai iščiupinėjo visas kišenes ir, nieko neradę, leido važiuoti.

Alytuje buvo baisus vaizdas. Gatvės užverstos telefonų ir elektros stulpais ir laidais. Vienur kitur dar baigė degti namai. Gatvėse matėsi žuvusių žmonių ir kareivių lavonai. Klebonija ir visi parapijos namai buvo sudegę. Ant kiemo tysojo užmušti klebono gyvuliai. Diena buvo labai karšta. Visur sklido apdegusių lavonų kvapas. Sveikieji vyrai buvo pavaryti rinkti žmonių palaidus gabalus, nutraukytas kūno dalis ir neatpažįstamus, nežiūrėdami nei tautybės, nei religijos, visus vertė į vieną didelę kapuose iškastą duobę. Kun. Jonui Buikui ir man teko bent duobę laiminti. Žmonės veržėsi į bažnyčią, kuri zakristijono Jono Venterio dėka išliko nesudegusi. Teko sėsti į klausyklą tik su baltiniais, stulą užsidėjus. Taip prabėgo pirmoji karo diena. Nakčiai mes, kunigai, susirinkome į kun. Prano Jakščio namelį Lelijų gatvėje pas mokytoją Juozą Narijauską. Naktis buvo labai nerami. Vėl prasidėjo šaudymai iš kulkosvaidžių, šautuvų, rusų ieškojimai. Pasirodė nauji gaisrai. Taip visą naktį prabudėję, rytą išgirdome skaudžių dalykų: vokiečiai sušaudė visus Pulko gatvės vyrus (apie 30 žmonių) ir abudu Alytaus I kunigus – dekaną kun. Konstantiną Paulavičių ir vikarą kun. Kazimierą Pivariūną. Mat Pulko gatvėje kažkas iššovė į vokiečių karius ar radę pasislėpusį rusų kareivį, užtat surinko visus vyrus ir be jokios atrankos, ar kas kaltas ar nekaltas, visus sušaudė. O ten buvę visi lietuviai šauliai, turėję pažymėjimus. Kunigai žuvo todėl, kad jiems su žmonėmis susirinkus į bažnyčią ir besimeldžiant, įbėgęs į bažnyčią vokiečių kareivių vejamas komunistas. Atėję vokiečiai paklausė, ar niekas čia nepasislėpęs. Žmonės atsakę, kad niekas. Tada jie ėmę ieškoti ir radę bėglį. Tuomet jį ir abu kunigus išsivarė į šventorių ir šūviais į pakaušį nužudė. Nužudytojo vikaro sesers prašomas, ryžausi kunigus palaidoti. Nuėjau leidimo. Komendantas leido, bet įspėjo, kad nesirinktų žmonių. Jei žmonės rinksis, tai ir man taip būsią kaip aniems kunigams. Rizikavau. Ten pat, Alytaus I šventoriuje, vyrai iškasė bendrą duobę ir abudu kunigus po gedulingų pamaldų palaidojau.

Frontas slinko tolyn į rytus. Pavojai buvo praslinkę, bet atsargumo dar reikėjo laikytis. Mat, keletą kartų buvo ieškomi vietiniai kunigai, nežinia kokiais reikalais. Bijota, kad nebūtų „suvedamos sąskaitos“ dėl kokių nors buvusių neaiškumų.

Liūdna buvo žydų padėtis. Juos iš visur, ne tik Alytaus, bet ir kitų vietovių – Simno, Seirijų – rinko į vieną vietą. Iš ten imdavo darbams: gatves valyti nuo degėsių ir lavonų, duobes kasti, taisyti išdaužytus kelius, rinkti ir krauti į sandėlius žydų daiktus, baldus ir kita. Gaila buvo žiūrėti, kaip vakarykštis mokytojas ar moksleivis šiandien yra gatvių valytojas, šlavėjas. O pakalbintas atsakydavo: „Šiandien mums, rytoj – jums“. Surinktus baldus – lovas, sofas, spintas, veidrodžius, kėdes – sudarytas komitetas dalino nukentėjusiems.

Suvežtus žydus būriais varydavo į Vidzgirį ir ten kulkosvaidžiais šaudydavo. Gyvendamas Vytauto gatvėje pas Barzdaičius (kitur nebuvo kur gyventi, nes klebonija buvo sudeginta), kasdien matydavau būrius žydų, varomų į Vidzgirį ir girdėjau nuolatinį kulkosvaidžių tratėjimą. Taip praleidęs pas Barzdaičius apie mėnesį, išvykau į Vilkaviškio kuriją gauti informaciją, ką man veikti. Gavau paskyrimą vykti į Marijampolę Mergaičių gimnazijos tikybos mokytojo-kapeliono pareigoms eiti. Grįžęs į Alytų, pasiėmiau savo menką, nuo gaisro likusį „turtą“ ir, gero alytiškio Petro Kunevičiaus vežamas, išvykau į Marijampolę.

Marijampolėje

Atėjus Raudonajai armijai į Marijampolę, dabar pavadintą Kapsuku, tikybos mokymasis mokyklose buvo panaikintas. Trumpą laiką dar buvo toleruojamas mokinių ėjimas į tikybos pamokymus Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje. Mokiniai rinkdavosi po visų pamokų gimnazijoje. Dar kurį laiką lankiausi Rygiškių Jono gimnazijoje kaip lotynų kalbos mokytojas, norėdamas painformuoti mokinius, kurioms klasėms ir kurią valandą atvykti į tikybos pamokas už gimnazijos sienų.

Po kelių savaičių buvau iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą ir man įsakė Šv. Vincento bažnyčioje tikybos mokymą nutraukti. Mat, čia pat buvo rajono kompartijos patalpos, todėl komunistai negalėjo pakęsti, juos erzino, kad šimtai moksleivių rinkdavosi į bažnyčią, o paskui – visa minia iš jos išsiverždavo ir paplisdavo po gatves. Teko keltis prie parapijos – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios. Prie špitolės buvo nedidelė salė. Ten rinkdavosi vyresniųjų klasių moksleiviai, o į marijonų vienuolyno patalpas – žemesniųjų. Vyresnėms klasėms teko man vadovauti, o žemesniems – kun. Pranui Šulskiui. Kitų kapelionų nebuvo. Taip su mokiniais teko bendrauti per žiemą, o, atėjus pavasariui, pasiprašiau J. E. vyskupą Antaną Karosą, kuris tuo metu su Vyskupijos kancleriu kan. Vincentu Vizgirda gyveno Šunskų klebonijoje, kad mane paskirtų darbui į parapiją, o su mokiniais dirbti pakankamai jėgų turi tėvai marijonai. Vyskupas sutiko ir paskyrė mane Griškabūdžio parapijos administratoriumi. Tada Griškabūdžio parapija klebono neturėjo, nes karo metu, per bombardavimą buvo užmuštas jos klebonas kun. Pranas Riauba, kurį laikinai pavadavo kun. Jonas Sprainaitis. Kun. Juozas Vaičaitis dėl ligos ir senatvės negalėjo klebonauti.

Marijampolėje kapelionavau nuo 1941 ligi 1945 metų. Darbo ir pragyvenimo sąlygos buvo nelengvos. Gyvenau iš kortelių. Moksleivių ir bendrai jaunimo nuotaikos buvo prieš vokiečius. Ypač tai išryškėjo, kai pradėjo rinkti ir reikalauti iš jaunimo stoti į vokiečių armijos eiles ir kariauti daliniuose, vokiečių vadovybės žinioje. Mokiniams nestojant į vokiečių armijos eiles, kaip įkaitai buvo suimti gimnazijų direktoriai: Januškevičius – berniukų gimnazijos ir Zig. Masaitis – mergaičių gimnazijos. Mokytojų seminarijos direktoriui Akeliui pavyko pasprukti. Abudu direktoriai žuvo – mirė vokiečių konclageryje. Jų gyvenimo ir mirties aplinkybės tiksliai aprašytos kun. Stasio Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys dievų miške“. Mat, kun. S. Yla tame pačiame lageryje gyveno.

1944 metų vasarą, frontui artėjant, vis dažniau pasigirsdavo rusų bombonešių skrydžiai. Vieno tokio skrydžio metu buvo apmėtyti degančiomis granatomis ir berniukų, ir mergaičių gimnazijų pastatai, bet žmonių aukų nebuvo. Baigus mokslo metus, frontas buvo jau čia pat. Paslėpęs kaime pas gerus žmones dalį savo knygų bei rūbų, iškeliavau dviračiu tėviškės link atsisveikinti su motinėle ir broliuku bei seserimi.

Grįžimas į tėviškę – per fronto liniją

Važiavau plentu Marijampolė–Vilkaviškis, kuriuo buvo varomi būriai apdriskusių suvargusių rusų karių. Sustojau Vilkaviškyje. Čia jau buvo atvykę dalis inteligentų iš Vilniaus ir Kauno. Tarp jų – generolas Raštikis su šeima, kažkurių ministerijų pareigūnai. Rengėsi palikti Lietuvą ir Kunigų seminarijos profesūra. Rengiausi prie jų prisidėti ir aš. Reikėjo grįžti į Marijampolę geresnių rūbų pasiimti. Grįžtant į Marijampolę, mane sukrėtė varomų būriais rusų likimas.

Pakelėje gulėjo peršauti į galvą tie, kurie nebepajėgė eiti. Ir tai nulėmė mano apsisprendimą likti Lietuvoje. Maniau būsiant geriau čia būti ir savo krašte būti palaidotam negu bėgti, būti varomam, o nepajėgiant eiti, būti lyg šuniui nudėtam ir pakelėje kur nors užkastam.

Grįždamas į tėviškę, sustojau Griškabūdyje praleisti Šv. Onos atlaidų. Atlaidų dieną jau pasirodė bėglių iš Marijampolės su gandais, kad ten jau pasirodė rusai. Norėjau skubėti į namus, bet Dievo Apvaizda taip lėmė, kad Paluobių klebonas kun. Juozas Valiukevičius, mano kurso draugas iš Marijampolės, prikalbėjo važiuoti pas jį pernakvoti ir rytą išvykti. Paluobiai yra nuošalioje vietoje nuo kelių, niekas negresia, tai paklausiau ir pasilikau nakvoti Paluobiuose.

Rytą, neskubant išvažiuoti, užskrido rusų naikintuvas ir paleido seriją šūvių į kleboniją. Nieko nesužeidė, tik nuplėšė dalį klebonijos stogo. Pradėjau vis labiau nerimauti, tėviškės kryptyje nuolat bildėjo patrankos šūviai. Iš rytų pusės nuo Šedvygų kaimo pamatėme sunkvežimį, pilną kareivių. Vadinasi, jau esu fronto linijoje, nėra kur dingti, turiu likti. O tie girdėti patrankų šūviai buvo kaip tik mano tėviškėje. Vokiečiai buvo apsikasę Bartupio ir Voniškių kaime prie miško už vieno kilometro nuo tėviškės, o rusai tėviškėje – Pašilių, Martišiškės kaimuose. Granatos ir minos buvo sprogdinamos tiek tėviškės kieme, tiek sode. Namiškiai buvo pabėgę į miške pasidarytą buveinę. Tame miške nemaža žmonių žuvo nuo minų, daugelis buvo sužeisti. Tarp jų – ir mano sesers sūnus Vytautas Kluonius, kuris, nešdamas sužeistą žmogų, pats užlipo ant minos ir jam buvo nutraukta koja. Jeigu būčiau anksčiau grįžęs į namus, greičiausiai ir aš nebūčiau išvengęs mirties ar sužeidimo.

Pradėjus rodytis rusų kareiviams, mes visi – klebonas, tarnaitė, atvykę pas kleboną jo giminės ir aš – pasislėpėme kapinėse padarytame bunkeryje. Rusai čia pat, už kokių poros šimtų metrų už klebonijos, pasistatė patrankas ir prasidėjo šaudymai per kapines vakarų kryptimi, kur buvo vokiečiai. Vakare į mūsų bunkerį prisistatė rusų kareiviai. Tuoj pareikalavo: „Časy“. Ir kas laikrodį turėjo, atidavė. Iš klebono pareikalavo degtinės. Gavęs vyno butelį, nenurimo ir reikalavo daugiau. Klebono šeimininkė vedė į virtuvę, paskui karininkus sekėme ir mudu su klebonu. Sargybinis tylomis patraukė mus atgal, duodamas suprasti, – pasišlapinti, tai mudu tuojau ir padarėme, pasislėpdami kapinių krūmuose. Naktis buvo tamsi. Jie ieškojo mudviejų, bet nerado, ir taip visą naktį mudu praleidome kapinių krūmuose. Ryte kareiviai jau buvo paslinkę toliau į vakarus. Mudu su klebonu, paėmę Švenčiausiąjį ir viską palikę, pasitraukėme į Zigmantų kaimą, arčiau miško, apie trejetą kilometrų nuo Paluobių, ir laukėme, kas bus toliau. Esant svarbiam reikalui, šeimininkė teateina mums pranešti, kas yra. Visą dieną pratūnojome pamiškėje pas Stankaičius. Matėme, kaip vokiečių lėktuvai bombardavo rusų patrankų lizdus, kaip degė sodybos. Vakare grįžome į Paluobius, šventorius ir aplink buvo granatų išknaisiota, bet bažnytėlė liko sveika. Dar matėsi nesprogusių granatų, kurias kareiviai rankiojo ir metė į duobę. Pabuvęs Paluobiuose kelias dienas, nerimaudamas veržiausi į tėviškę, esančią už 18–20 km nuo Paluobių. Paklausti kareiviai tikino, kad jau galima eiti.

Išėjau iš Paluobių Lukšių kryptimi. Nuvykęs į Lukšius, nieko neradau. Žmonės ir kunigai buvo evakuoti. Laukai tušti, žmonių niekur nematyti. Išėjęs iš Lukšių, pakelėje patyriau, kad mano motinėlė yra mirusi. Vėliau sužinojau, kad mirė per patį bombardavimą, kai kieme sproginėjo granatos. Žinia, apie motinėlės mirtį dar labiau skatino kuo greičiau pasiekti tėviškę. Ėjau tiesiog per laukus, nes kryptis ir keliai man buvo gerai žinomi. Einant per Bizierių kaimą – ėjau su sutana – buvau rusų kariškių sulaikytas ir tardomas, kur einąs. Pasakiau: „į Plokščius“. Pasiėmę žemėlapį Plokščių neranda. Paaiškinau, kad tai yra Blagoslovenstvo. Rado, kad čia rusų užimta vieta, ir leido toliau eiti. Žmonių vis nebuvo matyti. Beeidamas per Pašilių miškelį, pastebėjau šonuose įspėjimą, kad užminuota, tad atsargiai, neiškrypdamas iš kelio, pasiekiau tėviškę. Ten vėl nieko nėra – tuščia. Netrukus pastebėjau pagyvenusį kareivį, pasiteiravau apie mirusią motinėlę. Jis nurodė, kad ji sode užkasta. Nuėjęs prie kapo, pasimeldžiau ir teiraujuosi apie žmones. Jis nieko nežinąs. Tuoj pasukau keliu pas brolį apie kilometrą nuo tėviškės. Ten – tik apkasai su kareiviais, o kambaryje – telefonų čirškimas. Mane užpuolė – ko čia lendąs. Atsakiau, kad ieškau brolio, čia jo ūkis. Įsakė kuo greičiau nešdintis. Atsigėręs šulinio vandens, grįžau atgal. Užmetęs akį, pastebėjau, kad mano knygos ir daiktai, kuriuos laikiau tėviškėje, išmėtyti, o klėtelė paversta laikina ligonine. Tik vėliau sužinojau, kad buvau atėjęs į pirmąsias fronto linijas. Už kilometro buvo apsikasę vokiečiai. Ir tas frontas tėviškėje išbuvo kelis mėnesius – ligi Visų Šventųjų šventės. Grįždamas ir beklausinėdamas suradau brolio šeimą pas seserį Marčiukų kaime, Sutkų parapijoje. Trumpai aptarę padėtį, nutarėme, kad man geriau iš čia išvykti. Nuvykau į Sutkus. Ten pas kleboną kun. Juozą Pilipaitį radau Lukšių kleboną kun. Vincą Merkevičių ir vikarą kun. Boleslovą Ligeiką. Netrukus į Sutkus atvyko enkavedistai. Tikrino dokumentus. Klebonas turėjo vaišinti degtine. Aš, ilgai netrukdamas, per Paluobius išvykau į Marijampolę. Vėliau išgirdau, kad enkavedistai buvo atvykę manęs ieškoti, ko ir kuriam tikslui, nežinau.

Marijampolėje prisijungiau prie mokomojo personalo lotynų kalbai dėstyti. Tuo norėjau palaikyti kontaktą su mokiniais ir juos painformuoti kada, kur ir kurioms klasėms rinktis tikybos pamokoms, nes nuo naujų mokslo metų tikybos mokymas iš mokyklos buvo pašalintas.

Pradžioje tikybos dėstymas buvo Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje. Greitai gautas įsakymas, kad čia neleidžiama. Mat, Šv. Vincento bažnyčia buvo netoli kompartijos būstinės. „Mokykitės, kur norite, bet ne čia“, – pareiškė pareigūnai. Tuomet nusikėlėme į parapijos, netoli bažnyčios, salę. V, VI ir VII klases mokyti pasiėmiau aš, o visus žemesnius – kun. Pranciškus Šulskis. Netrukus ir vėl prisistatė pareigūnai, kviesdami kapelionus į vykdomąjį komitetą, pareikšta, kad būtų nutrauktas tikybos mokymas. Tuo metu aš buvau apsigyvenęs vienuolyne pas marijonus. Ten gavau kambarį ir maistą. O atsilyginimui vienuolyno intencija kas mėnesį švęsdavau 15–20 šv. Mišių. Pareigūnus buvo priėmęs tėvas Jonas Guturavičius ir jiems taip pasakęs: „Man rodos, kapelionai tuomet nemokys tikybos, kai juos sušaudysite“.

Tuo metu vyskupas Karosas ir jo kancleris Vizgirda gyveno Šunskų klebonijoje, apie 20 km nuo Marijampolės. Nors ir gyveno nuošalioje vietoje, komunistų iš Marijampolės buvo nuolat lankomi – su įvairiais reikalais lįsdavo prie vyskupo. Vyskupas jų neįsileisdavo ir pavesdavo kalbėtis su kancleriu. Tai labai juos erzino, tad vieną kartą griežtai pareikalavo pasimatyti su vyskupu. Kanclerio įtikintas, išėjo vyskupas iš kambario ir taip jiems pareiškė: „Aš esu senas, neprigirdžiu, kalbėkitės su kancleriu“. Atsisėdęs ir nė vieno žodžio pareigūnams nepasakęs. Tie, kiek pabuvę, išsinešdino ir daugiau pas vyskupą nelandžiojo.

Klebonavimas Griškabūdyje

Pavasarį, vyskupo pasiprašęs, nuo 1945 m. gegužės 29 d. buvau paskirtas Griškabūdžio parapijos administratoriumi. Tuo metu Griškabūdžio parapija klebono neturėjo, nes karo metu, per bombardavimą buvo užmuštas jos klebonas kun. Pranas Riauba. Karo metu Šakiai – apskrities centras – buvo visiškai sugriauti, todėl visos apskrities įstaigos buvo apsistojusios Griškabūdyje. Klebonija buvo pusiau nugriauta nuo bombos sprogimo, o sveikoje dalyje apsigyveno tarnautojų šeimos.

Bevažiuodamas iš Marijampolės į paskyrimo vietą, labai stipriai susirgau. Vos atvažiavus į Šunskus vežime iš skausmo nualpau, ir, Šunskų klebono kun. Vinco Ambraziejaus priglaustas, išgulėjau visą mėnesį. Pasitaisęs tiek, kad jau galėjau pasėdėti ir vaikščioti, kan. Vincento Vizgirdos lydimas, su vienu arkliuku buvau atvežtas į Griškabūdį ir apsigyvenau pas kun. J. Vaičaitį, jo nuosavame namelyje netoli bažnyčios. Kan. Vincentui Vizgirdai atlikus visus formalumus, padariau priesaiką ir tuo pradėjau eiti klebono-administratoriaus pareigas.

Nors Griškabūdžio parapijos tikintieji buvo nuoširdūs, gausiai šelpdavo maistu, nors kun. Juozas Vaičaitis buvo tėviškai malonus ir, kiek leisdavo jo silpna sveikata, visur padėdavo, patardavo, užstodavo, bet tuo metu Griškabūdyje gyventi buvo nelengva. Mat, įvairūs vietinės administracijos pareigūnai, pavyzdžiui, enkavedistai, stribai, finansininkai, nuolat pas mane landžiojo su įvairiais įsakymais, reikalavimais, pasiaiškinimais. Beveik kasdieną būdavau kviečiamas į vieną ar kitą įstaigą, reikalaujant stribams ar kitiems pareigūnams, važiuoti tai į partizanams gaudyti „ablavus“, tai į kaimus įvairioms gyventojų egzekucijoms daryti, tai vėl nežinia kokiais reikalais. Tai buvo daroma sąmoningai, kad labiau galėtų mano nervus „išbandyti“ ir išgauti kokį piktą atsiliepimą valdžios ar pareigūnų atžvilgiu. Kai būdavo skelbiami kokie rinkimai, visada apskrities viršininkas išsikviesdavo mane ir mokydavo, įtikinėdavo, įsakinėdavo rinkimus bažnyčioje skelbti, raginti tikinčiuosius, kad eitų balsuoti, kad būtų pakeičiamas pamaldų laikas, sutrumpinant pamaldas ar visai jų nedaryti, kad „nekliudytų“ žmonėms balsuoti. Visada atsisakiau, pareikšdamas, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir kad aš neturiu teisės, negaliu Bažnyčios veiklos velti į politiką. Nors ir buvo grasinama už nepaklausymą pasiųsti į Donbasą anglių kasyklon, bet vis vien laikiausi savo nusistatymo ir į Donbasą nepasiuntė.

Būdavo ir kietesnių pokalbių bei grasinimų. Vieną vėlyvo rudens naktį, apie 11 valandą, buvau iškviestas į apskrities įstaigą pas NKVD viršininką. Nuėjęs buvau pristatytas apskrities NKVD ir KGB viršininkams. Sakėsi norį su manimi pasikalbėti. Tuomet paprašiau vertėjo, nes aš rusų kalbos pakankamai nemokėjau. Prasidėjo ilgas, keletą valandų trunkantis ir kietas pokalbis.

Pirmiausia paklausė, ar man yra žinoma ir kaip aš žiūriu į „banditų“ (partizanų) nekaltų žmonių žudynes, kad ir, pavyzdžiui, prieš porą dienų išžudytą Vyšniauskų šeimą. Atsakiau, kad žinau tą apgailėtiną įvykį, o kai dėl mano nusistatymo, kaip kunigas, aš negaliu pritarti ir nepritariu nekaltų žmonių kraujo ir ašarų liejimui. „Tai jums, pareigūnams, – sakiau, – turi būti žinoma, nes savo pamoksluose, kurių klauso ir jūsų agentai, žmonėms, nuolat primenu ir smerkiu tuos, kurie yra kalti dėl kitų kraujo ir ašarų. Čia sąmoningai buvau pavadinęs „tuos“. Jais gali būti ir partizanai, banditais vadinami ir enkavedistai su stribais, žudantieji partizanus ir jiems prijaučiančius.

Padarę neilgą pauzę, jie pakiša man trijų kunigų fotonuotraukas, ir akyliai stebėdami su šviesa mano veidą, klausia: „Ar pažįsti kas čia yra?“ Pažiūrėjęs į nuotrauką, rodydamas į save, tariau: „Štai čia aš, o toliau kunigas Sabaliauskas ir kunigas Kačergius“. Nepasitenkindami mano atsakymu, vis iš naujo klausia: „Kas šitas, kas šitas“, tai iš vieno nuotraukos krašto, tai iš kito. Norėta jų įsitikinti, ar aš nesuklysiu rodydamas asmenis. Ta nuotrauka enkavedistai norėjo mane įbauginti, kad būčiau „minkštesnis“ ir nuolaidesnis tolimesniam jų spaudimui. Tai nujausdamas pirmiausia nuotraukoje rodydavau save, lyg norėdamas pasakyti, kad ta nuotrauka manęs nebaugina. Toliau klausinėjo, kas per vieni tie kunigai ir kur jie dabar gyvena. Nurodžiau, kad kun. Klemensas Kačergius Marijampolėje buvo Berniukų gimnazijos kapelionas, aš – Mergaičių gimnazijos. Kun. Sabaliauskas buvo atvykęs prieš Velykas vesti mokiniams rekolekcijų. Kur jis šiandien yra, pasakiau, nežinąs. Panaikinus tikybos mokymą gimnazijose, mane vyskupas paskyrė čia, į Griškabūdį, čion atvykau ir gyvenu; kur buvo paskirti kun. Kačergius ir kun. Sabaliauskas, man netekę girdėti.

„O kam jūs dalinate banditams savo nuotraukas?“ – toliau klausia. Aš ramiai atsakiau, kad nebuvo reikalo savo nuotraukas dalinti. Kai po mokinių rekolekcijų kapelionas su rekolekcijų vedėju mokinių prašomi sutiko nusifotografuoti, tai, kas kiek norėjo, tiek iš fotografo nusipirko.

Vėliau iš kun. Jono Damijonaičio, Sintautų klebono, esu girdėjęs, kad jam žmonės pasakoję, jog pas vieną nušautą partizaną buvusi rasta trijų kunigų nuotrauka. Stribai žmonėms kalbėję, kad dabar tai gerai klius šiems kunigams.

Nepajėgus įvaryti man baimės su nuotraukomis, gana maloniai paklausė, ar nesutikčiau su saugumu bendradarbiauti. Tvirtai atsakiau: „Jokiu būdu NE!“ „O kodėl?“ – vėl klausia. Paaiškinau, kad tokį bendradarbiavimą draudžia Bažnyčios įstatymai, draudžia vyskupas ir tai yra prieš mano sąžinę. Vyskupas, sako, apie tai nieko nežinosiąs, o jei sutiksiu, būsiu viršesnis ir už vyskupą, o jei nesutiksiu, būsiu sunaikintas. Atsakiau, kad vyskupas gal ir nežinosiąs, bet žinos Dievas. „Ką ten Dievas, sako, jokio Dievo nėra“. „Jums Dievo nėra, o mums Dievas yra. Darykite su manimi, kas jums patinka. Svarbu, kad mano sąžinė būtų tyra“, – santūriai, bet tvirtai atsakiau. Po geros pauzės vėl klausia: „Tai tamsta atsisakai su mumis bendradarbiauti?“ – Paaiškinau, kad būdamas kunigas ir mokydamas žmones teisingumo, sąžiningumo, dorovingumo bei artimo meilės, aš labai daug prisidedu prie valstybės gerovės kėlimo, kad dar daugiau iš manęs reikalauti nėra nei pagrindo, nei, pagaliau, teisės. Vėl pauzė. „Na, šiandien užteks, pasikalbėsime kitą kartą“, – ir atsiprašę už nemigos naktį, leido grįžti namo. Tokia ar panašia tema kalbėti daugiau niekada nebuvau kviestas.

Tolimesnė šio pokalbio pasekmė ta, kad buvau nušalintas nuo tolimesnių užmačių įtraukti mane į komunistų propagandistų eiles, pavyzdžiui, pasirašymą rašto prieš popiežių Pijų XII, smerkiant jį kaip, atseit, karo kurstytoją, Hitlerio bendrininką, taikos ir taikos siekiančių, už taiką kovojančiųjų priešą, velnio apsėstą. Tokį raštą komunistai kaišiojo kunigams ir reikalavo pasirašyti. Tikėjosi tuo būdu suskaldyti ir sukiršinti kunigus tarpusavyje, o gal ir įkurti Lietuvoje tautinę bažnyčią, visiškai pavaldžią komunistams-ateistams. Tik jiems tai neišdegė – išskiriant du ar tris asmenis, niekas daugiau iš kunigų nepasirašė.

Savotiškai teko pergyventi ir rinkimus – „laisvus ir demokratiškiausius pasaulyje“. Parengti visuomenę prieš balsavimus į Griškabūdį atvyko garnizono kareivių. Aš buvau iškviestas į saugumo būstinę ir įspėtas, kad bažnyčioje paagituočiau žmones eiti į rinkimus, kad tą dieną nebūtų pamaldų (rinkimai buvo paskelbti sekmadienį), nes jos trukdysiančios žmonėms balsuoti. Paaiškinau, kad agitacijos balsuoti nepravesiu, nes Bažnyčios įstatymai draudžia bažnyčioje politinę veiklą vesti. Pamaldos, sakiau, bus, nes iš anksto žmonės nebuvo tuo reikalu informuoti. Pareigūnams nenusileidžiant, pareiškiau: „Jei taip svarbu jums, kad kalbėčiau apie rinkimus, tai parašykite tekstą ir aš jį perskaitysiu jūsų įsakymu“. „Nerašysime ir neduosime“, – atkirto. Taigi skelbimų bažnyčioje ir nebuvo. Pasakiau, kad pamaldas sutrumpinsiu ir jokių kliūčių nebus. Sutiko.

Atvykus garnizonui reikėjo ir kareiviams, ir jų viršininkams nakvynės. Jų viršininką, pulkininką apgyvendino senelio kun. J. Vaičaičio miegamajame, aš apsigyvenau valgomajame, čia pat už lentinės sienos, kur buvo apgyvendintas pulkininkas, savo kambarį užleidau kun. J. Vaičaičiui, kad galėtų ramiai pailsėti. Pas pulkininką nuolat zujo kareiviai nurodymams gauti. Kažkurią dieną pulkininkas sako kareiviams: „Sniečkus įsakė, kad balsuotojų būtų 99,9 proc.“ Gretimajame name buvo įsikūrusi sargyba pulkininkui saugoti. Vienas sargybinis budėjo čia pat, sodelyje. Rinkimai buvo žiemos metu, atrodo, 1947metų sausį. Buvo apie 20 laipsnių šalčio ir tokiame ore sargybiniai išplėšė mano biteles ir jas sušaldė. Pasiskundžiau tokiu kareivių akiplėšiškumu ir bičių sunaikinimu. Į tai pulkininkas tik pasišaipė. Balsuoti buvo raginama nuo 6 val. ryto, kas bus pirmieji, tie gausią po pusę kilogramo cukraus. Pirmiausia nubėgo keletas vargingų bobelių.

Jei kas iš kaimo neatvykdavo dėl ligos, tam visa grupė vežė dėžę, kad tas nebuvėlis įmestų balsą. Kad mažiau būtų vargo šaltyje važinėti, patys palydovai į dėžes balsams mesti sumesdavo balsų su kaupu, daug daugiau negu buvo tų nebuvusių balsuoti. Taip ir susidarė 99,9 proc. balsavusių „laisviausiuose ir demokratiškiausiuose“ rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją Tarybą Griškabūdžio parapijoje.

Labai įkyrūs būdavo ir valstybinių paskolų rinkimai. Rinkti eidavo iš pamokų išvaryti mokytojai, apylinkių pirmininkai, jų sekretoriai, finansų ir kitų įstaigų vadovai bei tarnautojai. Jiems palydovu duodavo kokį enkavedistą, stribą ar komunistą. Rinkėjai gaudavo planą, kokią privalo surinkti paskolai sumą. Pasirašytos sumos paprastai neužtekdavo, tai ateidavo antrą kartą, reikalaudami daugiau, o kai ir tuomet nepakakdavo, kviesdavosi į įstaigą ir ten „įtikindavo“ pasirašyti. Aš paprastai pasirašydavau 300–500 rublių sumai. O kai vieną kartą užspaudė pasirašyti 2000, nepasidaviau spaudimui ir buvau iškviestas į „štabą“. Ten pasiaiškinau, kad paskolą pasirašiau pagal savo išgales, o tokios sumos aš nepajėgsiu išmokėti. Pasikeisdami kalbėjo enkavedistai, partiečiai, ilgiau kaip tris valandas mane „įtikinėjo“, kad galiu tokiai sumai pasirašyti, o aš sėdėjau ir tylėjau, klausiausi. Atėję iš kito kambario klausia: „Nu čto?“, o čia esantieji atsako: „Sidit i molčit“. Pagaliau ir jų kantrybė išsisėmė. Atėjo iš kito kambario jų viršininkas, išdidžiai ir piktai išvardijo visas tarybinės vyriausybės geradarybes ir baigdamas pareiškė: „Ir be tavęs mes pasistatysime mokyklas, ligonines“. Aš, neiškentęs pasakiau: „Jeigu be manęs pasistatysite, tai nereikėjo manęs čia ir kviesti. Pasirašiau tiek, kiek pajėgsiu išmokėti“ ir, neprašęs leidimo, pakilau ir, trinktelėjęs durimis, išėjau.

Daug kančių ir neteisybių patyrė ūkininkai tarybinei valdžiai organizuojant kolchozus. Jiems kurti buvo naudojamas toks metodas: kas geruoju į juos nesirašė, tiems buvo pritaikytos „įtikinančios“ priemonės. Pirmiausia jiems buvo uždedamos prievolės valdžiai pristatyti žymiai didesnės pyliavas javais, mėsa, pienu negu tiems, kurie įsirašė. O įsirašiusių buvo tik vienas kitas. Už prievolės nepristatymą laiku buvo grasinama bausmėmis – teismu, konfiskavimu gyvulių ar daiktų, kalėjimu ir išvežimu.

(Pabaiga kitame numeryje)

© 2016 „XXI amžius“