Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Europos vyskupų susitikimai

Mindaugas Buika

Europos Vyskupų konferencijų tarybos nariai svečiuose pas Monako kunigaikštį Albertą II

Į savo metinę plenarinę asamblėją Monake susirinkusi Europos Vyskupų konferencijų taryba (CCEE) išsirinko naują vadovybę, pasižadėdama toliau ypatingą dėmesį skirti naujajai sekuliarizuoto žemyno evangelizacijai. Spalio 6–9 dienomis vykusiame susitikime paskelbtas kreipimasis, smerkiantis beprecedentinį krikščionių persekiojimą ir diskriminavimą, paliečiantį ir Europą. Panašios nuostatos išreikštos ir anksčiau, rugsėjį Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve irgi CCEE organizuotame Gailestingumo darbų Europai aptarime, pabrėžiant, kad jų efektyviai raiškai yra reikalingas pilnutinis religijos laisvės įgyvendinimas, kuris neretai suvaržomas laicistinėje aplinkoje.

Išrinkta nauja CCEE vadovybė

Europos vyskupų konferencijų tarybai priklauso 33 nacionalinių vyskupų konferencijų vadovai bei vyskupai tų mažųjų tautinių katalikų bendruomenių šalyse (Estijoje, Moldavijoje, Kipre, Liuksenburge, Monake), kuriose yra tik po vieną dieceziją. Taigi, CCEE apima 45 valstybes (kai kur Vyskupų konferencijos yra regioninės, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur katalikų dalis nedidelė) ir yra žymiai platesnė nei Europos Sąjungos teritorija, kuri turi kitą ganytojus vienijančią struktūrą – Europos Bendrijos vyskupų komisiją (COMECE). Į Monako kunigaikštystę šios šalies katalikų arkivyskupo Bernaro Barzi (Bernard Barsi) kvietimu susirinkę CCEE nariai, įskaitant Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą, paminėjo 45-ąsias šios institucijos įkūrimo metines. Šventojo Sosto Vyskupų kongregacijoje ji buvo patvirtinta 1971 metų kovą, tačiau nuolatinis statutas priimtas beveik po ketvirčio amžiaus, 1995-aisiais, visos Eruropos Bažnyčios stiprintojo šv. Jono Pauliaus II iniciatyva. Jame pabrėžiama, kad CCEE pagrindinis tikslas – įgyvendinti Europos vyskupų ir Vyskupų konferencijų kolegialumą, stiprinti bendrystės ryšius „cum et sub romano pontefice“ kontinento Bažnyčios gėrio skatinimui ir saugumui.

Klaipėdoje papūtė Atsinaujinimo vėjai...

Marta Dangilė Palmaitytė

Atsinaujinimo dienos šv. Mišios Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose

Spalio 15-oji Klaipėdoje buvo ypatinga. Šią dieną, pirmą kartą Klaipėdos miesto istorijoje buvo rengiama Atsinaujinimo diena, pavadinta Tūkstantoji karta. Atsinaujinimo diena – Klaipėdos miesto katalikiškų parapijų organizuotas grandiozinis renginys, uostamiestyje palietęs daugiau nei tūkstantį renginyje dalyvavusių širdžių ir sielų.

Atsinaujinimo diena vyko Žvejų kultūros rūmuose, kurie talpina daugiau nei 1000 žmonių. Renginio dieną salė buvo sausakimša... Toks gausus klaipėdiečių dalyvavimas liudijo, kaip labai uostamiesčio tikintieji buvo išsiilgę ir troško tokios tikėjimo šventės, kokia Klaipėdai tapo Atsinaujinimo diena.

Likus gerai valandai iki renginio, dalyviai jau būriavosi Žvejų kultūros rūmų koridoriuose, šventei dar neprasidėjus, salė jau buvo pilnutėlė. Tūksnantoji karta susirinkusi nekantriai laukė renginio pradžios. Renginį atidarė fenomenalus, jungtinis Klaipėdos, Gargždų ir Kretingos katalikiškų parapijų choras, kuriam vadovavo Lina Pudžiuvelytė. Jau su pirmaisiais šio choro atliekamų giesmių akordais salė stojosi šlovinimui. Kūrėsi jauki atmosfera. Pasibaigus pirmajam šlovinimui, į sceną įžengė pirmasis svečias, Kauno arkivyskupo augziliaras vysk. Kęstutis Kėvalas ir kalbėjo tema Atsivertimas – gimimas iš naujo. Vyskupas Kęstutis priminė, jog pirmoji Klaipėdos miesto Atsinaujinimo diena vyksta Žvejų rūmuose, o pirmieji Kristaus mokiniai juk ir buvo žvejai... Vyskupo Kęstučio žodžiai krito giliai tikintiesiems į širdis, publikos aplodismentai netilo netgi jam pasitraukus iš scenos. Netrukus vėl buvo giedamos šlovinimo giesmės, po kurių renginio svečių laukė staigmena! Šalia sausainių ir arbatos, kurią renginio dalyviams išvirė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio Dragūnų bataliono kariai, veikė Klaipėdos katalikiškų parapijų informacinis fojė. Čia renginio dalyviai galėjo susipažinti su Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, Šv. Kazimiero, Šv. Juozapo Darbininko, Kristaus Karaliaus, Šv. Brunono Kverfurtiečio, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčių veikla, su Klaipėdos miesto Šeimos centru, „Marijos radijo“ savanoriais, žurnalistu Tomu Vilucku. Šiame fojė bene pirmą kartą Klaipėdos miesto tikintieji pamatė vieni kitus iš arti, be to, visų šešių Klaipėdos bažnyčių tikintieji buvo drauge ir dalinosi tikėjimo ir bendravimo džiaugsmu.

Nuolankumas – klusnumo tiesai vaisius

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip žmogaus kūnas be oro miršta, taip siela be pokalbio su Dievu išsigimsta. Viešpats – mūsų būties esminė šaknis, todėl nesimelsti yra tolygu pjauti šaką, ant kurios sėdime. Vienos maldos yra tikros, o kitos – imitacinės. Ko trūksta maldai, kad ji Dievui skleistų žydinčio sodo kvapą? Nuolankumo dorybės. Pamąstykime apie tai.

Du žydai atėjo į sinagogą melstis. Muitininkas, tikėdamas, kad Aukščiausiasis viską kiaurai mato, būdamas Jo akivaizdoje, jautė, kad be malonės jis yra niekas, ir todėl net iš jo nuolankios kūno pozos buvo galima spręsti apie kilnų, kupiną taurumo jo sielos nusiteikimą. Matyt, pamaldi jo būsena buvo susijusi su tikrąja baime Visagalio artumui bei didingumui, kuri nekausto sielos judesių, bet padeda suvokti savąjį mažumą Dieve ir tolydžio priartina Jo begalinio gailestingumo švelnumą, suteikiantį egzistencinį augančio lūkesčio išsipildymą: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Paminklas partizanams

Paminklas žuvusiems partizanams Kupiškio rajono Stuburų kaime

Į Kupiškio rajono Stuburų kaimą spalio 15 dieną suėjo, suvažiavo, net iš tolimų rajonų atvyko daug tautiečių, nes čia buvo šventinamas paminklas šiose apylinkėse žuvusiems S. Dariaus ir S. Girėno junginio partizanams. Paminklui didžiulį riedulį ir žemę dovanojo Aleksandras Vilutis. Paminklo iniciatoriai ir statytojai – Vilniaus kupiškėnų klubo nariai daktaras Gediminas Kaluina, architektas ir paminklo autorius Žybartas Simonaitis ir inžinierius Rimantas Skaistis. Paminklas pastatytas rėmėjų lėšomis, esmingai talkinant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC), Kupiškio rajono savivaldybei, Alizavos seniūnijai ir Stuburų k. bendruomenei. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje. Jas aukojo ir prasmingą pamokslą pasakė šios bažnyčios klebonas kun. dr. Rimantas Gudelis. Vėliau jis pašventino paminklą.

Likimai

Pasieniečio žūties paminėjimas ir jos pamokos

Daiva Červokienė

Prie paminklo Jurgio Kybarto žūties vietoje buvo daug norinčių nusifotografuoti

Žmonės, saugantys valstybės sienas, būdavo itin didelio pavojaus zmonoje. Tarpukario metais dauguma pasieniečių buvo Lietuvos šaulių sąjungos nariai.

Paminklas pasieniečiui

Spalio 1 dieną Neries regioninio parko direkcija pakvietė į žygį „Tarpukario istorijos vingiai prie Neries“, skirtą 85-osioms pasieniečio Jurgio Kybarto (1894 09 29–1931 10 04) žūties metinėms paminėti bei tarpukario Lietuvos–Lenkijos demarkacinės linijos atsiradimo istorijai pažinti. Keliavome apie 19 km vietomis, kur kadaise ėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybių riba.

Žygis prasidėjo Vievio kapinėse, kur palaidotas demarkacinę liniją saugojęs ir nuo lenkų kulkų žuvęs pasienietis Jurgis Kybartas. Prie kapo gėlių padėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), Elektrėnų savivaldybės, Neries regioninio parko atstovai, Vievio seniūnas ir kiti.

Likimai

Gyvenimo ir kančios dalimi įsijungęs į Tėvynės bei tautos skausmą

Kun. Juozas Adomaitis – politinis kalinys

Spalio 26 dieną sukanka 115 metų, kai 1901 metais Pašilių kaime, Plokščių parapijoje (Šakių r.), gimė kun. Juozas Adomaitis. Augo tarp brolių ir seserų religingų tėvų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Plokščiuose. Toliau mokytis sukliudė Pirmasis pasaulinis karas, todėl į Šakių „Žiburio“ gimnaziją atėjo turėdamas 17 metų, joje mokėsi iki 1921 metų. Paskui vienerius metus mokėsi Kauno karo mokykloje, o po metų baigė suaugusiųjų gimnaziją. 1923 metais įstojo į Kunigų seminariją Gižuose. Pradėjo neakivaizdines studijas Vytauto Didžiojo universitete. 1929 m. birželio 16 d. įšventintas kunigu. Iš prigimties būdamas religingas ir darbštus, lėto temperamento ir ištvermingas, nevengė atsakomybės, kurią Dievo Apvaizda uždėjo ant kunigo pečių. Studijuodamas universitete, tuo pačiu metu ėjo Zitiečių ligoninės kapeliono pareigas, rūpinosi ligonių sielovada, dėstė tikybą vienoje Kauno pradžios mokykloje. Universitetą baigė įgydamas teologijos licenciato laipsnį.

Bibliotekų metai

Sugrįžimas į Mykolo Kleopo Oginskio metus

Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis (dešinėje)Lilijai Valatkienei (antra iš kairės) bei Vytautui Jonui Juškai (kairėje) įteikia knygelę „Pagėgių krašte su mažąja Rambyno kalno laume Erda“

PAGĖGIAI. 2015-ieji buvo paskelbti kompozitoriaus, diplomato, rašytojo, politiko Mykolo Kleopo Oginskio metais. Tad pasitinkant tradicinę Pagėgių krašto šventę „Pagėgiai laiko labirintuose“, Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje suorganizuotas iškilus bei įsimintinas literatūros ir meno vakaras „Mykolo Kleopo Oginskio metus išlydėjus“. Atliepiant į renginio temą, iškilmingu vakaro pradžios akordu tapo Pagėgių savivaldybės meno ir sporto mokyklos muzikos skyriaus moksleivės Ivetos Steponavičiūtės (mokytoja – Marina Dvarvitene) pianinu skambintas M. K. Oginskio sukurtas polonezas d-moll Nr. 10. Renginio dalyvius ir svečius sveikino Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Ramutė Vaitkuvienė, šiuo metu laikinai einanti direktorės pareigas. Ji teigė, jog šis M. K. Oginskio gyvenimo ir kūrybos keliui apžvelgti skirtas vakaras ypač gražia bei prasminga nata įsilieja į Pagėgių krašto šventę.

Apie Tėvo Stanislovo šviesą

Iš kairės: kun. Vincentas Tamošauskas OFM Cap., bibliotekos direktorė Jovita Šimkevičiūtė, kun. Eduardas Semaška, knygos autorė Valentina Šereikienė, Joniškio rajono savivaldybės mero pavaduotoja Vaida Aleknavičienė, Stasė Mickutė ir bibliotekos direktorės pavaduotoja Violeta Vilčiauskienė

JONIŠKIS. Rugsėjo 15 dieną Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas – knygos „Tėvo Stanislovo saulė“ pristatymas. Vykdydami kilnų šviečiamąjį projektą „Misija: Tėvo Stanislovo gyvenimo keliais 2016–2017“, į renginį atvyko svečiai – knygos autorė, socialinių mokslų daktarė Valentina Šereikienė, Etninio paveldo bendruomenės „Kauno Veršva“ vadovė, filosofijos ir humanitarinių mokslų magistrė Stasė Mickutė ir teologijos mokslų daktaras, kunigas kapucinas Vincentas Tamošauskas.

Knyga skirta 10-osioms kapucinų vienuolio, kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio (Tėvo Stanislovo) mirties metinėms. Per Tėvą Stanislovą pažinojusių, artimųjų, jo mokinių prisiminimus knygoje atskleidžiama neeilinė asmenybė, kurios šviesa nenustoja šildyti žmonių dvasios ir šiandien.

Skaitytojų kelionė romano herojų takais

Ekskursija senojo Vilniaus „Silva Rerum“ takais

Panevėžio miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos vykdomo projekto „Skaitantis miestas“, kurio vienas tikslų yra skatinti domėtis Lietuvos kultūriniu ir literatūriniu paveldu, pusšimtis aktyviausių dalyvių praleido keliaudami. Paskutinį rugsėjo penktadienį jų laukė teminė ekskursija didžiulio populiarumo sulaukusio, skaitytojų širdis pavergusio, istorinio Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ takais.

Ištroškę legendų kelionės dalyviai leidosi į literatūrinę kelionę pėsčiomis pagal knygos autorės parengtą maršrutą. Pažintis su tuometiniu Vilniumi prasidėjo prie Katedros varpinės. Mus pasitiko profesionali gidė Danutė, kurios lūpose atgijo romano pasakojimai. „Vilnius prieš keturis šimtmečius buvo visai kitoks nei dabar: daug kartų sugriautas ir vėl atstatytas“. Gidė papokštavo, kad šis tas iš anų laikų liko ir tai apžiūrėsime tarsi laiko mašina nusikeldami atgal – į XVII amžiaus vidurį. Buvo devyni sustojimai. Vienas pirmųjų – Katedros Šv. Kazimiero koplyčia, joje vyko pagrindinių romano herojų – Jono Kirdėjaus Bironto ir Uršulės Norvaišaitės – vestuvės. Stabtelėjome prie Dievo Motinos paveikslo – stebuklingosios Sapiegų Madonos. Gidė pasakojo apie sudėtingą ir ilgą jo istoriją.