|
Lietuviai darniai sugyveno su įvairių
tautybių žmonėmis, gyvenusiais Lietuvoje. Vieni lietuviai kovojo
už savo Tėvynės laisvę, kiti dabar garsina Lietuvą kultūros renginiuose,
sporto varžybose, olimpiadose. Labai gaila, yra ir teršiančių lietuvių
vardą rašydami rašinius ir skleisdami į eterį tik sovietiniais
KGB dokumentais grįstą ar niekuo neparemtą melą bei šmeižtą ir atsiprašydami
už žydšaudžius, jie menkina lietuvių tautą, tarytum visi lietuviai
šaudė žydus. Sunku net suvokti, ar tai daro iš nežinojimo bei nesupratimo,
ar už gerą atlyginimą, gautą iš asmenų, suinteresuotų menkinti lietuvius.
Atsiliepdama į XXI amžiuje (2016 m. rugsėjo 22 d. , Nr. 32) straipsnį
Smagus gyvenimas, panorau nors mažu pavyzdžiu parodyti, kaip kurpiama
Lietuvos istorija, paslepiant tikrąją tiesą. Ir taip daroma, kai
išeina paskutinieji liudininkai... Beje, kai kurie minimi šio pasakojimo
herojai aršiai prieštaravo mano minimoms nužudytų patriotų palaikų
paieškoms ir todėl, kad, kaip vėliau sužinojome, jie buvo arba buvę
KGB agentai, arba jų giminės dalyvavo net savo artimųjų deportacijose
į Rusiją. Taigi, nenustebkime, kai lietuviai kenkė lietuviams, kaip
savo bendrapiliečiams, sovietų okupacijos metais, o dabar kai
kurie tėvynainiai juodina mus toliau, aiškindami, kad vokiečių okupacijos
metais žydus naikino jokiu būdu ne vokiečiai, o tik lietuviai. Iškeldami
kelių asmenų dalyvavimą, o kartais tik prievartinį jų stovėjimą
prie šaudomų žydų, mesdami šmeižtą esą sukilėliai išgrobstė visą
nužudytų žydų turtą, kaltintojai pasmerkia visą lietuvių tautą.
Taip pamirštama visos lietuviams padarytos okupacinės skriaudos,
kurios neatitaisomos ir lig šiol. Ir netgi slepiamos.
Jadvyga Bičkuvienė
Kuriame istoriją...
1946 metų pavasarį, eidama iš mokyklos, Ylakių miestelyje pamačiau turgavietėje stovint būrelį žmonių. Priėjau arčiau pažiūrėti. Dar dabar, po 70 metų, tas vaizdas stovi akyse. Guli ant grindinio pamesti trys lavonai: stribitelis, apsiavęs kerzavais batais, koja sukinėja lavonų galvas, gal kas atpažins. Žmonės pašnabždomis kalbėjo tas su miline, apžėlęs barzda, yra Bičkus, tik su apatiniais drabužiais, užmestu kažkokiu skuduru, yra Gedminas, o trečiasis, jaunas vaikinukas, gal 17-metis Letukis. Bičkaus pavardė man buvo girdėta, nes dvejus metus po du kartus Bičkus kūlė javus mūsų kaime ir pas mano tėvus.
Nepriklausomybės pradžioje, 1990 metais, Skuodo rajono laikraštyje rašyta, kad Gediminą ir Letukį nušovė stribitelis Skara. Buvau pakviesta į Skuodo teismą, kur Skara atstatinėjo garbę. Aš pasakojau matytą vaizdą ir kreipiausi į buvusį stribitelį Skarą: Pasakykit, kuriame šuliny, kuriame tvarte, kuriame patvory (Skara kilstelėjo galvą) pakasti mūsų artimieji, nes mes norime juos palaidoti kapinėse. Korespondento advokatas iš Klaipėdos paklausė: Kaip čia yra Skuodo prokuratūra išdavė teismui pažymą, kad Gedminą ir Letukį nušovė banditai. Tada jam atsakiau: Tokio susitarimo negalėjo būti nušovė banditai, o turgavietėje niekino stribai. Artimieji tuometinės Skuodo valdžios prašinėjo, kad organizuotų kankinių paieškas buvusiame Ylakių stribitelyne (Strėlio sodyboje), nes tikėjosi savo artimųjų palaikus surasti ir juos palaidoti kapinėse. 1994 metų rudenį buvo suorganizuota paieška. Buvo pakviesti suinteresuotieji, dalyvavo atstovų ir iš Klaipėdos. Palaikų pirmiausia ieškojome šulinyje. Ištraukus visokį šlamštą iš 13 rentinių, ėmė sunktis vanduo. Su klaipėdiškiais buvo sutarta, kad paiešką jie pratęs pavasarį, kai atsiveš ir žemsiurbę. Šulinį uždengė cementiniu dangčiu, kad kas nors neįkristų. Tačiau netrukus, gal po savaitės, iš Ylakių mums pranešė, kad šulinys užverstas, o to darbo organizatorius gavo paskyrą lengvajam automobiliui.
1995 m. gegužės 4 d. vicemero P. Šukio buvome vėl pakviesti į paieškas. Gerojo stribitelio ir iš Skuodo atvežtomis žiniomis buvo nurodyta vieta, kur reikia ieškoti. Nurodytoje vietoje kasė gal dešimt žmonių, Skuodo savanoriai, giminės. Rado traktoriumi sumaigytų kaulų. Kieno jie? Juk tame tvarte kurį laiką buvo kolūkio gyvulių skerdykla. Ildefonsas Bičkus kasė atskirai griovelį tarp slyvaičių. Iškasus nuo tvarto apie 1,5 m, iššoko alkūnė, prispausta lentgaliu. Kai atidengė palaikus, pranešiau P. Šukiui, kad radome. Į duobę nuo tvarto sunkėsi srutinas vanduo. Tada iš to srutino purvyno rinkau kaulelius ir dėjau ant celofano. Kojų pėdos buvo nukapotos ir sumestos ant krūtinės. Atvažiavo komisija. Apžiūrėjo P. Šukys ir Ylakių politinių kalinių sąjungos bei šaulių vadas A. Preibys. Jie pareikalavo paieškas nutraukti ir vežti į Skuodą palaidoti. Rastuosius palaikus pagal požymius atpažino Skuodo gyventojas Dirkstys. Tai buvo jo brolio, Klauseikių pradinės mokyklos mokytojo, Antano Dirksčio palaikai (užkasta buvo negiliai, nukapotos kojų pėdos, kad nelįstų iš žemės). Išsivežė laidoti į šeimos kapą. Paieškų dalyviai reikalavimui nepakluso ir dirbo kitą dieną. Man belaukiant rezultatų ir po tokių žymių veikėjų reikalavimų kilo mintys, kurias užrašiau ant popierinės dėžės skiautės:
Nužmogintas žmogau, per 50 metų
Pragerta sąžinė, garbė, orumas,
Tapai tu padaru, homo sovietikus,
Nes neskiri kapai, kur slėpti išdavikų.
Žmogus gyveno, arė žemę,
Mylėjo gamtą, tėviškę, Tėvynę,
Maitino jį pūslėtos rankos,
Stiprybės teikė daina sutartinė.
Bet patikėjome melu ir apgavyste.
Viliojo mus laimingas ir šviesus rytojus.
Už grašį svetimą mes pardavėm Tėvynę,
Ir išdavėme brolius, seses svetimiesiems.
A t s i k v o š ė k, l i e t u v i !
Kai surado dar trijų kankinių palaikus, pranešėme P. Šukiui. Jie sumesti buvo vienoje duobėje. Vieno galva buvo į vieną pusę, kitų dviejų į kitą pusę. P. Šukys buvo atsivežęs archeologą, kuris apžiūrėjo palaikus ir aiškino: Kankinio palaikai jauno vyro, gal 35 metų. Dar gyvam išmušti dantys. (Rasti su milinės apykaklės dalimi, rožantėlis, šukelės, veidrodėlis, peiliukas. Radiniai atiduoti Skuodo muziejaus vadovui Razgui). Ildefonsas ir Vytautas Bičkai atpažino brolio Edvardo palaikus. 1946 metų gegužę vado paliepimu septyni partizanai trys Bičkai, du Milvydai, Gabalis ir dar vienas, kurio pavardės neprisiminė, ėjo į Norvilo sodybą Gėsalų kaime parsinešti maisto. Vietoj maisto pasitiko čekistų pasala. Jie pašovė Edvardą Bičkų, ėjusį viduryje, kuris krito Ildefonsui po kojomis. Partizanai ugnyje atsišaudydami traukėsi atgal. Kito žuvusio kaukolės kaulas išneštas, nes šauta iš arti, jis vyresnis. Gražina Gedminaitė atpažino savo tėvo palaikus. Jį stribitelis Skara paryčiui išsivedė iš trobos, neleido net apsirengti ir čia pat, kieme, nušovė. Toje vietoje buvo kraujo, smegenų klanas. Lavoną išsivežė. Jos motina apie tą įvykį pasakojo tremtyje E. Knabikienei. Trečiojo palaikai, kaip sakė, buvo jauno vyruko, gal septyniolikmečio. Apie jo žūtį pasakojo Klauseikių kaimo gyventojas Gramaliauskas, kuris jaunuolio lavoną parnešė iš lauko. Stribitelis Skara su rusu tikrino dokumentus. Gramaliauskas juos turėjo su savimi, o jaunuolis buvo palikęs švarke, paliktame pagriovy. Skara jam liepė: Bėk atnešti. Tas bėgo, o draugui pasakė: Streliaj, on bežit (šauk, jis bėga). Jie visi žuvo 1946 metais, naktį iš gegužės iš 21-osios į 22-ąją. Visi šie žuvę mano matyti Ylakiuose ir buvo pamesti turgavietėje. Dar rasta odinių diržų. Užnerdavo už kojos ar rankos ir su arkliu tempdavo į turgavietę.
Ieškojome ir vėliau. Tvarto priestate, daržinėje, radome jauno vyro palaikus. Visas skeletas buvo išsilaikęs. Apatinis žandikaulis išniręs ar išnarintas. Dantys balti balti. Jaunas vyras buvo apie 1,8 m ūgio. Jo niekas neatpažino. Dar tvarte, po lentų ir mėšlo sluoksniu, 23 metrų gylyje radome sukapotus ir užpiltus kalkėmis žmonių palaikus. Nuplovėme nugarkaulio ir galvos kaušo kaulelius. Juos simboliškai palaidojome Ylakių kapinėse 1995 m. gegužės 28 d. bendrame kape. Nufilmavome, kasetę, dalį nuotraukų su aprašymu pateikėme Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC).
Nepriklausomybės pradžioje televizijos debatuose istoriko (rodos, Nikžentaičio) buvo paklausta, kada bus pradėta rašyti Lietuvos istoriją. Jis tada pasakė: Palauksime kokius penkerius metus, išmirs žinantys to laikotarpio įvykius, ir tada parašysime. Ne kartą buvo raginama skelbti žinomus įvykius ir patiems dalyviams liudyti, kad būtų atskleista tiesa. Deja, tarybiniai istorikai vis laukė, kol žinantys senus įvykius išmirs.
LGGRTC dirbę istorikai 2010 metais išleido atlasą Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Jame apie mano aprašytus įvykius patalpinta medžiaga iš stribitelių raportų. Viskas taip suvelta, net dalyvavusieji tame įvykyje nesuprato, apie ką parašyta. Išeitų, kad sutartoje vietoje laukė ne čekistai, o partizanai čekistų. Nepaminėti kape palaidotų atpažintų kankinių Edvardo Bičkaus, Prano Gedmino ir Letukio palaikai. Atlase parašyta, kad palaidoti Ruzgio palaikai. Tačiau Ruzgio ir kitų dviejų palaikai palaidoti ne šitame kape, kaip rašoma, o už paminklo. Už paminklo palaidoti Kontenio palaikai.
Paskambinau į LGGRTC, teiraudamasi, kodėl taip neteisingai atlase surašyta žuvusiųjų pavardės. Man pasakė, kad mano asmeninių pageidavimų nevykdo, nes remiasi dokumentais. Man taip ir liko nesuprantama, koks čia esąs mano asmeninis pageidavimas. Iš mano giminės ten nė vieno nėra. Aš tik viską aprašinėjau, kaulelius rinkau kartu su kitais į atskirus celofaninius maišus, prisidėjau organizuojant drauge su Ylakių parapijos klebonu kun. Antanu Jurgaičiu laidotuves, apie 13 metų prižiūrėjau kapą.
Prieš statant paminklą laisvės kovotojams, Ylakių seniūnijoje buvo pateiktas 40 žmonių sąrašas. Daug pavardžių nežinomų. Daugiau kaip pusę metų važinėjome ieškodami liudininkų. Pasitaikydavo ir nesąžiningų liudytojų. Liubinai (ar Liubinovičiai) norėjo, kad įrašytume jų brolį, tačiau apie jo partizanavimą niekas nepatvirtino. Tiktai buvę kaimynai prisiminė jų šeimą, kaip bolševikų, prieškariniais laikais. Jie net siūlė pinigais prisidėti prie paminklo statybos.
Jeigu istorikams reikalinga tapatybės ekspertizė, gali ją atlikti. Visų trijų rastų ir atpažintų partizanų karstelius buvau paženklinusi, kad žinočiau, kur kuris iš trijų palaidotas. Prieš paminklą atsistojus iš kairės pusės nuo krašto yra E. Bičkaus ir dviejų kitų nužudytųjų (Gedmino ir Letukio) palaikai.
Jadvyga Bičkuvienė,
paieškų dalyvė
© 2016 XXI amžius
|