Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Mirė pogrindžio legenda

Spalio 6 dieną netekome antisovietinio pogrindžio veikėjo, politinio kalinio, pogrindžio spaudos leidėjo bei ilgamečio „Laisvosios Europos“ radijo lietuvių redakcijos darbuotojo Kęstučio Jokubyno.

Jis gimė 1930 m. gegužės 16 d. Vilkaviškio apskrityje, Karkliniuose, 1947 metais baigė Marijampolės gimnaziją.

Su kitais Marijampolės gimnazijos moksleiviais leido ir platino pogrindinį leidinį „Lietuvos varpas“. 1947 metais įstojo studijuoti į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1947 metų gruodį suimtas ir už pogrindžio antisovietinę veiklą 1948 metų balandį Ypatingojo pasitarimo nuteistas, iki 1954 metų birželio kalėjo Intoje, Komijoje. Negavęs leidimo grįžti į Lietuvą gyveno tremtyje Krasnojarsko krašte su 1948 metais ištremtais tėvais. KGB buvo persekiojamas, verbuojamas tapti slaptuoju informatoriumi. 1957-ųjų vasarą Igarkos uoste bandė patekti į užsienio laivą – buvo suimtas ir nuskraidintas į Krasnojarsko KGB kalėjimą, visus metus buvo tardomas ir kaip mokantis anglų kalbą apkaltintas bendradarbiavęs su Didžiosios Britanijos žvalgyba, vėl nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjo Taišeto ir Mordovijos lageriuose. Atlikęs bausmę, 1967 metais grįžo į Vilnių. Dirbo dabartinėje Lietuvos technikos bibliotekoje, 1974 metais neakivaizdžiai baigė bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete. Apie Vilniaus universitete baigtus mokslus K. Jokubynas yra sakęs: „Nors mano įstojimo dokumentus sutvarkė rektorate dirbęs pažįstamas, nemanau, kad tai buvo išimtis. Pažinojau ne vieną buvusį politkalinį, kuris baigė studijas. Net ir lageryje į besimokančius valdžia žiūrėjo teigiamai. Matyt, tiki mokslo, ypač marksistinio, jėga, be to, nori žmogų užimti, duoti jam tikslą, kad neliktų laiko politikai. Baigęs mokslus lengviau gaus geresnį darbą ir gal apsiramins, nemaištaus“ („Akiračiai“, 1977, nr. 10).

Gyvendamas Vilniuje, 17 metų sovietiniuose lageriuose praleidęs K. Jokubynas aktyviai dalyvavo Žmogaus teisių gynimo sąjūdyje, organizuotame Maskvoje, lietuvių ir rusų pogrindžio spaudos leidyboje bei platinime. Jis perduodavo žinias apie Lietuvą pažįstamiems užsienio žurnalistams, dėl to KGB persekiotas. 1975 metų gruodį per plauką išvengė arešto: paprastai visada ateidavęs tiksliai sutartu laiku K. Jokubynas tąkart pavėlavo pasitikti į žymaus disidento, kovotojo už laisvę ir demokratiją Sergejaus Kovaliovo teismo procesą Vilniuje atvykusius disidentus iš Maskvos ir Leningrado. Tai jį išgelbėjo nuo arešto, o V. Petkų, A. Terlecką, J. Volungevičių ir V. Smolkiną sovietų saugumiečiai sulaikė.

Apie 1976 metus, įkalbintas Balio Gajausko, išvertė dalį Aleksandro Solženicyno knygos „Gulago archipelagas“. Palaikė ryšius su buvusiu „The Financial Times“ korespondentu Maskvoje Deividu Sateriu, su kuriuo susipažino Maskvoje ir susitarė susitikti Vilniuje, kur gyveno K. Jokubynas.

Tą vakarą jį pakeliui į susitikimą viešbutyje „Neringa“ areštavo: apsupo penki neuniformuoti vyrai ir nusivežė į milicijos skyrių E. Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvėje – tą patį, į kurį buvo atvežtas suimtas 1947 metais. Jis buvo uždarytas kameroje, po to prasidėjo apklausa. Tardė milicijos karininkas – jis aiškiai buvo girtas ir kalbėjo keistu lietuvių ir rusų kalbų mišiniu. Milicininkas pareiškė, kad K. Jokubynas įtariamas taupomosios kasos apiplėšimu (tą dieną gatvėse budėjo daug milicininkų – taksi vairuotojo teigimu, buvo užpulta taupomoji kasa, žuvo pareigūnas). „Tai – jūsų žaidimas, ir aš jame nedalyvausiu“, – pareiškė jam K. Jokubynas. Jį greitai paleido, nors buvo „atpažintas“ dalyvavęs ginkluotame užpuolime.

1976–1977 metais kartu su kitais disidentais – Juliumi Sasnausku, Dalia Sasnauskiene, Jonu Volungevičiumi, Jonu Pratusevičiumi, Angele ir Romualdu Ragaišiais, Birute Barauskaite, Zita Vanagaite, Elena ir Antanu Terleckais bei kitais – leido nelegalų leidinį „Laisvės šauklys“, kuris paruošė dirvą Lietuvos laisvės lygos susikūrimui, dalyvavo neginkluotosios rezistencijos veikloje.

1975 metais K. Jokubynas parašė atvirą laišką SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui, prašydamas leisti išvykti pas brolį į Kanadą. Po dviejų neigiamų atsakymų, Kanados vyriausybės, JAV kongreso bei rusų rašytojo Andrejaus Siniavskio pastangomis 1977-ųjų balandį pagaliau gavo leidimą išvykti į Kanadą. Nuo 1978-ųjų dirbo „Laisvės“ ir „Laisvosios Europos“ radijo būstinėje Miunchene. K. Jokubynas turėjo gerų ryšių ne tik su LLL žmonėmis, bet ir su rusų disidentais, su akademiku Andrejumi Sacharovu. Todėl būtent per K. Jokubyną dirbusiems „Laisvosios Europos“ radijo lietuvių redakcijoje buvo galima gauti labai daug ir įvairios informacijos. 1978 metais paskatintas Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo kreipimosi į pasaulio visuomenę apginti politinį kalinį Balį Gajauską kartu su dr. Kronidu Liubarskiu (jiedu kalėjo kartu su B. Gajausku) rašė dr. Kordonui, įsipareigojusiam ginti žmogaus teises bei teikti pagalbą krikščionims nelaimėje, kad atkreiptų į tai dėmesį. Ypač daug pastangų ir jautrumo visomis išgalėmis padėti B. Gajauskui bei jo šeimai rodė K. Jokubynas.

1990–1994 metais dirbo „Laisvosios Europos“ radijo Lietuvių skyriaus direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1994-ųjų gyveno JAV. 1994 metais K. Jokubynas gavo JAV prezidento Bilo Klintono padėkos raštą. 1999 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. 2001 metais K. Jokubynas grįžo į Lietuvą ir gyveno Vilniuje.

© 2016 „XXI amžius“