Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Likimai

Pasieniečio žūties paminėjimas ir jos pamokos

Daiva Červokienė

Prie paminklo Jurgio Kybarto žūties vietoje buvo daug norinčių nusifotografuoti

Robertas Čerskus (centre) Karageliškių kaime pasakoja apie pasieniečių gyvenimą

J. Kybarto žūties vietoje Baltamiškyje istorikas Česlovas Laurinavičius (dešinėje) kalbėjo apie šio pasieniečio žūties prasmę ir pasekmes

Jurgio Kybarto laidotuvės. Atsisveikinimo kalbą prie Jurgio Kybarto kapo duobės Vievio kapinėse sako Trakų baro viršininkas Adomas Virbalis Roberto Čerškaus asmeninio archyvo nuotrauka

Žmonės, saugantys valstybės sienas, būdavo itin didelio pavojaus zmonoje. Tarpukario metais dauguma pasieniečių buvo Lietuvos šaulių sąjungos nariai.

Paminklas pasieniečiui

Spalio 1 dieną Neries regioninio parko direkcija pakvietė į žygį „Tarpukario istorijos vingiai prie Neries“, skirtą 85-osioms pasieniečio Jurgio Kybarto (1894 09 29–1931 10 04) žūties metinėms paminėti bei tarpukario Lietuvos–Lenkijos demarkacinės linijos atsiradimo istorijai pažinti. Keliavome apie 19 km vietomis, kur kadaise ėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybių riba.

Žygis prasidėjo Vievio kapinėse, kur palaidotas demarkacinę liniją saugojęs ir nuo lenkų kulkų žuvęs pasienietis Jurgis Kybartas. Prie kapo gėlių padėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), Elektrėnų savivaldybės, Neries regioninio parko atstovai, Vievio seniūnas ir kiti.

Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė pastebėjo, kad šią datą mini jau 10 metų, nuo to laiko, kai su VSAT sutvarkė kario žūties vietą ir paminklą. Tačiau 85-ąsias J. Kybarto mirties metines sumanė paminėti kitaip, sukviesti daugiau dalyvių – žygis, aplankant kapą ir žūties vietą, demarkacinės linijos žymėjimo gaires, ir istoriko pasakojimas tam pasirodė tinkamiausia forma.

Iš Vievio apie 300 įvairaus amžiaus žygeivių aplankė J. Kybarto žūties vietą Baltamiškyje, o istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius kalbėjo apie šio pasieniečio žūties prasmę ir pasekmes Lietuvos istorijoje. Ši žūtis buvo rezonansinis nusikaltimas prieš Lietuvą. Pasak istoriko, tokie įvykiai prie vadinamos demarkacinės-administracinės linijos nebuvo itin reti (nuo 1927 metų iki 1939 metų rugsėjo žuvo 7), tačiau būtent dėl šio incidento Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai, šiam pasieniečiui, kritusiam Tėvynės sienų sargyboje, pastatytas paminklas.

„Tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo karo padėtis. 1931 metais, nuo sausio, Tautų Sąjungos nurodymu Lietuvos ir Lenkijos konfliktą sprendė Teisingumo teismas. Teikti klausimą svarstyti šiam teismui buvo labai ryžtingas Lietuvos vyriausybės žingsnis. Teisėjai svarstyti konkrečią medžiagą pradėjo tik rugsėjo pradžioje, o šis incidentas spalio 4 dieną, kai buvo nušautas Lietuvos pasienietis, pasiekė ir teisėjų, tarp kurių buvo lenkas ir lietuvis, protus bei širdis. Spalio 15 dieną teismas vienbalsiai paskelbė sprendimą – Lietuva teisi. Lietuvių sąmonėje J. Kybarto pralietas kraujas susisiejo su tuo sprendimu“, – kalbėjo Č. Laurinavičius, akcentuodamas, kad 1923 metais nustatyta Lietuvos–Lenkijos demarkacinė linija šaliai jokio saugumo nedavė, tik padėjo spręsti, ar Lietuva egzistuos kaip valstybė.

Detalus tų laikų aprašymas

Jurgis Kybartas, Lietuvos šaulių sąjungos narys, pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono sargybinis, gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime. Nuo 1924 m. liepos 5 d. iki 1927 m. lapkričio 16 d. ir nuo 1928 m. balandžio 20 d. iki 1929 m. gegužės 23 d. tarnavo pasienio policijos Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio 16 d. iki 1931 m. spalio 4 d. – Trakų bare...

Štai ką apie pasieniečio mirtį rašė B. Žaslys to meto žurnale „Policija“ (pateikiame sutrumpintai, kalba netaisyta): Esą 1931 m. rugsėjo 26 d. neteisėtai perkėlė nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires gilyn į Lietuvos teritoriją ir ten iškasė griovį. Lietuvos sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. Kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas J. Kybartas, o kito punkto – policininkas Ambrizas.

Spalio 4 dieną 9 val. 30 min. J. Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo pasisveikinęs nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko šūviai.

Išgirdęs du šūvius Želvys metėsi bėgti prie demarkacinės linijos. Kybartas jam pasakė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Želviui nubėgant lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Želvys paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely Želvys susitiko su policininku Ščerbavičiu, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Jie abu nuėjo prie sužeisto Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų nuo administracijos linijos ir netrukus mirė.

Gretimo posto sargybinis Naseckas, išgirdęs šūvius, skubėjo dviračiu įvykio vieton. Jam bevažiuojant administracine linija buvo paleisti du šūviai, kulkos prazvimbė jo neliesdamos. Į lenkų policininkus mūsų policininkai nešovė. Kybarto šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių, sandėlyje buvo 3 šoviniai.

Nuo spalių mėn. 5 d. lenkai savo kariuomenės dalis, saugojančias administracijos liniją, laiko „na ostrym pogotoviu“, o neteisėtai įsmeigtų gairių apsaugai iškasė apkasus ir pastatė kulkosvaidžius 250 metrų atstumu nuo administracijos linijos. Spalio 7 d. prie administracijos linijos atėjo viena pėstininkų kuopa apie 120 lenkų kareivių su trimis karininkais.

Galima pridėti, kad Jurgis Kybartas buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, paliko žmoną Oną, dvi mažametes dukras Marytę ir Zofiją bei senutę motiną, kurią jis išlaikė. Teigiama, kad Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė ne tik iškilmingai palaidojo savo karį, už valstybės lėšas pastatė jam paminklą, bet ir kreipėsi į Tautų Sąjungą. Dar po šešerių metų pasieniečiai ir Lietuvos šaulių organizacija policininko žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, pastatė paminklą.

Prie pasienio punkto

Karageliškių kaime, kuriame buvo įsikūręs Pasienio policijos Trakų baro pasienio punktas ir konfiskuotų kontrabandinių prekių parduotuvė, žygio dalyviai sustojo pasistiprinti pasienietiška koše. Čia nedidelė fotografijų paroda pasakojo apie pasieniečių gyvenimą prie Neries Nepriklausomybės metais. Daugumos jų autorius – Lietuvos pasienio policijos Trakų baro 2-ojo, vėliau 6-ojo rajono viršininkas Kazimieras Čerskis (1891–1931).

Jo vaikaitis architektas ir dailininkas Robertas Čerskus žygio dalyviams pasakojo, kad jo senelis buvo kilęs iš bajorų giminės, mėgo fotografuoti. Proseneliai vaikus – dvi dukras ir sūnų, – leido mokytis į Sankt Peterburgą. Ten senelis įsimylėjo ir 1916 metais vedė rusę, pasiturinčių Petrapilio verslininkų dukrą Mariją Vasiljevą. Tai tėvams buvo didelis smūgis, niekas iš giminės nė nedalyvavo vestuvėse. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Petrapilio politechnikos instituto studentus caro valdžia nukreipė į pagreitintą karo mokyklos kursą, ir ekonomikos fakulteto studentas K. Čerskis, jau kaip Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, išvyko į frontą. Vėliau jis atsidūrė Sibire, kariavo su bolševikais A. Kolčiako kariuomenėje, o grįžęs į Lietuvą tarnavo pradžioje Lietuvos kariuomenėje, o po to – Lietuvos viešojoje ir pasienio policijoje karininku.

Šeimos atsiminimai

Vaikaitis įsitikinęs, kad Lietuvos pasienio policijos Trakų baro rajono viršininko postą prie Neries, tuo metu kurortinėje vietoje, tarnyboje susižeidusiam ir TBC susirgusiam K. Čerskiui parūpino giminaitis, karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje tarnavęs Lietuvos karininkas Petras Kirlys ir bičiulis, šeimos draugas, policijos inspektorius, vėliau tapęs departamento direktoriumi Kazys Svilas. Senelis mėgo technikos naujoves, pirmasis Vievio apylinkėse įsigijo radijo aparatą. Turėjo fotoaparatą, laisvalaikiu labai mėgo fotografuoti, pats ryškindavo ir specialiais, iš Vokietijos atsisiųstais dažais spalvindavo nuotraukas. Fotografavo apylinkes, gamtą ir žmones; įamžino pasieniečius tarnybos vietose, Panerių dvaro valdytojus ir poilsiautojus, pas pasieniečius atklydusį stirniuką, kurį priglaudė ir Karageliškių kaime augino K. Čerskio vaikai, pasieniečių vėžiavimus ir daug kasdienos ir švenčių akimirkų.

Senelei Marijai Čerskienei, kuri buvo aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė, su dukra bei 2 sūnumis pavyko pasitraukti į Vakarus. Prieš mirtį DP stovykloje Bavarijoje jauniausiai dukrai Onai ji papasakojo daug įdomių istorijų apie K. Čerskio tarnybą prie demarkacinės linijos. Dalį tų pasakojimų Ona Čerskytė-Spidell vėliau aprašė anglų kalba Kanadoje išleistuose atsiminimuose. Vienas įdomesnių pasakojimų buvo apie tai, kad civiliškai persirengęs K. Čerskis, puikiai mokėjęs lenkų kalbą, su suklastotais dokumentais slaptai pereidavo demarkacinę liniją ir keliaudavo gilyn į Lenkijos okupuotą teritoriją atlikti specialių slaptų Lietuvos karinės žvalgybos užduočių. Tikėtina, kad tas užduotis jam skyrė karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje tarnavęs P. Kirlys.

Beje, M. Čerskienė su vaikais lankėsi jų namuose Kaune, tai atsiminė ir R. Čerškaus tėvas Leonas, Lietuvos kariuomenės 1940 metų savanoris, Červenės žudynių liudininkas. Jis pasakojo, kad Karageliškių kaime 1930 metų vasarą lankėsi iš Anglijos atvykęs garsus dziudo instruktorius Ernestas Jonas (taip jis save vadino) Harisonas ir mokė šio japonų kovos meno K. Čerskio vadovaujamo Lietuvos Pasienio policijos Trakų baro pasieniečius. Su juo K. Čerskis susipažino per vieną garsiausių XX amžiaus pradžios lietuvių sportininkų imtynininkų Karolį Požėlą (1893–1954).

Nuotraukos istorija

Kaip K. Čerskio šeima išsaugojo J. Kybarto laidotuvių nuotrauką? Pasak R. Čerškaus, jo senelis J. Kybartą laikė bene patikimiausiu pavaldiniu, todėl tarnybos draugai pasirūpino, kad, nors K. Čerskis, nuaidėjus lemtingiems šūviams prie Bražuolės upelio, jau keli mėnesiai buvo miręs ir palaidotas Vievio kapinėse, senelei būtų atsiųstos spalio 6 dieną Vievyje vykusių J. Kybarto laidotuvių nuotraukos.

Beje, R. Čerškaus tėvas Leonas pasakojo matęs J. Kybarto lavono apžiūros nuotraukas ir teigė, kad Trakų baro „parubežinis“ policininkas (taip toje vietovėje vadino pasieniečius) Kybartas buvo lenkų pasieniečių iš pasalų nušautas dviem sprogstamųjų kulkų šūviais.

Paminklo J. Kybarto žūties vietoje užrašas ragina: „Jis budėjo Tėvynės sargyboje, budėk ir tu, sargybini, kad laisvi būtumėm. Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti. Tęskime pradėtąjį žygį“.

Autorės nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“