|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Europos vyskupų susitikimai Mindaugas Buika
Į savo metinę plenarinę asamblėją Monake susirinkusi Europos Vyskupų konferencijų taryba (CCEE) išsirinko naują vadovybę, pasižadėdama toliau ypatingą dėmesį skirti naujajai sekuliarizuoto žemyno evangelizacijai. Spalio 69 dienomis vykusiame susitikime paskelbtas kreipimasis, smerkiantis beprecedentinį krikščionių persekiojimą ir diskriminavimą, paliečiantį ir Europą. Panašios nuostatos išreikštos ir anksčiau, rugsėjį Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve irgi CCEE organizuotame Gailestingumo darbų Europai aptarime, pabrėžiant, kad jų efektyviai raiškai yra reikalingas pilnutinis religijos laisvės įgyvendinimas, kuris neretai suvaržomas laicistinėje aplinkoje. Išrinkta nauja CCEE vadovybė Europos vyskupų konferencijų tarybai priklauso 33 nacionalinių vyskupų konferencijų vadovai bei vyskupai tų mažųjų tautinių katalikų bendruomenių šalyse (Estijoje, Moldavijoje, Kipre, Liuksenburge, Monake), kuriose yra tik po vieną dieceziją. Taigi, CCEE apima 45 valstybes (kai kur Vyskupų konferencijos yra regioninės, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur katalikų dalis nedidelė) ir yra žymiai platesnė nei Europos Sąjungos teritorija, kuri turi kitą ganytojus vienijančią struktūrą Europos Bendrijos vyskupų komisiją (COMECE). Į Monako kunigaikštystę šios šalies katalikų arkivyskupo Bernaro Barzi (Bernard Barsi) kvietimu susirinkę CCEE nariai, įskaitant Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą, paminėjo 45-ąsias šios institucijos įkūrimo metines. Šventojo Sosto Vyskupų kongregacijoje ji buvo patvirtinta 1971 metų kovą, tačiau nuolatinis statutas priimtas beveik po ketvirčio amžiaus, 1995-aisiais, visos Eruropos Bažnyčios stiprintojo šv. Jono Pauliaus II iniciatyva. Jame pabrėžiama, kad CCEE pagrindinis tikslas įgyvendinti Europos vyskupų ir Vyskupų konferencijų kolegialumą, stiprinti bendrystės ryšius cum et sub romano pontefice kontinento Bažnyčios gėrio skatinimui ir saugumui. CCEE, kurios sekretoriatas įsikūręs St. Galeno mieste Šveicarijoje, nuolat atnaujinamai penkių metų kadencijai išsirenka savo vadovybę prezidentą ir du viceprezidentus. Kaip tik Monake kitai 20162021 metų kadencijai CCEE prezidentu buvo išrinktas Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Genujos arkivyskupas kardinolas Andželas Banjaskas (Angelo Bagnasco), kuris iki šiol buvo vienas iš viceprezidentų. Naujais viceprezidentais išrinkti Anglijos ir Velso Vyskupų konferencijos pirmininkas Vestminsterio (Londono) arkivyskupas kardinolas Vinsentas Nikolsas (Vincent Nichols) ir Lenkijos Vyskupų konferencijos pirmininkas Poznanės arkivyskupas Stanislavas Gandeckis (Stanislaw Gądecki). Plenarinės asamblėjos Monake dalyviai padėkojo CCEE vadovavimą užbaigusiam Estergomo ir Budapešto arkivyskupui Peteriui Erdui (Péter Erdõ). Šis Vengrijos primas, ėjęs prezidento pareigas 20062016 metais, buvo pirmasis hierarchas į CCEE vadovo postą išrinktas dviem kadencijoms. Jam ir iš viceprezidento pareigų pasitraukusiam Škoderio ir Piulto (Albanija) arkivyskupui Andželui Masafrai (Angelo Massafra) buvo padėkota už jų atsidavimą, skatinant Europos vyskupų brolišką bendradarbiavimą kontinento Bažnyčios gerovei. Naujasis Europos Vyskupų konferencijų tarybos prezidentas, 73 metų kardinolas A. Banjaskas, patyręs ir veiklus ganytojas, nuosekliai laikosi Bažnyčios magisteriumo principų. Italijos vyskupų konferencijai jis vadovauja nuo 2007 metų: šios didžiosios Europoje nacionalinės vyskupų konferencijos pirmininką tradiciškai skiria pats Popiežius. Anksčiau kardinolas A. Banjaskas yra užėmęs vadovaujančias pareigas Italijos vyskupų konferencijos kultūros, švietimo, žiniasklaidos komisijose. Šiemet rugsėjį jo vadovaujamoje Genujos arkivyskupijoje įvyko 26-asis Italijos nacionalinis Eucharistinis kongresas. Smerkiamas krikščionių diskriminavimas Kaip teigiama CCEE pranešime, į Monaką susirinkę Europos vyskupų konferencijų pirmininkai, vyraujant konsoliduotos brolybės atmosferai su pastoracine meile kontinento žmonėms, patvirtino ganytojiškos tarnystės siekius gana sudėtingoje socialinio ir bažnytinio gyvenimo tikrovėje. Nacionalinių vyskupų konferencijų vadovai pripažino, kad neseniai paskelbta Popiežiaus pasiūlyta 2018 metų spalį vyksiančios Vyskupų Sinodo asamblėjos tema Jaunų žmonių tikėjimas ir pašaukimo įžvalga turės įtakos ir būsimiesiems CCEE darbams. Buvo aptarta ir sudėtinga krikščionių padėtis daugelyje pasaulio vietų, ypač konfliktų kupinoje Šventojoje Žemėje ir apsvarstytos pagalbos teikimo galimybės. Nurodyti atsinaujinimą ir viltį skatinantys ekumeniniai santykiai su Stačiatikių Bažnyčiomis, pirmiausia Šventojo Tėvo ir Maskvos patriarcho Kirilo bendros deklaracijos, kuri buvo pasirašyta per vasarį vykusio jų susitikimo Kuboje, kontekste. CCEE plenarinėje asamblėjoje, kaip įprasta, dalyvavo svečiai iš panašių, vyskupų konferencijas vienijančių struktūrų kituose žemynuose Afrikos (CESAM), Lotynų Amerikos (CELAM), Azijos (FABS) ir Okeanijos (FBCO), kurie informavo dalyvius apie iššūkius, su kuriais susiduria Katalikų Bažnyčia tose vietose. Akivaizdu, kad vienas didžiausių iššūkių dabar yra išsiplėtojęs terorizmas, kurio išpuoliai jau skaudžiai palietė Europą. Štai pastarosios CCEE asamblėjos dalyviai aplankė Monako pašonėje esantį prancūzų kurortinį miestą Nicą, pagerbdami liepos 14 dieną vykusio teroristinio išpuolio aukų atminimą, susitelkdami maldai ir apmąstymams Anglų promenadoje (Promenade des Anglais), kurioje įvyko ta tragedija ir žuvo 85 žmonės. Monako susitikime buvo išklausytos CCEE komisijų metinės ataskaitos ir įvertinti Bažnyčios veiklos skatinimo Europoje projektai. CCEE sistemoje veikia socialinė Caritas in veritate, žiniasklaidos, pašaukimų, katechezės ir švietimo komisijos, kurios organizuoja susitikimus atitinkamiems vietinių Bažnyčių padaliniams jų bendradarbiavimo stiprinimui bei Šventojo Sosto direktyvų įgyvendinimui. Plenarinės asamblėjos dalyviams buvo pristatyta Katalikų Bažnyčios ir Vatikano atstovų europinėje institucijoje Europos Sąjungoje ir Europos Taryboje veikla. Nuspręsta, kad kita CCEE plenarinė asamblėja 2017 metų rugsėjo 28 spalio 1 dienomis įvyks Minske vietos arkivyskupo Tadeušo Kondrusievičiaus (Tadeuse Kondrasiewiez), kuris yra ir Baltarusijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kvietimu. Monako susitikimas buvo užbaigtas stipriu Europos vyskupų konferencijų pirmininkų kreipimusi, kuriame buvo pasmerktas augantis krikščionių persekiojimas pasaulyje, įskaitant netoleruotiną jų diskriminavimą demokratinėje Europoje, bandant mūsų žemyno šalyse primesti įvairius jų viešam tikėjimo išpažinimui ir krikščioniškai moralei prieštaraujančius įstatymus. Piktnaudžiavimus, kuriuos būtų galima pavadinti žmogaus ir šeimos teisių pažeidimais, dar labiau išryškina iracionalus fundamentalistinio ir islamistinio terorizmo smurtas, kuris, deja, neretai turi ir religinę motyvaciją. Tai galima pavadinti papiktinančiu Dievo vardo paniekinimu. CCEE su padėka priėmė šiuo atžvilgiu iškalbingą popiežiaus Pranciškaus mokymą, kuris griežtai atmeta tokį absoliučiai neteisingą ir nepriimtiną požiūrį smurtingų veiksmų praktikos pateisinimui Dievo vardu. Ekumeniniu atžvilgiu tai pirmą kartą buvo patvirtinta Šventojo Tėvo ir patriarcho Kirilo vasario 12 dienos bendrojoje deklaracijoje. Pastoracinio rūpinimosi skatinami mes kviečiame tuos, kurie valdo tautas ir valstybes nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, užtikrinti individų ir bendruomenių, ypač labiausiai pažeidžiamų, orumą, teigiama CCEE pareiškime. Jame pabrėžiama, kad religinių institucijų veikla visada yra svarbus žmogiškosios ir visuotinės pažangos faktorius. Žvelgdami iš šios perspektyvos ganytojai reiškia viltį, kad netgi dabartinėje Europoje, kurioje labai ryškūs socialiniai ir kultūriniai krikščionybės sutelkto marginalizavimo ženklai tikinčiųjų jausmų diskriminavimo praktikoje, galiausiai sveikas pasaulietiškumas vėl pripažins tikrą religijos vertę žmonių visuomenėje. Pilietybės Jėzaus Kristaus Dievui eliminavimas arba paneigimas ne tik kad neužtikrina pažangos, bet greičiau neša tą dvasinį ir moralinį nuskurdinimą, kuris yra būdingas mūsų laikams ir ilgainiui gali sąlygoti dar didesnį socialinį, ekonominį bei kultūrinį nuosmukį, pranašiškai perspėja Europos vyskupų konferencijų vadovai. Jie išreiškė artumą ir solidarumą su visais broliais ir seserimis, krikščionimis, kurie kenčia marginalizaciją ir diskriminaciją, ypač su tais, kurie yra persekiojami. Mes niekada netylėsime ir jūsų neapleisime, patvirtinama CCEE kreipimesi. Jame ypač paminimi tie, kurie dėl savojo tikėjimo į Kristų išpažinimo prarado gyvybes ir jų heroiškas liudijimas įpareigojančiai skatina drąsų visų krikščionių liudijimą, o ne tylų ir baimingą nusišalinimą net ir sekuliarizuotoje Europoje. Baigdami pareiškimą ganytojai pažymi, kad ypač baigiami švęsti Gailestingumo metai atnaujintai žadina viltį Jėzaus Kristaus asmenyje bei taikos ir atleidimo Evangelijoje, kurią reikia džiugiai skelbti kontinento žmonėms. Gailestingumo darbai ir tikėjimas Nepaprastai aktualūs praktiniai gailestingumo darbai, mažinant mūsų laikų žmonių skurdą, neteisingumą ir kitas skausmo formas, popiežiaus Pranciškaus mokymo ir Europos vyskupų konferencijų veiklos kontekste buvo aptarti rugsėjo 1518 dienomis Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve vykusiame susitikime. Bendradarbiaujant su CCEE socialine Caritas in Veritate komisija ir svetingai Sarajevo arkivyskupo kardinolo Vinko Puljičiaus priimtos Europos katalikų karitatyvinės bei teisingumo ir taikos skatinimo organizacijos apsvarstė šio pobūdžio veiklos principus, laimėjimus ir problemas, apsikeisdamos vertinga patirtimi. Dar kartą buvo pabrėžta, kad Bažnyčios misijos centre esantis asmuo nėra anoniminis individas, bet asmuo, kuriam visada reikalinga Dievo meilės patirtis. Bažnyčia kaip tik tai išreiškia gailestingąja veikla sielovadinėje ir humanitarinėje pagalboje, lankydama vargšus ir kalinius, svetingai priimdama migrantus ir pabėgėlius, rūpindamasi ligonių būkle, gindama išnaudojamus darbo žmones, iškeldama visus šiuos klausimus atsakingai politikai, teigiama Sarajevo susitikimo svarstymų ataskaitoje. Pripažindama tikrąją žmogaus kančios prasmę kaip didelę vertybę kiekvieno asmens gyvenime, siekiant jo išganymo, Katalikų Bažnyčia skatina kūrybingą bei pasiaukojančią veiklą jo materialinio bei dvasinio vargo įveikimui, ypač priešinantis dabar įsivyravusiai silpnųjų ir nenaudingų atmetimo kultūrai. Nepaisdant visuotinio šių darbų pripažinimo, Bažnyčiai, siekiančiai atnaujinti viltį Europoje, iškyla ir nemaži iššūkiai, ypač žinant, jog krikščioniška meilė negali būti suvesta į paprastą sentimentalumą. Sarajevo susitikimo dalyviai pabrėžtinai nurodė, kad dabar perdėtai sekuliarizuotose Europos šalyse vykstanti dirbtinai primesta vadinamoji tikėjimo privatizacija veda ir į atotrūkį tarp dvasinių ir kūniškų (medžiaginių) gailestingumo darbų. Sąmoningam krikščioniui pastarieji juk taip pat natūraliai yra viešoji jo tikėjimo raiška, tačiau valstybinėse institrucijose, nors ir vertinant katalikų karitatyvinę veiklą, jis priimamas kaip paprasta filantropija, ir stengiamasi menkinti šį religinį bruožą. Per tokius administracinius, teisinius ar ideologinius suvaržymus krikščioniškai solidarumo veiklai daromos didelės kliūtys, nes, bandant ją atskirti nuo natūralios tikėjimo raiškos, kartais susidaro įspūdis, jog tikintieji gerus (gailestingumo) darbus gali daryti tik atsisakydami Jėzaus Kristaus skelbimo. Bažnyčia, žinoma, smerkia karitatyvinės veiklos motyvavimą prozelitizmo siekiais, tačiau pabrėžia, kad krikščionys negali atskirti darbų nuo savo paties tikėjimo, nes pats Jėzaus Kristaus asmuo yra tikroji jų versmė ir parama, teigta Sarajevo susitikime. CCEE atstovai priminė popiežiaus Pranciškaus mokymo paskatas, kad tikintieji svariai prisidėtų prie Europos sielos atgimimo, svajodamas apie tai, ką jis vadina naujuoju Europos humanizmu. Šventasis Tėvas nuolat drąsina Europos vyskupus, kad jie įkvėptų savo bendruomenes būti aktyviomis socialinėmis veikėjomis visose visuomeninio gyvenimo srityse, ypač plačiausioje artimo meilės raiškoje. Akivaizdu, kad visi šie darbai turi būti susieti su Evangelijos skelbimu, ypač tiems platiesiems europiečių sluoksniams, kurie yra jau atitolę nuo tikėjimo. Tik tokiu būdu Katalikų Bažnyčia gali būti tikra atsinaujinimo procesą generuojanti vaisinga motina ir skelbti tikrąją viltį. Kita vertus, kartu su Europos katalikų ganytojais į Sarajevą susirinkę įvarių katalikiškų organizacijų lyderiai pripažino, kad dvasinių ir medžiaginių nepriteklių sąsajos akivaizdoje reikia ne tik neatidėliotinai visomis priemonėmis suteikti tinkamą pagalbą, bet ir pačioje visuomenėje įžiebti tikrojo atsinaujinimo siekį. Šiuo atžvilgiu gailestingumo darbuose, įveikiant žmogiškąsias negandas, neturi būti jokių politinių ar religinių kliūčių ir išimčių: kiekvienas turi jaustis atsakingas už kitų gerovę. Pripažinta, kad šiuo atžvilgiu Sarajevas ir visa Bosnija, kur prieš du dešimtmečius vyko brolžudiškas pilietinis karas, o dabar gana taikiai sugyvena vietos bosnių musulmonų, serbų stačiatikių ir kroatų katalikų bendruomenės, o Bažnyčia aktyviai vykdo gailestingumo darbus, galėtų būti gera mokykla visai Europai, o ypač karštiems pasaulio regionams. Konflikto sprendimui visiškai nėra būtina etninė ar religinė separacija: taikus įvairių šių grupių sambūvis visada įmanomas. Tai pripažindami ir prisijungdami prie rugsėjo 20 dieną Asyžiuje vykusio XV tarpreliginio Maldos už taiką susitikimo, dalyvaujant popiežiui Pranciškui, Sarajevo konferencijos dalyviai ypač meldė dieviškojo gailestingumo ženklų ir darbų kenčiančioje Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |