Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Čia savi namai išlieka prisiminimuose

Bronius VERTELKA

Senelių globos namų fasadas

Senelių globos namų valgykla

Globos namų istorija – nuotraukose

Dalis Kupiškio etnografijos muziejaus parodos

Senelių globos namai – bene naujausias ir išvaizda širdį maloninantis pastatas miesto statusą turinčioje Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje. Su Europos Sąjungos parama pastatyti namai įkurtuves šventė pernai liepos pabaigoje, o šiemet birželio 1-ąją sukako 20 metų, kai buvusioje Subačiaus ligoninėje duris atvėrė senelių globos namai. Metams bėgant, jie nebesugebėjo patenkinti poreikių. Buvo siūlymų naujus statyti Virbališkyje, bet nugalėjo sveikas protas: Subačius – vos ne pusiaukelėje tarp Kupiškio ir Panevėžio, be to, ir prie gero kelio.

2013 metais senasis pastatas buvo nugriautas, o toje vietoje iškilo naujas. Tai itin patogu jo gyventojams: vos ne ranka pasiekiami paštas, bažnyčia, turgelis, kelios parduotuvės, medicinos įstaiga, kultūros namai, biblioteka. Jeigu senuose globos namuose sutilpdavo 26, tai dabar naujuose – 30 įnamių. Jeigu anksčiau įkurdindavo vienkiemiuose, pakrūmėse ir pamiškėse gyvenusius vienišius, tai dabar jau įvertintas tiek fizinis, tiek socialinis žmonių savarankiškumas. Sprendimą priima gydytojai. Trumpalaikė globa – iki šešių mėnesių, ilgalaikė – tiek, kiek jos reikės. Vienas yra išbuvęs 15 metų. Amžius čia neribotas: gyveno ir aštuoniolikmečiai. Seniausia gyventoja pas Viešpatį iškeliavo sulaukusi 101 metų. Šiuo metu vyriausia globotinė yra gimusi 1923 metais, o jauniausia neturi 60 metų.

Įvairios čia dienas leidžiančių gyvenimo istorijos. Vienas, pasirinkęs netinkamą gyvenimo būdą taip nusilpo, kad buvo atvežtas į globos namus. Per kelis mėnesius atgavo fizinę jėgą, atsisakė vaikštynės ar lazdelės, o sutvirtėjęs veržėsi namo. Pagyvenęs pusmetį ten, grįžo atgal. Nors globotiniai įvairių likimų ir skirtingo būdo, tačiau visi yra lankomi artimųjų. Štai kur kupiškėnų jautrumas!

„Tačiau globotiniai su širdgėla prisimena paliktus savo namus, kokie jie bebuvę, gal tai pakrypusi kaimo trobelė ar lūšna, bet atmintyje išsaugojo pačius geriausius ir gražiausius prisiminimus“, – pastebi socialinė darbuotoja Dalytė Bukavičienė, čia dirbanti jau 20 metų, nuo pat globos namų įsikūrimo. Moteris pasakoja, kad su globotiniais vyksta ne oficialus, bet nuoširdus bendravimas, tarsi jie būtų giminės ar labai artimi žmonės. Netgi aptariama, kaip ir kuriose kapinėse pageidautų būti palaidoti.

D. Bukavičienė siūlo pasižvalgyti po globos namus. Kambariuose – po vieną ar du gyventojus. Kuri vieta atsilaisvina, į tą naujoką ir priima. Kambariuose – televizorius ir radijo imtuvas, spintos drabužiams susidėti. Maitinama keturis kartus per dieną. Ne kiekviena pasiturinti šeima valgo tokį įvairų maistą. Koncertavę vieno choro dalyviai iš Panevėžio, pamatę, kad čia kerta sumuštinius su lašiša, kraipė galvas: „Apie tokį valgį galime tik pasvajoti“. Valgykloje – ypatinga švara. Jeigu reikia, ji tarnauja ir kaip koplytėlė. Subačiaus klebonas – čia laukiams svečias, jis lanko sergančiuosius, ateina pabūti kartu religinių švenčių metu.

Galintiems judėti globotiniams suteikta laisvė užsiimti piešimu, lipdymu iš molio, kitais menais, rengti savo darbelių parodėles. Tai dažnam savo namuose būtų neįmanoma. Yra biblioteka. Kieno regėjimas prastas, tiems yra audioknygų. Gyventojų judėjimas neapribotas, bet kiekvienas privalo pasisakyti, kur eina. Nedaroma dirbtinių kliūčių, jeigu kas pageidauja grįžti į savo namus.

Globos namų koridoriuje ant sienos – Kupiškio etnografijos muziejaus fotografijų paroda, pasakojanti apie dekanato bažnyčių praeitį ir dabartį, jų veiklą. Susipažinti su ja – puiki galimybė užsukusiems aplankyti globotinių.

Kupiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Laima Bartulienė sakė, jog patekusieji į bėdą nebūna užmiršti ir nepaliekami likimo valiai. Juos lanko seniūnijų socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai užsiima nelaimėlių globa. Paklausus, ar čia nepasitaiko abejingumo, aukšta valdininkė sakė: „Argi galėtų taip būti, kadangi nelaimė atsėlina staiga, o senatvė ateis kiekvienam iš mūsų?“ L. Bartulienė džiaugėsi ir gerais ryšiais su Kupiškio dekanato „Caritas“ organizacija.

Subačiaus geležinkelio
stoties gyvenvietė–Kupiškis
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“