Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Prezidentūroje pasveikinti Konstitucijos egzamino nugalėtojai

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Konstitucijos egzamino nugalėtojais

Antradienį Lietuvos Respublikos Prezidentūroje buvo apdovanoti geriausiai dešimtajame Konstitucijos egzamine pasirodę šalies piliečiai. Juos sveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Tradicine tapusioje žinių pasitikrinimo akcijoje šiemet dalyvavo daugiau nei 32 tūkst. dalyvių iš visos Lietuvos.

Konstitucijos egzamino nugalėtojais buvo paskelbti 29 Lietuvos gyventojai devyniose dalyvių grupėse. Piliečių, neturinčių teisinio išsilavinimo, grupėje nugalėjo Paulius Šepetys iš Kauno, Rūta Norkutė iš Vilniaus ir Alvyda Urbonienė iš Šilalės. Teisinį išsilavinimą turinčių ar jo siekiančių grupėje geriausiai pasirodė vilnietis Dmitrij Rancev, klaipėdietė Audronė Lavruvianec ir Virginijus Andrius Bukauskas iš Visagino.  

Seimo rinkimai: kas, kaip balsavo ir ką išsirinko?

Rinkimus laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovais Sauliumi Skverneliu ir Ramūnu Karbauskiu Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Spalio 23 dieną Lietuvos Respublikos piliečiai išrinko Seimo narius. Spalio 9-ąją rinkimų metu balsavo 1 272 734 rinkėjai, arba 50,64 % rinkėjų. Pakartotinio balsavimo metu dalyvavo 913 752 rinkėjai, arba 37,99 % visų rinkėjų.

Pakartotinis balsavimas buvo skelbiamas 68 vienmandatėse rinkimų apygardose, kur iš dviejų, daugiausiai balsų surinkusių kandidatų buvo išrinktas vienas Seimo narys. Trijose rinkimų apygardose pakartotinio balsavimo neprireikė, kadangi spalio 9 dieną Antakalnio rinkimų apygardoje buvo išrinkta Ingrida Šimonytė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai), Šalčininkų–Vilniaus rinkimų apygardoje – Leonard Talmont (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščionių šeimų sąjunga), Medininkų rinkimų apygardoje – Česlav Olševski (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščionių šeimų sąjunga).

Ką atpūtė spalio vėjai

Kun. Robertas PUKENIS

Spalio 23 dieną Lietuvoje įvykę antrojo turo rinkimai į Seimą galutinai išaiškino padėtį. Politiniai apžvalgininkai jau komentavo, aiškino, taigi man nėra reikalo tai kartoti. Pabandysiu išskirti vieną kitą detalę, pažvelgęs pro Bažnyčios langą (tiesa, šios apžvalgos autorius tikrai nepakeitė savo pažiūrų, tik gal nuolat savęs paklausia, ar jos buvo ir yra teisingos). Galbūt neminėdamas pavardžių pasakysiu, kodėl rinkimuose nelabai pasisekė Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, arba vadinamiems konservatoriams. Gautas tik 31 mandatas Seime, dviem mažiau negu prieš ketverius metus.

Mielieji, neužtenka deklaruoti, kad dirbame, rūpinamės, reikia turėti laiko Lietuvos žmogui, eiliniam, paprastam ir tam, kuris visą gyvenimą kovojo. Reikia rasti laiko ne tik prieš rinkimus, bet ir tada, kai jiems kyla problemų, kurias galima bendromis jėgomis lengvai išspręsti, kad tauta pakiltų, kad kiekvienas Lietuvos kampelis būtų išpuoštas. Panevėžiečiai dar prisimena prie žalio namo užrašą iš rūtų „Laisvę Lietuvai“, o Uliūnuose – „Lietuva su Kristumi“. Taigi turiu mintyse tą garsiąją šv. Jono Pauliaus II Santarvės rūmų istoriją. Jeigu nors kiek politikai, ypač Panevėžio, būtų parodę dėmesio, pasidomėję, tai šiandien būtų stovėję gražūs Rūmai, muziejus – patalpos, į kurias būtų atėję ir krykštavę vaikai, o aš būčiau ramiai dirbęs ir savo sukauptas vertybes atidavęs Bažnyčiai ir miestui, laukdamas išėjimo valandos... Bet įvyko kitaip. Nors Seime buvo konservatorių valdžia, man paprašius skirti tik 200 tūkst. litų projektavimo darbams, Seimo nariai balsuodami nutarė šių lėšų neskirti. Žinodami, kiek mano vargo ir triūso sudėta, siekiant prikelti krikščionišką Lietuvą, taip nebūtų pasielgę jokie komunistai! Tie Seimo nariai kaip susitarę atkeršijo, kad Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje dirbau, buvo vadinama landsbergine (beje, turiu padėkoti buvusiam Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Juozui Bečeliui, kad neprašytas, kai atsiėmėme Švč. Trejybės bažnyčią, skyrė iš miesto biudžeto 30 kubų medienos). Be to, juk buvo beveik 20 vyskupo raštų prašant paramos rūmų statybai, vyskupas pats ėjo į Savivaldybę prašyti skirti tam žemės, rūpinosi lėšomis užsienyje. Politikui turėtų būti lengva išspręsti tokią situaciją: kas aukščiau – Popiežius, vyskupas ar kokios pašalinės jėgos? Bet jie tarsi parodė „paklusnumą“, ištardami „ne“. O kiek buvo prašyta kaip nors gauti iš ES fondų lėšų, nes rūmų statybos motyvacija esanti stipri: tame miesto pakraštyje nėra kultūros objektų, reikia bažnyčios, kurioje būtų eksponuojami rūpintojėliai, meno ir tautos istorijos kontekste skleidžiamas tikėjimas. Visuomenėje negali būti antisemitizmo, tautų susiskaldymo, taigi tikrai turėjau nuoširdžią ir realią svajonę, palaimintą Popiežiaus sekretoriaus (netgi konkrečia finansine parama). Tiesa, žurnalistai sąmoningai, o gal stokodami takto, nepasiklausę, vis kišdavo sakinį, kad pastatas bus didelis, kainuos daugiau kaip 20 mln. litų. Bet juk dar pradžioje buvau rašęs apie programą maksimum ir programą minimum. Be to, juk nepradėsiu to, ko negalima padaryti. Statyba buvo planuota vykdyti laipsniškai: pabaigus vieną pastato dalį, einama prie kitos (vyskupui buvau įteikęs raštą, kuriame nurodyti matmenys: pradžioje apie 1100 kv. m.).

Mylime Dievą, Tėvynę ir artimą

Generolo leitenanto Petro Šniukštos kapas

Artėjant Vėlinėms, Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos būrelio „Gailestingosios širdys“ nariai, lydimi tikybos mokytojos Irutės Trečiokienės, bibliotekos vedėjos Violetos Kraniauskienės, aplankė Šilutės kapines, uždegė atminimo žvakutę ant buvusio Lietuvos 1934–1935 metų vyriausybės Krašto apsaugos ministro, kariuomenės generolo leitenanto Petro Šniukštos (1878–1952) kapo. Violeta Kraniauskienė trumpai supažindino mokinius su šio žymaus žmogaus gyvenimo istorija. Mažai žinomas ministro Petro Šniukštos gyvenimas. 1934–1935 metais XVI ir XVII ministrų kabinetuose P. Šniukšta buvo krašto apsaugos ministras. 1940 metų birželį tarybų valdžios suimtas ir iki 1941 m. birželio 23 d. kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir IX forte. Prasidėjus karui, išėjęs į laisvę apsigyveno savo ūkyje Kretingos apskrityje. 1944 metais bandė pasitraukti į Vokietiją, bet nepavyko. Nedaug kas žino, kad svetima pavarde gyveno ir dirbo kerdžiumi Šilutės apylinkėse. 1952 m. lapkričio 22 d. generolas leitenantas P. Šniukšta mirė Šilutėje. 38 metus generolo leitenanto kapą stropiai prižiūrėjo šilutiškiai Emilija Vaičiulytė, Julija ir Juozas Sabaliai. Šilutės senosiose katalikų kapinėse 1990 metais P. Šniukštai atidengtas paminklas, kurį pašventino kun. J. Pakalniškis. Iškilmėse dalyvavo daug Šilutės gyventojų. Tuomet prie kapo stovėjo garbės sargyba.