Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Prano ir Algirdo Brazinskų pabėgimas iš sovietų imperijos

Daiva Červokienė

Praėjusio amžiaus viduryje, vis silpnėjant lietuvių pasipriešinimui sovietinei santvarkai, padažnėjo mėginimų pabėgti į užsienį. Ypač išgarsėjo Prano ir Algirdo Brazinskų pabėgimas 1970 metais.

Vikipedija pasakoja

Šioje populiarioje interneto svetainėje teigiama, kad Pranas Brazinskas gimė 1924 metais Beižionių kaime, Trakų apskrityje, palaidotas 2002 metais Santa Monikoje, JAV, buvo pirmas asmuo, buvusioje TSRS užgrobęs lėktuvą ir juo pabėgęs į užsienį. Baigė Beižionių pradinę mokyklą, vėliau – Žiežmarių žemės ūkio mokyklą. Dirbo Vievio vidurinės mokyklos ūkvedžiu, Vievio kooperatyvo ūkinių prekių sandėlio vedėju. 1955 metais už naudojimąsi tarnybinėmis pareigomis (didesnėmis kainomis ir be dokumentų pardavinėjo statybines medžiagas) buvo nuteistas. Po amnestijos liko gyventi Uzbekijoje.

1970 m. spalio 15 d. kartu su penkiolikmečiu sūnum Algirdu užgrobė „Aeroflot“ lėktuvą „An-24“, skridusį maršrutu Batumis–Suchumis, su 46 keleiviais. Nupjautvamzdžiu šautuvu nušovė (kita versija – nušovė KGB darbuotojai) stiuardesę Nadeždą Kurčenko, sužeidė pilotą, šturmaną bei vieną keleivį ir privertė nutupdyti lėktuvą Turkijos mieste Trabzone. Turkijos valdžia nepakluso TSRS valdžios reikalavimui ir negrąžino Brazinskų, šios šalies teismas P. Brazinską nuteisė aštuonerius, o A. Brazinską – dvejus metus kalėti. 1974 m. gegužės 21 d. minint Turkijos Respublikos 50-metį Brazinskai buvo paleisti. Tarybų Sąjungoje abu Brazinskai už akių nuteisti mirties bausme.

Negavęs JAV politinio pabėgėlio statuso P. Brazinskas kartu su sūnumi persikėlė į Venesuelą. Skrisdami į Kanadą nelegaliai liko JAV, išeiviams lietuviams reikalaujant jiems leista čia gyventi.

P. Brazinskas su sūnumi persikėlė gyventi į Kalifornijos miestą Santa Moniką dirbo dažytoju, pasikeitė pavardę, tapo Frenku Vaitu. 2002 metų vasarį P. Brazinską konflikto metu nužudė sūnus Algirdas, už tai šis buvo nuteistas 20 metų kalėti.

Detalesnėje biografijoje – keli teistumai

Istorikai papildo P. Brazinsko biografiją. Pokario metų karas netiesiogiai palietė ir Brazinskų šeimą. 1949 metais jo tėvas tapo atsitiktine auka. Kaimyno troboje šūviu pro langą buvo nušautas Beižionių apylinkės tarybos pirmininkas A. Sumovas, o Stasiui Brazinskui atsitiktinai sužeistos rankos. Brazinskas, netekęs daug kraujo, mirė pakeliui į Vievio ligoninę.

Istorikas Arvydas Anušauskas straipsnyje „Batumis–Suchumis: Brazinskų istorija“ (knygoje „KGB visiškai slaptai“) pastebi, kad tragiška tėvo žūtis galbūt padėjo P. Brazinskui įsikurti Vievyje ir tapti vidurinės mokyklos ūkvedžiu. Padedant vietos valdžiai jis Vievyje nusipirko namą, o 1952 metais tapo Vievio kooperatyvo ūkinių prekių sandėlio vedėju, kuriam vadovaudamas atrado savyje „biznieriaus“ gyslelę, tačiau 1955 metais P. Brazinskas už pasinaudojimą tarnybinėmis pareigomis buvo nuteistas vieneriems metams pataisos darbų, atlyginant 1279 rublių nuostolius. Po pataisos darbų jam, kaip žmogui, nukentėjusiam nuo „nacionalistų“, nebuvo sunku vėl įsidarbinti ūkinių prekių parduotuvės vedėju Rūdiškėse, vėliau – Vievyje. Ketverių metų darbas buvo „įvertintas“ 1963 metais suėmimu ir pusės turto areštu, o 1965 metų sausį Aukščiausiojo teismo sprendimu P. Brazinskas nuteistas 5 metams konfiskuojant turtą ir atlyginant 32 305 rublių žalą valstybei. Ilgai kalėti neteko. Kaip nuo „nacionalistų“ nukentėjęs asmuo 1965 metų birželį buvo sąlygiškai išlaisvintas ir nusiųstas dirbti į statybas Tauragėje, vėliau – į Vievio paukštyno statybą.

Kalėdamas P. Brazinskas susipažino su Sachadiru Kurbanovu iš Kokando. Nedelsdamas tuo pasinaudojo: išsituokęs su žmona bei pardavęs namą Vievyje, kartu su buvusia Vievio kooperatyvo buhaltere Alina Koreivo išvyko į Vidurinę Aziją, į Kokandą. Ten pasikeitė ir pavardę – antrąkart susituokęs tapo Pranu Koreivo, pradėjo savo verslą, kuris pagal sovietinius įstatymus buvo uždraustas ir vadinamas spekuliacija: Lietuvoje pirko atsargines automobilių detales, kilimus, šilkinius bei lininius audinius, įvairiais adresais ir pavardėmis siuntiniais prekės keliavo į Vidurinę Aziją. Iš siuntos gaudamas po 400–500 rublių pelno, jis greitai sukaupė, sovietiniais matais matuojant, nemažai pinigų. 1968 metais į Kokandą atsivežė ir trylikametį sūnų Algirdą. Jaunesnė dukra Stasė trumpam atvyko vasarą. Po dvejų metų, palikęs antrąją žmoną, kartu su sūnumi 1970 m. rugsėjo 24 d. išskrisdamas iš Kokando į Vilnių P. Brazinskas turėjo apie 8500 rublių.

Pasirengimas užgrobti lėktuvą KGB organams tapo mįsle. Manoma, kad ginklą P. Brazinskas įsigijo apie 1950 metus (gal draugai stribai padėjo įsigyti pistoletą savigynai), o valiutą supirkinėjo vykdamas iš Vidurinės Azijos į Maskvą, Taliną, Leningradą ir Vilnių. P. Brazinskas dar jaunystėje tikėjosi, kad, atvykus iš JAV motinos broliui Šeškevičiui, paprašys pasiimti į Ameriką ir jį. Bet dėdė mirė neaplankęs Lietuvos.

Antrosios žmonos brolis, buvęs lenkų kariuomenės karininkas, gyveno Lenkijoje, dažnai išvykdavo į kitas šalis ir 1967 metais lankėsi Vilniuje. A. Koreivo su kitu savo broliu 1945 metų pabaigoje, dar būdama septyniolikmetė, su suklastotais dokumentais mėgino pereiti Lenkijos sieną. Sulaikyti sovietinių pasieniečių, jie buvo įkalinti trejiems metams.

P. Brazinsko giminaitis, buvęs Lenkijos kariuomenės kareivis, 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Kalifornijoje. Lietuvoje su vaikais likusi jo žmona 1957 ir 1960 metais prašė leidimo išvykti su vaikais gyventi JAV, bet negavo. Tik 1967 metais jai buvo leista išvykti į JAV be suaugusių ir savo šeimas sukūrusių vaikų.

Lėktuvo užgrobimas

Konkrečią informaciją P. Brazinskas pradėjo rinkti 1969 metų rudenį, kai žento sesuo vyko į JAV pasiuntinybę Maskvoje pasiimti vizos. Jis ją palydėjo į Maskvą, į JAV pasiuntinybę. Aplankęs ją grįžusią iš kelionės P. Brazinskas klausinėjo apie gyvenimą JAV. 1970 metų spalio 7–13 dienomis paskutinį kartą apsilankęs Vilniuje, jau surinkęs reikalingą informaciją, P. Brazinskas su sūnumi pasiėmė savo bagažą – ginklus, sukauptus dolerius (KGB duomenimis, turėjo daugiau kaip 6000 dolerių) ir išskrido į Užkaukazę. Į Batumį atvyko spalio 14 dieną ir apsigyvenę viešbutyje pasirūpino bilietais į Suchumį. Vietas gavo pačiame lėktuvo priekyje, priešais bagažo skyriaus duris.

Spalio 15 dieną iš Batumio aerouosto pakilo lėktuvas. Kaip tėvas ir sūnus Brazinskai su ginklais pateko į jį, iki šiol nėra žinoma, bet techninės apsaugos priemonės tuomet nebuvo tobulos, ypač mažai dėmesio apsaugai kreipta ne tarptautiniuose reisuose. 12 val. 40 min. (13 val. 40 min. vietos laiku) Brazinskai, grasindami ginklais, pareikalavo pakeisti kursą ir skristi į Turkiją, siena buvo čia pat. Stiuardesei Nadeždai Kurčenko buvo įteiktas vokas su dar Vilniuje išspausdintu „Įsakymu Nr. 9“. Archyvai pateikia ir jo turinį: „1. Įsakau skristi nurodytu maršrutu. 2. Nutraukti radijo ryšį. 3. Už įsakymo nevykdymą – Mirtis. (Laisva Europa) P. K. Z. C. Generolas (Krylov)“.

Ant lapo buvo uždėtas antspaudas, kuriame lietuviškai užrašyta: „... rajono valdybos kooperatyvas“. Nors P. Brazinskas, vilkėjęs paradinę sovietinio kariškio uniformą, turėjo atrodyti „įtikinamai“, stiuardesė atsisakė „Įsakymą“ perduoti lėktuvo įgulai. Įstumta į bagažo skyrių, N. Kurčenko įėjo į įgulos kabiną ir pasilenkusi tyliai lėktuvo vadui pasakė, kas darosi lėktuve. Tuo metu P. Brazinskas išdaužė įgulos kabinos durų stiklą ir dviem šūviais nužudė stiuardesę. Šturmanas Valerijus Fadejevas mėgino perduoti nelaimės signalą, tačiau buvo peršautas. Sužeistas ir borto mechanikas O. Bobajanas. Vienas keleivis (galbūt saugumo darbuotojas) bandė išlaužti uždarytas bagažo skyriaus duris, tačiau iš vidaus ėmė šaudyti jaunesnysis Brazinskas. P. Brazinskas, priėjęs prie lėktuvo vado, įsakė sukti į Turkiją, į Stambulą. Georgijus Čachrakija pasipriešino, todėl buvo sunkiai sužeistas. Taip įgula buvo priversta nusileisti Turkijos teritorijoje, Trabzono mieste.

Nusileidusį lėktuvą apsupo policininkai. Brazinskai buvo nuginkluoti ir išvesti. Netrukus jie paprašė politinio prieglobsčio. Lėktuvų užgrobimai dar 1963 metais buvo pasmerkti Tokijo konvencijoje, 1970 metais – Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Brazinskai buvo įkalinti Trabzono kalėjime. Pagal Turkijos įstatymus jie buvo kaltinami stiuardesės nužudymu, dviejų įgulos narių sužeidimu, keleiviams pavojingos situacijos sudarymu, nelegaliu ginklų įvežimu ir įvažiavimu be vizų.

Platūs atgarsiai

Kalėdamas P. Brazinskas parašė naują biografiją. Joje teigė, kad už antikomunistinę veiklą 1947 metais su žmona buvo ištremtas į Sibirą, o tėvas nužudytas NKVD kareivių. 1955 metais vėl buvo suimtas už „antikomunistinę veiklą“, dėl „politinių priežasčių“ išsituokė su žmona ir, siekdamas išvengti čekistų persekiojimo, pakeitė pavardę. Uzbekijoje esą tęsė antikomunistinę kovą kartu su vietiniais musulmonais ir deportuotais Krymo totoriais, buvo ryšininkas tarp Lietuvos ir Turkestano pasipriešinimo judėjimo bei vienas iš antikomunistinio judėjimo Turkestane koordinatorių. Tuomet ši informacija negalėjo būti patikrinta.

Tokios biografijos reikėjo, kad Turkijos teismas priimtų tinkamą sprendimą. Jau 1970 m. spalio 16 d. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Juozas Kęstutis Valiūnas pasiuntė telegramą Turkijos prezidentui prašydamas neperduoti Brazinskų Sovietų Sąjungai. VLIK vicepirmininkas Juozas Audėnas paskelbė, kad „Brazinskų žygdarbis tapo svarbiu tarptautiniu įvykiu didžiojoje laisvojo pasaulio ir sovietų kovoje“. Reikalavimą neperduoti Brazinskų Sovietų Sąjungai palaikė ir Prancūzijoje veikianti Latvių sąjunga, Pasaulio estų taryba, Amerikos latvių sąjunga, Prancūzijos piliečių ir žmogaus teisių gynimo lyga, Žmogaus teisių lyga Ženevoje, Pabėgėlių komisariatas, Tarptautinė teisininkų organizacija, dešimtys JAV Kongreso narių ir kt. Brazinskai per metus gavo daugiau kaip 2000 juos palaikančių laiškų ir telegramų. Ginti Brazinskus teisme ėmėsi patyręs advokatas, buvęs Turkijos teisingumo ministras C. Yardimci, dar 1948 metais teisme atstovavęs trims rumunų karininkams, kurie, nužudę lakūną, nuskraidino lėktuvą iš Rumunijos į Turkiją.

Brazinskų pabėgimas nuo kitų išsiskyrė tuo, kad pirmąkart bėgliai ėmėsi tokių drastiškų priemonių, rizikavo ne tik savo, bet ir lėktuvo keleivių, įgulos narių gyvybe. 1970 m. spalio 16 – gruodžio 31 d. pagrindiniame to metu Lietuvos laikraštyje „Tiesa“ buvo išspausdinta bene 50 straipsnių apie šį įvykį ir jo pasekmes. 1970 m. spalio 16 d. pateiktas tik trumpas pranešimas apie lėktuvo užgrobimą. Daugiau straipsnių išspausdinta po kelių dienų. Brazinskai vadinti banditais, žudikais, žmogžudžiais, nusikaltėliais, išdavikais, teroristais ir pan. Rašyta apie niekingą P. Brazinsko praeitį, spausdinti jo buvusių pažįstamų ar kaimynų pasakojimai. Straipsniuose reikalauta, kad P. ir A. Brazinskus Turkijos vyriausybė perduotų Sovietų Sąjungai, kad juos teistų tarybinis teismas, nes oro piratai turi būti teisiami tos valstybės, kurios teritorijoje įvykdė nusikaltimus. Dar pabrėžta, kad tarybiniai žmonės pasipiktinę nusikaltimu ir reikalauja Brazinskams pelnytos bausmės. Piktintasi ir Turkijos valdžios neryžtingumu, užsienio lietuvių palaikymu Brazinskams. Emigrantų organizacijų vadovai spaudoje išvadinti karo nusikaltėliais, reakcingaisiais emigrantais, buvusiais hitleriniais pakalikais.

Trabzono apygardos teismas suteikė Brazinskams politinį statusą, bet, spaudžiant Sovietų Sąjungai, 1972 metais Turkijos Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą panaikino. Net 24 kartus įvairaus lygio Turkijos teismai sprendė Brazinskų likimą ir negalėjo išspręsti. VLIK per kelerius metus bylos sprendimui išleido daugiau kaip 20 tūkst. dolerių.

Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas (BALF), siuntęs nedideles lėšas ir spaudą Brazinskams, mėgino „spausti“ Turkijos ir JAV vyriausybes, kad pabėgėliai nebūtų grąžinti į SSRS. Byla iš esmės tapo politine, joje buvo keliamas ir Lietuvos nepriklausomybės bei okupacijos klausimas.

1973 metais aštuoniolikmetis Algirdas Brazinskas-Baltas išleido eilėraščių knygelę „Už mylimą Baltiją“.

1974 m. gegužės 21 d. minint Turkijos Respublikos 50-metį Brazinskai buvo paleisti iš kalėjimo ir įsikūrė Jozgato pabėgėlių stovykloje 300 km nuo Ankaros.

Kelias į JAV

1976 m. birželio 23 d. Brazinskai slapta atvyko į JAV pasiuntinybę Turkijoje (pasak jų pačių, Turkija ketino juos perduoti Sovietų Sąjungai), tačiau pasiuntinys atsisakė duoti vizas įvažiuoti į JAV. Protestuodamas P. Brazinskas ambasadoje mėgino persipjauti venas, bet sutrukdė ambasadorių saugojęs jūrų pėstininkas.

Slapta vyko derybos tarp Turkijos ir JAV vyriausybių. JAV valstybės departamentas gavo Turkijos valdžios garantijas, kad Brazinskai nebus perduoti. Jie vėl buvo perduoti Turkijos valdžiai, kuri juos laikė ir saugojo Stambulo ligoninėje. 1976 m. liepos 11 d. tuometinė BALF pirmininkė M. Rudienė jau turėjo Venesuelos vizas, leidžiančius Brazinskams išvykti iš Turkijos.

Visa kelionė ir Brazinskų pabėgimas vyko slaptai. Tris savaites praleidę Romoje, 20 dienų paviešėję Venesueloje (juos globojo kunigai), rugpjūčio 24 d. Brazinskai skrisdami į Kanadą išlipo ir pasiliko Niujorke. A. Brazinskas nuvyko pas lietuvių mokyklos mokytoją dvidešimtmetę Bernadetą Miliauskaitę, su kuria iki tol trejus metus susirašinėjo, ir rugsėjo 2 d. su ja susituokė.

Dėl nelegalaus atvykimo į šalį JAV imigracijos ir natūralizacijos tarnyba vieną po kito sulaikė abu Brazinskus ir įkalino Bostono kalėjime. Rugsėjo 19 d. už VLIK pirmininko J. K. Valiūno pasiūlytą užstatą – 5000 dolerių už kiekvieną – Brazinskai buvo paleisti. J. K. Valiūno namuose sukviestoje spaudos konferencijoje P. Brazinskas pagarsino savo naująją biografiją ir kelionės į Ameriką detales, prašė materialinės pagalbos. Lietuvių išeivijos organizacijos labai stengėsi juos paremti. Amerikos lietuvių taryba (ALT) kreipėsi į JAV prezidentą Džeraldą Fordą prašydama suteikti Brazinskams politinių pabėgėlių statusą. Palaikant šį prašymą buvo pasiųsta šimtai telegramų. Dž. Fordo administracija pažadėjo neišsiųsti Brazinskų į Sovietų Sąjungą.

1981 metais Los Andželo teismas svarstė Brazinskų išsiuntimo iš JAV klausimą. Brazinskų statuso arba deportavimo iš JAV (į Venesuelą) klausimas buvo sprendžiamas ilgai. Kalifornijoje apsigyvenęs A. Brazinskas 1977 metų vasarą paskelbė, kad abu susidegins, jeigu JAV prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter) neužkirs kelio jų deportavimui. Jis pamėgino kitaip interpretuoti lėktuvo užgrobimo istoriją ir teigė, kad stiuardesė buvo nušauta per susišaudymą su KGB agentais. Bet kiek anksčiau jo tėvas buvo paskelbęs, kad į stiuardesę pataikė netyčia per susišaudymą su lėktuvo įgula. Tai buvo reakcija į Dž. Karterio administracijos atsakymą Brazinskų pagrobto lėktuvo įgulos nariams. Paaiškėjo, kad JAV neketina suteikti Brazinskams politinių pabėgėlių statuso ir jų veiksmus vertina kaip nepolitinius.

Tačiau Brazinskai ir toliau gyveno JAV (Kalifornijos valstijoje). Lietuvių organizacijų parama jiems gerokai sumažėjo. KGB kūrė vis naujus planus, kaip vien Brazinskų buvimo faktu kompromituoti lietuvių organizacijas, o Brazinskai mėgino įsitvirtinti Los Andžele, nors žinios apie jų veiklą labai prieštaringos. Taip tęsėsi beveik dešimt metų, kol KGB teko užsiimti kur kas rimtesniais reikalais ir dėl geresnių santykių su JAV pamiršti Brazinskų istoriją. Persikėlę į Santa Moniką jie vertėsi dažymu.

Vėl kruvina istorija

Brazinskų istorija ne kartą prisiminta atgavus Lietuvos nepriklausomybę, nagrinėjant lietuvių pabėgimus iš Sovietų Sąjungos. Išskirtinai ji žiniasklaidoje nuvilnijo 2002 m. vasarį. Vasario 10 d. BNS paskelbė, kad „Aeroflot“ lėktuvą nuvaręs Algirdas Brazinskas Kalifornijoje stos prieš teismą dėl 77 metų tėvo nužudymo. Santa Monikoje gyvenusiam 46 metų A. Brazinskui, pasivadinusiam Albertu Viktoru Vaitu (Victor White), prokurorai pateikė kaltinimus vasario 5 dieną savo dviejų miegamųjų bute ginčo metu negyvai sumušus tėvą Praną Brazinską. A. Brazinskas buvo sulaikytas, jam grėsė laisvės atėmimo bausmė iki 26 metų.

„Los Angeles Times“ papasakojo ir apie paskutinius P. Brazinsko gyvenimo metus. Brazinskų kaimynai Santa Monikos butų komplekse teigė, kad P. Brazinskas, kurį kaimynai vadino Franku, kelerius metus tvarkė daugiabutį ir mankštinosi važinėdamas dviračiu gyvenamąjį kompleksą juosiančia alėja. Tačiau porą metų jis negalavo, ir tik išeidavo pasivaikščioti pasiramsčiuodamas lazdele. Esą paskutiniais gyvenimo metais P. Brazinskas tapo aikštingas. Vis dėlto, pasak kaimynų, sūnus rūpinosi tėvu, prašė vaikėzų, kurie į jį nedraugiškai skersakiavo, neerzinti jo senyvo tėvo.

Vėl pateiktas P. ir A. Brazinskų praeities išpuolio vertinimas. Kaimynai neslėpė, kad P. Brazinsko istorija jiems keldavo baimę. Amerikos lietuvių bendruomenės Santa Monikos skyriaus vadovė Regina Oslapas sakė, kad tėvas ir sūnus skelbėsi esą pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai ir prašė paremti juos aukomis. Tačiau vietos bendruomenė nelaikė P. Brazinsko patriotu dėl jo smurtingos praeities. Kita kalbinta lietuvė sakė, kad Brazinskai vienu metu buvo gerai žinomi lietuvių, pasirodydavo ir kalbėdavo jų renginiuose, tačiau po poros metų tarsi išnyko. Nors kai kurios lietuvių išeivių organizacijos Brazinskus skelbė didvyriais, didžiais kovotojais su Lietuvą okupavusia Sovietų Sąjunga, taip manė toli gražu ne visi tautiečiai.

A. Brazinską teisė Santa Monikos aukštesnysis teismas. Jo advokatas P. Brazinską vadino kaprizingu seniu, nusikaltėliu ir teroristu, kuris užgrobė sovietinį lėktuvą, baimindamasis bausmės ar kalėjimo dėl kriminalinių kaltinimų. Pasak advokato, lemtingąją naktį P. Brazinskas susiginčijo su sūnumi dėl jo noro išvykti pas žmoną į Malaiziją, kur ji dirba JAV vyriausybės misijoje, ir grasino jam ginklu. A. Brazinskas esą gindamasis aštuonis kartus smogė tėvui į galvą. Advokato teigimu, tai – savigynos, o ne žmogžudystės byla, todėl A. Brazinską, kuris anksčiau nebuvo kuo nors kaltintas, reikia paleisti mainais į pasižadėjimą neišvykti. Tačiau kaltintojai teigė, kad žmogžudystė buvo iš anksto apgalvotas, žiaurus veiksmas.

Internete pranešimai apie šį kruviną A. Brazinsko poelgį sulaukė daugybės komentarų. Štai svetainėje Delfi.lt 2002 m. vasario 10 d. paskelbta informacija „Iš SSRS užgrobtu lėktuvu pabėgęs lietuvis kaltinamas tėvo nužudymu“ sulaukė kone poros šimtų komentarų. Pateiksime kelis: „Įdomu, kaip mūsų politikai traktuotų lietuvius, nuvariusius lėktuvą į Turkiją ir nušovusius stiuardesę. Jie – prieš sovietus kovoję didvyriai ar egoistai, norėję gražiai pagyventi Vakaruose“, „Bėglių istorija baigėsi tuo, kuo ir prasidėjo: kraujo praliejimu“.

Svyruoja ir P. Brazinsko gimtojo Beižionių kaimo gyventojų, kuriame nemažai bendrapavardžių, nuomonė apie jų žygį į laisvąjį pasaulį ir gyvenimą jame. Net keli ištarė, kad jų pralietas nekaltas kraujas negalėjo leisti jiems ramiai ir laimingai gyventi.

© 2016 „XXI amžius“