|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jėzaus Draugija patikimose rankose Mindaugas Buika
Kad Jėzaus Draugija yra patikimose rankose, pagal atsiliepimus galima vertinti venesualiečio kunigo Arturo Sosos Abaskalio (Arturo Sosa Abascal) SJ išrinkimą didžiausios ir įtakingiausios Katalikų Bažnyčios vienuolijos, Jėzaus Draugijos, generaliniu vyresniuoju. Naujas, jau 31-isis jėzuitų vadovas buvo išrinktas nuo spalio 14 dienos Romoje vykstančioje vienuolijos Generalinėje kongregacijoje dalyvauja 215 delegatų, iš kurių 212 yra elektoriai. Jie taip pat aptaria jėzuitų misijų veiklos ateities planus. Pagal 1540 metais šv. Ignaco Lojolos įkurtos Jėzaus Draugijos konstituciją (įstatus) ir tradiciją šios vienuolijos generaliniai vyresnieji renkami iki gyvos galvos. Tačiau paskutinieji du vadovai patys atsistatydino (2008 metais olandas tėvas Hansas Kolvenbachas (Hans Kolvenbach) SJ, o šiemet ispanas tėvas Adolfas Nikolasas (Adolfo Nicolas Pachon SJ), sulaukę garbingo 80 metų amžiaus, todėl buvo renkami jų įpėdiniai. Dabar vykstančioje 36-ojoje Generalinėje kongregacijoje, kurioje dalyvauja Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provinciolas kun. Gintaras Vitkus SJ, išrinktas generalinis vyresnysis tėvas A. Sosa yra pirmasis ne iš Europos, bet iš Lotynų Amerikos kilęs Jėzaus Draugijos vadovas. Iš šio katalikiškiausio kontinento (daugiau kaip du trečdaliai gyventojų katalikai) yra kilęs ir popiežius Pranciškus, kuris, beje, yra pirmasis Visuotinei Bažnyčiai vadovaujantis jėzuitas. Misijų tarnystės kelias Tėvas Arturas Sosa gimė 1948 metų lapkričio 12 dieną (taigi netrukus sukaks 68-eri) Venesualos sostinėje Karakase, visuomenės veikėjo (jo tėvas buvo vyriausybės ministras) šeimoje. Susipažinęs su gimnazijoje dėsčiusiais jėzuitais, ją baigęs 1966 metais, pats įstojo į Jėzaus Draugiją. 1972 metais gavo filosofijos licensijato diplomą ir 1977 metų liepos 30 dieną priėmė kunigystės šventimus. Kartu su sielovadine tarnyste ypatingą dėmesį skirdamas mokslinei veiklai (1990 metais apginta politikos mokslų daktaro disertacija), vadovavo Venesualos jėzuitų Gumilijos socialinių tyrimų centrui, buvo žurnalo SJC, 1979 metais pelniusio nacionalinę žurnalistų premiją, leidybos vadovas. Išrinktas Venesuelos jėzuitų provincijos vadovu (provinciolo pareigas ėjo nuo 1996 iki 2004 metų) tėvas A. Sosa sudarė išsamų apaštalinės veiklos planą, kuriuo šios šalies Jėzaus Draugijos nariai vadovaujasi iki šiol. Toje programoje pirmenybė teikiama vargšų rūpybai, švietimui ir ugdymui, ryšiams su pasaulietinėmis organizacijomis ir pilietine valdžia. Baigęs provinciolo tarnystę buvo paskirtas jėzuitų vadovaujamo Tačiro katalikų universiteto, veikiančio Venesuelos ir Kolumbijos pasienyje, rektoriumi. Kartu su akademine veikla (socialinius mokslus dėstė Karakaso valstybiniame ir JAV jėzuitų Džordžtauno universitetuose) rūpinosi žemdirbių ir pabėgėlių padėtimi vargingose pasienio vyskupijų ir parapijų bendruomenėse, dalyvavo 2008 metais vykusioje 35-ojoje Jėzaus Draugijos Generalinėje kongregacijoje, kurioje išrinktas generalinis vyresnysis tėvas A. Nikolasas jį pasirinko savo patarėju Lotynų Amerikai. 2014 metais tėvas A. Sosa buvo pakviestas darbuotis į centrinę Jėzaus Draugijos kuriją Romoje ir paskirtas atsakingu už čia veikiančių jėzuitų vadovaujamų mokslinių institucijų (Popiežiškojo Grigaliaus universiteto, Popiežiškojo Biblijos instituto, Popiežiškojo Rytų instituto, Vatikano astronominės observatorijos ir kt.) priežiūrą. Taigi, tėvo A. Sosos tarnystė Romoje beveik sutapo su popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžia ir jų jėzuitiška pažintis, užsimezgusi dar tada, kai abu gyveno ir dirbo Lotynų Amerikoje (abu jie dalyvavo ir 1983 metais vykusioje 33-iojoje Jėzaus Draugijos Generalinėje kongregacijoje, kurioje venuolijos vadovu buvo išrinktas tėvas H. Kolvenbachas), vėliau dar labiau sustiprėjo Šventajam Tėvui nuolat lankantis mokslinėse jėzuitų institucijose. Dabar tėvą A. Sosą išrinkus generaliniu Jėzuitų vienuolijos vyresniuoju, ši bendrystė turėtų būti dar stipresnė ir dėl panašių atsinaujinimo pastangų, vadovaujantis socialinio teisingumo ir apaštalavimo nuostatomis. Pagal kongregacijos internetinėje svetainėje gc 36. org ir kituose katalikiškuose žiniasklaidos šaltiniuose pasirodžiusius naujojo jėzuitų vadovo vertinimus jis pristatomas kaip žmogus, turintis aiškią ir pranašišką stratego viziją. Mes jį išsirinkome todėl, kad jis yra strategas, jo politinio mokslo išsilavinimas ir gebėjimas analizuoti suteikia jam stratego viziją, kuri yra tolimesnė už regimybę, sakė Lotynų Amerikos jėzuitų provinciolų konferencijos pirmininkas tėvas Chorche Sela (Jorge Cela) SJ. Jis turi gebėjimą prasiskverbti į tikrovę, atrasti jos potencialą, tiesti naujus kelius, ieškoti konsensuso. Dabartinis Venesualos jėzuitų provinciolas kunigas Artūras Perasa (Arturo Perasa) SJ, kuris nuo naujokyno laikų vadina tėvą A. Sosą savo dvasiniu mokytoju, paskelbtame straipsnyje rašo: Jis mane išmokė, kaip rasti Dievą labiausiai pažeidžiamųjų akyse, kaip užsiimti išsamiu jų padėties analizavimu. Jis išmokė mane žvelgti į mūsų šalies istoriją kaip į būdą geriau suprasti dabartį ir ieškoti kelių žengiant į priekį. Atvirumas ir veiklos patirtis Generalinėje kongregacijoje dalyvavęs ispanas jėzuitas kunigas Luisas Ugaldė (Luis Ugalde) SJ, kuris Venesueloje gyvena jau 60 metų ir buvo provinciolu prieš tėvą A. Sosą, pabrėžia du svarbius jo asmenybės bruožus: didelį atvirumą ir patirtį įvairiose veiklos srityse. Jis dar nurodė naujojo generalinio vyresniojo gebėjimą ir norą vertinti visuomenės gyvenimo reikalus vargšų akimis. Čia verta prisiminti sunkią politinę ir socialinę situaciją Venesueloje, kai prieš ketvirtį amžiaus dėl valdančiųjų korupcijos ir išaugusio skurdo, nepaisant didžiausių Lotynų Amerikoje naftos išteklių, susidariusi krizinė situacija atvedė į valdžią marksistinėmis idėjomis besivadovaujantį generolą Ugą Čavesą (Hugo Chavez). Tačiau veiklūs Venesuelos jėzuitai, matyt, pasimokę iš liūdnos promarksistinės, vadinamosios išlaisvinimo teologijos realizavimo patirties, ypač Nikaragvoje, kur 8-ajame XX amžiaus dešimtmetyje net penki jėzuitai buvo tapę tenykštės komunistuojančių sandinistų vyriausybės ministrais ir popiežiaus Jono Pauliaus II suspenduoti, šaltai sutiko socialistinę U. Čaveso alternatyvą ir nepriėmė jos pretenzijų į teisėtumą, paneigiant demokratijos principus. Tėvas L. Ugaldė pasakojo, kaip jis, būdamas Venesuelos jėzuitų provinciolu, kartu su tėvu A. Sosa buvo nuvykęs pas prezidentu tapusį generolą U. Čavesą, turėdamas šiokią tokią viltį dėl režimo pastangų pagerinti vargšų padėtį. Tačiau jiems iš karto tapo aišku, kad valdžia atsidūrė karinės chuntos rankose, kad iš jos nėra ko gero tikėtis, ypač iš aiškaus antibažnytinio nusistatymo. Kad tos nuostatos buvo teisingos, patvirtino ir dabartinė sunki situacija Venesueloje, kai sumažėjus pajamoms iš atpigusios naftos, U. Čaveso įpėdinio Nikolaso Maduro (Nicolas Maduro) vyriausybę ištiko dar didesnė krizė, o dėl visiškai suirusios ekonomikos bado ištikti gyventojai ieško prieglobsčio kaimyninėje Kolumbijoje. Be abejonės, naujasis Jėzaus Draugijos vadovas tėvas A. Sosa ir popiežius Pranciškus, nepriimdami populistinių ir marksizmu grindžiamų totalitarizmo pastangų įsiviešpatauti Lotynų Amerikoje, griežtai kritikuoja Bažnyčios socialiniam mokymui prieštaraujantį neoliberalistinį ekonomikos modelį, kuriame vyrauja godi stabmeldystė pinigams, etiniais principais nevaržomos rinkos ir maksimalaus pelno siekimo logika, kuri dar labiau didina atskirtį visuomenėje dėl gamtos aplinkos resursų niokojimo. Esminiai pokyčiai tikrai reikalingi Lotynų Amerikoje ir visame globalizuotame pasaulyje, visoms suinteresuotoms jėgoms sutartinai ieškant kelių neteisybei įveikti ir žmogaus orumui atkurti kiekvienos šalies socialiniame gyvenime, pirmenybę teikiant ne abstrakčioms idėjoms, bet konkrečios padėties vertinimui. Tikėjimas ir neįmanomo siekimas Svarbi pirmoji išrinktojo Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo tėvo A. Sosos homilija spalio 15 dieną Jėzaus bažnyčioje, pagrindinėje Romos jėzuitų šventovėje, kur palaidotas vienuolijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola, aukojant Padėkos šv. Mišias. Homilija telkėsi į dienos Evangelijos skaitinių komentarą, bet kartu išsakytos kai kurios programinės būsimos veiklos nuostatos ir viltys. Joje pirmiausia pabrėžtas jėzuitiško ryžto, drąsos poreikis būnant ištikimais Jėzaus Kristaus misijos tarnais ir su tvirtu tikėjimu atliekant tiesiog, atrodytų, neįmanomus darbus apaštalavimo kelyje. Beje, tai atspindi ir 36-osios Generalinės kongregacijos temą Irtis į gilumą ten, kur giliausia pagal Jėzaus paraginimą ežere žvejojusiam Petrui (Lk 5, 4), kuris, įvykdęs tą prašymą sugavo neįtikėtinai daug žuvų. Tokį pat ryžtą jėzuitų apaštalavimui drąsino ir popiežius Pranciškus, 2014 metais minėdamas 200-ąsias Jėzaus Draugijos veiklos Bažnyčioje atstatymo metines. Tėvas A. Sosa, homilijoje priminęs arkangelo Gabrieliaus apreiškimą Marijai ir patikinimą, kad Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37), sakė, kad reikia Viešpaties prašyti tokio pat tvirto tikėjimo kaip Jėzaus Motinos, kad jėzuitai galėtų sau pritaikyti Marijos žodžius, kuriais ji atsiliepė į gautąjį pašaukimą: Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38). Taigi, anot naujojo vienuolijos vadovo, su tokiu pasitikėjimu, panašiai, kaip šv. Ignacas su pirmaisiais bendražygiais, kaip daugybė kitų brolių jėzuitų, su kryžiaus ženklu ištikimai tarnavusių Viešpaties planams, mes taip pat norime prisidėti prie to, kas (žmogaus akimis) atrodo šiandien neįmanoma, kūrimo žmonijos, kuri būtų sutaikyta teisingume, kad ji darniai sugyventų, rūpindamasi bendraisiais namais, kuriuose vietos būtų visiems, nes, kaip nuolat pabrėžia popiežius Pranciškus, visi būdami vieno ir to paties Tėvo sūnūs ir dukterys, turime vienas kitą pripažinti kaip broliai ir seserys. Vėliau vykusiame susitikime su žurnalistais paprašytas pakomentuoti savo pirmosios homilijos teiginį, kad jėzuitų misija yra pasiaukojančiai siekti to, kas yra ne tik neįtikėtina, bet ir, atrodytų, neįmanoma, tėvas A. Sosa vėlgi kalbėjo, jog tai yra tvirto tikėjimo raiškos būdas. Tai bendrai yra tikrosios pažangos ir sunkumų įveikimo pagrindas, nes tikėjimas įgalina turėti viltį ir ją paversti realybe. Juk, kai bandome analizuoti padėtį dabartiniame pasaulyje, kuriame didžiausią įtaką turi turtingieji, kai matome pinigų ir ginklų galią, blogį nešančią prekybą narkotikais, alkoholiu ir netgi žmonėmis, kai atrodo, jog viso to neįmanoma įveikti, natūraliai apima pesimizmas. Tačiau viskas, kas atrodytų nepasiekiama, gali tapti įmanoma tvirtai tikint, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų. Taigi, įmanoma gyventi stabilioje taikoje, yra įmanoma etiška ekonomika bei toks gyvenimo būdas, kuris gerbtų kūriniją, yra įmanoma, kad visi turėtų pakankamai maisto ir orų būstą, galėtų siekti trokštamo išsilavinimo ir turėti kitas galimybes. Žinoma, visa tai yra rimti iššūkiai visiems ir Jėzaus Draugijai, jog be tikėjimo visa tai negali būti įgyvendinta. Rūpinimasis vienuolijos ateitimi Sakytoje Padėkos šv. Mišių homilijoje tėvas A. Sosa pabrėžė, kad su tvirtu tikėjimu yra susijusi viltis dėl jo vienuolijos atsinaujinimo, augimo ir stiprėjimo. Jis priminė į jėzuitų Konstituciją įrašytą aiškią šv. Ignaco nuostatą: kadangi Jėzaus Draugija nebuvo įsteigta vien žmogiškomis pastangomis, tai ne per jas ji gali būti išsaugota ir išplėtota. Tai yra Kristaus, mūsų Dievo ir Viešpaties, rankų darbas ir į Jį pirmiausia turi būti sudėta viltis dėl vienuolijos ateities. Tai svarbu pabrėžti, siekiant įveikti tą gilią visos Katalikų Bažnyčios vienuolijų narystės mažėjimo krizę, kurioje pastaraisiais dešimtmečiais pirmiausia yra būtent Jėzaus Draugija. Per 50 metų, praėjusių nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos (19652015), katalikų vyrų vienuolių pasaulyje sumažėjo 40 proc., o moterų vienuolių 45 proc., o Jėzaus Draugijos narių net 54 proc. Jeigu 1965 metais buvo 36 tūkstančiai jėzuitų, tai prieš prasidedant 36-ajai Generalinei kongregacijai buvo pranešta, jog dabar (2015 metų duomenimis) yra 16,7 tūkstančio jėzuitų, iš kurių 12 tūkstančių kunigų, 1,3 tūkstančių brolių, 2,3 tūkstančių scholastų ir 753 novicijai. Dėl spartaus pašaukimų mažėjimo bei pasitraukimo iš vienuolijos vadinamajame Vakarų pasaulyje (Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje), kur telkėsi didžioji dauguma Jėzaus Draugijos narių, 7-ajame ir 8-ajame XX amžiaus dešimtmetyje jėzuitų kunigų kasmet sumažėdavo nuo 800 iki 1,2 tūkstančio ir tai buvo reali grėsmė vienuolijos ateičiai. Tą dramatišką padėtį iš dalies pradėjo kompensuoti gana ryškus pašaukimų gausėjimas Azijoje ir Afrikoje. Čia dabar telkiasi 63 proc. jėzuitų novicijų ir 65 proc. scholastų. Vien tik Indijoje dabar yra 4 tūkstančiai jėzuitų, taigi, beveik ketvirtadalis Jėzaus Draugijos narių. Šios šalies jėzuitai pasiuntė daugiausiai delegatų (49) į Generalinę kongregaciją, antroje vietoje (33 delegatai) palikdami jėzuitus iš JAV, o trečioje italus (31 delegatas). Iš viso tame susitikime dalyvauja 62 šalių jėzuitai iš visų kontinentų (išskyrus Antarktidą): trečdalis delegatų yra iš Azijos ir Okeanijos, 27 proc. iš Europos, 16 proc. iš Lotynų Amerikos, 15 proc. iš Šiaurės Amerikos ir 10 proc. iš Afrikos. Nors demografinė kaita tarp Jėzaus Draugijos narių yra aiškiai palanki Pietų pusrutuliui, pašaukimų skaičius Vakarų pusrutulyje, ypač tikėjimą sekuliarizmo sąlygomis stebėtinai išsaugojusiose JAV, stabilizavosi ir tai teikia optimizmo. 2014 metais JAV ir Kanadoje buvo įšventinta 19 naujų jėzuitų kunigų, 2015 metais net 28 jėzuitai kunigai (pastarųjų penkiolikos metų rekordas), o 2016-aisiais 20 jėzuitų kunigų. Manoma, kad didesnį domėjimąsi Jėzaus Draugija tarp apie dvasinį pašaukimą mąstančių jaunų žmonių skatina ir jėzuito popiežiaus Pranciškaus pavyzdys, jo didžiulis moralinis autoritetas visame pasaulyje ir įkvepiantis mokymas. Gilus intelektas ir bendradarbiavimas Draugijos kūno ir viso mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios, augimas yra glaudžiai susietas su kiekvieno iš mūsų, jo narių ir bendruomenių, dvasinio gyvenimo, kuriuo mes dalijamės, giluma, Padėkos šv. Mišių homilijoje sakė naujasis jėzuitų vadovas tėvas A. Sosa. Jis priminė nuolatinį teisingą savo pirmtako tėvo A. Nikolaso akcentavimą, kad aktyvią veiklą būtinai turi lydėti intelektualinė giluma, be kurios negalima suvokti situacijos, plėtoti mokslinio ir kultūrinio pažinimo, inicijuoti kūrybingos paieškos būdų, kad efektyviau ir vaisingiau būtų įgyvendinama jėzuitų tarnystė Jėzaus Kristaus misijoje. Tai reiškia pastangas giliau suvokti dabar išgyvenamą unikalią istorijos epochą, ieškant krikščionybei priimtinų alternatyvų socialinių problemų, ypač skurdo, nelygybės, išnaudojimo, sprendimui. Toks mąstymas reikalingas, kad mes niekada nepaliautume kelti svarbiųjų teologinių klausimų ir taip gilintume supratimą tikėjimo, kurį prašome Viešpatį stiprinti mumyse, sakė naujasis Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis. Vėliau spaudos konferencijoje aiškindamas nusistatymą dėl gilaus intelekto vystymo, tėvas A. Sosa priminė, kad mokslinė veikla ir švietimas kartu su misijų veikla visada buvo didžiausias Jėzuitų vienuolijos įnašas į Bažnyčios gyvenimą per visą jos istoriją. Visame pasaulyje įsteigusi šimtus universitetų, įvairių aukštųjų mokyklų ir gimnazijų Jėzaus Draugija yra sukūrusi didžiausią katalikiškų studijų ir ugdymo sistemą. Vien tik JAV dabar veikia 28 jėzuitų įkurti universitetai ir kitos aukštosios mokyklos, įskaitant garsųjį Džoržtauno universitetą ir Bostono kolegiją, bei dešimtys gimnazijų ir vidurinių mokyklų. Net komunistų valdomoje Kinijoje valstybiniuose universitetuose dabar viešai dirba keliolika jėzuitų profesorių, kurie dėsto ekonomiką, socialinius ir lingvistikos mokslus, neslėpdami savosios tapatybės. Žinoma, autonominėse Honkongo ir Makao srityse ir nepriklausomame Taivanyje jėzuitai turi didesnių galimybių sielovadinei veiklai ir apaštalavimui, teologijos mokslo plėtrai ir praktiniam panaudojimui, nes didžiausios pasaulio tautos evangelizavimu nuo seno, pradedant šv. Pranciškaus Ksavero apaštalavimu XVI amžiuje, rūpinasi Jėzaus Draugija. Tėvas A. Sosa patvirtino jėzuitams būdingą bendradarbiavimo siekį su kitais krikščionimis tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje. Jėzuitai, save laikantys Išganytojo bendradarbiais, arba kompanionais (pirmasis ispaniškas vienuolijos pavadinimas Compania de Jesus), yra pasirengę dalintis savo misija su visais vyrais ir moterimis, kurie atsidavę krikščioniškai tarnystei įvairiose srityse, aiškino naujasis vadovas. Su Dievo malone tikimasi padidinti Jėzaus Draugijos narių ir pagalbininkų skaičių, kuris visada pernelyg mažas, koks didelis jis bebūtų. Bendradarbiavimas reikalingas sprendžiant dabar ypač aktualų susitaikymo klausimą. Tėvas A. Sosa susitikime su žurnalistais sakė, kad, rengiantis Generalinei kongregacijai dauguma provinciolų savo atsiliepimuose kaip tik akcentavo susitaikymo būdų visuomenėje paiešką. Kadangi, nepaisant globalizacijos proceso, stiprinamos tarpusavio priklausomybės, visur juntamas uždarumas, fragmentacija, o gilios susipriešinimo žaizdos sukelia smurtingas ir pavojingas situacijas. Generalinis vyresnysis nurodė savo gimtąją Venesuelą (ten tarp valdančiųjų ir opozicijos nevyksta joks dialogas ir iškilo pilietinių kovų grėsmė) bei Siriją ir Iraką (ten jau vyksta karai, ir žmonės priversti migruoti). Dievo karalystė negali egzistuoti, jeigu mes nepapažinsime vienas kito, negebėsime gyventi santarvėje, nesusitaikysime tarpusavyje ir su žeme, kuriai irgi iškilęs pavojus, aiškino tėvas A. Sosa išdėstydamas Jėzaus Draugijos veiklos uždavinius. Paklaustas, ar patinka apibrėžimas juodasis popiežius, tradiciškai taikomas jėzuitų generaliniams vyresniesiems dėl jų turimos galios (juodas nurodo į nešiojamų rūbų spalvą, nes tikrieji popiežiai dėvi baltus rūbus), tėvas A. Sosa atsakė neigiamai. Jis pabrėžė, kad visi jėzuitai, pradedant generaliniu vyresniuoju, yra pavaldūs Popiežiui ir vyskupams. Beje, pasaulyje yra 70 vyskupų jėzuitų, trys iš jų darbuojasi Lietuvoje. Popiežiaus Pranciškaus paraginimai Pagal nusistovėjusią tradiciją su 36-osios Generalinės Jėzaus Draugijos kongregacijos dalyviais susitiko popiežius Pranciškus. Dažniausiai tokiais atvejais delegatai aplanko Šventąjį Tėvą, atvykę į Vatikano rūmus, tačiau šį kartą pats Popiežius nuvyko į Jėzuitų vienuolijos kuriją, kur spalio 24 dienos rytą įvyko minėtasis susitikimas. Po trumpos maldos kurijos auloje ir susikaupimo Šventasis Tėvas pasakė padrąsinančią direktyvinę kalbą, kurioje pateikti siūlymai, kaip Jėzaus Draugija galėtų geriau tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui, kaip pagelbėtų apaštalo šv. Petro įpėdinio tarnystei, kuriai jėzuitai duoda papildomą vienuolinį įžadą. Kaip teigiama Generalinės kongregacijos pateiktoje popiežiaus Pranciškaus kalbos santraukoje, pirmiausia buvo pasiremta Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco nuoroda, kad jėzuitas yra pašauktas atsinaujinti ir nešti dvasinę gyvybę į kiekvieną pasaulio dalį, ypač ten, kur labiausiai reikia tarnavimo Dievui ir pagalbos sielų išganymui. Toje misijoje jėzuitai turi veikti drąsiai, pilnai išnaudodami susidariusias galimybes bei situacijos kontekstą su visais priešingumais bei įtampomis. Tai visai normalu esant didžiulei pasaulio įvairovei ir skirtingiems misijų veiklos aspektams. Šventasis Tėvas nurodė tarp kontempliacijos ir praktinės veiklos, tarp tikėjimo ir teisingumo, tarp charizmos ir institucijos, tarp bendruomenės ir misijos iškylančias derinimo problemas. Popiežius Pranciškus vykstančioje Generalinėje kongregacijoje pasiūlė išsamiau apsvarstyti tris idėjinius Jėzaus Draugijos veiklos aspektus. Pirmiausia, kaip suteikti paguodą ir nešti tikrą džiaugsmą, kadangi Gerosios Naujienos skelbimas negali būti vykdomas su liūdesiu. Be to, paguodos ir džiaugsmo tarnystė neįmanoma be maldos ir tai visada jėzuitui turi būti prioritetas. Pagaliau, skelbiant tikėjimą, praktikuojant teisingumą ir gailestingumą, reikia drąsiai eiti į pakraščius evangelizavimo veikloje. Antrasis bruožas gebėjimas susigraudinti matant Viešpatį ant kryžiaus ir daugybę kenčiančių brolių, išreiškiant jiems visą įmanomą gailestingumą. Tas sielojimasis, matant kančią, nėra priešingas Evangelijos džiaugsmui, bet vienas kitą papildo, kaip parodė prasmingas Gailestingumo jubiliejaus šventimas. Galiausiai kaip trečiąjį aspektą Šventasis Tėvas kelia gebėjimą jėzuitams savyje išlaikyti gerą dvasią ir taip nusiteikus apmąstyti, kaip geriau veikti kartu su Bažnyčia. Jėzuitai, anot Popiežiaus, turi būti ne klerikaliniai, bet bažnytiniai, veikiantys dėl kitų žmonių, su kuriais kartu gyvena, kuriantys Bažnyčią, kurioje būtų vietos visiems, kad Evangelija tikrai būtų įterpta į tautinę kultūrą, kad kiekviena kultūra būtų evangelizuota.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |