|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nuotraukas tapatino su poezija Bronius VERTELKA
Dar vasario 23-iąją Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje buvo pristatytas šiauliečio fotomenininko ir žurnalisto Aleksandro Ostašenkovo fotoalbumas Būsenos. Renginyje dalyvavo autorius ir jo žmona aktorė Irena Liutikaitė, šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė, būrelis Panevėžio fotomeistrų, fotomeno gerbėjai. Susirinkusieji šiltai priėmė tekstų skaitovę šiaulietę aktorę. Fotoalbumo reikšmę Lietuvos fotomene apibūdino miesto Fotografijos galerijos vadovas, menotyrininkas ir tapytojas Sigitas Laurinavičius. Apie tai, kaip gimė fotoalbumas, pasakojo jo dailininkas, fotomenininkas Evaldas Ivanauskas. A. Ostašenkovo kūrybą vertino ir savo pastebėjimus reiškė fotomeno meistrai Stasys Povilaitis ir Saulius Saladūnas. Abu stebėjosi, kaip šiaulietis kūrėjas gerą nuotrauką sugeba padaryti iš vieno kadro. A. Ostašenkovas šyptelėjo prisiminęs, kaip vienas dailėtyrininkas dėl jo pateiktos mažos nuotraukos galvojo, jog taip taupo popierių. Fotomenininkas Ričardas Dailidė kolegos darbus tapatino su poezija, tik čia kalbama vaizdais. Salėje vyravo gera nuotaika, vyko nuoširdus bendravimas, nebuvo iš anksto užsirašiusiųjų kalbėti. Šiandien Lietuvos Fotomenininkų ir Žurnalistų sąjungų narys Aleksandras OSTAŠENKOVAS, kuriam liepos 7-ąją sukako 65 metai, yra XXI amžiaus pašnekovas. G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka saugo ne vieną jūsų kūrybos fotoalbumą. Vadinasi, esate laukiamas svečias Panevėžyje? Čia sutinku savo kolegų. Artimai pažinojau jau mirusį žinomą fotografą Leoną Grubinską, jis tuo metu dirbo Panevėžio, aš Šiaulių laikraštyje. Tai buvo ir mūsų kūrybinis bendradarbiavimas. Jauni tuomet buvome. Nenutraukiu ryšių su rimtai fotografuojančiais panevėžiečiais. Jų būryje jaučiuosi kaip savas. O kodėl nutolote nuo žurnalistikos? Nebeįdomu tapo dirbti, nes laikraščio savininkas nesuprato to meto keliamų reikalavimų. Nuo tokios veiklos nutolau sąmoningai. Aš galbūt žurnalistikoje padariau viską, ką norėjau. Smagu prisiminti tuos laikus, tuos žmonės, su kuriais teko intensyviai bendrauti. Argi jus, kaip fotomenininką, darbas laikraštyje neskurdino kūrybiškai? Gavęs redakcijos užduotį, turi lėkti nežinodamas, ką ten rasi... Žurnalistika buvo vienas iš mano gyvenimo etapų. Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto filologijos fakultetą, neišvažiavau iš gimtojo miesto. Paskyrimą gavau į Jaunųjų technikų stotį, privalėjau atidirbti trejus metus. Atlyginimas buvo labai mažas, bet kur dėsies? Nudžiugino kvietimas dirbti miesto laikraštyje Raudonoji vėliava. Tai buvo šansas užsidirbti honorarą ir užmegzti ryšius su respublikine spauda, leidyklomis. Švietimo skyriaus vedėjas, protingas žmogus, neprieštaravo, kad keisčiau darbą. Mano nuotraukas spausdino ir respublikiniai laikraščiai. Tai man buvo ir savotiška garbė. Redakcijos kruopščiai atrinkdavo, ką spausdinti. Tiesos laikraščio konkurse laimėjęs pirmąją vietą, gavau nemokamą kelionę po Sovietų Sąjungą. Su kolega nuvažiavau į Dagestaną. Ten sutikau tikrai laisvę mylinčius žmones. Turėjau galimybę pabendrauti su poetu Rasulu Gamzatovu. Paprasta fotografuoti šiandien, kai tereikia nuspausti fotoaparato mygtuką ir jau garantuota nuotrauka. Tačiau kažkodėl girdėti mažai naujų vardų, norinčių garsinti Lietuvos fotomeną? Aišku, mano laikais reikėjo išmanyti kur kas daugiau nei dabar. Fotografuojančių yra labai daug, bet reikia laiko, kad jie išryškėtų fotomene. Ir mums reikėjo laiko įsiprasminti, kaip suraibuliavęs vanduo turi nusistovėti. Taigi turi praeiti kažkiek laiko, kad pažintume naujus fotografijos kūrėjus. Bet reikia atsisakyti pretenzijos į amžinybę, į žvaigždes. Dabar dirbtinais, drastiškais dalykais stengiamasi labai greitai išgarsėti, įsiprasminti, būti matomais, tapti reikšmingais, nors tai turbūt natūralus jausmas. Kritikuoti jauną žmogų už tai, kad nepatyręs, tiesiog yra nepadoru. Jis turi kažkuo nusivilti, skausmingai kentėti, daryti kažkokias išvadas ir suprasti. Televizoriaus ekranas, užuot parodęs kažką gražaus, pamokančio, įsimenančio, dažniau puikuojasi kriminaliniais įvykiais, skandalais. Kokia jūsų, kaip kuriančio žmogaus, nuomonė? Jeigu rodo vis tą patį ir tą patį, tai imi neapkęsti. 1989 metais lankiausi Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Apsistojęs viešbutyje, įjungiau televizorių. Rodė reklamas ir aš nuo ekrano negalėjau atitraukti akių. Juk šito pas mus nebuvo. Taip gražu pasirodė. Žiūrėdamas reklamas, pusę dienos buvau tarsi prikaustytas prie televizoriaus. Dabar jų negaliu pakęsti. Pritildai garsą, ir tai atrodo kaip kažkoks košmaras. Iš to reikia išaugti. Manau, vienam anksčiau, kitam vėliau tai pasiseka. Draudimais dar labiau suerzintų. Menu laikus, kai negalima buvo gauti disidentinės literatūros. Jos su žiburiu negalėjai rasti knygynuose. Bet pogrindinės literatūros paskaityti vis tiek gaudavome, ji ėjo iš rankų į rankas. Trečias dešimtmetis įpusėjo, kaip gyvename laisvoje šalyje. Rodos, reikia tuo džiaugtis, gerais darbais sutikti jos rytojų. Bet tenka išgirsti, kad ir prie sovietų valdžios nebuvo taip blogai... Aš esu sielos disidentas. Buvau ir esu labai kritiškas, ypač dabartinei santvarkai. Menininkas negali būti ramus, pataikauti valdžiai. Smegenys ir siela jam duota tam, kad sugebėtų analizuoti. Iš kur toks nusiteikimas? Mano tėvas, gimęs 1910 metais, tarpukariu su savo draugu autobusu vežiojo keleivius po Lietuvą. Jis buvo konduktorius, bendradarbis sėdėjo už vairo (vėliau jis vežiojo ir Antaną Sniečkų). Atsimenu, kai mūsų namuose vykdavo kažkoks susibūrimas ar šiaip švęsdavome šventę, tėvas sakydavo: Anksčiau, būdavo, išėjus į miestą gatvėse visur kvepia, o dabar jose tiesiog smirda. Jis nebuvo disidentas, bet širdyje nepritarė sovietinei santvarkai. Aš nelabai pasitikiu dabartine miesto valdžia. Jūs žinomas kaip fotomenininkas, parodų autorius. Kas jus įkinkė į fotografiją? Esu dėkingas broliui tapytojui, kurio netekau prieš trejus metus. Jis už mane buvo aštuoneriais metais vyresnis ir parodė, kuriuo keliu turėčiau eiti. Nuo brolio užsikrėčiau ir kinu. Maniau, jog tai taps pagrindiniu mano gyvenimo tikslu. Tikėjausi baigti režisūrą Maskvos Visasąjunginiame kinematografijos institute, bet svajones sudaužė galybė pretenduojančių į jį patekti. Esu sukūręs kelis filmus, už vieną net pelniau pagrindinį Lietuvos Kinematografijos komiteto prizą. O į fotografiją ėjau dešimtmečiais. Pradžioje mane domino žmogus, jo psichologija, būsenos. Fotografavau žmonių portretus. Buvo įdomu iš žmogaus veido, psichologinės būsenos ištraukti tai, ką jis pats jaučia. Garsusis fotomenininkas Antanas Sutkus man prognozavo portretisto ateitį. Paskui nuo to nutolau. Praktiškai dabar fotografuoju savo portretą tai, ką aš regiu, kaip matau pasaulį, kaip jį interpretuoju naudodamasis savo patirtini. Esate išleidęs fotoalbumą apie Kryžių kalną. Jį reikėjo suvokti, suprasti. Važinėjau ten daug metų ir sovietiniais laikais, ir Lietuvai tapus laisva šalimi. Teko Kryžių kalną fotografuoti iš paukščio skrydžio. Jis man priminė širdies formą. Dabar atrodo panašus į kažkokį aptvarą. Atvažiuoja kažkoks amerikonas ir nori savo kryžių būtinai pastatyti priekyje, kad būtų visų matomas. Ačiū, mielas Aleksandrai, už atvirai išsakytas mintis. Toks išlikite ir kūryboje, ir gyvenime.
ŠiauliaiPanevėžys
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |