|
Ką atpūtė spalio vėjai
Kun. Robertas PUKENIS
Spalio 23 dieną Lietuvoje įvykę antrojo turo rinkimai į Seimą galutinai išaiškino padėtį. Politiniai apžvalgininkai jau komentavo, aiškino, taigi man nėra reikalo tai kartoti. Pabandysiu išskirti vieną kitą detalę, pažvelgęs pro Bažnyčios langą (tiesa, šios apžvalgos autorius tikrai nepakeitė savo pažiūrų, tik gal nuolat savęs paklausia, ar jos buvo ir yra teisingos). Galbūt neminėdamas pavardžių pasakysiu, kodėl rinkimuose nelabai pasisekė Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, arba vadinamiems konservatoriams. Gautas tik 31 mandatas Seime, dviem mažiau negu prieš ketverius metus.
Mielieji, neužtenka deklaruoti, kad dirbame, rūpinamės, reikia turėti laiko Lietuvos žmogui, eiliniam, paprastam ir tam, kuris visą gyvenimą kovojo. Reikia rasti laiko ne tik prieš rinkimus, bet ir tada, kai jiems kyla problemų, kurias galima bendromis jėgomis lengvai išspręsti, kad tauta pakiltų, kad kiekvienas Lietuvos kampelis būtų išpuoštas. Panevėžiečiai dar prisimena prie žalio namo užrašą iš rūtų Laisvę Lietuvai, o Uliūnuose Lietuva su Kristumi. Taigi turiu mintyse tą garsiąją šv. Jono Pauliaus II Santarvės rūmų istoriją. Jeigu nors kiek politikai, ypač Panevėžio, būtų parodę dėmesio, pasidomėję, tai šiandien būtų stovėję gražūs Rūmai, muziejus patalpos, į kurias būtų atėję ir krykštavę vaikai, o aš būčiau ramiai dirbęs ir savo sukauptas vertybes atidavęs Bažnyčiai ir miestui, laukdamas išėjimo valandos... Bet įvyko kitaip. Nors Seime buvo konservatorių valdžia, man paprašius skirti tik 200 tūkst. litų projektavimo darbams, Seimo nariai balsuodami nutarė šių lėšų neskirti. Žinodami, kiek mano vargo ir triūso sudėta, siekiant prikelti krikščionišką Lietuvą, taip nebūtų pasielgę jokie komunistai! Tie Seimo nariai kaip susitarę atkeršijo, kad Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje dirbau, buvo vadinama landsbergine (beje, turiu padėkoti buvusiam Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Juozui Bečeliui, kad neprašytas, kai atsiėmėme Švč. Trejybės bažnyčią, skyrė iš miesto biudžeto 30 kubų medienos). Be to, juk buvo beveik 20 vyskupo raštų prašant paramos rūmų statybai, vyskupas pats ėjo į Savivaldybę prašyti skirti tam žemės, rūpinosi lėšomis užsienyje. Politikui turėtų būti lengva išspręsti tokią situaciją: kas aukščiau Popiežius, vyskupas ar kokios pašalinės jėgos? Bet jie tarsi parodė paklusnumą, ištardami ne. O kiek buvo prašyta kaip nors gauti iš ES fondų lėšų, nes rūmų statybos motyvacija esanti stipri: tame miesto pakraštyje nėra kultūros objektų, reikia bažnyčios, kurioje būtų eksponuojami rūpintojėliai, meno ir tautos istorijos kontekste skleidžiamas tikėjimas. Visuomenėje negali būti antisemitizmo, tautų susiskaldymo, taigi tikrai turėjau nuoširdžią ir realią svajonę, palaimintą Popiežiaus sekretoriaus (netgi konkrečia finansine parama). Tiesa, žurnalistai sąmoningai, o gal stokodami takto, nepasiklausę, vis kišdavo sakinį, kad pastatas bus didelis, kainuos daugiau kaip 20 mln. litų. Bet juk dar pradžioje buvau rašęs apie programą maksimum ir programą minimum. Be to, juk nepradėsiu to, ko negalima padaryti. Statyba buvo planuota vykdyti laipsniškai: pabaigus vieną pastato dalį, einama prie kitos (vyskupui buvau įteikęs raštą, kuriame nurodyti matmenys: pradžioje apie 1100 kv. m.).
Kadangi politikai dažnai žiūri, kas užima aukštesnes pareigas, tai per įvairias šventes susirietę neša rožes hierarchams. Gal taip ir turi būti, nes tai yra Kristaus įsteigta hierarchinė Bažnyčia. Bet tada reikia paklausyti ir Bažnyčios Magisteriumo mokslo apie tradicinės šeimos sampratą. Lyg tai būtų aktualija Lietuvoje nr. 1, gerbiamas Gabrielius Landsbergis dar prieš rinkimus pradėjo tvarkyti šeimas pagal Briuselio planą, o ne pagal Šventąjį Raštą, nors kiti partijos nariai jam paprieštaravo. Subrendusioje partijoje taip neturėtų būti. Vienas vyskupas jam viešai padėkojo ir pasiūlė, kad G. Landsbergis pakeistų partijos pavadinimą ir paragintų, kad toje partijoje esantys krikščionys demokratai nuo šios partijos atsiskirtų. Tai tikrai turėtų sudominti, bet kodėl skaldytis juk Lietuvoje ir taip daug partinių kunigaikštukų, rietenų, beprasmiškų ginčų. Juk bent vienas ar du krikščionys demokratai Seime vis dėlto šį tą sugebės nuveikti, arba bent sužinoti, kas jame vyksta, ir apie tai informuoti ne tik visuomenę, visus katalikus, bet ir Bažnyčios hierarhus. Vis dėlto vyskupas atkreipė dėmesį į tai, kas galbūt irgi galėjo turėti įtakos TS-LKD rezultatams. Žinoma, ponams politikams tai buvo gera padėka, kai neieškojo tiesos, nesiekė ją vykdyti, tik norėjo patikti vyresniajam, o DIEVAS tarsi neegzistavo.
Prieš šiuos Seimo rinkimus tylėjau, nors, žinoma, norėjau, kad į Seimą patektų kompetentingi, sąžiningi žmonės, kad jame nebūtų korupcijos kvapelio. Nors negaliu skaičiais motyvuoti, bet tas kvapelis vis sklinda ir ryškėja principas moki veži. Nereikėtų politikams taip daryti. O tada nebėra tiek laiko, kad suvoktum, kas darosi Lietuvoje. Vieniems dabar labai gerai, kitus dar svetimų valstybių agentūros tebegaudo... O kažkas taikliai pastebėjo, kad mylėdamas Tėvynę, negali numoti ranka, palikdamas tautietį likimo valiai, nors būtum ir po mašina pakištas...
Politikams reikia pasilenkti prie žmogaus problemų... Tikrai būtų gražu, kad tie, kurie užima aukštesnes pareigas ar net yra prie valstybės vairo, sugebėtų daryti gera, patys parodytų pavyzdį. Iš Mielagėnų ir Ceikinių klebono kun. Marijono Savicko sužinojau, kad gerokai seniau ir tikrai ne dėl rinkimų Kovo 11-osios signataras ir buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas padovanojo nemažą pinigų sumą sudegusiai Ceikinių bažnyčiai atstatyti. Taip jis užjautė vargo žmones, norėdamas, kad jiems būtų lengviau, kad jie turėtų Dievo namus.
Vieni rinkimus laimi, kiti pralaimi. Kartais ir vienas žmogus spinduliuoja be jokių žodžių. Dėl Seimo rinkimų yra daug neaiškių dalykų. Bet reikia linkėti, kad naujoji Vyriausybė dirbtų ir pakeltų ekonominį lygį: užkirstų kelią plintančiam alkoholizmui, sugebėtų sukurti vidutiniškai pasiturinčio piliečio modelį, o iki šiol ėjome juodojo kapitalizmo link.
Mažai tautai reikia kuo daugiau vienybės ir susitelkimo prie Rūpintojėlio, kuris yra tautinių krikščioniškų vertybių simbolis. Jis pakelėje kviečia mus išsaugoti Pažadėtą žemę, kad augtų laisvės gėlė, kad vaikai, pasklidę po pasaulį, sugrįžtų į tėviškę, kad Lietuvą paverstume Šveicarija. Linkėkime to naujajai valdžiai. Ir, žinoma, linkėkime, kad nenuvairuotų į ten, iš kur mes pabėgome. Tad būkite atidūs ir stebėkite.
© 2016 XXI amžius
|