Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mylime Dievą, Tėvynę ir artimą

Generolo leitenanto Petro Šniukštos kapas

Malda už Lietuvos kovotojus Pauliaus Pužo nuotraukos

Artėjant Vėlinėms, Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos būrelio „Gailestingosios širdys“ nariai, lydimi tikybos mokytojos Irutės Trečiokienės, bibliotekos vedėjos Violetos Kraniauskienės, aplankė Šilutės kapines, uždegė atminimo žvakutę ant buvusio Lietuvos 1934–1935 metų vyriausybės Krašto apsaugos ministro, kariuomenės generolo leitenanto Petro Šniukštos (1878–1952) kapo. Violeta Kraniauskienė trumpai supažindino mokinius su šio žymaus žmogaus gyvenimo istorija. Mažai žinomas ministro Petro Šniukštos gyvenimas. 1934–1935 metais XVI ir XVII ministrų kabinetuose P. Šniukšta buvo krašto apsaugos ministras. 1940 metų birželį tarybų valdžios suimtas ir iki 1941 m. birželio 23 d. kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir IX forte. Prasidėjus karui, išėjęs į laisvę apsigyveno savo ūkyje Kretingos apskrityje. 1944 metais bandė pasitraukti į Vokietiją, bet nepavyko. Nedaug kas žino, kad svetima pavarde gyveno ir dirbo kerdžiumi Šilutės apylinkėse. 1952 m. lapkričio 22 d. generolas leitenantas P. Šniukšta mirė Šilutėje. 38 metus generolo leitenanto kapą stropiai prižiūrėjo šilutiškiai Emilija Vaičiulytė, Julija ir Juozas Sabaliai. Šilutės senosiose katalikų kapinėse 1990 metais P. Šniukštai atidengtas paminklas, kurį pašventino kun. J. Pakalniškis. Iškilmėse dalyvavo daug Šilutės gyventojų. Tuomet prie kapo stovėjo garbės sargyba.

Šįkart mokiniai ir mokytojos pasimeldė už visus žuvusius ir mirusius Lietuvos kovotojus, partizanus, už tuos, kurių vardai ir kapai nežinomi. Buvo aplankyti ir kiti užmiršti kapai. Juose palaidotiems žmonėms reikalinga mūsų malda ir žvakės šviesa. Mokinių širdys tapo gailestingesnės, o rankos – geresnės, kai nuo apleistų kapų rinko nukritusius medžių lapus. Juk Jėzaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn. 11, 25) kiekvienam teikia viltį, nes liudija, kad mirtis ne atima, o tik pakeičia žmogaus gyvenimą.

Violeta Kraniauskienė, Irutė Trečiokienė

© 2016 „XXI amžius“