Žaizdos
kūne mūsų...

Laikas ir žmonės

Ko pravirko ąžuolai?

60 metų nuo Lietuvos partizanų A. Ramanausko-Vanago ir B. Mažeikaitės-Vandos suėmimo.

Auksutė Ramanauskatė-Skokauskienė

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos B. Mažeikaitės-Vandos suėmimo vietą žyminti lenta

Gėlės prie paminklo Lietuvos partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui

Kaune, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtos esančiame skverelyje, stovi paminklas su užrašu: „Lietuvos partizanui – generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui – atminti“, o netoliese yra ir paminklinė juodo granito lenta, kuri byloja: „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. KGB operacijos metu buvo suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas, Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinų kavalierius Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Lietuvos partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Partizanų vadas Vanagas sušaudytas 1957 11 29, žmona nuteista kalėti“ (skulptorius – Stasys Žirgulis).

Prie paminklo pasodinti ošia šeši ąžuolai...

Vėjas. Krinta lapai. Dulksnoja lietus. Nuo ąžuoliukų tarsi ašaros byra lietaus lašai. Visa tai dar labiau paryškina prieš 60 metų čia įvykusią tragediją ir pasiaukojamą Lietuvos partizanų kovą už Tėvynės laisvę.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai mano tėvai negalėjo taikstytis su Tėvynės pavergimu. Jie, kaip pilietiški lietuviai, patriotiški savo Tautos, savo Tėvynės žmonės, išėjo kovoti su sovietiniais okupantais ir jų talkininkais. Buvę pedagogai tapo partizanais.

Didelė lietuvių tautos dalis tada priėmė tokį sprendimą.

Lietuvą okupavusios SSRS represinės struktūros – LSSR KGB – vienas iš esminių tikslų, kaip rodo buvusi KGB veikla, buvo fiziškai sunaikinti lietuvių tautos dalį, kuri priešinosi sovietinei okupacijai.

Represinės struktūros žudė ne tik partizanus. Buvo tremiami, vežami į lagerius, kišami į kalėjimus, žudomi ir tie, kurie rėmė ir padėjo partizanams.

Oficialioji statistika rodo:

Sovietinės okupacjos metais metais (1944–1953) Lietuvoje:

suimta ir įkalinta 186 000 žmonių;

ištremta 118 000 žmonių;

žuvo 21 000 parizanų ir jų rėmėjų;

lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 25 000 žmonių;

tremtyje žuvo 28 000 žmonių.

Tai – dideli skaičiai. Už kiekvieno skaičiaus – žmogaus tragedija. Tai – sulaužyti šeimų gyvenimai, svajonės, sutrypta jaunystė, atimta gyvybė.

* * *

Mano Tėvelis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, buvo tos lietuvių tautos dalies, kuri priešinosi sovietų okupacijai – Lietuvos partizanų, – vadas.

KGB įnirtingai persekiojo ir gaudė mano Tėvus. Ilgai nesisekė jų suimti ir sunaikinti.

Žmonės rėmė Tėvelio vadovaujamą laisvės kovą, padėjo Tėvams, todėl jie laisvės kovoje buvo beveik dvylika metų.

Lemtinga mano šeimai tapo 1956 m. spalio 12 d. KGB agentas Antanas Urbonas slapyvardžiu Žinomas, buvęs Tėvelio bendramokslis, gyvenęs Kaune, Žaliakalnyje, Kampo gatvėje, netoli šio skverelio, išdavė mano Tėvus. Spalio 12 d. buvo įvykdyta slapta KGB operacija – mano Tėvų suėmimas.

Šiandien šiame skverelyje lietaus ašaromis verkiantys ąžuolai to neprisimena. Jie pasodinti jau atkūrus nepriklausomybę, įamžinant šią istorinę Kauno vietą. Jie pasodinti kaip pagarbos, ištvermės ir stiprybės simboliai mano Tėvams prisiminti ir pagerbti. Šie ąžuolėliai, čia susirinkus gausybei žmonių, šventinant paminklą ir atminimo lentą, girdėjo apie tai, kaip dvylika metų KGB gaudė mano Tėvus, kiek daug šiam tikslui jie skyrė dėmesio, jėgų, klastos ir smurto, kaip čia, Kampo gatvėje, gyvenęs KGB agentas Antanas Urbonas-Žinomas ilgai ir klastingai laukė savo išdavystės valandos, kokius juodus darbus dirbo represinei KGB struktūrai, kad greičiau ta valanda ateitų, kokius Judo grašius už tai gavo.

Ąžuolai girdėjo ir dabar tarsi vėl kalbasi apie tai su manimi, o gal aš – su jais...

O prisiminimai kaip lietaus lašai krinta, tik tiesiai į širdį.

Pastaraisiais metais turėjau vėl ir vėl detaliai, daug kartų iki smulkmenų išgyventi visa tai, kas buvo. Vyko kagėbistų, po A. Urbono išdavystės dalyvavusių Tėvų sulaikymo operacijoje, teismai.

KGB po išdavystės sudarė smulkų planą, kaip suimti Ramanauskus. Planas archyve išliko iki šių dienų. Jame rašoma:

„Dirbantis Ramanausko paieškoje KGB 2 skyriaus 4 valdybos agentas „Žinomas“ 1956 m. spalio 11 d. neeiliniame susitikime pranešė, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas ir Mažeikaitė. (...) Pats išeiti susitikti agentas negalėjo. Agentas nesutiko, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė būtų suimti jo bute, nes bijojo išsišifruoti prieš kaimynus. Agento namelis ir gyv. ploto išdėstymas buvo iš anksto išstudijuoti.

Ramanausko ir Mažeikaitės suėmimui būtina:

1. „Žinomo“ namelis turi būti stebimas iš išorės pagal pridėtą planą. Žvalgus aprūpinti racijomis ir Ramanausko bei Mažeikaitės aprašymais.

2. Organizuoti 2 suėmimo grupes. Viena 6 žmonių grupė, vadovaujama mjr. Abukausko, mašinoje „GAZ-69“ laukia Kampo gatvėje, maždaug už 200 m nuo agento namo. Antra 6 žmonių grupė, vadovaujama mjr. Dušanskio, mašinoje „GAZ-151“ laukia Algirdo gatvėje, 300 m nuo agento namo.

3. Organizuoti sutartą radijo ryšį tarp suėmimo grupių ir žvalgų grupės, stebinčios „Žinomo“ namą. Priedas – sutartų signalų sąrašas.

4. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis iš namo kartu ir eis Kalniečių gatve, pirma grupė, gavusi žvalgų signalą, seka juos ir suima Ramanauską. Antra grupė juos dengia ir suima Mažeikaitę.

5. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis kiekvienas atskirai, pirma suėmimo grupė seks Ramanauską, antra – Mažeikaitę.

6. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė eis Kampo ar Algirdo gatve, operatyvinės grupės suima juos savarankiškai.

7. Stebėti Kalniečių g., kuria, išėję iš agento namo, Ramanauskas ir Mažeikaitė gali eiti Neries link. Atsakingas mjr. Putveinas.

8. Organizuoti Kauno UKGB pajėgomis slaptą operatyvinį stebėjimą:

a) Aleksoto tilto (gr. vyr. kap. Krylov);

b) valčių perkėlos prie žieminio uosto (gr. vyr. kpt. Afonin);

c) kelto prie geležinkelio stoties (gr. vyr. ltn. Dolovas);

d) Panemunės tilto (gr. vyr. Caplin);

e) Petrašiūnų pervažos (gr. vyr. ltn. Naruševičius);

f) plento Kaunas–Prienai (vyr. ltn. Urbaitis).

Stebėtojai, pagal požymius atpažinę Ramanauską ir Mažeikaitę, tuoj pat juos sulaiko. Atsakingas papulkininkis Raslanas.

9. Operatyvininkus perspėti, kad suimant Ramanauskas gali pasipriešinti. Todėl pastebėjus jį, nešauti, o tiesiog pulti ant jo, surišti ir mašina pristatyti į Kauno UKGB.

Suimant Ramanauską pagal plano 2 paragrafą operatyvinės grupės veikia greitai ir energingai. Prisiartinus mašinai prie Ramanausko, iš jos nelauktai iššoka darbuotojai ir, neleidę Ramanauskui panaudoti ginklo, jį sulaiko ir pristato į KGB.

10. Operatyviniai būriai ir žvalgai, kurie bus Ramanausko sulaikymo vietoje, bet tiesiogiai operacijoje nedalyvaus, tarp žmonių paskleidžia gandą, kad sulaikyti vagys.

11. Priklausomai nuo Ramanausko ir Mažeikaitės sulaikymo aplinkybių parengti „Žinomo“ užšifravimą.

Operatyvinių darbuotojų, vykdysiančių operatyvinį planą, instruktažą praveda KGB pirmininko pavaduotojas Martavičius ir Sinycin.

1956 m. spalio 11 d. KGB 4 valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotojas Dušanskis (parašas)

Sutinku: KGB 4 valdybos viršininkas Abukauskas“ (parašas).

Šaltinis: LYA. F.K-1. A.3. B. 6656. T. 6. L. 336–339.

Kaip vyko slapta sulaikymo operacija, trumpai pasakoja ištrauka iš kagėbisto Nachmano Dušanskio atsiminimų sąsiuvinio, išlikusio archyvuose:

„Operacijos vadovavimo štabas buvo lengvojoje mašinoje, vienoje iš pagrindinių miesto gatvių, maždaug už 800 m nuo agento namo.

Pirmą valandą nakties KGB pirmininko pavaduotojo drg. Sinycino planas buvo patvirtintas, paskirti 4 operatyvinių grupių vadovai. Buvo greit ir dalykiškai surengtas instruktažas, o 4 val. ryto visos grupės ir kiti operacijos dalyviai užėmė savo vietas.

7 val. ryto ėmė švisti, rodytis žmonės, prasidėjo judėjimas. 8 val. ryto mūsų žvalgybininkai davė pirmąjį signalą, kad į darbą išėjo agentas ir nusiėmė kepurę. Tai reiškė, kad viskas vyksta pagal planą. Ramanauskas su žmona jau atsikėlė ir rengiasi išvykti.

8.30 val. žvalgybininkai davė antrą signalą: objektas pasirodė ant slenksčio, atidarė duris, apsižvalgė ir pradėjo rengtis. Maždaug 9.15 val. buvo gautas pagrindinis signalas: objektas su žmona išėjo, vesdamiesi dviračius, ir pasuko į drg. Šimkaus vadovaujamos grupės pusę. Pagal planą operatyvinė grupė, šį kartą drg. Šimkaus, gavusi signalą, kad jai reikės sulaikyti Ramanauską, iki objektų pasirodymo gatvėje atsargiai iš dengto sunkvežimio juos stebi, o prisiartinus, greit iššoka iš mašinos ir juos sulaiko.

Iš tikrųjų vos tik Ramanauskas ir Birutė, vesdamiesi dviračius, susilygino su dengtu sunkvežimiu, kuriame slėpėsi grupė, trys darbuotojai iš kėbulo šoko ant gaujos vado, o du – ant Birutės ir greit juos sulaikė. Tuoj pat privažiavo aštuonvietė mašina „GAZ-63“, paėmė sulaikytuosius ir nuvažiavo“ (ištraukos iš kagėbisto N. Dušanskio sąsiuninio pabaiga).

Kas vyko po to? Ilgi tardymai su inkviziciniais kankinimais ir siaubingais sužalojimais, Tėvelio sušaudymas 1957 metais. Mamai – po tardymo kančios – politinės kalinės dalia, katorgiškas darbas SSRS RSFSR Kemerovo srities lageryje. Visi artimi giminės tapo politiniais kaliniais, tremtiniais su savo kančių ir išgyvenimų istorijomis.

Plevena žvakelių liepsna skverelyje prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtos Kaune, Žaliakalnyje. Tie gyvi žiburėliai liudija, kad žmonės neužmiršo to, kas čia įvyko 1956-ųjų spalio 12-ąją.

Mano Tėvų ir visų Lietuvos žmonių, kurie kovojo su sovietine okupacija, laisvės siekis savo Tėvynei išsipildė.

Laisvės kova ir tos didžiulės aukos nebuvo beprasmiškos. Lietuva laisva. Jų paaukoto gyvenimo tikslas, viltis ir svajonė šiandien – realybė.

Per Vėlines kapinėse sužibo daug atminimo žvakelių. Lankėme savo artimuosius, kurie išėjo amžinybėn. Degėme žvakeles prie Lietuvai nusipelniusių žmonių kapų. Bet reikia prisiminti ir tuos, kurių kapų nėra. Prisiminkime Lietuvos Laisvės kovotojus partizanus. Dažnai Jų kūnus okupantai ar stribai užkasdavo žvyrduobėse, grioviuose, sumesdavo į šulinius, raistus, o suimtuosius kagėbistai dažniausiai nukankindavo, sušaudydavo ir taip paslėpdavo, kad artimieji iki šių dienų negali surasti jų palaikų.

Sadistai tikėjosi, kad taip sunaikins ir tautos atmintį. Bet neužgeso atminties gyvybė. Atmintis gyva. Ji liudija. Saugokime šią atminties šviesą savo širdyse.

© 2016 „XXI amžius“