Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kariai pagerbė Lietuvos laisvės gynėjų atminimą

Minint visų mirusiųjų Atminimo dieną, kariai visoje Lietuvoje pagerbė žuvusių laisvės gynėjų atminimą. Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras, Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo Garbės sargybos kuopos kariai, Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės atstovai lankėsi Antakalnio memoriale, kur išreiškė pagarbą mirusiesiems tylos minute. Taip pat buvo padėtos gėlės prie Laisvės gynėjų memorialo ir Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialo žuvusiems už Tėvynę.

Giedrės Maksimovicz (KAM) nuotrauka

Kaune ir Vilniuje paminėtas Vengrijos revoliucijos 60-metis

Zigmas Tamakauskas

Vengrijos ambasadorius Zoltan Jancsi, Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė, Lietuvos laisvės kovos dalyviai Stasys Dovydaitis, Vytautas Balsys, Gediminas Dobkevičius, Kazimieras Dapkus, Zigmas Tamakauskas ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas prie memorialo Kaune

Šių metų Vėlinių išvakarėse kaip ir kiekvienais metais Vengrijos ambasada vėl pakvietė kartu pabūti ir prisiminti 1956-ųjų metų įvykius Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje. Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė siekiant laisvės. Vėlinės Lietuvoje tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Minėjimai vyko Kaune ir Vilniuje.

Nuo tų įvykių mus skiria jau 60 metų. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios sovietinį imperializmą, sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinis lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atminimas liko gyvas.

Tada, 1956 m. lapkričio 2 d., vakare tiek Kauno Senosiose kapinėse (netrukus sovietų valdžios potvarkiais sunaikintose), o paskiau ir Vilniuje, Rasų kapinėse, skambėjo lietuviškos dainos ir šūkiai: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę Vengrijai!“ Apsupti milicijos, saugumiečių ir net kareivių, jaunuoliai žygiavo į miestų centrus.

Danguje ne tik vedybos neberūpės

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus antgamtiškas visų dalykų vertinimas griauna perdėm racionalius, pragmatiškus ir stereotipinius žmonių požiūrius ir mūsų vidinį žvilgsnį kreipia į neaprėpiamus malonės horizontus... Jis aiškiai sako, kad amžinybėje nei vyras, nei moteris nebeprisiekinės vienas kitam ištikimai gyventi, nes Santuokos sakramento institucija nebeteks galių (Lk 20, 34). Ten absoliučiai viskas bus tiesiogiai pajungta Aukščiausiajam (Žyd 2, 8), ir mūsų dėmesio centre visada bus Tas, kuriam mes visiškai laisvai priklausysime kaip Jo amžina nuosavybė Jo didybės šlovei (Ef 1, 14).

Svarbiausioji mūsų egzistencijos užduotis – pasirodyti vertais dalyvauti aname pasaulyje, kad, būdami prisikėlimo ir Dievo vaikai, būtume tolygūs angelams (Lk 20, 35–37). Mūsų tikrąjį vertumą lemia gyvenimo būdas, kurį formuoja dovanojamas tikėjimas ir mūsų kasdienės pastangos nepailsti širdimi Dievo valiai vis tarti trumpą, bet esminį žodį „Taip“.

Popiežiaus Pranciškaus šventieji

Mindaugas Buika

Šv. vyskupas Manuelis Gonsalesas Garsija

Paminėjus Visų šventųjų šventę galima prisiminti neseniai popiežiaus Pranciškaus paskelbtus septynis šventuosius, tarp kurių vienuolijų steigėjai, nariai ir krikščionių persekiojimų laikų kankinystės liudytojai, savo ištikimą tarnystę Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms patvirtinę aukščiausia – gyvybės – kaina. Spalio 16 dieną, sekmadienį, Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose, dalyvaujant dešimtims tūkstančių piligrimų, buvo kanonizuoti palaimintieji: ispanas vyskupas Manuelis Gonsalesas Garsija (Manuel Gonzalez Garcia, 1877–1940), italas kunigas Liudvikas Pavonis (Lodovico Pavoni, 1784–1849), italas kunigas Alfonsas Marija Fuskas (Alfonso Maria Fusco, 1839–1910), argentinietis kunigas Juozapas Rožinio Gabrielius Bročeras (Jose Gabriel del Rosario Brochero, 1840–1914), prancūzas brolis vienuolis Saliamonas Leklerkas (Solomone Leclercq, 1745–1792), prancūzė sesuo vienuolė Švč. Trejybės Elžbieta Kate (Elisabeth de la Trinite Katez, 1880–1906) ir meksikietis pasaulietis Juozapas Sančesas del Rijo (Jose Sanchez del Rio, 1913–1928).

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

KGB specialiosios priemonės 

Dim. plk. Leonas Laurinskas Algimanto Žižiūno nuotrauka

Sovietinė okupacija padarė daugybę skausmo mūsų tautai. Tai buvo irfizinis naikinimas, ir ideologinis komunizmo propagandos skleidimas.Prieš tautos pasipriešinimą buvo kovojama rafinuotais būdais ir darrafinuotesnėmis priemonėmis. Žinoma, kaip partizanus įviliodavo įišdavystės spąstus, panaudodami subtilius metodus: kankindami suimtuskovotojus, dažnai rafinuotose psichologinėse prievartos formoseneužsigrūdinusius kovotojus NKVD pareigūnai, neišgavę jų parodymų,suvaidindavo, kad suimtąjį tariamai „išvaduoja“ partizanai, kuriemssuimtasis turėdavo viską išdėstyti, kad parodytų, jog jis yra tikraspartizanas, o paskiau vėl „užpuldavo“ kiti enkavedistai, kurie jaužinodami jo pasakytas paslaptis, kankindavo partizaną, kad viskąišduotų. Tačiau dar daugiau įvairiausių priemonių naudodavo

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Televizijos serialas svarstys laisvės kainą

Daiva Červokienė

Spalio 31 dieną LRT televizija pradėjo rodyti naują istorinę karinę dramą „Laisvės kaina. Savanoriai“, pasakojančią apie Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymą ir kitus po jo sekusius istorinius įvykius. Projektas skirtas paminėti šimtosioms Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms.

Septynerius metus brendusi idėja

LRT surengtame serialo filmavimo užbaigimo vakarėlyje dramos režisierius Saulius Balandis sakė serialo idėją brandinęs septynerius metus. Ilgai ėjo link to tikslo tikėdamasis, kad projektą pavyks padaryti taip, kad jis nebūtų vienadienius drugelis, kuris paplasnos ir sudegs, o turėtų tąsą. Norėjo Lietuvos istoriją papasakoti per paprastų žmonių gyvenimus, kurių dėka mes turime Lietuvą, kurie tada gyveno su savo bėdomis, meilėmis, nelaimėmis, įvairiai reaguodami į istorijos įvykius. Buvo noras atiduoti duoklę savo giminaičiams ir tėveliui, kuris buvo politinis kalinys.

Nuoširdus dėstytojas ir krikščioniškos bendrystės puoselėtojas

Doc. dr. Valentinas Bružauskas

Doc. dr. Vytautas Mikutis skaito maldavimus Aleksandro Stulginskio universiteto Šv. Dvasios koplyčioje šv. Mišių metu

Ilgamečiam Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA, dabar Aleksandro Stulginskio universitetas, ASU) ir aktyviam Universiteto koplyčios pastoracinės veiklos dalyviui doc. dr. Vytautui Mikučiui sukanka 90 metų. V. Mikutis gimė 1926 m. lapkričio 7 d. Rėzgalių kaime, Kaltinėnų parapijoje (dabar – Šilalės r.), Žemaitijoje. Nelengva buvo Vytauto vaikystė ir jaunystė. Anksti tapo našlaičiu, nes 1927 metais mirė mama. Pateko giminaičių mamos brolio (dėdės) Simeono Bambalo ir tėtės sesers (tetos) Onos Bambalienės globon, mokėsi Šilalės ir Kaltinėnų pradžios mokyklose, Šilalės gimnazijoje. Ją baigęs, 1949 metais pradėjo mokytojauti Varsėdžių aštuonmetėje mokykloje.

Bendrystė su globėju kun. Petru Mikučiu pažadino susidomėjimą filosofiniais ir teologiniais mokslais. Tačiau dėl tėvelio ir senelių tremties į Sibirą teko slapstytis ir išvykti pas gimines į Kauną.

Kiškiai po varnalėšos lapu, arba 25 laisvės metai

Nuotrauka iš Genocido aukų muziejaus

1991-ieji – vilties, džiaugsmo ir praradimų metai, totalitarinių režimų agonija ir LAISVĖ. Ir vėl ant Lietuvos laisvės aukuro gulė jauni vyrai ir moterys, kaip ir tada, pokario metais... Tik dabar jau ne Dzūkijos ar Aukštaitijos miškuose, o prie Televizijos bokšto, prie Medininkų muitinės. Laisvė, sutvirtinta krauju. Laisvė leidžia be baimės galvoti ir sakyti tiesą. Išsivadavimas ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniškai – laisvė būti savimi, laisvė atsistoti ir pasakyti: „Žiūrėkite – štai žmogus!“ Ir tą poreikį, slopintą 45 sovietinės okupacijos metus, jautė ne tik lietuviai, bet ir „tautinės mažumos“ – ukrainiečiai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kiti, o ypač – našlaičiai Rytprūsių vaikai, kurie, baigiantis karui, 1945 metais ir vėliau, atėjo į Lietuvą. Tai buvo tie, kurie, kurie gyveno kaip kiškiai po varnalėšos lapu, drebėdami nuo garsesnio durų trinktelėjimo, nuo bet kokio kreivo žvilgsnio – „kad tik neužkliuvus“... Rytprūsių vaikų akyse buvo mušami tėvai, prievartaujamos motinos ir seserys, žudomi seneliai. Tai yra tie, kurie augo ant Lietuvos vieškelių, kurie visą dieną eidavo į niekur, o miegodavo ten, kur užklupdavo vakaras. Jų apavas buvo tik nuosavi kojų padai, surambėję nuo kelio dulkių. Tie vaikai ne laiku subrendo. Jie nebijojo tamsos, lietaus ir ilgo kelio, nemokėjo skųstis, nesugebėjo dejuoti ir neverkdavo dėl blogo oro ar kieto patalo. Ne laiku pasitraukusi vaikystė įskiepijo uždarumą ir nepasitikėjimą. „Kodėl aš gyvenu tokiu nuožmiu laikotarpiu? Viešpatie, kur tavo ramybės uostas? Mama vis sakydavo, kad yra Dievo ramybės uostas... Tik kokiu laivu į jį nuplaukti, nepasakė. Dievas irgi tuo laiku tylėjo“, – sako Olafas P. Jie matė kruvinas miško samanas, žolę, pilną šovinių, susprogdintą žeminę... Šie vaikai matė mirti pasiryžusių Lietuvos partizanų grupę, stovinčią prieš girtų okupantų garnizoną. Mirdamos badu motinos palaimino pusgyvius vaikus kelionei į Lietuvą, o pačios tyliai be ašarų išeidavo į protėvių pasaulį, kur niekas nemuša ir nemiršta badu...

Ko pravirko ąžuolai?

60 metų nuo Lietuvos partizanų A. Ramanausko-Vanago ir B. Mažeikaitės-Vandos suėmimo.

Auksutė Ramanauskatė-Skokauskienė

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Kaune, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtos esančiame skverelyje, stovi paminklas su užrašu: „Lietuvos partizanui – generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui – atminti“, o netoliese yra ir paminklinė juodo granito lenta, kuri byloja: „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. KGB operacijos metu buvo suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas, Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinų kavalierius Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Lietuvos partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Partizanų vadas Vanagas sušaudytas 1957 11 29, žmona nuteista kalėti“ (skulptorius – Stasys Žirgulis).

Grybų šventė su japoniška arbata

Rūta Averkienė

Grybauti išeina italai

Puoselėdami gražią tradiciją, varėniškiai paskutinį rugsėjo šeštadienį vėl sukvietė į Grybų šventę, kuri skambėjo dzūkišku pavadinimu „Per dzidį dvarų saulė tekėjo“ ir sulaukė daugybės svečių iš visų Lietuvos kampelių ir užsienio! Įžanginė Grybų šventės dalis – Lietuvos grybavimo čempionatas – aštuntą kartą vyko grybinguose Marcinkonių kaimo miškuose prie Kastinio ežero ir suviliojo nemažai grybautojų bei smalsuolių. Šiemet dėl Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos įsteigtos taurės varžėsi 20 komandų iš įvairių Lietuvos regionų ir dvi komandos iš Italijos. Tik prieš startą dalyviai sužinojo, jog rinkti bus galima tik baravykus, šilbaravykius, raudonikius, voveraites ir žaliuokes.

Į pušynėlius įsisiautę Marcinkonys dar skendėjo ryto miglose, kai mero pavaduotojui Giedriui Samulevičiui septintą valandą pasveikinus visus dalyvius, paaiškinus taisykles ir marcinkoniškiui medžiotojui šūviu į orą davus startą, azartiškiausius grybautojus, pavaišintus skania grybiene, į mišką palydėjo ne tik sirgaliai, bet ir šaunieji Marcinkonių dainininkai bei Margionių muzikantai.