Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kaune ir Vilniuje paminėtas Vengrijos revoliucijos 60-metis

Zigmas Tamakauskas

Vengrijos ambasadorius Zoltan Jancsi, Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė, Lietuvos laisvės kovos dalyviai Stasys Dovydaitis, Vytautas Balsys, Gediminas Dobkevičius, Kazimieras Dapkus, Zigmas Tamakauskas ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas prie memorialo Kaune

Šių metų Vėlinių išvakarėse kaip ir kiekvienais metais Vengrijos ambasada vėl pakvietė kartu pabūti ir prisiminti 1956-ųjų metų įvykius Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje. Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė siekiant laisvės. Vėlinės Lietuvoje tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Minėjimai vyko Kaune ir Vilniuje.

Nuo tų įvykių mus skiria jau 60 metų. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios sovietinį imperializmą, sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinis lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atminimas liko gyvas.

Tada, 1956 m. lapkričio 2 d., vakare tiek Kauno Senosiose kapinėse (netrukus sovietų valdžios potvarkiais sunaikintose), o paskiau ir Vilniuje, Rasų kapinėse, skambėjo lietuviškos dainos ir šūkiai: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę Vengrijai!“ Apsupti milicijos, saugumiečių ir net kareivių, jaunuoliai žygiavo į miestų centrus.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

„Užkrėsti kontrrevoliucijos“

Minint Vengrijos sukilimo (revoliucijos) 60-metį

Imrė Nadis nebuvo revoliucijos vadas, tačiau, remdamas ją, pasisakė prieš sovietų valdžios įsikišimą ir buvo pasmerktas mirčiai. Taip jis tapo simboline revoliucijos figūra, vėliau jos kankiniu

Prieš 60 metų įvykusi 1956-ųjų metų spalio Vengrijos revoliucija – vienas reikšmingiausių antisovietinių sukilimų, parodžiusių nesitaikstymą su totalitarine diktatūra. Numalšinus Berlyne (1953 m. birželis) bei Lenkijoje (Poznanė, 1956 m. birželio 28 d.) įvykusius sukilimus, laisvės troškimas prasiveržė nauja didele jėga Budapešte. Vengrijos revoliucija prasidėjo gana stichiškai ir neplanuotai, ji vyko netgi tarsi komunizmo sudemokratinimo rėmuose. Revoliucija įsiliepsnojo 1956 m. spalio 23 d., kai Budapešto Technikos universiteto studentai, solidarizuodamiesi su lenkų darbininkų sukilimu Poznanėje prieš keturis mėnesius, surengė demonstraciją. Prie jos prisijungė tūkstančiai Budapešto gyventojų. Demonstrantai reikalavo spaudos bei žodžio laisvės, laisvų rinkimų, daugiau nepriklausomybės nuo Tarybų Sąjungos, paskirti komunistą reformatorių Imrę Nadį (Imre Nagy) vyriausybės vadovu. Tačiau naktį į spalio 23 d. ir vėlesnėmis dienomis stalinistiniai Vengrijos saugumiečiai šaudė į protestuotojus ir, praėjus kelioms valandoms nuo taikingų mitingų ir demonstracijų, Debreceno bei Budapešto gatvėse jau liejosi kraujas – prie parlamento pastato nuo saugumiečių kulkų žuvo daugiau nei 100 žmonių. Lapkričio 1 d. naujasis šalies premjeras I. Nadis įvedė daugiapartinę sistemą ir paskelbė, kad Vengrija išeina iš Varšuvos karinio pakto. Tačiau 1956 m. lapkričio 4 d. SSRS kariuomenė pradėjo Budapešto puolimą ir iki 1957 metų sausio revoliucija buvo numalšinta grubia sovietine jėga.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

KGB specialiosios priemonės 

Dim. plk. Leonas Laurinskas Algimanto Žižiūno nuotrauka

Sovietinė okupacija padarė daugybę skausmo mūsų tautai. Tai buvo irfizinis naikinimas, ir ideologinis komunizmo propagandos skleidimas.Prieš tautos pasipriešinimą buvo kovojama rafinuotais būdais ir darrafinuotesnėmis priemonėmis. Žinoma, kaip partizanus įviliodavo įišdavystės spąstus, panaudodami subtilius metodus: kankindami suimtuskovotojus, dažnai rafinuotose psichologinėse prievartos formoseneužsigrūdinusius kovotojus NKVD pareigūnai, neišgavę jų parodymų,suvaidindavo, kad suimtąjį tariamai „išvaduoja“ partizanai, kuriemssuimtasis turėdavo viską išdėstyti, kad parodytų, jog jis yra tikraspartizanas, o paskiau vėl „užpuldavo“ kiti enkavedistai, kurie jaužinodami jo pasakytas paslaptis, kankindavo partizaną, kad viskąišduotų. Tačiau dar daugiau įvairiausių priemonių naudodavo

Likimai

Paminėjo iškilų gydytoją, politinį kalinį

Henriko Sinkaus portretas Kalvarijos bažnyčioje

KALVARIJA. Spalio 23 dieną Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje buvo minimos gydytojo, Tėvynės patrioto, tremtinio, Lietuvos kariuomenės karininko, dimisijos kapitono, daugelio straipsnių spaudoje autoriaus, Kalvarijos garbės piliečio Henriko Sinkaus 100-osios gimimo metinės. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Romas Budrevičius. Po šv. Mišių Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos Nijolė Skroblienė ir Sigita Palionienė susirinkusiems priminė nelengvą H. Sinkaus gyvenimo ir veiklos kelią. Prisiminimais apie garbų šviesios atminties kalvarijietį pasidalino Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis. Su pagarba ir meile apie tėtį kalbėjo vyresnysis H. Sinkaus sūnus Algimantas Sinkus. Renginio metu skambėjo „Sonantem“ vadovės Ausmos Sakalauskaitės ir Kalvarijos meno mokyklos smuiko mokytojos Ilonos Mockevičienės atliekami kūriniai.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Televizijos serialas svarstys laisvės kainą

Daiva Červokienė

Spalio 31 dieną LRT televizija pradėjo rodyti naują istorinę karinę dramą „Laisvės kaina. Savanoriai“, pasakojančią apie Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymą ir kitus po jo sekusius istorinius įvykius. Projektas skirtas paminėti šimtosioms Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms.

Septynerius metus brendusi idėja

LRT surengtame serialo filmavimo užbaigimo vakarėlyje dramos režisierius Saulius Balandis sakė serialo idėją brandinęs septynerius metus. Ilgai ėjo link to tikslo tikėdamasis, kad projektą pavyks padaryti taip, kad jis nebūtų vienadienius drugelis, kuris paplasnos ir sudegs, o turėtų tąsą. Norėjo Lietuvos istoriją papasakoti per paprastų žmonių gyvenimus, kurių dėka mes turime Lietuvą, kurie tada gyveno su savo bėdomis, meilėmis, nelaimėmis, įvairiai reaguodami į istorijos įvykius. Buvo noras atiduoti duoklę savo giminaičiams ir tėveliui, kuris buvo politinis kalinys.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Knygos „Tautiškos giesmės kelias į tautą“ aptarimas

Skaitovė Loreta Jonuškaitė skaito knygos autoriaus įžvalgas. Prie stalo sėdi (iš kairės): popietės rengėjai Zigmas Tamakauskas, Romas Treideris ir Gintaras Aleknavičius

Kauno pedagogų kvalifikacijos centre įvyko šios įstaigos, Zanavykų bendrijos ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto organizuota popietė, kurios metu buvo pristatyta ir aptarta labai reikšminga Kudirkos Naumiesčio metraštininko Romo Treiderio ir Gintaro Aleknavičiaus išleista knyga „Tautiškos giesmės kelias į tautą“, skirta jaunajai kartai. Knygos leidėjai buvo užsibrėžę knygą padovanoti kiekvienai Kauno miesto jos bibliotekai. Ši žinia skelbta mokykloms. Deja, į šį renginį, nors buvo keletą kartų kviesti mokyklų istorijos mokytojai ar kiti susiję su istorijos, patriotinio pilietinio ugdymo dėstymu asmenys, atvyko iš 51 registruotos bendrojo lavinimo mokyklos, neskaitant pradinių, tik trylikos mokyklų atstovai. Taigi galėtume sakyti, tai yra vienas iš faktorių, rodančių daugumos mokyklų vadovų jau ne fasadinį, o tikrąjį požiūrį į patriotinį ugdymą. Tokioms mokykloms gal nereikia ir šitokios knygos... Antra vertus, galime pasidžiaugti, kad salė buvo beveik pilnutėlė. Ją užpildė kauniečiai, besidomintys skelbta renginio tema.

Laikas ir žmonės

Ko pravirko ąžuolai?

60 metų nuo Lietuvos partizanų A. Ramanausko-Vanago ir B. Mažeikaitės-Vandos suėmimo.

Auksutė Ramanauskatė-Skokauskienė

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Kaune, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtos esančiame skverelyje, stovi paminklas su užrašu: „Lietuvos partizanui – generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui – atminti“, o netoliese yra ir paminklinė juodo granito lenta, kuri byloja: „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. KGB operacijos metu buvo suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas, Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinų kavalierius Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Lietuvos partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Partizanų vadas Vanagas sušaudytas 1957 11 29, žmona nuteista kalėti“ (skulptorius – Stasys Žirgulis).

Likimai

Kiškiai po varnalėšos lapu, arba 25 laisvės metai

Nuotrauka iš Genocido aukų muziejaus

1991-ieji – vilties, džiaugsmo ir praradimų metai, totalitarinių režimų agonija ir LAISVĖ. Ir vėl ant Lietuvos laisvės aukuro gulė jauni vyrai ir moterys, kaip ir tada, pokario metais... Tik dabar jau ne Dzūkijos ar Aukštaitijos miškuose, o prie Televizijos bokšto, prie Medininkų muitinės. Laisvė, sutvirtinta krauju. Laisvė leidžia be baimės galvoti ir sakyti tiesą. Išsivadavimas ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniškai – laisvė būti savimi, laisvė atsistoti ir pasakyti: „Žiūrėkite – štai žmogus!“ Ir tą poreikį, slopintą 45 sovietinės okupacijos metus, jautė ne tik lietuviai, bet ir „tautinės mažumos“ – ukrainiečiai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kiti, o ypač – našlaičiai Rytprūsių vaikai, kurie, baigiantis karui, 1945 metais ir vėliau, atėjo į Lietuvą. Tai buvo tie, kurie, kurie gyveno kaip kiškiai po varnalėšos lapu, drebėdami nuo garsesnio durų trinktelėjimo, nuo bet kokio kreivo žvilgsnio – „kad tik neužkliuvus“... Rytprūsių vaikų akyse buvo mušami tėvai, prievartaujamos motinos ir seserys, žudomi seneliai. Tai yra tie, kurie augo ant Lietuvos vieškelių, kurie visą dieną eidavo į niekur, o miegodavo ten, kur užklupdavo vakaras. Jų apavas buvo tik nuosavi kojų padai, surambėję nuo kelio dulkių. Tie vaikai ne laiku subrendo. Jie nebijojo tamsos, lietaus ir ilgo kelio, nemokėjo skųstis, nesugebėjo dejuoti ir neverkdavo dėl blogo oro ar kieto patalo. Ne laiku pasitraukusi vaikystė įskiepijo uždarumą ir nepasitikėjimą. „Kodėl aš gyvenu tokiu nuožmiu laikotarpiu? Viešpatie, kur tavo ramybės uostas? Mama vis sakydavo, kad yra Dievo ramybės uostas... Tik kokiu laivu į jį nuplaukti, nepasakė. Dievas irgi tuo laiku tylėjo“, – sako Olafas P. Jie matė kruvinas miško samanas, žolę, pilną šovinių, susprogdintą žeminę... Šie vaikai matė mirti pasiryžusių Lietuvos partizanų grupę, stovinčią prieš girtų okupantų garnizoną. Mirdamos badu motinos palaimino pusgyvius vaikus kelionei į Lietuvą, o pačios tyliai be ašarų išeidavo į protėvių pasaulį, kur niekas nemuša ir nemiršta badu...

Likimai

Nuoširdus dėstytojas ir krikščioniškos bendrystės puoselėtojas

Doc. dr. Valentinas Bružauskas

Doc. dr. Vytautas Mikutis skaito maldavimus Aleksandro Stulginskio universiteto Šv. Dvasios koplyčioje šv. Mišių metu

Ilgamečiam Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA, dabar Aleksandro Stulginskio universitetas, ASU) ir aktyviam Universiteto koplyčios pastoracinės veiklos dalyviui doc. dr. Vytautui Mikučiui sukanka 90 metų. V. Mikutis gimė 1926 m. lapkričio 7 d. Rėzgalių kaime, Kaltinėnų parapijoje (dabar – Šilalės r.), Žemaitijoje. Nelengva buvo Vytauto vaikystė ir jaunystė. Anksti tapo našlaičiu, nes 1927 metais mirė mama. Pateko giminaičių mamos brolio (dėdės) Simeono Bambalo ir tėtės sesers (tetos) Onos Bambalienės globon, mokėsi Šilalės ir Kaltinėnų pradžios mokyklose, Šilalės gimnazijoje. Ją baigęs, 1949 metais pradėjo mokytojauti Varsėdžių aštuonmetėje mokykloje.

Bendrystė su globėju kun. Petru Mikučiu pažadino susidomėjimą filosofiniais ir teologiniais mokslais. Tačiau dėl tėvelio ir senelių tremties į Sibirą teko slapstytis ir išvykti pas gimines į Kauną.