|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žmogaus dvasia neįveikiama Užkrėsti kontrrevoliucijos Minint Vengrijos sukilimo (revoliucijos) 60-metį
Prieš 60 metų įvykusi 1956-ųjų metų spalio Vengrijos revoliucija vienas reikšmingiausių antisovietinių sukilimų, parodžiusių nesitaikstymą su totalitarine diktatūra. Numalšinus Berlyne (1953 m. birželis) bei Lenkijoje (Poznanė, 1956 m. birželio 28 d.) įvykusius sukilimus, laisvės troškimas prasiveržė nauja didele jėga Budapešte. Vengrijos revoliucija prasidėjo gana stichiškai ir neplanuotai, ji vyko netgi tarsi komunizmo sudemokratinimo rėmuose. Revoliucija įsiliepsnojo 1956 m. spalio 23 d., kai Budapešto Technikos universiteto studentai, solidarizuodamiesi su lenkų darbininkų sukilimu Poznanėje prieš keturis mėnesius, surengė demonstraciją. Prie jos prisijungė tūkstančiai Budapešto gyventojų. Demonstrantai reikalavo spaudos bei žodžio laisvės, laisvų rinkimų, daugiau nepriklausomybės nuo Tarybų Sąjungos, paskirti komunistą reformatorių Imrę Nadį (Imre Nagy) vyriausybės vadovu. Tačiau naktį į spalio 23 d. ir vėlesnėmis dienomis stalinistiniai Vengrijos saugumiečiai šaudė į protestuotojus ir, praėjus kelioms valandoms nuo taikingų mitingų ir demonstracijų, Debreceno bei Budapešto gatvėse jau liejosi kraujas prie parlamento pastato nuo saugumiečių kulkų žuvo daugiau nei 100 žmonių. Lapkričio 1 d. naujasis šalies premjeras I. Nadis įvedė daugiapartinę sistemą ir paskelbė, kad Vengrija išeina iš Varšuvos karinio pakto. Tačiau 1956 m. lapkričio 4 d. SSRS kariuomenė pradėjo Budapešto puolimą ir iki 1957 metų sausio revoliucija buvo numalšinta grubia sovietine jėga. Stalinistinė diktatūra sukėlė vengrų nepasitenkinimą Kokios Vengrijos aplinkybės sukėlė 1956 metų spalio revoliuciją? Nors po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga okupavo griuvėsiuose paskendusią šalį, vengrai vylėsi, kad, pasirašius taikos sutartį, okupacinė kariuomenė pasitrauks iš Vengrijos. Tačiau pagal Jaltos sutartį Vengrija atiteko Stalino valdomos Sovietų Sąjungos įtakai. Baimės atmosfera ypač išaugo po to, kai 1949 metais komunistų partija (oficialiai pavadinta Vengrų darbininkų partija) tapo vienvaldė. Taip Vengrijoje susikūrė visoms totalitarinėms valstybėms būdingos aplinkybės iširo pilietinės visuomenės struktūros, o visos organizacijos galėjo veikti tik tarnaudamos komunistinei valdžiai bei jos kontroliuojamos. Žiauriai buvo persekiojama Bažnyčia: Katalikų Bažnyčios vadovas arkivyskupas Jožefas Mindsentis (József Mindszenty) bei šimtai kitų kunigų buvo įkalinti arba ištremti, valstybė perėmė mokyklas ir kitas bažnytines institucijas, smarkiai apribojo tikybos mokymą. Vyriausieji protestantų kunigai ir vyskupai irgi buvo įkalinti arba jiems buvo uždrausta tarnauti Bažnyčiai. Panaikinus privačią nuosavybę, įsigalėjus žiauriai ir privalomai produktų pristatymo valstybei sistemai, blogėjo gyvenimo sąlygos, ir tai lėmė 1953 metų badmetį. Buvo panaikinta laisva žiniasklaida, spauda tapo diktatūros smegenų plovimo instrumentu. Tai buvo daroma per privalomuosius spaudos pusvalandžius bei vadinamuosius seminarus, provincijos žmonėms auklėti buvo panaudojamos tautos auklėtojų, kaimų mokytojų propagandinės kelionės. Atimta tautinė simbolika vietoj tradicinio Košuto herbo reikėjo naudoti komunistų ženklą, buvo draudžiama visur ir bet kada giedoti Vengrijos himną ir kt. Beribės ir monolitinės valdžios įkūnytojo Stalino pavedimu Matiašas Rakošis ir jo įgaliotiniai ištikimai tarnavo Sovietų Sąjungos interesams. Po 1945 metų žemės reformos Vengrijos provincija greitai tapo prievartinės kolektyvizacijos (panašios į sovietų kolchozą) auka. Kaimo klasių kovos taikiniu tapo geriau gyvenę valstiečiai, ūkininkai vadinamieji buožės: diktatūra atėmė iš jų turtą, laisvę ir gyvenimus. Produktų pristatymo prievolė bei kiti mokesčiai nuskurdino provincijos gyventojus. 19451948 metais daug politiniam elitui nepriklausančių žmonių paliko Vengriją, buvo įkalinta arba nuteista mirties bausme. Į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas pateko netgi komunistinei hegemonijai nusilenkiantys kolaborantai. Stalinistai priešinosi reformoms Po Stalino mirties dėl sukeltos grėsmės ekonominei krizei, pasitikėjimo netekimo Sovietų Sąjungos vadovybė nutarė atstatydinti M. Rakošį iš Vengrijos ministro pirmininko pareigų ir į jo vietą paskirti jau anksčiau šias pareigas ėjusį, tačiau vėliau su M. Rakošiu konfliktavusį Imrę Nadį. Nepaisant to, M. Rakošis vis dėlto buvo paliktas vadovauti komunistų partijai. I. Nadis ne tik atsargiai bandė įgyvendinti kai kurias reformas, pavyzdžiui, sumažinti ekonomikoje vyraujančius prieštaravimus, nutraukti prievartinį kolektyvizavimą, bet ir ėmėsi priemonių mažinti teroro aparatą, panaikino koncentracijos stovyklas ir paskelbė visuotinę amnestiją. Nors į laisvę išleistieji ir toliau buvo laikomi priešais, negaudavo jokių kompensacijų už neteisėtus įkalinimus (išskyrus nuteistus komunistus), tokia nuosaiki ir demokratiška I. Nadžio politika įsiutino stalinistą M. Rakošį, ir šis 1955 metų pradžioje pasistengė išstumti jį iš vyriausybės vadovo posto (tačiau nepajėgė atgauti visų anksčiau turėtų galių). Pamažu, bet grėsmingai brendo revoliucinė situacija. Didėjanti krizė, kai beveik pusė žmonių, gyvenančių iš atlyginimų, vos sudūrė galą su galu, skatino žmonių nepasitenkinimą. Dalis partinės inteligentijos (komunistiniai rašytojai, mokslininkai), tarp kurių buvo ir sufabrikuotų bylų aukos, ir toliau palaikė iš partijos pašalinto I. Nadžio reformas. Iš dalies sovietų politikos pokyčiai N. Chruščiovo ir J. Tito susitaikymas drąsino reformatorius. Šiam procesui talkino partijos vadovybės pritarimu organizuojami diskusijų klubai, forumai. 1955 m. kovo 25 d. Budapešte buvo įsteigtas Š. Petefio klubas. Mažesniuose šalies miestuose ėmė kurtis įvairių pavadinimų klubai, kurie, nors ir neperžengdami komunistinio režimo ribų, vis dėlto prisidėjo prie judėjimo, išaugusio į revoliuciją. 1956 metų liepą iš posto atstatydintą ir į Maskvą išvažiavusį M. Rakošį pakeitęs Ernė Gerė populiarumu nepasižymėjo. Šalies gyventojai nenustojo reikalavę reformų, juos palaikė ir dalis spaudos. E. Gerė ir jo šalininkai nesugebėjo suvaldyti šio proceso. 1956 m. spalio 6 d. vyko Laslo Rajko bei mirties bausme nuteistų jo bičiulių perlaidojimas. Tai sutapo su kita data 1849 m. spalio 6 d. Arado mieste nužudytų trylikos kankinių gedulo diena. Perlaidojimo dingstimi susirinkusi 200 tūkst. žmonių minia piketavo prieš režimą. Demokratinių pertvarkų iniciatoriai studentai Tuo metu savo veiklą suaktyvino akademinis jaunimas, iškeldamas demokratinių pertvarkų reikalavimus ir taip įskeldamas revoliucijos kibirkštį. Segedo universiteto studentai 1956 m. spalio 16 d. įsteigė nuo partijos nepriklausomą organizaciją Vengrijos universitetų bei aukštesniųjų mokyklų studentų sąjungą. Spalio 20 dieną šios sąjungos nariai surašė 20 punktų reikalavimus ir išsiuntinėjo juos visiems Vengrijos universitetams bei aukštesniosioms mokykloms. Studentai tiesiog liejo savo reikalavimų virtines. Spalio 22 dieną Budapešto technikos universiteto, Debreceno, Miškolco, Pečo universitetų bei Šoprono aukštesniosios mokyklos studentai suformulavo savus reikalavimus, tarp kurių minimas ir sovietų dalinių išvedimas bei Vengrijos nepriklausomybės atkūrimas. 16 punktų Budapešto technikos universiteto deklaracija, kurioje pirmiausia reikalaujama išvesti sovietų dalinius, tarsi sutiko su komunistų partijos vadovavimu, jei vyriausybę formuos I. Nadis. Studentai manė, kad taip bus užtikrintas valstybės atnaujinimas. Toks valymosi procesas reiškė ir diktatūros nusikaltėlių patraukimą atsakomybėn. Buvo reikalaujama grąžinti Košuto herbą bei leisti solidarizuotis su lenkais, simpatizuoti likimo draugams ir laisvai reikšti tautinius jausmus. Miškolco universiteto studentai, palaikydami Budapešto technikos universiteto studentų reikalavimus, pareiškė norą kurti komunizmą savarankiškoje tautinėje valstybėje ir ragino atšaukti sovietų kariuomenę bei pasitraukti iš Varšuvos sutarties. Visoje šalyje besikuriančios revoliucinės savivaldybės siekė surengti daugiapartinius rinkimus, išrinkti demokratinį parlamentą ir be jokių apribojimų įgyvendinti civilines ir politines teises, taip šalininkų reformuoti komunizmą jau beveik nebeliko, o prieš komunistinę diktatūrą nukreipto sukilimo poreikis pasiekė savo aukščiausią tašką. Revoliucijos proveržis Spalio 23 dienos rytą komunistinei valdžiai dar svarstant, leisti ar uždrausti studentų demonstraciją (kai kurie jų norėjo duoti nurodymus šaudyti į protestuotojus), Debrecene jie jau buvo išėję į gatves. Prie jų prisijungė darbininkai. Tuo pat metu panaši demonstracija vyko ir Šoprone. Įvykiai vystėsi ne dienomis, bet valandomis. Budapešto policijos komisaras Šandoras Kopačis pareiškė, kad policija nešaudys į taikius demonstrantus. Vidaus reikalų ministras Pirošas leido rengti demonstraciją. Sostinės gyventojai pradėjo jungtis prie Budos technikos universiteto bei Pešte prie Š. Petefio paminklo besirenkančių studentų, ir beveik 200 tūkst. žmonių minia vis radikaliau reikalavo tautinės nepriklausomybės bei demokratinės Vengrijos. Miesto centriniame parke (Varošligete) minia nuvertė Regnum Marianum bažnyčios vietoje pastatytą milžinišką Stalino paminklą žiaurumo simbolį. Dalis minios nužygiavo prie Parlamento ir reikalavo I. Nadžio, bet kai šis, vėliau pasirodęs Parlamente, kalbą pradėjo įprastu komunistų kreipiniu draugai, nusivylusi minia davė jam suprasti, kad revoliucija peržengė komunistų valdžios ribas. Pavakare, kai iš centro dar nebuvo gautas nurodymas šaudyti, Debrecene, prie policijos pastato, nuaidėjo salvė, iššauta į beginklius demonstrantus. Ginkluotosios Valstybės gynybos pajėgos Budapešte pradėjo šaudyti prie Radijo pastato, kai demonstrantai veržėsi į jį, norėdami gyventojams paskelbti 16 deklaracijos punktų, surašytų technikos universitete, reikalavimus. Atsakydami į ginklų panaudojimą prieš demonstrantus, sukilėliai apsirūpino ginklais artimiausioje ginklų gamykloje. Apgultis vyko iki pat ryto. Vengrijos partijos politinis komitetas posėdžiavo iki pat aušros ir sušaukė centrinę vadovybę. I. Nadis buvo pakviestas į posėdį. Spalio 24 dieną, praėjus pusvalandžiui po vidurnakčio, įsigaliojo centralizuotas nurodymas šaudyti. Karinei padėčiai išspręsti buvo sudarytas Karinis komitetas. Po vidurnakčio į Budapeštą įžygiavo sovietų pajėgos. Sukilėliai užtvėrė joms kelią, šaudė į sovietų šarvuočius. Mūšis virto kova už laisvę. Kitomis dienomis (spalio 2428 d.) Vengrijos komunistinė valdžia karinėmis priemonėmis norėjo numalšinti po visą šalį pasklidusią revoliuciją, pirmiausia pasitelkdama pagalbon ginkluotąsias Valstybės gynybos pajėgas. Be minėtu laikotarpiu vykusių ginkluotų kovų, kuriose tiek sukilėliai, tiek vyriausybės pajėgos kariavo ginklais, 61-ame mieste ir miestelyje ginkluotosios pajėgos šaudė į beginklę, tačiau dėl politinių tikslų demonstruojančią minią. Krašto apsaugos padaliniai, laikydamiesi tvarkos reglamento, pirmiausia siekė išvaikyti minią, todėl šaudė arba į orą, arba taikėsi į kojas. Tačiau Valstybės gynybos komitetui pavaldi pasienio policija, ignoruodama šias taisykles, surengė daugybės žmonių gyvybes nusinešusias skerdynes. Mošonmagiarovare (55 lavonai ir keli šimtai sužeistųjų) ir Budapešte, prie Parlamento, įvykusios skerdynės (apie 6080 žuvusiųjų bei 150200 sužeistųjų) sukrėtė šalį, sukėlė neapykantą Valstybės gynybos komiteto nariams ir stiprino sukilėlių ryžtą. Žinia apie kitas, pirmiausia mažesniuose miestuose įvykdytas žudynes nepasiekė sostinės bei kitų miestelių gyventojų. Vengrijoje nėra nė vieno miestelio, kur 1956 m. spalio 2628 d. nebūtų buvę įkurti įvairiausi (Nacionalinis revoliucijos komitetas, Nacionalinė revoliucijos taryba bei įvairios darbininkų tarybos) revoliucijos savivaldos organai. Jie perėmė vadovavimą iš sovietinio komunistinio režimo. Dideli ginkluotų sukilėlių centrai įsikūrė Budapešte (Korvin gatvėje, Szėna aikštėje, Tūzoltó, Tompa bei kitose gatvėse), kiti šalies regionai irgi dalyvavo revoliucijoje. I. Nadis, sukliudęs Kariniam komitetui sunaikinti Korvin gatvę, spalio 27 dieną pakeitė vyriausybę. Kitą dieną po pietų, paskelbdamas per radiją, kad revoliucija yra demokratinis judėjimas, jis pripažino revoliucijos pergalę. Sostinėje bei kituose miestuose buvo įsteigta Nacionalinė gvardija ginkluotas revoliucijos teisėsaugos padalinys, į kurį galėjo įstoti ir sukilėliai. Spalio 30 dieną į vyriausybės sudėtį buvo pakviesti keli buvusių istorinių partijų atstovai. Taip baigėsi vienpartinis vadovavimas. Sovietų kariuomenė, iš pradžių susirėmusi su maištaujančiais, po savaitės, spalio 31-ąją, vis dėlto pasitraukė iš Budapešto. Chruščiovas, Serovas, Suslovas ir kiti Vengrijos laisvės duobkasiai Sovietų dalinių išvykimas buvo tik taktinis manevras. Tarptautinės komunistinės imperijos vadai nė nepagalvojo sukurti sąlygų jos demokratiniam vystymuisi. Sovietų ambasadoriui Jurijui Andropovui paskelbus padėtį rimta, Sovietų Sąjungos vadovas N. Chruščiovas davė nurodymą įsikišti Vengrijoje dar likusioms sovietų ginkluotoms pajėgoms, paskiau ir kiti sovietų kariuomenės daliniai (viena dalis iš Sovietų Sąjungos, kita iš Rumunijos teritorijos) pajudėjo Vengrijos link. Vadovauti komunistų valdžios stiprinimui Vengrijoje N. Chruščiovas paskyrė KGB pirmininką, generolą Ivaną Serovą bei Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto narius Anastasijų Mikojaną ir Michailą Suslovą. Pastebėtina, kad tiek I. Serovas, tiek M. Suslovas, vykdę antrąją Vengrijos okupaciją, tuos pačius nusikaltimus buvo anksčiau vykdę ir prieš Lietuvą: Serovas buvo 1941 metų birželio trėmimų organizatorius ir kvėpėjas, o Suslovas kūrė ideologinį sovietų okupuotos Lietuvos teroro pagrindimą. Tad jų vaidmuo malšinant Vengrijos sukilimą buvo tikrai neatsitiktinis. Sovietų valdžia primygtinai reikalavo, kad Vengrija ir toliau pasiliktų Sovietų Sąjungos įtakos sferoje. Prie tokio reikalavimo prisidėjo ir JAV prezidento Eizenhauerio nuostata, kad JAV nelaiko Vengrijos savo sąjungininke. Tai tik patvirtino Jaltos sutarties stabilumą sovietų vadovybėje. Sukilėliams nepalanki padėtis susiklostė ir tarptautinėje sferoje, gal netgi specialiai sovietų įtakos agentams pasukant naudinga sau linkme pasaulio politinę padėtį. Dėl spalio 29 dieną prasiveržusio karo dėl Sueco kanalo nesutariantys Vakarai nepadarė nė vieno rimto žingsnio Vengrijos revoliucijos labui. Tad spalio 29-ąją Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas nesunkiai priėmė sprendimą dėl ginkluoto įsikišimo. Tam pasitarnavo ir du I. Nadžio vyriausybę išdavusieji ministrai Janošas Kadaras ir Ferencas Miunichas, sovietų ambasadai tarpininkaujant išskridę į Maskvą. Lapkričio 2-ąją J. Kadaras dalyvavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto posėdyje, kuriame buvo priimtas lemtingas sprendimas dėl intervencijos į Vengriją. Sovietų karinių pajėgų vadai leidosi į tariamas derybas dėl sovietų dalinių atšaukimo iš Vengrijos. Lapkričio 3 dieną krašto apsaugos ministro Palo Malėterio vadovaujama vengrų delegacija nuvyko į Tekele esančią sovietų karinę bazę. Tačiau KGB generolas Serovas, sulaužydamas įsipareigojimus, suėmė delegacijos narius, o jau kitą dieną, lapkričio 4-ąją, ankstų sekmadienio rytą (4.15 val.), prasidėjo bendras sovietų pajėgų puolimas karinė operacija prieš Vengriją Viesulas. Į Vengriją įsiveržė 60 tūkst. rusų karių, 6 tūkst. šarvuotosios technikos, artilerija, lėktuvai. Lapkričio 4-osios rytą, 5.20 val., teisėtas Vengrijos ministras pirmininkas I. Nadis su nerimu kreipėsi į pasaulį per Laisvą Košuto radiją dėl sovietų agresijos. Sovietams puolant vyriausybinius pastatus, I. Nadis su savo šalininkais paprašė prieglobsčio Jugoslavijos ambasadoje, o kardinolas J. Mindsentis prisiglaudė JAV ambasadoje. Vengrų sukilėliai stojo į nelygią kovą su sovietų kariniais daliniais. Priešindamiesi žuvo 23 tūkstančiai vengrų, lavonai plaukė Dunojumi. 12 tūkst. vengrų mūšiuose buvo sužeista. Žuvo 750 sovietinių karių. Įnirtingiausiai priešinosi Korvino skg., bet sovietų artilerija ir aviacija sunaikino sukilėlius. Prie Jutos kalno sovietams priešinosi ir nacionalinė gvardija bei krašto apsaugos kariuomenė. Kai kuriose provincijose ginkluoti sukilėliai patraukė į artimiausius kalnus. J. Kadaro valdžia susidorojo su režimo priešininkais Mūšiai prieš okupacinę kariuomenę ir Kadaro valdžią tęsėsi iki pat lapkričio pabaigos, kol sovietų pajėgoms bei besiorganizuojančiam ginkluotam J. Kadaro vyriausybės padaliniui pavyko numalšinti revoliuciją. 200 tūkst. vengrų per Austriją ir Jugoslaviją pabėgo į Vakarus. Negalėdama į savo pusę palenkti didžiuosiuose miestuose veikiančių darbininkų tarybų, J. Kadaro vyriausybė, siekdama užsitikrinti vienvaldystę, pažeisdama tarptautinę teisę, vėl griebėsi ginklų. Streikai bei tylios demonstracijos negalėjo pakeisti lemties. Komunistinė J. Kadaro valdžia 1956 m. gruodžio 11 d. paskelbė karinę padėtį ir suėmė darbininkų tarybų pirmininkus. Žiauriausias susidorojimas įvyko Šalgotarjane, kur paleidus kulkų krušą iš anksto suplanuotose masinėse žudynėse žuvo 49 beginkliai demonstrantai, o 150 buvo sužeista. J. Kadaro vyriausybė paskutinį kartą įsakė šaudyti 1957 m. sausio 11 d., kai buvo taikytasi į Čepelo darbininkus. Ginkluotas padalinys, kuris buvo pavaldus tik komunistų partijai, iki 1957 metų gegužės, kol buvo paleistas, kankino šimtus žmonių ir daugeliu atveju iki gyvybės netekimo mušė kontrrevoliucionierius, prie kurių įvairaus rango partijos vadovai (tai galėjo būti net kaimo partijos sekretorius) priskyrė sukilimo šalininkus arba nepripažinusius J. Kadaro valdžios. Net gamyklų vadovai, žemdirbiai arba už tikybos mokymą kovoję kunigai tapo teroro aukomis. J. Kadaro valdžiai pavyko užsitikrinti vienvaldystę. Dar buvo keršijama patraukiant baudžiamojon atsakomybėn. Buvo vykdomos žiauriausios politinės represijos per visą Vengrijos istoriją. Jos mastai milžiniški net palyginus su 18481849 metų revoliucija bei kova už laisvę (nors tada Vengrijos teritorija buvo triskart didesnė už dabartinę, o kariniai veiksmai užtruko gerokai ilgiau). Tuo metu valdžia ,,pasitenkino atlikdama 120 egzekucijų ir įkalindama 1200 žmonių, o dalį krašto apsaugos karininkų pašaukdama į priverstinę tarnybą. J. Kadaro valdžia naikino bet kokius pasipriešinimo židinius. N. Chruščiovo žodžiai, neva Vidurio Europos šalys galės kiekviena pasirinkti savo individualų kelią į socializmą, buvo užlieti vengrų krauju. Slaptuose ar atviruose teismuose buvo nuteista arti 24 tūkst. žmonių. Maždaug 400 mirties nuosprendžių, iš kurių įvykdyta daugiau nei 300, daugiausia pakariant. J. Kadaro valdžia ėmėsi ir kitokių keršto priemonių. Buvo vykdomas vadinamasis viešojo saugumo areštas (internavimas), kai bet kurio asmens laisvę buvo galima apriboti. Taip buvo areštuota daugiau nei 1618 tūkstančių žmonių. Bet kerštas nesibaigė teismo nuosprendžio priėmimu arba internavimu. Net neįmanoma įvertinti, kiek žmonių neteko darbo dėl savo veiksmų revoliucijos metu. Iš fizinį darbą dirbančių žmonių ypač buvo persekiojami vairuotojai ir geležinkelininkai. Pedagogų gretos irgi išretėjo. Nuo 1956 metų gruodžio visos politinės ir visuomeninės organizacijos, susikūrusios revoliucijos metu, buvo likviduotos, prasidėjo represijos. Šios akcijos buvo nutaikytos prieš pasipriešinimą ir ateityje apsisaugoti nuo bet kokių panašių dalykų pasikartojimo. 19581960 metais vykdytas Kadaro represijas galima apibūdinti kaip masišką kerštą. Represijos nesumažėjo ir po stalinistinės ortodoksinės grupės, vadovaujamos Molotovo, žlugimo Maskvoje. Daugiau kaip 100000 žmonių Vengrijoje buvo paliesti represijų. Kruvino keršto kulminacija tapo Imrės Nadžio ir jo bendražygių, irgi gavusių dvejų metų prieglaudą Jugoslavijos ambasadoje, nuteisimas mirtimi 1958 m. liepos 16 d. Suplanuotas ministro pirmininko teismas, kuris Jugoslavijos ambasados buvo įkalbinėjamas emigruoti ir prašytis politinio prieglobsčio, buvo paskutinis stalininio tipo politinis teismas Rytų Europoje. * * * Vengrijos revoliucija bei sovietų intervencija atvėrė Vakarų komunistų inteligentų akis, kad ne komunizmas yra rojus žemėje, ne Sovietų Sąjunga labiausiai kovoja už laimingą žmonijos ateitį. Vengrijos revoliucija demaskavo kariniu požiūriu nenugalima laikomą komunistinę imperiją, suteikė vilties ne tik vengrams, bet ir sovietų bloko priespaudoje gyvenančioms tautoms. Praėjus trims dešimtmečiams Sovietų Sąjunga artėjo žlugimo link, kaip teigia daugelis, dėl pralieto vengrų kraujo. Vengrų tautos sukilimas padėjo pagrindus galutiniam Blogio imperijos sugriuvimui. Parengė E. Š.
Kardinolas J. Mindsentis
Vengrijos pavergimo simboliu buvo kardinolas Jožefas Mindsentis (József Mindszenty, 18921975), nuėjęs tragišką pasiaukojimo Bažnyčiai ir Tautai kelią, žiauriai kankinamas ir pajuokiamas, paskiau trumpai revoliucijos išvaduotas, bet po kelių dienų vėl turėjęs slėptis nuo persekiojimų, palikti tėvynę ir mirti emigracijoje. 1946 m. vasario 18 d. konsistorijoje tuometiniam Estergomo arkivyskupui, paskirdamas kardinolu, popiežius Pijus XII pranašiškai kalbėjo: Iš dabar mano skiriamų 32 kardinolų tu būsi pirmasis, patyręs kankinystę, kurios simbolis yra raudona spalva. Iš tikrųjų kardinolas J. Mindsentis visa tai patyrė su kaupu. Gimęs 1892 m. kovo 29 d. tuometinėje Austrijos ir Vengrijos (Habsburgų) imperijoje ir kunigystės šventimus gavęs 1915-aisiais, J. Mindsentis jau sielovadinės veiklos pradžioje susidūrė su bedieviškos valdžios smurtu, kai 1919 metais keliems mėnesiams Vengrijoje valdžią paėmę Belos Kuno vadovaujami komunistai tuometį jauną kunigą J. Mindsentį buvo įkalinę už tai, kad jis viešai pasmerkė komunistus už bandymą suvalstybinti katalikiškas mokyklas ir kitais būdais varžyti Bažnyčios veiklą. Nelengvi jo santykiai buvo ir su prieškario bei karo laikotarpiu (19201944) Vengriją valdžiusiu autoritariniu kalvinisto Miklošo Horčio režimu, ypač pastarajam tapus nacistinės Vokietijos sąjungininku. 1944 m. kovo 25 d. konsekruotas Vespremo vyskupu, už persekiojamų žydų gelbėjimą bei kitokias išdavystes jis buvo nacių Gestapo suimtas ir išlaisvintas tik 1945-ųjų balandį. Popiežius Pijus XII pilietiškai aktyvų ir ištikimai Bažnyčios laisvę gynusį ganytoją 1945 m. rugsėjo 15 d. paskyrė Estergomo arkivyskupu (tradiciškai tai Vengrijos primo titulo suteikimas) ir, kaip minėta, 1946-ųjų vasarį pakėlė kardinolu. Naujasis Vengrijos Katalikų Bažnyčios vadovas su dideliu pasiaukojimu įsitraukė į karo sugriautos šalies atstatymą, ypač rūpinosi dvasiniu tautos atsinaujinimu. Tačiau 1948 metais Vengrijoje įsitvirtinęs stalinistinis Matijašo Rakošio režimas šalį pavertė visiška Maskvos marionete. Vienintelė stipri kliūtis šiam brutalumui buvo Katalikų Bažnyčia, kuriai naikinti sutelktos Vengrijos stalinistų pajėgos. Buvo uždaryti vienuolynai, konfiskuotas nekilnojamasis bažnytinis turtas, nacionalizuotas iki tol ypač stiprus Vengrijos katalikiškų mokyklų tinklas. Kardinolas J. Mindsentis, atsisakydamas daryti bet kokius kompromisus su naująja valdžia, savo ganytojiškais laiškais pasmerkė bandymus susidoroti su Bažnyčia ir ragino tikinčiuosius atviromis akimis žvelgti į komunistinį melą. 1948 m. gruodžio 26 d., kai Bažnyčia liturgijoje mini didįjį kankinį šv. Steponą, kardinolas J. Mindsentis buvo suimtas. Taip prasidėjo kardinolo kankinystės kelias. Paskutiniajame dar laisvėje paskelbtame ganytojiškame laiške (šį dokumentą komunistai viešai skelbti uždraudė, ir jis buvo perskaitytas tik per radijo stotį Amerikos balsas) tarsi nuspėdamas savo tolesnį likimą, kardinolas 1948 metų lapkritį rašė: Aš esu pasirengęs aukai dėl Dievo, dėl Bažnyčios ir dėl Vengrijos... Palyginti su mano tautos kentėjimais, mano likimas nėra svarbus. Aš nesmerkiu savo kaltininkų... Meldžiuosi už tuos, kurie, mūsų Viešpaties žodžiais tariant, nežino, ką daro. Atleidžiu jiems iš širdies gilumos. Kardinolo nelaisvėje patirtas smurtas iš tikrųjų buvo sunkiai pakeliamas: nuplėšus vyskupo drabužius, jis buvo aprengtas klouno apdarais, kiekvieną tardymų naktį mušamas geležiniu strypu ir psichologiškai prievartaujamas reikalaujant prisipažinti dalyvavimu Vakarų imperialistų sąmoksle ir bendradarbiauti su kankintojais. Tardytojai ir prižiūrėtojai ganytojui visiškai neleisdavo užmigti ir, pradėjus snausti, tuoj žadindavo. 1949 metų vasarį Budapešte surengtame ganytojo parodomojo teismo spektaklyje palaužtas kardinolas J. Mindsentis tarsi prisipažino dėl jam iškeltų netgi 40 kaltinimų sąmokslu prieš liaudies valdžią. Už tokią išdavystę stalinistinis teismas paprastai bausdavo mirties bausme pakariant ar sušaudant, tačiau kardinolas J. Mindsentis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nes Vengrijos komunistai suprato, kad nužudžius ganytoją jis tautoje būtų gerbiamas kaip kovos dėl laisvės didvyris, o Bažnyčioje pripažintas tikėjimo kankiniu. Tačiau ir šis baisus susidorojimas su Vengrijos primu sukėlė didžiulį pasipiktinimą tarptautinėje katalikų bendruomenėje ir visame laisvajame pasaulyje. Popiežius Pijus XII, paskelbęs ekskomuniką visiems asmenims, dalyvavusiems kardinolo J. Mindsenčio nuteisime, pabrėžė, jog būtent tas procesas buvo žiaurus nusikaltimas prieš žmogiškąjį orumą ir laisvę. Niujorko (JAV) arkivyskupas kardinolas Frensis Spelmanas tiesiai pareiškė, kad, jeigu išdavystė yra nepaklusnumas ateistiniam komunistų režimui, tai reikia dėkoti Dievui už tokią kardinolo J. Mindsenčio išdavystę. Protestuodami prieš tokį susidorojimą atsistatydino devyni JAV dirbę vengrų diplomatai. Per vėlesnius aštuonerius metus, iki minėtų 1956-ųjų spalio pabaigos įvykių, kardinolas J. Mindsentis buvo kilnojamas iš vieno kalėjimo į kitą, patyrė prižiūrėtojų patyčias ir kitokias nuoskaudas, tačiau neprarado ganytojiško tvirtumo ir vilties. Komunistams reformatoriams perėmus Vengrijos vyriausybės kontrolę, tuometinis premjeras Imrė Nadis 1956 m. spalio 31 d. nurodė išlaisvinti kardinolą J. Mindsentį. Kitą dieną, lapkričio 1-ąją, Vengrijos primas kalbėjo per šalies radiją reikšdamas pagarbą ir pritarimą sukilėlių heroizmui, rodomam išvaduojant savo tėvynę iš sovietinio komunizmo. Kardinolas kreipėsi į Vakarų valstybes, kviesdamas jas suteikti politinę paramą Vengrijai kovoje su sovietiniu dominavimu. Kardinolo J. Mindsenčio rezidencijoje apsilankiusiai I. Nadžio vyriausybės atstovų delegacijai jis sakęs, kad gali remti tik tokią vyriausybę, kurioje dalyvaus Krikščionių demokratų partija ir kad prie šios politinės jėgos formavimo jis pats nori prisidėti. Tačiau šiems siekiams nebuvo lemta išsipildyti: Vengrijos revoliucija netrukus sovietinių tankų buvo paskandinta kraujyje. I. Nadžio patarimu, kardinolas J. Mindsentis rado politinį prieglobstį JAV ambasadoje Budapešte ir savanoriškame namų arešte gyveno 15 metų, negalėjo dalyvauti nei 1958 ir 1963 metų konklavose, išrinkusiose popiežių Joną XXIII ir jo įpėdinį Paulių VI, nei II Vatikano Susirinkime (19621965), į kurį buvo nuvykę septyni Vengrijos vyskupai, kaip vėliau paaiškėjo, turėję ryšių su slaptosiomis komunistų tarnybomis. Popiežiui Pauliui VI ir jo valstybės sekretoriui kardinolui Agostinui Kazaroliui 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykdant vadinamąją Ostpolitik, kurios tikslas vesti įmanomą dialogą su komunistinėmis Rytų Europos vyriausybėmis, popiežius Paulius VI paskelbė kardinolą J. Mindsentį istorijos auka (vietoj komunizmo aukos) ir anuliavo Pijaus XII paskelbtą ekskomuniką Vengrijos primo kankintojams. Po ilgų Vatikano diplomatų įkalbinėjimų pagaliau pavyko pasiekti, jog 1971 m. spalio 23 d., kaip tik minint 15-ąsias vengrų sukilimo pradžios metines, kardinolas J. Mindsentis su dideliu širdies skausmu išvyko iš Vengrijos. Kurį laiką jis gyveno Romoje, bet netrukus apsistojo Austrijos sostinėje Vienoje, kad galėtų jausti savo tėvynainių skausmą. Kardinolas lankė, guodė ir stiprino iš šalies pasitraukusias gausias vengrų išeivių bendruomenes, niekada neatsisakė turimo Vengrijos primo ir Estergomo arkivyskupo titulo. Tačiau 1973 metų gruodį popiežius Paulius VI oficialiai paskelbė, kad Estergomo sostas yra vakuojantis, nors į šią vietą neskyrė naujo ordinaro iki pat kardinolo J. Mindsenčio mirties 1975 m. gegužės 6 d. Žlugus komunizmui Vengrijoje, jo palaikai 1991 metais sugrąžinti į tėvynę ir iškilmingai perlaidoti Estergomo Dievo Motinos bazilikoje. Šiuo metu diecezijoje vedama kardinolo J. Mindsenčio kanonizacijos byla, jo kapą gausiai lanko maldininkai, prašydami užtarimo ir tvirtumo. (Pagal: XXI amžius, 2006 m. lapkričio 8 d.)
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |