|
Žmogaus dvasia neįveikiama
Užkrėsti kontrrevoliucijos
Minint Vengrijos sukilimo (revoliucijos) 60-metį
|
Imrė Nadis nebuvo revoliucijos
vadas, tačiau, remdamas ją, pasisakė
prieš sovietų valdžios įsikišimą
ir buvo pasmerktas mirčiai. Taip
jis tapo simboline revoliucijos
figūra, vėliau jos kankiniu
|
Prieš 60 metų įvykusi 1956-ųjų metų spalio
Vengrijos revoliucija vienas reikšmingiausių antisovietinių sukilimų,
parodžiusių nesitaikstymą su totalitarine diktatūra. Numalšinus
Berlyne (1953 m. birželis) bei Lenkijoje (Poznanė, 1956 m. birželio
28 d.) įvykusius sukilimus, laisvės troškimas prasiveržė nauja didele
jėga Budapešte. Vengrijos revoliucija prasidėjo gana stichiškai
ir neplanuotai, ji vyko netgi tarsi komunizmo sudemokratinimo rėmuose.
Revoliucija įsiliepsnojo 1956 m. spalio 23 d., kai Budapešto Technikos
universiteto studentai, solidarizuodamiesi su lenkų darbininkų sukilimu
Poznanėje prieš keturis mėnesius, surengė demonstraciją. Prie jos
prisijungė tūkstančiai Budapešto gyventojų. Demonstrantai reikalavo
spaudos bei žodžio laisvės, laisvų rinkimų, daugiau nepriklausomybės
nuo Tarybų Sąjungos, paskirti komunistą reformatorių Imrę Nadį (Imre
Nagy) vyriausybės vadovu. Tačiau naktį į spalio 23 d. ir vėlesnėmis
dienomis stalinistiniai Vengrijos saugumiečiai šaudė į protestuotojus
ir, praėjus kelioms valandoms nuo taikingų mitingų ir demonstracijų,
Debreceno bei Budapešto gatvėse jau liejosi kraujas prie parlamento
pastato nuo saugumiečių kulkų žuvo daugiau nei 100 žmonių. Lapkričio
1 d. naujasis šalies premjeras I. Nadis įvedė daugiapartinę sistemą
ir paskelbė, kad Vengrija išeina iš Varšuvos karinio pakto. Tačiau
1956 m. lapkričio 4 d. SSRS kariuomenė pradėjo Budapešto puolimą
ir iki 1957 metų sausio revoliucija buvo numalšinta grubia sovietine
jėga.
|
|
Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius
KGB specialiosios priemonės
|
Dim. plk. Leonas Laurinskas
Algimanto Žižiūno nuotrauka
|
Sovietinė okupacija padarė daugybę skausmo
mūsų tautai. Tai buvo irfizinis naikinimas, ir ideologinis komunizmo
propagandos skleidimas.Prieš tautos pasipriešinimą buvo kovojama
rafinuotais būdais ir darrafinuotesnėmis priemonėmis. Žinoma, kaip
partizanus įviliodavo įišdavystės spąstus, panaudodami subtilius
metodus: kankindami suimtuskovotojus, dažnai rafinuotose psichologinėse
prievartos formoseneužsigrūdinusius kovotojus NKVD pareigūnai, neišgavę
jų parodymų,suvaidindavo, kad suimtąjį tariamai išvaduoja partizanai,
kuriemssuimtasis turėdavo viską išdėstyti, kad parodytų, jog jis
yra tikraspartizanas, o paskiau vėl užpuldavo kiti enkavedistai,
kurie jaužinodami jo pasakytas paslaptis, kankindavo partizaną,
kad viskąišduotų. Tačiau dar daugiau įvairiausių priemonių naudodavo
|
|
|