2016 m. lapkričio 4 d.    
Nr. 41
(2209)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiaus Pranciškaus šventieji

Mindaugas Buika

Paminėjus Visų šventųjų šventę galima prisiminti neseniai popiežiaus Pranciškaus paskelbtus septynis šventuosius, tarp kurių vienuolijų steigėjai, nariai ir krikščionių persekiojimų laikų kankinystės liudytojai, savo ištikimą tarnystę Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms patvirtinę aukščiausia – gyvybės – kaina. Spalio 16 dieną, sekmadienį, Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose, dalyvaujant dešimtims tūkstančių piligrimų, buvo kanonizuoti palaimintieji: ispanas vyskupas Manuelis Gonsalesas Garsija (Manuel Gonzalez Garcia, 1877–1940), italas kunigas Liudvikas Pavonis (Lodovico Pavoni, 1784–1849), italas kunigas Alfonsas Marija Fuskas (Alfonso Maria Fusco, 1839–1910), argentinietis kunigas Juozapas Rožinio Gabrielius Bročeras (Jose Gabriel del Rosario Brochero, 1840–1914), prancūzas brolis vienuolis Saliamonas Leklerkas (Solomone Leclercq, 1745–1792), prancūzė sesuo vienuolė Švč. Trejybės Elžbieta Kate (Elisabeth de la Trinite Katez, 1880–1906) ir meksikietis pasaulietis Juozapas Sančesas del Rijo (Jose Sanchez del Rio, 1913–1928).

Kunigo kaubojaus tarnystė

Šv. kunigas Juozapas Rožinio
Gabrielius Bročeras

Šventasis Juozapas Rožinio Gabrielius Bročeras gimė 1840 m. kovo 16 d. Santa Roza de Rio Primero vietovėje Argentinoje, netoli Kordobos miesto, dešimtį vaikų turėjusioje pamaldžioje katalikų šeimoje. Jis turėjo dvi seseris (kiti buvo broliai), kurios vėliau tapo katalikų vienuolėmis. Pajutęs dvasinį pašaukimą šešiolikmetis jaunuolis buvo priimtas į Kordobos seminarijos licėjų ir galiausiai, baigęs teologijos studijas, 1866 m. lapkričio 4 d. priėmė kunigystės šventimus. Sielovadiniu aktyvumu ir intelektualiniais gebėjimais pasižymėjęs jaunas dvasininkas buvo paskirtas seminarijos prefektu, dėstė filosofiją, vėliau jam buvo suteiktas Kordobos katedros kanauninko titulas. Tačiau atsisakęs bažnytinės karjeros perspektyvų, jis pasirinko tolimos ir plačios kaimiškų apylinkių parapijos klebono tarnystę, visas jėgas sutelkė į atkampiose sodybose gyvenančių šeimų lankymą, aprūpindavo jas sakramentais, gydė ligonius, materialiai padėjo vargšams. Per didžiulę, 200 kvadratinių kilometrų plotą turinčią kalnuotą parapiją kunigas J. Bročeras keliaudavo jodamas ant mulo, apsivilkęs plačiu apsiaustu ir užsidėjęs sombrero skrybėlę, todėl liaudyje buvo pramintas kunigu kaubojumi. Įvertindamas šio kunigo pasiaukojimą ir šventą tarnystę, minėdamas jo beatifikaciją 2013 metų rugsėjį, popiežius Pranciškus laiške Argentinos vyskupams rašė, kad „tai buvo ganytojas, kuris dvelkė savo avių kvapu, kuris tapo vargšu tarp vargšų, kuris visada stengėsi būti kuo arčiau Dievo ir žmonių“. Nelikdamas užsidaręs klebonijoje ar zakristijoje, kunigas J. Bročeras stengėsi pažinti savo plačią parapiją iš vidaus, nešti Jėzų kiekvienai šeimai, į kelionę pasiimdamas Dievo Motinos atvaizdą, maldyną su Dievo Žodžiu ir tai, kas reikalinga liturginėms apeigoms. Žmonės kunigą pakviesdavo išgerti arbatos, aptarti gyvenimo reikalus, o jis guosdamas apie tikėjimą kalbėjo paprasta, suprantama kalba, o ta Jėzaus meilė, kurią juto savyje, išlikdavo ir jų širdyse. Su misijų uolumu jo organizuojamos Gavėnios kelionės į Kordobą pas jėzuitus į dvasines pratybas (rekolekcijas) valstiečius dar labiau dvasiškai atnaujindavo, stiprino jų šeimų ir bendruomenių ryšius.

Su tikėjimo galia ir šviesa priėmę sakramentus jie tapdavo gerais Dievo sūnumis ir dukterimis, gerais broliais ir seserimis, gerais tėvais ir draugais, gerbdavo vieni kitus ir būdavo pasirengę padėti, rašė popiežius Pranciškus laiške Argentinos ganytojams. Iškeldamas šventojo kunigo sielovadinės tarnystės pavyzdį, jis pabrėžė, kad Jėzus ir šiandien nori jo misijai atsidavusių apaštalų, tikėjimą skleidžiančių „gatvės kunigų“. Beje, kunigas J. Bročeras, apaštalaudamas toje tolimoje Argentinos savanų srityje, rūpinosi socialinės infrastruktūros vystymu, pašto ir telegrafo tinklo kūrimu, kelių tiesimu, tiltų statymu, buvo detaliai suplanavęs geležinkelio tiesimą. Tai buvo įgyvendinta po jo mirties. „J. Bročeras buvo paprastas žmogus kaip kiekvienas iš mūsų, bet jis pažino Jėzaus meilę, jo širdis buvo nukalta Dievo gailestingumui, – rašė Šventasis Tėvas. – Todėl jis gebėjo atsisakyti egoistinės nuostatos (...), gebėjo išsilaisvinti iš siauro savanaudiškumo mentaliteto, dėl kurio mes visi kenčiame“. Su Dievo pagalba jis nugalėjo save, įveikė tas pragaištingas vidines jėgas, kurias išnaudoja velnias, kad mes būtume prikaustyti prie patogumų, greitai praeinančio malonumo, neturėtume paskatų prasmingai darbuotis. Šventasis kunigas įsiklausė į Dievo šaukimą ir pasirinko ištikimai tarnauti Dievo karalystei, bendrajam gėriui. Tai yra verta kiekvieno asmens, kaip Dievo vaiko, vardo. Rūpindamasis ligoniais, ypač epidemijų metu, kunigas J. Bročeras galiausiai ir pats apsikrėtė raupais, prarado regėjimą ir klausą. Gyvenimo pabaigoje ištikimai globojamas savo seserų vienuolių, jis tęsė apaštalavimą melsdamasis ir švęsdamas Eucharistiją, šiam tikslui paskirdamas ir fizines kančias. Šventojo kunigo mirties dieną, 1914 metų sausio 26-ąją, paskutiniai žodžiai buvo: „Dabar aš visiškai pasiruošęs kelionei“. Baigdamas laišką Argentinos vyskupams apie herojišką kunigo J. Bročero tarnystę, popiežius Pranciškus kviečia visus leisti šventajam kunigui „kaubojui“ įjoti ant mulo į mūsų širdžių namus, priimti jo kvietimą melstis ir susikti su Jėzumi, kad galėtume išsivaduoti iš abejingumo ir kitų blogų įpročių, išeiti į gatvę ir rūpintis vargstančiais broliais ir seserimis, paliesdami Kristaus kūną kenčiančiuose, kuriems labai reikia Dievo ir mūsų gailestingosios meilės. Tada ir mes patys galėsime dalintis tuo džiaugsmu, kurį savo tarnystėje patyrė šventasis kunigas, pajusti skonį laimės, kurią jis dabar turi amžinybėje.

Tabernakulio vyskupo pavyzdys

Šv. vyskupas Manuelis Gonsalesas Garsija

Tarp spalio 16 dieną kanonizuotų trijų vienuolijų steigėjų buvo ir popiežiaus Pranciškaus šventuoju paskelbtas vyskupas Manuelis Gonsalesas Garsija, įkūręs kelias kongregacijas. Dėl didelio pamaldumo Švč. Sakramentui tabernakulio vyskupu vadintas ganytojas gimė 1877 m. lapkričio 25 d. Ispanijoje, Sevilijos mieste, penkis sūnus turėjusioje katalikiškoje šeimoje. Nuo pat vaikystės giedojęs Sevilijos katedros chore ir jutęs dvasinį pašaukimą, sulaukęs vos dvylikos metų, įstojo į mažąją seminariją. Uoliai studijavo iki pat teologijos ir kanonų teisės doktoratų apsigynimo, nuo seminarijos laikų publikavosi katalikiškoje spaudoje. Priėmęs kunigystės šventimus 1907 m. rugsėjo 21 d. ir savo tarnystę patikėjęs Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos, globai, Sevilijos vyskupo buvo pasiųstas sielovados tarnystei į tolimą ir apleistą Alcharafės kaimo parapiją. Niekas neatėjo pasitikti, atvykęs rado purviną bažnyčią, suplėšytus altoriaus audeklus, storu dulkių sluoksniu padengtą tabernakulį. Puolęs ant kelių giliai apmąstė situaciją, galvodamas ir apie kitas panašioje padėtyje atsidūrusias šventoves. Tai jį paskatino melstis apleistam tabernakuliui bei steigti teisingumo atitaisymo Eucharistijoje esančiam Jėzui sąjūdį („Union Eucaristica Reparadora“). Ypatinga pagarba Švč. Sakramentui pasižymėjo ir vėliau jo įsteigtos vienuolijos ir tikinčiųjų bendruomenės. Dirbdamas jau kitoje parapijoje jis 1910 metais įkūrė Šv. Jono Krikštytojo mokinių bendruomenę, kuri, kartu su atsidėjimu gailestingumo darbams, rodė pamaldumą Švč. Sakramentui ir sparčiai paplito ne tik Ispanijoje, bet visoje Europoje. Į tai atkreipė dėmesį popiežius Pijus X, iš esmės reformavęs Šv. Komunijos priėmimo nuostatas ir su išgarsėjusiu dvasininku susitikęs Vatikane 1912 metų lapkričio 28 dieną.

Pripažinęs šiuos kunigiškos tarnystės darbus popiežius Benediktas XV jį paskyrė Ispanijos Malagos vyskupijos augziliaru 1915 m. gruodžio 6 d., o mirus vietiniam ganytojui, jis tapo vyskupu. Nuolat rūpindamasis vadinamųjų gatvės vaikų padėtimi vyskupas M. Garsija į savo konsekracijos šventimą pirmiausia pakvietė ne valdžios atstovus, bet tūkstančius vargingiausių apylinkės vaikų, kurie su seminaristais ir kunigais jį iškilmingai atlydėjo iš katedros į vyskupo rūmus. Pabrėždamas socialiai globotinų ir problematiškų jaunų žmonių katalikiškojo švietimo ir ugdymo svarbą, vyskupas M. Garsija skatino kunigus vykdyti jų katekizavimą tiesiog gatvėse, rengti jiems susitikimus ir kursus. Šiam tikslui jis atnaujino ir dvasininkų rengimo programas pastatytoje naujojoje seminarijoje, pabrėždamas ne tik pastoracinę, bet ir žmogišką intelektualinę formaciją. Tą vaisingą tarnystę nutraukė 4-ojo dešimtmečio pradžioje marksistų įsivyravimas Ispanijoje, atvedęs šalį į kruviną pilietinį karą. 1931 m. gegužės 11 d. sąmokslininkai su bedievišku įžūlumu sudegino Malagos vyskupo rūmus su ten buvusiomis sakralinėmis vertybėmis ir archyviniais dokumentais. Vyskupas M. Garsija su savo artimais bendradarbiais buvo priverstas naktį apleisti liepsnose skendinčią savo rezidenciją, laikiną prieglobstį rado gretimame Didžiosios Britanijos valdomame Gibraltare. Vėliau persikėlė į sostinę Madridą ir nuo 1932 metų valdė svetimųjų rankose atsidūrusią dieceziją. Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis popiežius Pijus XI vyskupą M. Garsiją paskyrė Palencijos ganytoju ramesnėje šiaurinėje Ispanijoje. Čia jis tęsė ištikimą tarnystę, įkurdamas Nazaretą, eucharistiečių misionierių seserų kongregaciją, kurios narės iki šiol veikia Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Lotynų Amerikos šalyse.

Mirė 1940 m. sausio 4 d. M. Garsija buvo prašęs jį palaidoti tabernakulio papėdėje, kad ir toliau galėtų skelbti: „Čia yra Jėzus!“ Šis prašymas buvo įgyvendintas: ganytojo palaikai ilsisi prie didžiojo Palensijos katedros altoriaus. Popiežius Jonas Paulius II 2001 metais paskelbdamas vyskupą M. Garsiją palaimintuoju, beatifikacijos homilijoje pabrėžė išskirtinį šio ganytojo pamaldumą Eucharistinio Jėzaus slėpiniui ir sakė, kad „visas šio ganytojo gyvenimas buvo paskirtas savajai tarnystei visomis turimomis priemonėmis bei pavyzdiniu liudijimu, o tai aktualu ir šiandien“.

Vienuolijų steigėjų liudijimas

Šv. kun. Liudvikas Pavonis

Popiežius Pranciškus spalio 16 dieną kanonizavo vienuolijos steigėją italą kunigą Liudviką Pavonį, XIX amžiaus pirmoje pusėje gyvenusį Italijoje, Brešijos mieste, žinomame katalikiška veikla. Visuomenės paribyje atsidūrusių jaunų žmonių dvasiniu bei profesiniu lavinimu išgarsėjęs ir šventasis kunigas L. Pavonis, kuris teologiją studijavo sunkiais Napoleono eros laikais, kai revoliucingi okupantai prancūzai Italijoje bandė uždaryti seminarijas. Gavęs kunigystės šventimus beveik pogrindžio sąlygomis, 1807 metais buvo paskirtas Brešijos Šv. Barnabo bažnyčios rektoriumi, įsteigė našlaičių prieglaudą, kurios pagrindu buvo sukurtas Šv. Barnabo institutas, kurį galima vadinti daugiaprofilinės profesinės mokyklos pradmeniu. Tame institute jaunuoliai buvo mokomi spaustuvininkų, staklininkų, batsiuvių amato. Specialūs profesinio rengimo skyrius buvo skirtas kurčnebyliams. Brešijos priemiestyje buvo nupirktas didelis ūkis, kuriame buvo įkurta žemdirbystės mokykla. Visoje šioje įspūdingoje mokymo sistemoje kunigo L. Pavonio kūrybingumo ir sumanumo bei sielovadinio atsidavimo dėka jaunimo krikščioniškas ugdymas, profesinis lavinimas ir socialinė apsauga buvo labai susieti ir tai XIX amžiaus pirmoje pusėje (!) buvo visiška naujovė.

Tuo neramiu metu dažnai vykdavo revoliucijos, sukilimai ir pilietiniai konfliktai (po Napoleono pralaimėjimo Brešiją ir visą Šiaurės Italiją valdė austrai, tai buvo naujas įtampos židinys), reikėjo pasiaukojančių jaunimo ugdytojų. Tam tikslui kunigas L. Pavonis 1915 metais įkūrė Nekaltai Pradėtosios Marijos sūnų kongregaciją, žinomą ir pavoniečių vardu. Jai pavedė sukurtą originalų jaunų žmonių dvasinės ir profesinės formacijos metodiką. Šie jo darbai įkvėpė kitus garsius jaunimo ugdytojus ir sunkioje situacijoje atsidūrusių vaikų globėjus, tokius, kaip kunigai šv. Jonas Boskas (Giovanni Bosco), šv. Leonardas Murijaldas (Leonardo Murialdo), šv. Jozefas Kotolengas (Joseph Cottolengo) ir kitus. Ir dabar šv. Pavonio įsteigta vienuolija veikia Italijoje, Ispanijoje bei Lotynų Amerikos šalyse, ištikimai besirūpindama paribyje atsidūrusių jaunų žmonių globa ir profesiniu rengimu.

Šv. kun. Alfonsas Marija Fuskas

Tose pačiose kanonizacijos iškilmėse popiežiaus Pranciškaus paskelbtas šventuoju italas kunigas Alfonsas Marija Fuskas, gyvenęs Salerno srityje, jau studijų metu turėjo svajonę įsteigti seserų vienuolių kongregaciją, kuri rūpintųsi našlaičiais, seneliais ir ligoniais. Šį savo troškimą įgyvendino 1878 metais su keliomis jaunomis moterimis įkūręs Šv. Jono Krikštytojo seserų bendruomenę, žinomą ir Nazariečio seserų baptisčių (krikštytojų) vardu. Išmintingai prižiūrėdamas šią kongregaciją ir jos globotinius iki pat savo mirties, kunigas A. Fuskas steigė vienuolyno namus visoje Italijoje, ypač rūpindamasis seserų formacija, kad jos būtų patikimos jaunų žmonių ugdytojos. Pats rodė didelį pamaldumą Švč. Sakramentui, Kristaus Kančiai ir gailestingajai Dievo Motinai ir kaip mylintis tėvas drąsindavo seseris vienuoles visuose sunkumuose, netgi pritrūkus maisto. Beatifikuodamas kunigą A. Fuską 2001 metų spalio 6 dieną popiežius Jonas Paulius II jį minėjo kaip pavyzdį dvasinei tarnystei ir stokojančių globai.

Kankinystės ir maldos pergalės

Šv. brolis Saliamonas Leklerkas

Spalio 16 dieną popiežius Pranciškus kanonizavo du žymius vienuolijų narius iš Prancūzijos. Vienas iš jų, šventuoju paskelbtas brolis Saliamonas Leklerkas, yra Bažnyčios kankinys, nužudytas per Prancūzų revoliuciją XVIII amžiaus pabaigoje. Jis priklausė šv. Jono Saliečio (Jean de la Salle) įkurtai krikščioniškų mokyklų brolių kongregacijai. Buvo sumanus pedagogas – mokytojas, mokyklos direktorius, novicijų ugdytojas, vienuolijos generalinio vyresniojo padėjėjas, provincijolas. 1789 metais Prancūzijoje prasidėjusioje antimonarchistinėje revoliucijoje vyko ir atviras Bažnyčios laisvės suvaržymas, masinis dvasininkų, vienuolių, iškilių katalikų pasauliečių persekiojimas. Valdžia, perėmusi Bažnyčios kontrolę ir konfiskavusi jos nuosavybę, reikalavo, kad visi, priklausantys dvasininkų luomui, prisiektų ištikimybę režimui, kaip sąlygą jų teisėtai veiklai. Daug kunigų ir vienuolių ir krikščioniškų mokyklų broliai tokią priesaiką duoti bedieviams revoliucionieriams atsisakė, todėl buvo priversti apleisti savo bendruomenes, mokyklas, kitas turėtas įstaigas ir slapstėsi, nes buvo nuolat sekami. Nelegaliai Paryžiuje gyveno ir brolis Saliamonas, su šeima susirašinėdamas laiškais, nors tai buvo labai pavojinga.

Revoliucinis režimas vis labiau radikalėjo: 1792 metais dvasininkams ir vienuoliams uždraudė dėvėti jiems būdingus rūbus, abitą, uždarė visas katalikiškas mokyklas ir kitas Bažnyčiai priklausiusias institucijas. Tiems kunigams ir vienuoliams, kurie atsisakė viešai prisiekti ištikimybę režimui, grėsė kalėjimas bei mirtis, todėl net 25 tūkstančiai jų skubiai emigravo iš Prancūzijos. Vis dar slapstydamasis Paryžiuje, brolis Saliamonas 1794 m. rugpjūčio 15 d. išsiuntė artimiesiems dar vieną laišką, o kitą dieną buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimu paverstą karmelitų vienuolyną. Rugsėjo 2 dieną, prasidėjus masinėms dvasininkų skerdynėms Paryžiuje, į karmelitų vienuolyną įsiveržusi revoliucionierių gauja išvedė į kiemą ten kalėjusius 190 kunigų ir vienuolių (taip pat ir brolį Saliamoną) ir visus užkapojo kardais. Popiežius Pijus XI 1926 m. spalio 17 d. brolį S. Leklerką ir kitus su juo nužudytus „in odium fidei“ (iš neapykantos tikėjimui) kankinius paskelbė palaimintaisiais. O dabar brolio Saliamono kanonizavimu džiaugiasi visa krikščioniškų mokyklų brolių ir jų bendradarbių dvasinė šeima: 6 tūkstančiai vienuolių ir dešimteriopai daugiau pasauliečių mokytojų, ugdančių jaunimą šimtuose šiai vienuolijai priklausančių mokyklų, veikiančių 84 pasaulio šalyse.

Šv. sesuo Švč. Trejybės Elžbieta

Tose pačiose kanonizacijos iškilmėse šventa paskelbta vienuolė sesuo Švč. Trejybės Elžbieta Kate priklausė vienai didžiausių moterų vienuolijų, Basųjų karmeličių kongregacijai, dabar turinčiai 11 tūkstančių narių, kurių kontempliatyvios bendruomenės veikia 88 pasaulio šalyse. Naujoji šventoji ir mistikė papildė gretas tokių žymių karmeličių kaip Bažnyčios mokytojomis paskelbtos šv. Teresė Avilietė ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė bei Europos globėja paskelbta nacių auka šv. Edita Štein. Švč. Trejybės Elžbieta gimė kariniame dalinyje, kuriame tarnavo jos tėvas karininkas ir kuriam mirus septynių metų mergaitė su motina persikėlė į Dižono miestą. Muzikali, temperamentinga Elžbieta iš ankstyvos jaunystės turėjo gilų sąmoningą tikėjimą, jautė stiprų pamaldumą Švč. Trejybei, giedojo bažnytiniame chore, atsidėjo gailestingumo darbams, lankė ligonius, katekizavo vaikus. Ji norėjo stoti į netoli namų buvusį basųjų karmeličių vienuolyną, tačiau jos motina nesutiko, iškeldama sąlygą, kad tai galės padaryti sulaukusi 21 metų. Tuo metu gražiai merginai piršosi daug jaunų vyrų, tačiau ji atmetė siūlymus, svajojo apie vienuolystę ir toliau daravosi bažnytinėje aplinkoje. Pagaliau sukakus motinos reikalautam amžiui, 1901 metais buvo priimta į Dižono kermeličių vienuolyną, išgarsėjo mistinėmis įžvalgomis, raštais, giliu pamaldumu. Mirė po šešerių metų dėl tuomet nepagydomos Adisono ligos, patirdama fizines kančias, jas priėmė kaip Dievo dovaną, papildant Kristaus kančią. Beatifikacijos bylos tyrimas netrukus buvo pradėtas ir vyko su pertraukomis. Galiausiai 1984 metais popiežius Jonas Paulius II Švč. Trejybės Elžbietą paskelbė palaimintąja.

Šv. Juozapas Sančesas del Rijo

Popiežius Pranciškus kartu su ja bei kitais penkiais minėtais palaimintaisiais kanonizavo ir vieną jauniausių naujųjų laikų kankinių, penkiolikmetį pasaulietį jaunuolį Juozapą Sančesą del Rijo, kuris buvo nužudytas 1928 metais per tuomet Meksikoje vykusias antikrikščioniškas represijas malšinant katalikų sukilimą. Apie jo gyvenimą ir kankinystę išsamiau bus rašoma „XXI amžiaus“ priede jaunimui „Žvilgsniai“. Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas sakė, kad šventieji ir kankiniai kovoja pirmiausia malda ir laimi skelbdami kaip jaunasis kankinys šv. Juozapas Sančesas prieš smurtinę žūtį: „Vivo Cristo Rey“ („Tegyvuoja Kristus Karalius“). Tokiu būdu su šventaisiais ir kankiniais laimi Viešpats. „Šiandien kanonizuoti liudytojai savo maldomis kovojo gerą tikėjimo ir meilės kovą, likdami ištikimi ir dosnūs savo dosniomis širdimis“, – sakė homilijoje popiežius Pranciškus. Jis linkėjo, kad naujų šventųjų pavyzdžiu ir užtarimu mes būtume kovojantys maldos vyrai ir moterys, kol dieviškasis gailestingumas laimės pergalę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija