Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Danguje ne tik vedybos neberūpės

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus antgamtiškas visų dalykų vertinimas griauna perdėm racionalius, pragmatiškus ir stereotipinius žmonių požiūrius ir mūsų vidinį žvilgsnį kreipia į neaprėpiamus malonės horizontus... Jis aiškiai sako, kad amžinybėje nei vyras, nei moteris nebeprisiekinės vienas kitam ištikimai gyventi, nes Santuokos sakramento institucija nebeteks galių (Lk 20, 34). Ten absoliučiai viskas bus tiesiogiai pajungta Aukščiausiajam (Žyd 2, 8), ir mūsų dėmesio centre visada bus Tas, kuriam mes visiškai laisvai priklausysime kaip Jo amžina nuosavybė Jo didybės šlovei (Ef 1, 14).

Svarbiausioji mūsų egzistencijos užduotis – pasirodyti vertais dalyvauti aname pasaulyje, kad, būdami prisikėlimo ir Dievo vaikai, būtume tolygūs angelams (Lk 20, 35–37). Mūsų tikrąjį vertumą lemia gyvenimo būdas, kurį formuoja dovanojamas tikėjimas ir mūsų kasdienės pastangos nepailsti širdimi Dievo valiai vis tarti trumpą, bet esminį žodį „Taip“.

Nuolat ištikimai žengti Jėzaus nubrėžtu taku dažnai yra iš tiesų nelengva. Nuožmusis priešas – piktasis – atkakliai rafinuotais būdais į mūsų gyvenimo vežimo ratus stengiasi įkišti nuodėmių pagalius, o mes patys dėl savimeilės įtakos dar dažniau linkstame pataikauti sau... Antai prisiminkime du Mokytojo sekėjus – Jokūbą ir Joną, kurie dėl garbėtroškos užsimanė Jį prašyti įtakingiausių „postų“ amžinybėje, beje, ir visi kiti apaštalai, supykę ant jų, savo širdyje puoselėjo tokias pat ambicingas užmačias.

Šitoks Kristaus mokinių kreipimasis į Jį yra vienas destruktyvių prašymo maldos pavyzdžių. Kas pradeda Dievui nurodinėti besąlygiškai vykdyti prašančiųjų užgaidas, tiems puikybė užtemdo sveiką protą, ir jie lengvapėdiškai Dievo Sūnaus artumo ir Jo tarnystės meilės šlovę bematant iškeičia į apgaulingą trokštamo „ordino“ gerovę. Jėzus apaštalams buvo žadėjęs, kad nėra ir nebus nė vieno, kuris dėl Jo ir Evangelijos atsižadėjęs asmeninių planų, materialinių vertybių, jaukaus šeimos židinio bei vienadienių svajonių, jau dabar negautų šimteriopai medžiaginių dalykų ir būsimosios garbės būsimajame pasaulyje (Mk 10, 28–30).

Kiekvienam žmogui būtina stengtis ištrūkti iš netikrojo „aš“, net iš mažiausių rafinuotų priklausomybių tinklo ir vidumi veržtis link malonės šviesos, kuri apšviečia mūsų sąmonės gelmes, ir mes nuščiūvame save išvysdami tokius, į kokius mus žvelgia viską matanti Dievo akis. Jis visada į mus žiūri kiaurai ir tiesiogiai, tai yra per savo Sūnaus mirties ir prisikėlimo iš numirusių nuopelnų prizmę. Toks žvilgsnis amžinybės begalybėje Viešpačiui neleidžia matyti tų mūsų nuodėmių purslų, kurių paprasčiausiai nebėra. Net didžiausias pasaulyje nusidėjėlis, paskutinę žemiškojo gyvenimo akimirką suspėjęs atgailauti dėl savo piktadarybių, pritraukia Visagalio žvilgsnį, kad (per nutyrinimą skaistykloje) jo vardas būtų įrašytas ne tik į amžinai laimingųjų sąrašą, bet dar tą patį jo atsivertimo momentą pradėtų pildytis įkvepiantys Šventojo Rašto žodžiai: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 4–7). Tačiau gailestingumo kupiname Dievo žvilgsnyje gali pasirodyti ir ašara. Jei žmogaus arogancija, užuot mažėjusi, vis auga, jis rizikuoja prasilenkti su savo tikrąja laime ir užsispyrusiu nenoru keistis be galo nuliūdina Kūrėją. Tada Jis danguje mato ne šventume išaukštintą savo kūrinį, bet drumzliną jo silueto šešėlį. Deja, tikroji esybė yra kitur – per neįsivaizduojamus šviesmečius nutolusi nuo palaimintojo Dievo kūrybos ištakų...

Šventoji Dvasia tiesiausiu būdu mus trokšta sugrąžinti į savosios esaties gelmes ir padeda iš naujo atrasti savyje Dievą bei tikrąją meilę sau bei artimui. Tada baigiasi mūsų egoizmo viešpatavimo laikai, nes, pasak vieno rašytojo, „ego gali viešpatauti tik nenuovokoje. Kai sąmonė nubunda, spąstai sulaužomi ir mes ištrūkstame. Tokiu būdu Šventoji Dvasia keičia mūsų gyvenimą ir jį keis tol, kol Jos kūrinys bus baigtas, kol išauš amžinybės valanda“.

Taigi kai leidžiame, kad Dievo Dvasia uždegtų mumyse tikėjimo, meilės ir vilties ugnį, atgaivintų atmintį ir padėtų vadovautis Jėzaus mokymu, tada Ji neabejotinai mus nuves į žaliuojančias tiesos alėjas ir laisve alsuojančias pievas.

Jėzus moko, kad anapusybėje žmonės nebegalės mirti. Kas šiame gyvenime maldos šviesoje nors ir mato savo charakterio trūkumus, bet stengiasi klastūnei nuodėmei sakyti „Ne“, jau dabar marina savo netikrąjį „aš“ ir dorybių keliu žengia į Prisikėlimą. Numiręs sau jis jau dabar pradeda švęsti Gyvenimą...

© 2016 „XXI amžius“