|
Porinkiminės batalijos
Edvardas ŠIUGŽDA
Praūžė rinkimai, pusantro mėnesio klausantis visokių politikų pažadų. Gal pusę metų buvo varomi žmonės rinkti naują permainų valdžią. Ir vėl viskas tylu ramu dalijamasi postais, vertingiausiomis ministerijomis. Nors net tris savaites laimėtojas dvejojo, kokią nuotaką jam rinktis. Visai teisingai pasakė Andrius Kubilius: Karbauskis tarsi tarp dviejų šieno kupetų pasiklydęs Buridano asilas. Tai sena rytiečių išmintis apie badu nustipusį asilą. Ir veltui tas Buridano asilas, kurį taip netikėtai savyje atpažino Karbauskis, giliai įsižeisdamas pagaliau pasakęs: su konservatoriais, taip įžeidinėjančiais jį, kaip rinkimų nugalėtoją, į jokią koaliciją tikrai neisiąs, nors tai viso labo tik palyginimas apie ilgą ir sunkiai paaiškinamą dvejojimą. Šįkart jis išsitęsė labai ilgai net tris savaites. Greitos vedybos neįvyko. Nebuvo ir pirmosios nakties džiaugsmų jos pabodo laukti net rinkimų laimėtojui, nekalbant apie nuotaką, kurią labai ilgai rinkosi net tris savaites.
Pasirodo, lenkai ir aiškesni, ir vieningesni: jau pirmajame rate net du lenkų atstovai buvo išrinkti, o į įvairias partijas susiskirstę ir besipešantys lietuviai tinkamą atstovą surado tik vieną buvusią finansų ministrę, kurios kalbėjimo manierą ir dabar ne visi supranta. Gal ir todėl lietuviai nežino, ką išsirinkti greitai, nes Lietuvoje dvasininkai negali reikšti tikslių nuostatų, ką rinkti. Tuo mes skiriamės nuo JAV, kur kunigai drąsiai ragina balsuoti už Hilari Klinton, nors tokį aiškų pasirinkimą jiems draudžia ne Bažnyčia, o valstybinis įstatymas: dvasininkai gali netekti paramos dėl nepelno siekiančios organizacijos statuso. Bet jiems tai nė kiek nebaisu jie renkasi vertybes žymiai aiškiau.
Nors po mūšio kumščiais nemosuojama, tačiau verta prisiminti kai kuriuos momentus. Antrąją vietą Seimo rinkimuose iškovoję konservatoriai pasakė, kad derybose dėl valdančiosios koalicijos formavimo su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga nedalyvaus, kol šie derėsis su socialdemokratais. Taip neatsitraukdamas nuo tokios nuostatos vis kartojo jaunasis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. Jis teigė, kad socialdemokratų sprendimas pradėti derybas su valstiečiais dėl koalicijos formavimo nebuvo netikėtas ir nenustebino, nes buvo galima nujausti, kad abi pusės yra linkusios skubiai susitarti. Jis supranta, jog programinės nuostatos socialdemokratams yra kur kas mažiau svarbios, gal netgi galima manyti, kad jiems svarbiau yra postų dalybos. Tačiau G. Landsbergis vis dar tikėjosi, ko jau niekaip nesugausi: konservatoriai būtų toliau atviri pasiūlymams derėtis su valstiečiais, jeigu šiems dėl koalicijos nepavyktų susitarti su socialdemokratais.
Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš pradžių deklaravo siekį sukurti plačią koaliciją iš valstiečių, konservatorių ir socialdemokratų, bet paskui esą pamatė, kad tai neįmanoma, ir pradėjo vadinamąsias derybines konsultacijas su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais ir socialdemokratais atskirai. Konservatoriai turėjo tris reikalavimus: pirma, jie derėsis tik tada, jei bus vieninteliai derybų partneriai (tuo pačiu metu valstiečiai negali derėtis su socialdemokratais), antra, koalicijos susitarimą pasirašysiantys lyderiai turi būti patikrinti specialiųjų tarnybų, trečia, reikia pateikti preliminarius Vyriausybės programos metmenis. Karbauskis pasimaivęs sutiko su reikalavimu, kad ne jis pats, kaip valstiečių lyderis, o visi jų sąjungos atstovai būtų patikrinti specialiųjų tarnybų. Taip jis išsisuko iš reikalavimo pasitikrinti asmeniškai ir nukreipė į galimybę patikrinti visus 56 naujus Seimo narius, kaip privalėsiančius gauti leidimą dirbti su slapta informacija. Akivaizdus Karbauskio išsisukinėjimas, aiškinant, kad toks tikrinimas bus netgi platesnis, nei siekė konservatoriai, nuolat laidantys užuominas apie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko R. Karbauskio menamas arba tikras sąsajas su Rusija. Buvo labai daug šansų, kad prie koalicijos derybų stalo rankomis jau būtų sukirtę liberalai ir konservatoriai. Mat iš pradžių konservatoriai norėjo į koaliciją įtraukti Liberalų sąjūdį, bet patys liberalai tam kategoriškai pasipriešino, esą jie nenusileisią dėl savo vertybių. Aišku, rinkimuose liberalams labai pasisekė, kai nepaisant korupcinio šnapso butelio, į kurį gautus 106 tūkst. eurų susidėjo buvęs skaidrus jų vadas Eligijus Masiulis, vis dėlto tam tikrą pergalę atnešė ištikimieji jų rinkėjai.
Seimo rinkimus pralaimėję socialdemokratai esą nekėlė tiek sąlygų, kiek konservatoriai ir todėl LSDP prezidiumas praėjusį penktadienį nusprendė pradėti derybas su Seimo rinkimus laimėjusia Valstiečių ir žaliųjų sąjunga dėl valdančiosios koalicijos. Taip rinkėjai bus apgauti: nors jie vos ne išstūmė socialdemokratus iš Seimo, tačiau šie sulaukę valstiečių pagalbos vis dėlto vėl valdys Lietuvą. Partijos lyderis, premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad partija elgsis solidžiai ir atsakingai ir kad partijos tikslas nėra įvesti valstybėje kažkokią politinę krizę ar politinį nestabilumą. Aišku, LSDP lyderis A. Butkevičius patikino, kad pradėjus derybas bus kalbama apie rinkimų programų suderinimą. Aš manau, rasime kompromisą, taikingai filosofavo A. Butkevičius. Kaipgi neras juk tai vienintelis išsigelbėjimas socialdemokratams likti valdžioje. Aišku, tas planas jau anksčiau buvo sumanytas Karbauskio, tad nėra ko gražbyliauti apie kompromisus ir programų derinimą viskas jau buvo suderinta iš anksto, tik vis dar norisi pavaidinti, jog ieško įvairių variantų. Butkevičius teigė nenorintis kalbėti, į kokias ministerijas ar postus socialdemokratai galėtų kandidatuoti. Esą svarbiau pirma susitarti dėl programinių nuostatų. Kai matysime, kad programinės nuostatos panašios, dėl jų galime sutarti ir perkelt į Vyriausybės programą, tada kalbėsimės apie žmones, kurie galėtų užimti ministrų postus, atsižvelgiant į kompetenciją. Todėl ne veltui Karbauskis gyrė socialdemokratus, kaip iš tikrųjų valstybės ir žmonių interesą iškėlusius aukščiau už savo partinius interesus. Tai rodo partinę brandą. Pasak R. Karbauskio, socialdemokratų ir valstiečių programinėse nuostatose daugelis dalykų yra suderinami, išskyrus vieną ar kitą požiūrių skirtumą, bet taip ir neišsakius tų skirtumų ar panašumų. Čia reikėtų paklausti: jeigu net tokie činai, kaip Butkevičius ir Karbauskis dar nežino vienas kito programų, tai kaipgi jas galėjo žinoti vargšai rinkėjai, tapdami savotiškais išminčiais ir taip sutartinai nubalsavę už geriausią variantą gelbėti Lietuvą už Karbauskio valstiečius? O gal jie buvo tokie nuovokūs, nesiaiškindami jokių programų, kurių tikrai neskaitė, bet suprato gerą būdą išrinkti valdžią: savo balsus parinkime tarsi mesdami domino kauliukus ir taip surasdami geriausią variantą. Ne per daugiausiai pretenduodamas į aukštus postus, A. Butkevičius sako, kad premjero postas būtinai turi priklausyti Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, dėl Seimo pirmininko pareigų galima diskutuoti: Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pareikalaus ir Seimo pirmininko posto, manau, dėl to didelio pasipriešinimo nebus, nes jų partijos ir mūsų Seimo narių santykio skirtumas didžiulis. Tačiau jau šį pirmadienį socialdemokratų vadai nusileido: jiems tiko ir tai, kad Seimui pirmininkaus Karbauskio parinktas atstovas. Be to, nors derybos dėl koalicijos pirmadienį dar nebuvo prasidėjusios ir jokių programinių nuostatų suderinti dar ir nebandyta, tačiau A. Butkevičius jau iš anksto matė, kad partija mąsto atsakingai, o valstiečių nuostatos labai panašios į socialdemokratų. Galima daryti išvadą, kad jau iki derybų tos abiejų derinių programos įdomiai supanašėjo. Tokiam pragmatiškumui pasipriešino visada save sureikšminantis socialdemokratas, jau seniai esantis pelningame Europos Komisijos nario poste Vytenis Andriukaitis jis net parašė laišką partijos kolegoms, išbardamas už blogą rinkimų kampaniją ir blogai pasirengus rinkimams, kartu ragindamas neiti į koaliciją su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. V. Andriukaičio nuomone, partijoje kilo lyderystės krizė, mat dabartinis socialdemokratų pirmininkas A. Butkevičius pažadėjo nebekelti savo kandidatūros, kai pavasarį bus renkamas naujas pirmininkas.
Praėjus penkioms darbo dienoms po Seimo rinkimų, politologas Vytautas Keršanskas, lygindamas su ankstesniais Seimo rinkimus, teigia, kad šiemet koalicijos derybos vyksta lėtai. 2008 ir 2012 metais rinkimuose politikai į koaliciją būrėsi dar balsavimo rezultatų skelbimo naktį. Valstiečiai, apsidžiaugę savo milžiniška pergale, nusprendė pažaisti ir primesti žaidimo taisykles, kurių kai kurios partijos lengvai nepriima. Socialdemokratai, politikos eksperto teigimu, rado galimybę būti valdžioje, nepaisant prastų rinkimų rezultatų ir tenkinasi mažojo broliu vaidmeniu. Tai, kad koalicijos rėmai išryškėjo tik praėjusios savaitės pabaigoje, V. Keršansko požiūriu, buvo lauktina, atsižvelgiant į laimėjusios partijos lyderių retoriką. Kodėl koalicijos kūrimo dėlionė buvo taip užtęsta? Pirmiausia, tai lėmė visiems netikėti rezultatai ir iš to kilę sprendimai. Valstiečiai nusprendė užimti labai daug pagrindinius postus, pagrindines ministerijas ir diktuoti savo sąlygas. Socialdemokratai ir konservatoriai pajuto, kad negalės diktuoti ar bent jau būti lygiaverčiais partneriais ir dėl to partijų viduje atsirado skirtingų nuomonių vertėtų ar nevertėtų eiti į koaliciją, mąsto politologas.
Dėl nedidelės daugumos Seime valstiečių ir socialdemokratų koalicija būtų labai trapi, sako apžvalgininkas Kęstutis Girnius. Jis atkreipia dėmesį, kad sudėjus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir socialdemokratų Seimo narių mandatus jie Seime turėtų 73 mandatus iš 141, o tai gali būti nesaugu, esant galimybei valstiečių frakcijai ateityje suskilti. Tokia nedidelė Seimo dauguma irgi gali dažnai žlugti dėl prasto Lietuvos parlamentarų posėdžių lankomumo. Skirtingai nuo daugumos kitų šalių Lietuvoje parlamentarai labai dažnai nedalyvauja balsavimuose. Be to, valstiečių ir socialdemokratų koalicija tikrai netenkintų prezidentės Dalios Grybauskaitės. Prezidentės santykiai su premjeru A. Butkevičiumi buvo labai įtempti. Be to, žinant prezidentės užsispyrimą, nemanytina, kad ji greitai keistų savo nuostatą. Taip galvoja politologas Kęstutis Girnius. Tad kaip toliau bus, ne visai aišku. Netrukus pamatysime, ar naujiesiems gelbėtojams pavyks įgyvendinti pažadus, prieš rinkimus barstytus rinkėjams, jei nebus imtasi veiksmų uždirbti reikiamus pinigus. O gal jiems bus svarbiau alkoholio reklamą stabdyti ir medžioti išgėrinėjančius, kaip buvo kažkurio sovietinių laikų vadovo potvarkiu. O juk rinkimų laimėtojas šaltakraujiškai pasirengęs išnaikinti alkoholizmą valstybėje, kaip ir savo Naisiuose darė jo tėvas, kolūkio pirmininkas. Tačiau ekonomika per abu paskutinius ketvirčius lėtėja. Ar Karbauskio žmonėms pavyks tai sustabdyti? Tuomet scenarijus gali būti ne koks: Vyriausybė pasiduoda, skelbiami išankstiniai rinkimai, kuriuos dar stipriau triuškinančiai laimi tas pats R. Karbauskis, savo Naisiuose atkakliai gaudantis alkoholikus. Visko gali būti. Juk toks tikrai rimtas vyras, net ir laimėjęs rinkimus, bet niekaip neparodęs didelio džiaugsmo pergale, vis dėlto pažada senjorams po 40 eurų prie pensijų pridėti. Juk taip atsirastų papildomų pinigų tai pačiai krūminei slapčia susirasti. Ar už tokį gelbėtoją nevertėtų vėlgi balsuoti?..
Politikai ir apžvalgininkai ilgai sprendė, kodėl Karbauskis neina nei į premjero, nei į Seimo pirmininko postus. Atsakymas galėtų būti labai paprastas: kam jam ten eiti, jei neturės laiko valdyti savo latifundijos iš bemaž 50000 hektarų. Tokio jokiais įstatymais neapriboto dydžio sklypą juk reikia bent apeiti keletą kartų per metus. Juk latifundijoje teka didžiuliai pinigų srautai, ne tik iš Rusijos ar Baltarusijos, bet ir iš Europos Sąjungos. Juos perleisti nelabai kam galima. Tiesa, žiniasklaida ir politikai užsipuolė vargšą Juozą Pundzių, pabandžiusį TS-LKD sąraše eiti į Seimo narius, dėl jo gautų pagal palikimą pinigų ir jis pralaimėjo, bet nei Karbauskio, nei Bradausko milijonų kilmės niekas nesiaiškino. Beje, Bradauskas pinigus susikrovė būdamas Seimo nariu. Tad ir Karbauskį tikriausiai paliktų ramybėje, tačiau vis vien valdyti juos reikia. Taigi atsakymas, kodėl Karbauskis atsisako svarbių postų, yra pakankamai aiškus: kam jam ten eiti, jei, kasdien būdamas Seime, neturės laiko valdyti savo latifundinių turtų?
Per LRT televiziją šią savaitę pradėtas rodyti filmas Laisvės kaina. Savanoriai (režisierius Saulius Balandis). Tegul tai būna galimybė mums prisiminti savo tautos ir valstybės istoriją, pagerbti žmones, kūrusius mūsų valstybę, mūsų istoriją, gyvenusius pagal savo susikurtus idealus.
© 2016 XXI amžius
|