Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Beatifikuoti Albanijos kankiniai

Prasmingas komunistinės diktatūros nusikaltimų aukų paminėjimas

Mindaugas Buika

Beatifikacijos šv. Mišių procesijoje kankinių relikvijas nešė paskirtasis kardinolas Ernestas Simonis

Palaimintasis arkivyskupas Vincentas Prenušis OFM (1885–1949)

Sveikinant 88 metų albanų kunigą Ernestą Simonį Trošanį (Ernest Simoni Troshani), kuris rytoj, lapkričio 19 dieną, Vatikane vyksiančioje konsistorijoje kartu su septyniolika Bažnyčios hierarchų popiežiaus Pranciškaus bus pakeltas kardinolu, taip pripažįstant jo herojišką tarnystę komunistinių persekiojimų dešimtmečiais, svarbu prisiminti ir neseniai beatifikuotus Albanijos kankinius, kurie 1945–1974 metais prarado gyvybę „in odium fidei“ (iš neapykantos tikėjimui) nuo buvusio ateistinio režimo rankos. Tarp lapkričio 5 dieną palaimintaisiais paskelbtų 38 kankinių – arkivyskupas Vincentas Prenušis (Vincenc Prennushi), dar vienas vyskupas (abu ganytojai buvo pranciškonai), daugiau nei trys dešimtys kunigų (tarp jų septyni pranciškonai ir trys jėzuitai, dauguma albanai, po vieną italą, vokietį ir lenką), seminaristas, vienuolystei besiruošianti postulantė mergina ir trys vyrai pasauliečiai. Tai buvo didžiausia vienu metu beatifikuota XX amžiuje daugumą Rytų Europos šalių valdžiusios komunistinės diktatūros aukų grupė. Ypatingu radikalumu pasižymėję Albanijos komunistai 1967 metais savo šalį buvo paskelbę pirmąja pasaulyje ateistine valstybe ir visiškai uždraudę tikėjimo praktikavimą.

Kelią nušviečiantys žibintai

Labai emocingose Albanijos kankinių dėl tikėjimo paskelbimo Bažnyčios palaimintaisiais iškilmėse, kurioms vadovavo Popiežiaus legatas, Šventųjų bylų tyrimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), kartu su kitais iš kaimyninių šalių atvykusiais kardinolais, dalyvavo dešimtys tūkstančių piligrimų. Beatifikacijos apeigos vyko antro pagal dydį Albanijos miesto ir šalies katalikybės centro Škoderio Šv. Stepano katedroje, kuri komunistų valdymo metais buvo išniekinta (kaip ir kitos šventovės) ir paversta sporto arena. Galima prisiminti, kad iš 3 milijonų Albanijos gyventojų 70 proc. yra musulmonai, katalikų yra 10 proc. ir maždaug tiek pat stačiatikių. Visos tikybos, patyrusios baisias komunizmo represijas, dabar darniai sugyvena, rodo pavyzdį pasauliui, ypač toms šalims, kur krikščionių mažumos patiria sunkią diskriminaciją. Beatifikacijos šv. Mišių procesijoje kankinių relikvijas (surinktus kaulus) didelėje dėžėje nešęs paskirtasis kardinolas E. Simonis, kuris pats komunistų režimo du kartus buvo nuteistas mirčiai ir kalėjime praleido beveik 20 metų, pareiškime žiniasklaidai teigė, kad „38 albanų kankinių paskelbimas palaimintaisiais yra Dievo atlygis visiems, kurie, gyvendami šiame pasaulyje, aukojasi dėl pagalbos vargšams“. Liudininkai patvirtino, kad šie kankiniai prieš jų egzekucijas visada prašė Dievo, kad atleistų budeliams. Jie garsiai šaukė: „Tegyvuoja Kristus Karalius! Tegyvuoja mūsų brangi šalis Albanija! Mes atleidžiame tiems, kurie mus žudo!“ Turėdamas tai galvoje kitą dieną po beatifikacijos, lapkričio 6-ąją, sekmadienį, kreipdamasis į Šv. Petro aikštėje susirinkusius maldininkus popiežius Pranciškus sakė, kad Albanijos kankinių pavyzdys „skatina mus ieškoti stiprybės Viešpatyje visų išbandymų akivaizdoje ir įkvepia švelnumo, atleidimo bei susitaikymo veiksmams“. Šventasis Tėvas sakė, kad naujieji palaimintieji buvo „pasiryžę iškęsti kankinimus ir galiausiai mirti, kad liktų ištikimi Kristui ir Bažnyčiai“. Jam su apaštaliniu vizitu lankantis Albanijoje 2014 metų rugsėjo 21 dieną (tai buvo pirmoji Šventojo Tėvo kelionė į užsienio šalį ir toks pasirinkimas, matyt, buvo neatsitiktinis), komunistų nužudytų dvasininkų portretai buvo iškabinti pagrindinėje sostinės Tiranos Nacijos gatvėje ir tai darė neišdildomą įspūdį.

Atleidimo ir gailestingumo nuostatų, kankinystės dėl tikėjimo išaukštinimo buvo kupina ir beatifikacijos pamaldoms vadovavusio kardinolo A. Amato homilija, kurios apžvalgą perdavė „Vatikano radijas“. Jeigu prakeikti persekiotojai amžinai pranyksta užmarštyje kaip danguje išsisklaidantys tamsūs debesys, tai kankiniai visuomet lieka kaip mums kelią nušviečiantys žibintai žmonijos istorijos padangėje. „Jie rodo tikrąjį žmogaus gerumo veidą, jo gilųjį tapatumą, sukurtą pagal Dievo atvaizdą“, – sakė Popiežiaus atstovas. – Net ir patirdami baisiąją neteisingų persekiojimų lemtį, kankiniai ištikimai sekė Kristaus pavyzdžiu, liudydami Jo atleidimą, tvirtumą tikėjime ir viltyje, broliškumą ir gailestingumą. „Taigi, kankiniai liudija naują žmoniją, kuri sėja ne karą, nesutarimus ar žudo nekaltuosius, bet taiką, džiaugsmą ir bičiulystę“, – kalbėjo homilijoje kardinolas A. Amatas, pabrėždamas, jog albanų kankinių gyvenime ir žūtyje Kristus išgyveno savo kančią ir mirtį, ir paminėjo tuos dvasininkus, kurie dėl savo religinės veiklos komunistų režimo įsakymu buvo tiesiog sušaudyti ar pasibaisėtinai nukankinti be jokio teismo, o kiti mirė kalėjimo nelaisvėje, apkaltinus priešiška propaganda ar tiesiog vaikų katekizavimu ir krikštijimu. Galima paminėti archyvinius duomenis, kad iš 135 katalikų dvasininkų, ėjusių tarnystę Albanijoje 1946 metais, kai šalyje įsiviešpatavo komunistai, 131 turėjo patirti vienokį ar kitokį žiaurios kankinystės procesą. Iš jų 31 kunigas buvo sušaudytas be jokio teismo, aštuoni mirė nuo fizinių kankinimų, trys buvo pasmerkti mirčiai teismo sprendimu, 23 mirė atlikdami kalėjimo bausmes ir 66 išsekę išėjo į laisvę po ilgų kalinimo metų.

Arkivyskupo nuopelnai ir kankinystė

Apie daugelio kankinių gyvenimo patirtį surinkta gausi istorinė medžiaga 2002–2010 metais, vykdant intensyvų minėtų jų beatifikacijos bylos nagrinėjimą Albanijoje, pritariant popiežiams Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI. Vėliau tai buvo pratęsta Šventųjų bylų tyrimo kongregacijoje, kuriai buvo pristatyti keli tomai (iš viso daugiau kaip 2500 puslapių) surinktų dokumentų, vadinamasis „Positio“ sąvadas. Apie kiekvieną iš paskelbtų 38 kankinių galima plačiai rašyti, bet priminsime tik palaimintojo arkivyskupo V. Prenušio (1885–1949) tarnystę ir herojišką žūtį, nes jis tuo metu buvo vyriausiasis Albanijos katalikų ganytojas, žinomas poetas ir publicistas, turėjęs daug nuopelnų ne tik Bažnyčiai, bet savo tautos kultūrai. Gimęs 1885 metų rugsėjo 4 dieną katalikiškoje albanų šeimoje (pasaulietinį Nikolos krikšto vardą vėliau pakeitė į vienuoliškąjį Vincento), penkiolikmetis jaunuolis įstojo į mažųjų brolių pranciškonų vienuoliją, veikusią Trošanio mieste (beje, iš šio katalikiško miesto kilęs paskirtasis kardinolas E. Simonis, jo pavadinimą pridėjęs prie savo pavardės). Dėl rodytų didelių gabumų buvo išsiųstas studijuoti teologiją į Austriją ir Insbruko kolegijoje 1908 metų kovo 19 dieną gavo kunigystės šventimus. Grįžęs aktyviai darbavosi sielovadoje savo tėvynėje, kuri siekė tautinio išsivadavimo iš Turkijos jungo. 1914 metais, paskelbus Albanijos valstybinę nepriklausomybę, įsitraukė ne tik į bažnytinę veiklą, bet ir į šalies visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, daug publikavosi spaudoje, aptardamas nacionalinius ir tarptautinius reikalus. Buvo žymus rašytojas, rinko atgimstančios albanų tautos folklorą, skatino tautiečių meninę kūrybą.

Popiežius Pijus XI jį 1936 metų sausio 27 dieną paskyrė Sapės vyskupu, o 1940 metų birželio 26 dieną – šalies antrosios (po Škoderio) Diureso arkivyskupijos, kuriai priklauso ir sostinė Tirana, ganytoju. Toje atsakingoje tarnystėje, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, kai Albaniją buvo okupavusi fašistinė Italija ir nacistinė Vokietija, jis palaikė tikinčiųjų dvasią, rūpinosi jų reikmėmis. Po karo Albanijoje įsitvirtinus komunistams su radikaliomis stalinistinėmis nuostatomis, prasidėjo susidorojimas su Bažnyčia ir kitomis religinėmis bendruomenėmis. 1946 metais buvo išvarytas apaštalinis nuncijus, suvalstybinta bažnytinė nuosavybė, uždarytos seminarijos, nutraukta vienuolinė veikla, uždraustas krikščioniškas švietimas, pradėti kontroliuoti dvasiniai paskyrimai. Komunistinis diktatorius Enveras Hodža (Enver Hoxha), valdęs Albaniją iki mirties (1985 metų), išsikvietęs arkivyskupą V. Prenušį ir kitus ganytojus, pareikalavo nutraukti visus ryšius su Roma ir kurti nepriklausomą „nacionalinę“ Bažnyčią. Hierarchams tvirtai atsisakius žengti tokiu schizmos keliu, komunistinės represijos dar labiau sustiprėjo, iš Albanijos deportuojant užsienio misionierius, išardant visas pagrindinių pranciškonų ir jėzuitų vienuolijų sukurtas struktūras, uždraudžiant moterų vienuolinį gyvenimą. Vykdant dvasininkų areštus išgalvotais pretekstais, 1947 metų gruodžio 18 dieną buvo suimtas ir arkivyskupas V. Prenušis, kuris po kankinimų ir parodomojo teismo proceso buvo nuteistas 20 metų kalėjimo. Patyręs didelius pasityčiojimus ir fizines kančias, pasakojama, kad buvo nuogas įkištas į vinimis iškaltą statinę ir joje ritinamas, ganytojas jau ilgai neištvėrė ir kalėjime mirė 1949 metų kovo 19 dieną. Arkivyskupo V. Prenušio ir 37 bendražygių beatifikacijos bylos tyrimas buvo užbaigtas popiežiui Pranciškui šių metų balandžio 16 dieną patvirtinus dekretus dėl jų kankinystės pripažinimo ir atvėrė kelią į paskelbimą palaimintaisiais.

Atminimas, atleidimas ir santarvė

„Jų kraujas tapo sėkla, išauginusia Albanijos Bažnyčios pavasarį“, – pabrėžė kardinolas A. Amatas lapkričio 5 dieną beatifikacijos šv. Mišių homilijoje, nurodydamas spartų bažnytinių institucijų atsikūrimą žlugus komunizmui. Albanijos vyskupų konferencijos pirmininkas Škoderio arkivyskupas Andželas Masafra (Angelo Massafra) katalikų žiniasklaidai sakė, jog „kankinių beatifikacija pasiuntė daug žinių, kurių svarbiausia šiuo istoriniu momentu yra nesvyruojantis pasitikėjimas Dievu“. Anot ganytojo, mes iki šiol girdime kankinių pranašišką šauksmą: „Tegyvuoja Kristus Karalius! Tegyvuoja Albanija!“ Ir, žinoma, jų liudijimo galia, ir šiandien Kristus yra pagerbiamas, kai, atgavę laisvę albanai, gali kvėpuoti tikros demokratijos oru. Beatifikacijos iškilmės sukėlė didelį visų tikybų Albanijos gyventojų susidomėjimą, jose dalyvavo valstybės vadovai ir tai tapo prasmingu nacionalinės reikšmės įvykiu. „Albanai yra talentingi ir sumanūs žmonės, jie supranta, kad tas įvykis dar labiau paskatins pilietinę pažangą, suteiks dvasines paskatas jaunosioms kartoms“, – sakė arkivyskupas A. Masafra. Jis sakė, kad Albanijos kankinių beatifikacija, be abejonės, turi ir platesnės reikšmės Europai ir pasauliui, primena, kokie skaudūs persekiojimai vyko valdant komunistinei diktatūrai ir kad negali būti jokių abejonių dėl tos ateistinės ideologijos blogio. Albanijos vyskupų konferencijos vadovas pastebėjo, kad beatifikacijos bylai skirtų kankinių sąrašas buvo sudarytas vykdant konsultacijas 1994–2000 metais, kai popiežius Jonas Pauliau II iškėlė naujųjų kankinių pagerbimo iniciatyvą ruošiantis didžiajam 2000-ųjų metų krikščionybės jubiliejui.

Bažnyčios beatifikacijos ir kanonizacijos Albanijoje galimos ir ateityje, kadangi komunistų aukų yra tūkstančiai ir dokumentai apie kankinystės liudijimus vis dar renkami. Visas šis procesas yra svarbus ypač jaunajai katalikų kartai, kad neužmirštų skaudžios ir herojiškos savo Bažnyčios praeities. „Galiausiai vienas gailestingas Dievas težino, kokią vertę turi žmonių pralietos ašaros“, – sakė arkivyskupas A. Masafra, o kardinolas A. Amatas beatifikacijos šv. Mišių homilijoje pabrėžė, kad XX amžiuje komunistų režimų vykdyto religinio genocido akivaizdoje katalikų atsakas turi būti atminti ir atleisti. „Atminimas skatina Jėzaus kvietimą atleisti savo priešams, juos mylėti ir melstis už persekiotojus. Brangus katalikų kankinių paveldas turi skatinti ne neapykantą, susiskaldymą, apmaudą, bet meilę, brolybę ir santarvę“, – sakė Šventųjų reikalų kongregacijos prefektas. Ir šiandien katalikai, atmindami savo kankinius, turi „apgaubti atleidimo apsiaustu tuos, kurie juos persekiojo, žemino ir žudė“. Tokia baigiamo švęsti Gailestingumo jubiliejaus ir popiežiaus Pranciškaus mokymo nuostata lieka aktuali ir dabar gausių krikščionių persekiojimų akivaizdoje, gydant giliąsias ekstremizmo žaizdas.

Popiežiaus susigraudinimas

Popiežius Pranciškus buvo sujaudintas būsimoje konsistorijoje garbės kardinolu tapsiančio E. Simonio Trošanio krikščioniško heroizmo liudijimo. „Išgirsti kankinio pasakojimą apie jo paties kankinystę yra tikrai intensyvus išgyvenimas, – kalbėjo Šventasis Tėvas žurnalistams lėktuve jau grįždamas iš 2014 metų rugsėjį vykusio vizito į Albaniją, – manau, kad visi mes buvome labai sujaudinti“. Tuomet, naujojoje sostinės Tiranos katedroje (senoji šventovė buvo komunistų nugriauta) vykstant Mišparams, kunigas E. Simonis, kuris gimė 1928 metų spalio 18 dieną ir kunigystės šventimus gavo 1956-ųjų Gailestingumo sekmadienį, įspūdingai pasakojo, kaip albanų katalikai meldėsi pogrindyje, saugojo savo tradicijas nepaisydami realios kankinimų, įkalinimo ir egzekucijų grėsmės. Kunigas E. Simonis buvo komunistų suimtas 1963 metais per Kalėdų budėjimo (gruodžio 24-osios) pamaldas, nes homilijoje paminėjo neseniai per pasikėsinimą nužudytą pirmąjį JAV kataliką prezidentą Džoną Kenedį (John Kennedy). Buvo netrukus nuteistas sušaudyti, bet po kelių mėnesių kalinimo karceryje nežmoniškomis sąlygomis, mirties bausmė pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu 25 metams. Būsimasis kardinolas pasakojo, kaip kalėdamas ir dirbdamas kasyklose slapta iš atminties lotyniškai aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių, teikė Šv. Komuniją kitiems kaliniams, buvo jų tikras dvasinis vadovas. Šis draugiškumas pagelbėjo, nes, kai po 1973 metais vykusio sukilimo kalėjime vėl buvo nuteistas mirties bausme, kaliniai jį apgynė, liudydami, kad jis neprisidėjo prie riaušių.

Išleistas iš kalėjimo po 18 metų, 1981-aisiais, žinoma, negalėjo viešai darbuotis sielovadoje, nes komunistinėje Albanijoje legalus buvo tik ateizmas, o religijos praktikavimas visiškai uždraustas. Todėl kunigas E. Simonis, viešai dirbamas paprasčiausius darbus (valė kanalizacijos griovius), slapta patarnavo atokiuose kalnų kaimuose gyvenantiems katalikams ir taip sulaukė komunistinio režimo žlugimo. Kunigui E. Simoniui dalinantis prisiminimais Tiranos katedroje, popiežius Pranciškus skaitė jam duotą itališką pasakojimo vertimą. Aiškiai buvo matyti jo gilus susijaudinimas, ypač kai nusiėmęs akinius šluostėsi ašaras. Po to šiltai ir ilgam apkabino kalbėti baigusį dvasininką, kuris priėjęs norėjo atsiklaupęs pabučiuoti jo žiedą. Dabar, reaguodama į kunigo E. Simonio pakėlimą kardinolu, Albanijos Bažnyčia savo pareiškime pabrėžė, jog tai yra kardinoliškas iškėlimas visos albanų dvasininkijos, įnirtingai persekiotos komunistų valdymo metais, ir patvirtinimas, kokį įnašą ji savo kankinių liudijimu įdėjo į visą Katalikų Bažnyčios istoriją. Kardinolas A. Amatas beatifikacijos šv. Mišių homilijoje paminėjęs kunigo E. Simonio pavyzdį, nurodė, kaip jis, sužinojęs apie paskyrimą į Kardinolų kolegiją, prasmingai pasakė: „Ši Šventojo Tėvo dovana skatina ir toliau stengtis būti sielų išganymo įrankiu Viešpaties vardu. Tik Kristuje yra išganymas ir šiandien tai skalbti pasauliui reikia labiau nei bet kada“.

© 2016 „XXI amžius“