|
Beatifikuoti Albanijos kankiniai
Prasmingas komunistinės diktatūros nusikaltimų aukų paminėjimas
Mindaugas Buika
|
Beatifikacijos šv. Mišių procesijoje
kankinių relikvijas nešė paskirtasis
kardinolas Ernestas Simonis
|
Sveikinant 88 metų albanų kunigą Ernestą Simonį Trošanį (Ernest Simoni Troshani), kuris rytoj, lapkričio 19 dieną, Vatikane vyksiančioje konsistorijoje kartu su septyniolika Bažnyčios hierarchų popiežiaus Pranciškaus bus pakeltas kardinolu, taip pripažįstant jo herojišką tarnystę komunistinių persekiojimų dešimtmečiais, svarbu prisiminti ir neseniai beatifikuotus Albanijos kankinius, kurie 19451974 metais prarado gyvybę in odium fidei (iš neapykantos tikėjimui) nuo buvusio ateistinio režimo rankos. Tarp lapkričio 5 dieną palaimintaisiais paskelbtų 38 kankinių arkivyskupas Vincentas Prenušis (Vincenc Prennushi), dar vienas vyskupas (abu ganytojai buvo pranciškonai), daugiau nei trys dešimtys kunigų (tarp jų septyni pranciškonai ir trys jėzuitai, dauguma albanai, po vieną italą, vokietį ir lenką), seminaristas, vienuolystei besiruošianti postulantė mergina ir trys vyrai pasauliečiai. Tai buvo didžiausia vienu metu beatifikuota XX amžiuje daugumą Rytų Europos šalių valdžiusios komunistinės diktatūros aukų grupė. Ypatingu radikalumu pasižymėję Albanijos komunistai 1967 metais savo šalį buvo paskelbę pirmąja pasaulyje ateistine valstybe ir visiškai uždraudę tikėjimo praktikavimą.
|
|
Karalius yra Tarnas
Kun. Vytenis Vaškelis
Absoliuti yra protingo kūrinio harmonija su Dievu, savimi ir dovanotu gyvenimu. Tai neužtarnauta duotybė, kai žmogus laisvai, besąlygiškai bei kūrybingai priima neturintį analogų Kūrėjo planą valdyti žemę ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). Tik dėl savo išskirtinai begalinio dosnumo Dievas pirmiesiems žmonėms suteikė dalį savosios tapatybės malonę karaliauti kitiems vilkint meilės mantiją. Neilgai truko Edeno sode pirmųjų naujakurių laimė... Jiems dovanota didžioji Dievo laisvė daryti gyvenimą keičiančius veiksmus tapo prakeikimu, nes jų sprendimas paklusti Jo priešui šėtonui atitiko savižudiškų žodžių ištarmę: Viešpatie, atsiskyrę nuo Tavęs, mes vis tiek įrodysime, kad galime būti laimingi. Ne, tai jau ne karaliavimas Viešpatyje, bet gėdingas Jo išsižadėjimas. Kai neatgailaujantis žmogus iš baimės ir dėl persekiojančių jo sąžinę priekaištų nuo gyvojo Dievo desperatiškai bėga į krūmų tankynę (Pr 3, 8), jo neišgelbės prieglobsčio ieškojimas netikrumo šešėlyje.
|
|
|