Žaizdos
kūne mūsų...

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Kunigo brolis Bronius Žvinys: dukart kalėjęs už tai, ko nepadarė, bet vis dar esąs kaltas

Dr. Arūnas Bubnys

Policininkas Bronius Žvinys

Bronius Žvinys su žmona Stase

Prasidėjus sovietų ir nacių karui, Molėtų sukilėliai (jie tuomet save vadino partizanais) pradėjo organizuotis 1941 m. birželio 23 d. Netoli Molėtų esančiame Kairionių kaime susirinko 8 vyrai. Sukilėliai iš pradžių turėjo tik kelis medžioklinius šautuvus ir vieną pistoletą. Jiems iš pradžių vadovavo Dubingių klebonas kun. Jonas Žvinys (būryje buvo ir du jo broliai – Bronius ir Petras Žviniai). Partizanai tą pačią dieną nutraukė telefono ryšį tarp Molėtų ir Alantos¹. Buvęs J. Žvinio vadovaujamo sukilėlių būrio narys bendrapavardis Pranas Žvinys (gim. 1910 m.) paliudijo, kad 1941 m. birželio 24 d. šeši sukilėliai nupjovė kelis telefono stulpus ir sukapojo laidus. Be to, medžiais užvertė kelią Molėtai–Alanta. Taip sukilėliai stengėsi trukdyti raudonarmiečių ir sovietinių aktyvistų judėjimą².

Sovietiniai pareigūnai ir dalis žydų iš Molėtų pradėjo trauktis birželio 23 dieną. Jau kitą dieną miestelį faktiškai ėmė kontroliuoti lietuvių sukilėliai. Tačiau tą pačią dieną (1941 m. birželio 24 d.) į Molėtus atvažiavo raudonarmiečių dalinys. Miestelyje pasilikę komunistai ir sovietiniai pareigūnai sovietų kariams nurodė aktyvesnius miestelio partizanus. Sovietai užpuolė sukilėlius ir paėmė į nelaisvę šaulį Alfonsą Vižinį. Už keliolikos kilometrų nuo Molėtų tą pačią dieną sovietai A. Vižinį sušaudė³.

Sovietams pasitraukus, Molėtus vėl ėmė kontroliuoti partizanai. Pasitraukdami sovietai birželio 28-ąją dar suspėjo nužudyti Molėtų dekaną kun. Matą Lajauską⁴. Sovietams pasitraukus partizanų būrys šukavo aplinkinius miškus, suimdavo nesuspėjusius pabėgti raudonarmiečius, komunistus, komjaunuolius ir sovietų valdžios pareigūnus. Miškiškių kaime sukilėliai apsupo vieną sodybą, į kurią tuo metu buvo užėję keturi raudonarmiečiai. Sodybos šeimininkas įkalbėjo sovietų karius geruoju pasiduoti ir taip išsaugoti savo gyvybę. Sukilėliai nuginklavo raudonarmiečius (paėmė du automatus, du šautuvus, daug šovinių ir granatų) ir paleido juos į laisvę. Kazimieravos kaime partizanai paėmė į nelaisvę du sovietų karininkus, atėmė iš jų pistoletus ir žiūronus. Sovietiniai karininkai buvo taip išsigandę, kad negalėjo išlementi nė žodžio⁵.

Būrys išaugo iki keliolikos vyrų. Birželio 28 dieną Molėtų partizanų būrys nuginklavo grupelę besitraukiančių raudonarmiečių. Po to Molėtų sukilėliai dar kelis kartus susidūrė su mažomis besitraukiančių sovietų kareivių grupelėmis ir jas nuginkluodavo. Liepos 1 dieną būrys sugrįžo į Molėtus. Miestelyje tuo metu viešpatavo betvarkė, gyventojai masiškai plėšė be apsaugos paliktas parduotuves. Sukilėliai greitai atstatė miestelyje tvarką. Tuomet sukilėlių būryje buvo jau daugiau kaip 20 vyrų, visi jie buvo ginkluoti. Nuo 1941 metų liepos Molėtų partizanų būriui ėmė vadovauti Molėtų linų supirkimo punkto vedėjas Klemas Liubartas⁶. Po jo būriui vadovavo Antanas Kancevičius ir Vincas Kavalnis. Netrukus partizanų (sukilėlių) būrys buvo reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį, jo veiklos pobūdis ir sudėtis smarkiai pasikeitė. Jis tapo okupacinės nacių valdžios represiniu įrankiu, ėmė vykdyti nacistinės Vokietijos tikrų ir tariamų priešų (komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų, žydų) persekiojimo ir naikinimo funkcijas⁷. Tačiau šiose represinėse akcijose kun. J. Žvinys ir dalis jo buvusio būrio narių jau nebedalyvavo, nes 1941 m. liepos pradžioje jis sugrįžo klebonauti į Dubingius ir ten dirbo iki 1945 metų kovo vidurio.

Bronius Žvinys, Prano, gimė 1914 metais Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Aktapolio kaime. 1935–1937 metais jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1-ajame artilerijos pulke, turėjo jaunesnio seržanto laipsnį. 1937 metais B. Žvinys įstojo į Šaulių sąjungą, buvo priimtas į Ukmergės rinktinės 16-ąjį (Čiobiškio) būrį. 1939–1940 metais tarnavo policijoje. Iš pradžių, 1939 metų rugsėjo–lapkričio mėnesiais jis tarnavo pasienio policijoje Dubingių miestelyje (pasienio policijos penktasis rajonas), vėliau, nuo 1939 metų gruodžio tarnavo prie Švenčionėlių, o 1939 m. gruodžio 16 d. pradėjo tarnauti Vilniaus miesto policijos 7-joje nuovadoje, kuri tuomet buvo įsikūrusi Aušros gatvėje nr. 16. Čia B. Žvinys tarnavo eiliniu policininku, patruliuodavo gatvėse. 1940 metų kovą jis buvo perkeltas į Pavilnio policijos punktą, kuris priklausė tai pačiai 7-ajai nuovadai. Sovietams okupavus Lietuvą, B. Žvinys iš pradžių buvo paliktas tarnauti policijoje (netrukus pavadinta milicija), bet 1940 m. spalio 2 d. iš milicijos buvo atleistas ir persikėlė gyventi į Dubingius⁸.

Lietuvos laikinoji vyriausybė 1941 metų birželį paskelbė, jog iki sovietinės okupacijos policijoje tarnavę asmenys privalo grįžti į savo buvusias tarnybos vietas. B. Žvinys, vykdydamas Laikinosios vyriausybės nurodymus, 1941 metų liepos pradžioje dviračiu iš Molėtų valsčiaus nuvažiavo į Vilnių ir prisistatė į Vilniaus miesto policijos 7-ąją nuovadą. Čia jis kalbėjosi su tuometiniu 7-osios nuovados viršininku Tekoriumi. Po pokalbio su juo B. Žvinys parašė prašymą priimti policijos tarnybon ir buvo paskirtas tarnauti policininku. Daugiausia jam tekdavo budėti nuovadoje⁹. LCVA yra išlikęs dokumentas – Vilniaus miesto ir apskrities policijos vado įsakymas Nr. 7, pagal kurį B. Žvinys buvo priimtas tarnauti į Vilniaus miesto policijos 7-ąją nuovadą vyr. policininku nuo 1941 m. liepos 9 d¹⁰.

1941–1942 metais jis tarnavo Vilniaus miesto policijoje, nuo 1942 metų spalio iki 1943 metų pradžios mokėsi Vilniaus miesto policijos mokykloje. Ji buvo įsikūrusi Šv. Jono g. nr. 1, buvusios lenkų gimnazijos pastate. Mokykloje iš viso mokėsi apie 140–150 policininkų, kurie sudarė atskirą policijos kuopą. Mokykla rengė kvalifikuotus policijos pareigūnus¹¹. 1943 metų kovą B. Žvinys baigė Vilniaus policijos mokyklą ir iki 1944 metų liepos dirbo Vilniaus policijos mokykloje tiekimo skyriaus viršininku ir sandėlio vedėju¹². LCVA yra išlikusi policininko B. Žvinio vokiečių okupacijos laikotarpio asmens byla. Joje yra vos keli lapai. Asmens kortelėje rašoma, kad vyr. vachmistras (Oberwachtmeister) B. Žvinys (gimęs 1914 m. balandžio 1 d.) gyvena Vilniuje, Aušros Vartų g. nr. 18, butas 1. Policijoje jis tarnauja nuo 1938 m. rugsėjo 17 d. Jis, be gimtosios lietuvių kalbos, gali susikalbėti rusiškai ir lenkiškai¹³. Byloje dar išlikęs B. Žvinio 1941 metų rugsėjo liudijimas Nr. 364, kuriame rašoma, kad vyr. policininkas B. Žvinys priklauso Vilniaus policijai, turi teisę tarnybos metu nešioti ginklą („Dreyse“ modelio pistoletą) ir vilkėti uniformą¹⁴. B. Žvinio tarnybą Vilniaus miesto policijoje patvirtina ir kiti vokiečių okupacijos laikotarpio dokumentai. Vilniaus miesto policijos 7-osios nuovados policininkų sąraše (iš viso joje tuomet tarnavo 48 policininkai, iš jų 28 neturėjo policijos uniformų) yra paminėtas ir B. Žvinys¹⁵. Tiesa, šis dokumentas yra be datos, bet kitas dokumentas užrašytas 1941 m. rugpjūčio 28 d. data. Reikia manyti, kad panašios datos galbūt tos pačios dienos yra ir minėtasis 7-osios nuovados policininkų sąrašas. Taip leidžia tvirtinti faktas, kad šioje byloje yra daug panašių dokumentų – policijos padalinių viršininkų pranešimų apie savo pavaldinius, kurie tuo metu neturėjo policininkų uniformų. 1942 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto policijos 7-osios nuovados policininkų sąraše randame ir B. Žvinio pavardę)¹⁶. Dirbdamas policijos nuovadoje jis patruliuodavo gatvėse, budėdavo nuovadoje, į policiją besikreipiantiems piliečiams išrašydavo įvairias pažymas, registruodavo vagystes ir kitus kriminalinius nusikaltimus, apie juos pranešdavo policijos nuovados viršininkui¹⁷.

Molėtų miestelio žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 29 d. Žudynių dieną į Molėtus lengvuoju automobiliu atvažiavo keli SS karininkai ir liepė vietos policininkams ir baltaraiščiams (pagalbiniams policininkams) varyti žydus prie už miestelio iškasto griovio¹⁸. Žydų žudynės iš viso truko apie 5 valandas. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jėgerio (Jäger) raportą 1941 m. rugpjūčio 29 d. Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyta 3782 žydai, tačiau nenurodyta, kiek buvo nužudyta atskirai kiekviename mieste¹⁹. Remiantis žudynių liudininkų parodymais, Molėtuose galėjo būti nužudyta nuo 700 iki 1200 žydų vyrų, moterų ir vaikų²⁰.

1964 m. gruodžio 15 d. piliečiai Petras Pelakauskas ir Jurgis Kanapeckas kreipėsi į sovietinę valdžią su pareiškimais, jog Bronius Žvinys 1941 metais buvo „ginkluotos buržuazinių nacionalistų gaujos narys“ ir 1941 metų rugpjūtį esą asmeniškai dalyvavo tarybinių piliečių žudynėse Molėtuose. Atsižvelgdama į minėtų piliečių pareiškimus, Lietuvos SSR prokuratūra 1965 m. sausio 20 d., „paaiškėjus naujoms aplinkybėms“ atnaujino bylą B. Žviniui. Tardymo metu liudytojai Petras Pelakauskas, Jurgis Kanapeckas, Balys Šilinskas, Mykolas Pavlovas ir Vladas Vepštavičius teigė, kad masinių žydų žudynių metu jie buvo žudynių vietoje ir užkasdavo sušaudytus žmones. Čia esą dalyvavęs ir B. Žvinys, kuris asmeniškai šaudęs mirčiai pasmerktuosius žmones. P. Pelakauskas 1964 m. gruodžio 15 d. paaiškinime, per 1965 m. sausio 23 d. ir 1965 m. gruodžio 16 d. vykusias apklausas bei 1965 m. gruodžio 16 d. akistatą su B. Žviniu teigė, kad jis priklausė Molėtų pagalbinės policijos būriui, 1941 metų rugpjūtį B. Žvinys dalyvavo šaudant kelias žydų grupes – vyrus, moteris ir vaikus. B. Žvinys turėjo rusišką karišką šautuvą²¹.

J. Kanapeckas 1964 m. gruodžio 15 d. paaiškinime, per 1965 m. vasario 22 d. ir 1965 m. gruodžio 21 d. vykusias apklausas bei 1965 m. gruodžio 21 d. akistatą su B. Žviniu teigė, kad 1941 metų rugpjūtį ar rugsėjį baltaraištis B. Žvinys šaudė žydus. Dalyvavo sušaudant tris jų grupes²². B. Šilinskas per 1965 m. kovo 30 d. ir 1965 m. gruodžio 17 d. vykusias apklausas bei 1965 m. gruodžio 17 d. akistatą su B. Žviniu nurodė, kad jis priklausė Molėtų pagalbinei policijai, 1941 m. rugpjūtį konvojavo žydus į egzekucijos vietą ir ten juos šaudė. Dalyvavo sušaudant kelias grupes²³. M. Pavlovas per 1965 m. kovo 30 d. ir 1965 m. gruodžio 22 d. vykusias apklausas bei 1965 m. gruodžio 22 d. akistatą su B. Žviniu nurodė, kad 1941 m. rugpjūtį B. Žvinys priklausė pagalbiniam policijos būriui, šaudė žydus²⁴. V. Vepštavičius per 1965 m. balandžio 2 d. ir 1965 m. gruodžio 8 d. vykusias apklausas bei 1965 m. gruodžio 8 d. akistatą su B. Žviniu teigė, kad pagalbinės policijos narys B. Žvinys 1941 metų rugpjūtį dalyvavo žydų žudynėse Molėtuose²⁵.

1965 m. liepos 3 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija panaikino SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo 1950 m. birželio 10 d. nutarimą B. Žviniui ir bylą perdavė papildomai ištirti. 1965 m. liepos 8 d. B. Žvinys buvo suimtas. Jį ir kitus jo bendrabylius tardė KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas kapitonas J. Markevičius. Tardymų metu B. Žvinys nurodė, kad 1941 metų birželio pabaigoje jis savanoriškai įstojo į Molėtų valsčiaus sukilėlių būrį, kuriam vadovavo Klemas Liubartas, tačiau masinėse žudynėse nedalyvavo. Kartu su B. Žviniu buvo tardomi ir teisiami Molėtų sukilėlių būrio nariai Jeronimas Budrys, Alfonsas Vidžiūnas, Jonas Starkus ir Motiejus Narcevičius. KGB vyr. tardytojas J. Markevičius tardymo metu B. Žviniui grasino, jog jeigu jis neprisipažins kaltu, tai bus sušaudytas. Akistatos su liudytoju V. Vepštavičiumi metu tardytojas Markevičius neužrašė visų liudytojo parodymų. Tik B. Žviniui ir liudytojui reikalaujant tardytojas Markevičius užrašė liudytojo Vepštavičiaus parodymus²⁶. Kai suimtąjį B. Žvinį aplankė jo žmona Stasė ir mažametė dukra Danguolė, tėvo veide pamatė didelę mėlynę. Jos paklausė, kas atsitiko, B. Žvinys tik pamerkė akį ir pasakė, kad netyčia susitrenkė. Kadangi šalia stovėjo ginkluotas sargybinis, B. Žvinys negalėjo pasakytai žmonai ir dukrai tiesos. Tik žymiai vėliau, jau sugrįžęs iš lagerio, B. Žvinys atskleidė žmonai tiesą apie KGB tardymo metodus, psichologinę (grasinimai sušaudymu) ir fizinę prievartą²⁷.

1966 m. balandžio 6–12 dienomis kaltinamuosius teisė Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, kuriai pirmininkavo Ignotas. Teismo posėdžio metu vienas iš Molėtų valsčiaus sukilėlių būrio vadų Jeronimas Budrys pareiškė: Šaudant žydų tautybės piliečius, Žvinio nemačiau. Varant žydus į sušaudymo vietą irgi nemačiau²⁸. B. Žvinio naudai tardymo ir teismo posėdžių metu liudijo J. Banevičius, P. Vidžiūnas, J. Rukštys. Visi jie teigė, kad B. Žvinys iš Molėtų išvyko 1941 metų liepą, t. y. iki Molėtų žydų sušaudymo 1941 m. rugpjūčio 29 d. Liudytoja M. Beniušienė irgi nurodė, kad ji 1941 metais gyveno Vilniuje ir B. Žvinys pas ją 1941 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais užeidavo. Jis tuo metu tarnavo Vilniaus miesto policijoje. Kartu su B. Žviniu 7-ojoje policijos nuovadoje tarnavęs J. Varanauskas paliudijo, kad po budėjimo policininkai kitą parą privalėjo būti vietoje, niekur išeiti ir išvažiuoti negalėdavo²⁹.

Kartu su B. Žviniu Vilniaus miesto policijos 7-ojoje nuovadoje tarnavęs Aleksas Zajančkauskas teisme paliudijo, kad jis į policiją įstojo 1941 metų liepos pirmoje pusėje, beveik tuo pačiu metu čia pradėjo tarnauti ir B. Žvinys. Jų nuovada buvo įsikūrusi prie Aušros Vartų³⁰. Svarbūs buvo ir liudytojos Stasės Petrėnienės parodymai. Pastarosios teigimu, 1941 metais sunkiai susirgo jos vyras, kurį ji nuvežė į Vilnių pas gydytoją. Vilniuje ji susitiko su B. Žviniu, kuris tris dienas rūpinosi jos sergančiu vyru, surado gydytoją ir nupirko vaistų. Sugrįžusi į Molėtus, S. Petrėnienė sužinojo, kad tuo metu, kai ji buvo Vilniuje, Molėtuose buvo sušaudyti visi žydai³¹.

Teismo posėdžio metu B. Žvinys paaiškino: Karui prasidėjus, birželio 22 dieną buvau atlaiduose. (...) Molėtų vikaras prašė atnešti iš Molėtų jo radijo. Atėjau su vaiku į Molėtus, išėjau prie milicijos. Mes prie kapų susitikom su švogeriu, su juo kalbėjausi. Atvažiavo dviračiu milicininkai, vienas buvo pažįstamas, jis pasakė, aš būsiu areštuotas. Aš buvau išgėręs sudaviau jam per veidą, o antras pradėjo šaudyti. Buvau areštuotas ir kitą dieną išvežtas į Uteną. Ten mane tardė, kaip buvo. Po dienos mane paleido. (...) Birželio mėn. 28 d. nuėjau aplankyti giminaitį, ten radau gaują (taip sovietai vadino 1941 m. sukilėlius – A. B.) apie 15 žmonių. (...) 1941 m. birželio 29 d. grįžau į namus. 1941 m. liepos 1 d. nuėjau į Molėtus kartu su kitais gaujos nariais. Kadangi aš tarnavęs policijoje, mane pasiuntė į policiją. Buvo duotas įsakymas visiems sugrįžti į savo pareigas. Aš nuvykau į Vilnių ir tarnavau 7 nuovadijoje iki 1942 metų, pradžioje policininku, o vėliau vyresniu policininku ir vachmistru. Į Vilnių, į policiją, atvažiavau 1941 m. liepos 12 d. (...)“³². Į teismo pirmininko klausimą, kur jis buvo 1941 m. rugpjūčio 29 d. (Molėtų žydų sušaudymo dieną – past. A. B.), B. Žvinys atsakė, kad buvo Vilniuje tarnyboje, žydų žudynėse nedalyvavo, į tėviškę buvo atvykęs po 1941 m. rugsėjo 8 d.³³  B. Žvinio advokatė Matjošienė teisme pareiškė, kad jos ginamasis žydų žudynėse nedalyvavo, nes tuo metu dirbo Vilniuje. Priešingai kalbantys liudininkai jį apkalba. Be to, B. Žvinys sovietinės valdžios jau anksčiau buvo nuteistas ir bausmę atliko. Pokario metais jis sąžiningai dirbo ir niekur nesislapstė. Advokatė prašė teismo bausmę B. Žviniui sušvelninti. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras advokatės kalbos nereplikavo³⁴. Tardamas paskutinį žodį teisme, B. Žvinys dar kartą pabrėžė, kad sukilėlių būryje jis buvęs vos 3–4 dienas, o Molėtų policijoje tarnavęs tik 7 dienas, vėliau visą vokiečių okupacijos laikotarpį tarnavęs Vilniaus miesto policijoje. Žydų žudynėse jis nedalyvavęs, nes tuomet dirbęs Vilniuje. Jeigu taip būtų buvę, už tai jis būtų nuteistas dar 1950 metais, pirmojo teismo metu. B. Žvinys prašė teismo sušvelninti bausmę ir įskaityti jau anksčiau kalėtą laiką³⁵. B. Žvinys 1950 metais SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo 1950 m. birželio 10 d. nutarimu buvo nuteistas 10 metų lagerio, iš įkalinimo vietos į laisvę buvo paleistas 1955 m. gegužės 13 d.

Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos 1966 m. balandžio 12 d. nutarimu B. Žvinio byla buvo atskirta nuo kitų kaltinamųjų bylos ir perduota papildomai ištirti. Teismas konstatavo, kad „posėdyje surinkti papildomus įrodymus, paneigiančius vieną ar kitą versiją, nėra galimybės“³⁶. Po šios Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nutarties B. Žvinio tardymai buvo tęsiami toliau. Nauja kaltinamoji išvada jam buvo surašyta 1966 m. gegužės 25 d. ir Lietuvos SSR prokuroro V. Galinaičio patvirtinta 1966 m. gegužės 31 d. Kaltinamasis B. Žvinys vėl buvo kaltinamas tais pačiais „nusikaltimais“ – priklausymu Molėtų valsčiaus sukilėlių būriui, Molėtų milicininko Jono Žigūnio sužeidimu 1941 m. birželio 22 d., pabėgimu iš Utenos daboklės, Molėtų gyventojo Jono Pavlovo sulaikymu ir sumušimu bei dalyvavimu Molėtų žydų masinėse žudynėse 1941 m. rugpjūčio 29 d. B. Žvinys prisipažino, kad priklausė Molėtų valsčiaus sukilėlių būriui, kad tarnavo Vilniaus miesto policijoje ir kad mokėsi Vilniaus policijos mokykloje. Tačiau kaltinamasis kategoriškai neigė, jog kėsinosi pistoletu nušauti Molėtų milicininką Joną Žigūnį, kad su pistoletu mušė sulaikytąjį Joną Pavlovą ir kad šaudė Molėtų žydus. B. Žvinys paaiškino, kad, kuomet jį sulaikė Žigūnis, jis jokio ginklo neturėjo, tačiau milicininkui pasipriešino, o grumtynių metu kiti milicininkai pradėjo šaudyti ir Žigūnį sužeidė. Molėtų žydų žudynių metu jis buvęs Vilniuje ir tarnavęs policijoje³⁷. Nepaisant B. Žvinio neprisipažinimo ir jam palankių liudininkų parodymų, visi anksčiau buvę kaltinimai vėl buvo surašyti į naują kaltinamąją išvadą. 1966 m. birželio 30 d. Lietuvos SSR baudžiamųjų bylų teisminė kolegija (pirmininkas – Bataitis) patvirtino visus kaltinamojoje išvadoje surašytus kaltinimus ir nusprendė B. Žvinį pripažinti kaltu pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 62 str. 1 dalį ir nuteisė jį laisvės atėmimu 15 metų su viso turto konfiskavimu. Bausmę jis privalėjo atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Į bausmės atlikimo laiką įskaičiuotas ir B. Žvinio kalėtas laikotarpis nuo 1950 m. sausio 11 d. iki 1955 m. gegužės 13 d. Nuosprendis paskelbtas galutiniu, kasacine tvarka neskundžiamu ir neprotestuojamu³⁸. 1966 m. liepos 27 d. B. Žvinys buvo atvežtas į Dubravlagą, 1972 m. liepos 13 d. jis buvo perkeltas kalėti į Permės srities Čiusovo rajono Kučino kaimą. Iš ten jis 1975 m. kovo 30 d. buvo paleistas į laisvę ir išvyko gyventi į Lietuvos SSR Varėnos rajoną³⁹. B. Žvinys mirė 1998 metais. Prieš pat mirtį atliko išpažintį kunigui ir atvirai kalbėjosi su prie jo budėjusia dukra Danguole. Po išpažinties tėvas dukrai pasakė, kad mirti jis nebijąs, jis žmonių nešaudęs ir nėra kaltas dėl to, dėl ko jis sovietų buvo kaltintas ir nuteistas, kad gali palikti gyvenimą ramia sąžine⁴⁰.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“, 1991 m. birželio 19 d. bei 1992 m. kovo 17 d. priėmė sprendimus atkurti Broniaus Žvinio pilietines teises ir išdavė jo teisių atkūrimo pažymėjimus Nr. 8-14603/91 ir Nr. 8-14603/92⁴¹. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2010 m. liepos 12 d. pasirašė teikimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai spręsti klausimą dėl B. Žvinio pilietinių teisių atkūrimo proceso atnaujinimo, nes „B. Žvinys, būdamas Molėtų valsčiaus lietuvių pagalbinės policijos nariu, vykdė ne tik užduotis, duotas jam, kaip viešosios policijos pareigūnui, bet savo veiksmais prisidėjo prie vokiečių okupacinės valdžios vykdomų nusikaltimų žmoniškumui“⁴². Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šio teismo pirmininko teikimą, 2010 m. rugsėjo 21 d. priimta nutartimi pripažino netekusiais galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. birželio 19 d. ir 1992 m. kovo 17 d. išduotus teisių atkūrimo (reabilitavimo) pažymėjimus B. Žviniui dėl esą netinkamai pritaikyto teisių atkūrimo įstatymo⁴³.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija (pirmininkas – Artūras Pažarskis), 2016 m. spalio 21 d. teismo posėdyje išnagrinėjusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimą dėl B. Žvinio pilietinių teisių atkūrimo proceso atnaujinimo, nusprendė atnaujinti procesą B. Žvinio pilietinių teisių atkūrimo byloje ir pavesti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai atlikti tyrimą⁴⁴.

¹ 1941 m. birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys (sudar. V. Brandišauskas), V., 2000, p. 160.

² P. Žvinio 1999 m. birželio 4 d. paliudijimas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvas (toliau LGGRTCA), b. Ž-124, l. 5.

³ 1941 m. birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys, p. 320, 332.

⁴ Naujoji Lietuva, 1941 m. rugpjūčio 2, Nr. 31.

⁵ Molėtų partizanų būrio veiklos aprašymas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f. K-1, ap. 58, b. P-14619, l. 117-2.

⁶ 1941 m. birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys, p. 160–162; 1966 m. vasario 25 d. kaltinamoji išvada, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 308.

⁷ A. Žukausko 1945 m. kovo 26 d. tardymo protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 202.

⁸ B. Žvinio 1966 m. gegužės 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 6, l. 3-4; Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo (dabar LCVA) archyvinė pažyma apie B. Žvinį, ten pat, t. 1, l. 194.

⁹ B. Žvinio 1966 m. gegužės 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 6, l. 4.

¹⁰ Vilniaus miesto ir apskrities policijos vado 1941 m. rugsėjo 16 d. įsakymas nr. 7, LCVA, f. R-691, ap. 1, b. 16, l. 15.

¹¹ B. Žvinio 1950 m. vasario 22 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 2, l. 117.

¹² 1966 m. gegužės 23 d. KGB tardymo skyriaus nutarimas patraukti kaltinamuoju B. Žvinį, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 6, l. 17.

¹³ Policininko B. Žvinio asmens byla, LCVA, f. R-689, ap. 2, b. 756, l. 1-1 a.p.

¹⁴ Ten pat, l. 2.

¹⁵ Vilniaus miesto policijos 7-osios nuovados policininkų sąrašas, LCVA, f. R-689, ap. 1, b. 228, l. 186.

¹⁶ Vilniaus miesto policijos 7-osios nuovados 1942 m. rugsėjo 14 d. policininkų sąrašas, LCVA, f. R-696, ap. 1, b. 4, l. 2.

¹⁷ B. Žvinio 1950 m. vasario 22 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 2, l. 113-114.

¹⁸ P. Kraujelio 1944 m. rugpjūčio 1 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 191–192.

¹⁹ Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, l. 134.

²⁰ 1966 m. vasario 25 d. kaltinamoji išvada, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 309; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 411.

²¹ LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 3, l. 162, 167-168, 172-173, t. 5, l. 51.

²² LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 3, l. 178, 182-183, 187-187a.p., t. 5, l. 55-55a. p.

²³ LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 3, l. 189-191, 195-196, t. 5, l. 54.

²⁴ LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 3, l. 203, 207-208, t. 5, l. 57-58.

²⁵ LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 3, l. 210-210a.p., 214, t. 5, l. 49.

²⁶ B. Žvinio 1966 m. balandžio 27 d. paaiškinimas Lietuvos SSR prokurorui, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 6, l. 72-73.

²⁷ 2016 m. lapkričio 17 d. straipsnio autoriaus pokalbis su B. Žvinio dukra D. Pamakštiene (Žvinyte).

²⁸ Teismo posėdžio, vykusio 1966 m. balandžio 6–12 d. Vilniuje, protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 402.

²⁹ Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1966 m. balandžio 12 d. nutartis, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 507-509.

³⁰ Teismo posėdžio, vykusio 1966 m. balandžio 6–12 d. Vilniuje, protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 472.

³¹ Lietuvos SSR KGB 1966 m. balandžio 26 d. nutarimas pratęsti B. Žvinio tardymo laiką, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 6, 75-78.

³² Teismo posėdžio, vykusio 1966 m. balandžio 6–12 d. Vilniuje, protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 414.

³³ Ten pat, l. 415.

³⁴ Ten pat, l. 484.

³⁵ Teismo posėdžio, vykusio 1966 m. balandžio 6-12 d. Vilniuje, protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 486.

³⁶ Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1966 m. balandžio 12 d. nutartis, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 5, l. 509.

³⁷ 1966 m. gegužės 31 d. kaltinamoji išvada B. Žvinio baudžiamojoje byloje, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 6, l. 90-93.

³⁸ Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1966 m. birželio 30 d. nuosprendis, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47482/3, t. 6, l. 208-219.

³⁹ LYA 2009 m. birželio 11 d. pažyma apie B. Žvinį, LGGRTCA, b. 12.17. Č-309, l. nenumeruotas.

⁴⁰ 2016 m. lapkričio 17 d. straipsnio autoriaus pokalbis su B. Žvinio dukra D. Pamakštiene (Žvinyte).

⁴¹ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 12 d. teikimas Nr. 2R-201 dėl B. Žvinio pilietinių teisių atkūrimo proceso atnaujinimo, LGGRTCA, b. 12.17. Č-309, l. nenumeruotas.

⁴² Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 12 d. teikimas Nr. 2R-201 dėl B. Žvinio pilietinių teisių atkūrimo proceso atnaujinimo, LGGRTCA, b. 12.17. Č-309, l. nenumeruotas.

⁴³ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartis B. Žvinio byloje, ten pat, l. nenumeruotas.

⁴⁴ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. spalio 21 d. nutartis B. Žvinio byloje.

© 2016 „XXI amžius“