Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Kunigo brolis Bronius Žvinys: dukart kalėjęs už tai, ko nepadarė, bet vis dar esąs kaltas

Dr. Arūnas Bubnys

Policininkas Bronius Žvinys

Prasidėjus sovietų ir nacių karui, Molėtų sukilėliai (jie tuomet save vadino partizanais) pradėjo organizuotis 1941 m. birželio 23 d. Netoli Molėtų esančiame Kairionių kaime susirinko 8 vyrai. Sukilėliai iš pradžių turėjo tik kelis medžioklinius šautuvus ir vieną pistoletą. Jiems iš pradžių vadovavo Dubingių klebonas kun. Jonas Žvinys (būryje buvo ir du jo broliai – Bronius ir Petras Žviniai). Partizanai tą pačią dieną nutraukė telefono ryšį tarp Molėtų ir Alantos. Buvęs J. Žvinio vadovaujamo sukilėlių būrio narys bendrapavardis Pranas Žvinys (gim. 1910 m.) paliudijo, kad 1941 m. birželio 24 d. šeši sukilėliai nupjovė kelis telefono stulpus ir sukapojo laidus. Be to, medžiais užvertė kelią Molėtai–Alanta. Taip sukilėliai stengėsi trukdyti raudonarmiečių ir sovietinių aktyvistų judėjimą.

Naujas gyvenimas

Kun.  Kazimieras Prialgauskas

(Tęsinys. Pradžia nr. 42, 43)

Kun. dr. Kazimieras Prialgauskas su tėvu Karoliu grįžęs iš lagerio 1954 metų liepą

Teko obliuoti lentutes ir elektriniu obliumi. Šis darbas pavojingesnis, reikalauja didesnio atidumo, todėl prieš pradedant, reikia pasirašyti į knygą, kad pats atsakai už savo saugumą. Po darbo reikėdavo susitvarkyti, nusivalyti visus darbo įrankius. Pradžioje stengiausi tobulai atlikti visus darbus. Kartą, pamatęs mane taip triūsiant prie įrankių, senas lagerininkas pamokė, tardamas: „Nereikia taip kruopščiai stengtis, žinai, dirbk lageriškai – nupūsk bent kiek ir gana“. Ir taip, kur galima, taip ir dirbama lageriškai, iš prievartos. Apie darbus lageryje, tvarką, kalinių darbštumą, gražiai rašė rašytojas Solženycinas knygoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (Vilnius, 1963, 190 psl.).

Kasdieninių įvykių, nuotykių čia nebepasakosiu. Mano laimei, neilgai teko skursti ir vargti „Lieszavode“. Buvau gerokai išvargęs, širdis nusilpusi, ir, užtarus lagerio gydytojui S. Grigui, paėmė į savo globą gydytojas kalinys, kilęs nuo Pavolgio Robert Georgijevič Drojt (Dreut). Paguldė jis mane į jo prižiūrimą ligoninės vidaus ligų skyrių gydymui, pažadėjęs parūpinti man lengvesnį darbą lageryje.