Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Kai gerbiame signatarus ir kolaborantus

Romas BACEVIČIUS

Vasario 16-ąją vėl minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Galbūt kai kur ji tebuvo eilinė poilsio diena, gal kur nors virto formaliu, tradiciniu minėjimu. Bet vis dėlto įvairiose Lietuvos vietose buvo prisiminti įgaliotosios Lietuvos Tarybos, išrinktos Vilniaus konferencijoje nariai, pagrindinių to meto politinių srovių atstovai, 1918 m. vasario 16 d. vienbalsiai priėmę ir pasirašę Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jo signatarai – 20 Lietuvos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis, dr. Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, kun. Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, kun. Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, prel. Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis – buvo įvairių profesijų žmonės, dažniausiai kilę iš kaimų. Devyni signatarai vėliau buvo išrinkti Seimo nariais: K. Bizauskas buvo Steigiamojo Seimo narys, S. Kairys – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo ir III Seimo narys, V. Mironas – III Seimo narys, A. Smetona – III Seimo narys, J. Staugaitis – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo narys, A. Stulginskis – Steigiamojo Seimo, I Seimo ir III Seimo narys, K. S. Šaulys – Steigiamojo Seimo narys, J. Vailokaitis – Steigiamojo Seimo narys, J. Vileišis – I Seimo narys. Du iš jų ėjo Seimo Pirmininko pareigas. A. Stulginskis buvo Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ir III Seimo Pirmininkas, o J. Staugaitis ėjo II Seimo pirmininko pareigas. Du signatarai – A. Smetona ir A. Stulginskis – ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Ne vieno iš signatarų gyvenimas susiklostė tragiškai. Bene tragiškiausiai – P. Dovydaičiui, kuris 1941 metais okupacinės sovietų valdžios buvo ištremtas į Rusiją, prie Uralo. 1942 metų liepą jis kartu su kitais įžymiais Lietuvos veikėjais buvo išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Tų pačių metų lapkričio 4 dieną jam, vadinamosios trejukės (trojkos) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį buvo paskirta mirties bausmė. Jei 1918-aisiais vasario 16-osios Aktas buvo džiaugsmo išraiška, tai vėliau šios datos net prisiminti nebuvo galima. Daug tautiečių, vertinusių Nepriklausomybės idealus, tapo didžiausiais okupuotos valdžios priešais, patyrusiais prievartą, tremtį, kalėjimą, žuvusių ne tik gimtojoje Lietuvoje, bet ir Sibiro šalčiuose, išmėtytų palei geležinkelius, vedusius į katorgą ar kitur.

Vasario 16-ąją sukako ir 90 metų, kai 1927 m. vasario 16 d. mirė Lietuvos tautinio atgimimo pradininkas, Nepriklausomybės Akto signataras, pirmininkavęs Lietuvos tarybai, žmogus, pakeitęs Lietuvos istoriją, dr. J. Basanavičius. Jį Lietuvoje vis ketinama prasmingai paminėti ir įamžinti jei ne šiemet, tai kitąmet, kai minėsime Vasario 16-osios šimtmetį. Dr. J. Basanavičius sulaukė beveik visų savo tautinių ir politinių svajonių išsipildymo, nors gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, neregėjo suvienytos Lietuvos. Bet Vilniuje ilgai nerasta vietos jo paminklui. Yra paminklas Džonui Lenonui, Frenkui Zapai, Romenui Gari, Vilniaus Gaonui, o dar vieną nuleido vamzdžiu į Nerį. Tačiau niekaip nesugebama paminklu pagerbti J. Basanavičiaus ar laisvės kovotojų Lukiškių aikštėje. Jei mes nebūtume turėję tokių patriotų kaip J.Basanavičius, Vilniuje dabar nebūtų partinių frakcijų ir jokios savivaldos, tik gubernijos pakraštys, vėliau – vienpartinis CK ir Vykdomasis komitetas. Nebūtų ir paminklo D. Lenonui, o jo sumanytojai aiškintųsi saugumiečiams. Kaip „Respublikoje“ rašė žurnalistė Olava Strikulienė, liberalai, aišku, gali atrėžti, jog skulptūros iš viso nieko nereiškia. Istorinė atmintis saugoma galvose. Tik kažin ar į jas įtelpa, nes ten užgriozdinti senamiesčio užstatymo planai. O skulptūra – pagarbos ir dėkingumo ženklas. Sakoma, jog piliečiai žino, ką gerbti. Bet pasigirsta siūlymų išsilaisvinti nuo asmenybių garbinimo. Štai privatus Vyčio paramos fondas savo lėšomis Lukiškių aikštėje iki 2018-ųjų vasario 16 d., iki valstybės atkūrimo šimtmečio, tikisi pastatyti Vyčio skulptūrą. Surengtas konkursas, kuriame dalyvavo trylika autorių. Vieni Vyčio skulptūros konkurse dalyvavusius autorius pavadino pačiais geriausiais skulptoriais, kiti – saviveiklininkais (nors autorių pavardės iš anksto nebuvo skelbtos), o jų darbus vieni vadino įdomiais, kiti – netikusiais, žemos meninės kokybės. O štai heraldikos specialistas dailininkas Arvydas Každailis pareiškė, kad Lukiškių aikštėje Vytis neturėtų iškilti. Esą kaip galima skelbti konkursą heraldikos objektui, kuris negali būti didelė skulptūra? Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius įvertino, kad tarp pateiktų siūlymų Vyčio paminklui Lukiškių aikštėje šiuo metu nėra tokio, kurį galima realizuoti iki valstybės šimtmečio minėjimo, todėl kol kas geriausia būtų aikštėje palikti Vyčio vėliavą. Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė Seimo komiteto posėdyje pasakė, kad šitas militaristinis siaubas nebus pastatytas. Ji taip pavadino ir mūsų herbą! Tai gal pastatykime paminklą-naikintuvą ar balistinę raketą, o gal kokią šaltojo karo laikus menančią instaliaciją, kurią suprastų tik pats autorius ir jo pasamdytas menotyrininkas? Tada turbūt tikrai neatsigintume turistų, kurie kasdien tūkstančiais papildytų sostinės verslininkų kišenes ir miesto biudžetą. Vis dėlto šiuos darbus komisija turėjo įvertinti vakar. Dabar vieta ir J. Basanavičiaus paminklui, atrodo, lyg jau surasta. Iš pradžių kalbėta apie sostinės K. Sirvydo skverą, bet paminklo idėja šioje vietoje kirstųsi su planais ateityje užstatyti šią erdvę... namais, nors Senamiestis yra UNESCO kultūros paveldo objektas. Neturėti paminklo tokio iškilaus veikėjo atminimui – visiškai nesuprantamas dalykas. Buvusi Aukščiausiosios Tarybos narė Zita Šličytė sakė: „Po nenoru pastatyti paminklą J. Basanavičiui, kuris yra Lietuvos atkūrimo simbolis, slypi Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, nuvertinimas. Atseit kas, kad 1918 metais atkūrėme valstybę, dabar vis tiek esame ES narė, tautos maišosi, kraustosi ir esą kuo čia dėta nacionalinė valstybė. Todėl paminklo J. Basanavičiui ir nėra, nes tai būtų tikras priekaištas negerbiantiems valstybingumo“. Paminklas J. Basanavičiui turi būti pastatytas pačioje garbingiausioje vietoje. Protingi žmonės pagaliau parinko vietą paminklą statyti automobilių stovėjimo aikštelės vietoje priešais Filharmoniją, o ne K. Sirvydo skvere, netoli Signatarų namų, kur 1918 metais buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas. Vilniaus rotušėje miesto savivaldybė išdėstė šešiolika projektų, pretenduojančių įamžinti vienos žymiausių Lietuvos tūkstantmečio asmenybių atminimą sostinėje. Vakar turėjo būti paskutinioji šių projektų rodymo diena. Pirmosios vietos laimėtojui Vilniaus savivaldybė pažadėjo 5000 eurų premiją, bus dar antroji, trečioji ir dvi paskatinamosios premijos. Nežinia, ką įvertins savivaldybė. Bet štai J. Basanavičiaus premijos laureatas Dainius Razauskas laikraščiui „Respublika“ sakė: „Asmeniška, labai subjektyvia nuomone, šiuolaikiniai menininkai iš viso turi didelių gal ne tik psichologinių, bet ir dvasinių problemų. Permečiau akimis internete tuos projektus, dauguma iš jų tiesiog iš veido yra nepanašūs į Joną Basanavičių. Kad ir koks būtų meno sumanymas, jei daromas konkretus istorinis asmuo, jis turi būti bent panašus iš veido į originalą“. Pasak D. Razausko, jaučiamas didelis skulptorių manieringumas, tai yra ne gilus dvasinis atsivėrimas, ne kūrybingumas, o būtent negalėjimas arba baimė padaryti paprastą, tikslų, gerą darbą, būtinai reikia išsinerti iš kailio, susikūprinti, persilenkti, koją prakišti per pažastį, būtinai reikia susikraipyti, apsukti pasaulį aplink save tris kartus ir susukti iš jo kažkokią spiralę... Taigi lauksime paminklo J. Basanavičiui. Gal jis bus paprastas ir tikslus? Vis dėlto turbūt visus bus aplenkusi ir ypatingai „pagerbusi“ tautos patriarcho atminimą Marijampolė. Likus vos porai savaičių iki 90-ųjų jo mirties metinių, šio miesto centre, Gedimino ir Žemaitės gatvių sankryžoje, nugriuvo istorinis namas, kuriame mokydamasis Marijampolės gimnazijoje gyveno J. Basanavičius. Paveldosaugininkai svarstė nykstantį pastatą įtraukti į Kultūros vertybių registrą, tačiau neva pritrūko archyvuose tam reikiamų dokumentų. Vasario 1-osios vakarą, apie 20 valandą, senas medinis pastatas griausmingai griuvo, aplink pakilo didžiulis dulkių debesis, senos masyvios stogo čerpės bei įvairios nuolaužos pažiro ant šaligatvių ir gatvių, viena po kitos virto sienos, lūžo atraminės sijos. Viena pastato pusė visiškai sugriuvo, kita vos ne vos liko stovėti... Bet yra ir gražių J. Basanavičių įamžinančių pavyzdžių. Štai jo gimtinėje, Ožkabaliuose, nuo 1989 metų auga Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas, užimantis 40 hektarų plotą, jame auga apie 9000 medelių, yra trylika giraičių svarbiausioms valstybės istorijos datoms atminti. Auga ir Vasario 16-osios Akto signatarams pagerbti skirti ąžuoliukai. Žaliuoja ir Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatų giraitė. Lietuvos miestuose ir miesteliuose yra 68 gatvės, pavadintos J. Basanavičiaus vardu. Tai, žinoma, neprilygsta Vytauto vardu pavadintų gatvių skaičiui – tokių yra net 188. Tačiau galima išvardinti skaičių gatvių, kurios pavadintos kitų Vasario 16-osios Akto signatarų vardais. Jų yra visai mažai. Po J. Basanavičiaus, daugiausia yra A. Smetonos gatvių – septynios, J. Staugaičio ir A. Stulginskio – po penkias, P. Klimo ir V. Mirono – po keturias, S. Banaičio, P. Dovydaičio, S. Kairio, A. Petrulio, J. Smilgevičiaus ir J. Vailokaičio – po tris, K. Bizausko, J. Šaulio ir K. Šaulio – po dvi, D. Malinausko, S. Narutavičiaus ir J. Šerno – po vieną. M. Biržiškos ir J. Vileišio vardais pavadintų gatvių išvis nėra, bet yra penkios Biržiškų ir dvi Vileišių gatvės – taigi taip abu šie signatarai pagerbti kartu su broliais. Lietuvoje yra kelios gimnazijos ar mokyklos, pavadintos signatarų vardais, rasime ir paminklų, kuriais jie įamžinti, o ant kiekvieno signataro kapo stovi ženklai, žymintys juos buvus Vasario 16-osios Akto signatarais. Ypatingesnę pagarbą jiems reiškia kraštiečiai iš jų gimtųjų vietų.

Vasario 16-ąją dera prisiminti ir tuos, kurie buvo pirmieji mūsų valstybės gynėjai. Tai – Lietuvos kariuomenės savanoriai, kuriems po Pirmojo pasaulinio karo išsekintoje Lietuvoje pirmaisiais Nepriklausomybės metais teko kautis su bolševikais ir bermontininkais, ginti jauną valstybę. Daug jaunų vyrų padėjo galvas už Tėvynę. Tai buvo dažniausiai kaimo vaikinai. Nemažai jų už tai gavo žemės ir vėliau tapo gerais ūkininkais. Bet tai virto didžiuliu nusikaltimu 1940-aisiais vėl atėjus bolševikams. Daug tokių vyrų su šeimomis buvo ištremti vien už tai, kad buvo darbštūs ir mylėjo Tėvynę. O kiek jų tremtyje ir lageriuose žuvo! Labai gerai, kad savanorių istoriją primena per LRT rodomas dokumentinis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, kurio režisierius – Saulius Balandis. Bet ar prižiūrime savanorių kapus? Štai 1919–1920 metų Lietuvos savanorių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė Rimantė Irena Norvaišienė, tų laikų pasieniečio Kazimiero Klipčiaus dukra. Ji su bičiuliais, tarp kurių daug jaunimo, negailėdama laiko ir asmeninių lėšų, ieškodama rėmėjų, rūpinasi savanorių kapais ne tik Rokiškio rajone, bet ir kaimyninėje Latvijoje. Tokių savanorių kapų tvarkytojų prieš 25 metus buvo visoje Lietuvoje, bet dabar teliko turbūt tik Rokiškyje, nes daug kur pamatęs savanorių kapus rasi apgailėtiną vaizdą. Savivaldybių valdžia nesirūpina arba nesutaria, kas turėtų rūpintis. O kiek turime gatvių, pavadintų žuvusių, Vyties kryžiaus ordinais apdovanotų savanorių vardais? Štai kupiškėnai griežtai atsisakė pakeisti bolševikų Petro Pajarskio ir Broniaus Žekonio vardais pavadintų centrinių miesto gatvių pavadinimus. Nieko negali padaryti ir miesto valdžia, surengusi gyventojų apklausą. Abu prieškario Lietuvos komunistinio judėjimo veikėjai buvo traktuojami greičiau kaip kairiųjų pažiūrų žmonės, o ne kaip kolaborantai. Už pažiūras negi teisi žmogų? Tokia nuomonė vyravo apklausoje, todėl žmonės ne tik nepanoro siūlyti naujų gatvių pavadinimų, bet ir liejo apmaudą dėl to, jog nuvertinami savo idėjas gynę P. Pajarskis ir B. Žekonis. Kad abu buvo aršūs bolševikai, vienas ginklu, o kitas plunksna Lietuvoje diegę okupacinę santvarką, šių gatvių gyventojams ir verslo įmonių ar įstaigų atstovams – nė motais. Galbūt todėl, kad abu šie veikėjai buvo sušaudyti nacių, be to, B. Žekonis – Kauno IX forte, tai žmonėms asocijuojasi su nekaltumu. Bet negi kupiškėnai neturi vertesnių žmonių? O ar nėra vertesnių žmonių, kurių vardais galėtų būti pavadintos ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių gatvės? Juk argi didžiausi kovotojai už Lietuvos laisvę buvo Salomėja Nėris (jos vardu Lietuvoje pavadintos 59 gatvės), Petras Cvirka (47 gatvės), Liudas Gira (22 gatvės), Vytautas Montvila (11 gatvių), Jurijus Gagarinas (penkios gatvės), o ne tautos kankiniai Adolfas Ramanauskas-Vanagas (dvi gatvės), arkiv. Mečislovas Reinys (3 gatvės), vysk. Vincentas Borisevičius (3 gatvės), Jonas Žemaitis (šešios gatvės) arba palaimintasis arkiv. Jurgis Matulaitis (keturios gatvės), Bernardas Brazdžionis (3 gatvės), kard. Vincentas Sladkevičius (dvi gatvės)? Lietuvoje daug gatvių, pavadintų visokių gėlių, medžių ar gamtos reiškinių vardais. Pavadinkime jas įamžindami tuos, kurie verti prisiminti. Net maži miesteliai turi iš jų apylinkių kilusių tautos didvyrių, kovoje už Lietuvą žuvusių Vyties kryžiaus ordinais apdovanotų savanorių. Nelaukime, kol tam pritars dauguma, nes to galime nesulaukti. Nes vėl prasidės diskusijos, o į jas įsitrauks vis daugiau į naują valdžią įsijungusių veikėjų, norinčių pareikšti savo išmintį. Tada vėl nieko nepadarysime, procesas užtruks metų metus ir vėl prasidės iš naujo, o mes liksime be tautos didvyrius įamžinančių paminklų, toliau tebevaikščiosime kolaborantų vardais pavadintomis gatvėmis.

© 2017 „XXI amžius“