Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Pratęsti garbingą misiją

Popiežiaus Pranciškaus padrąsinimai jėzuitams žurnalistams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su jėzuitų vienuolijos generaliniu vyresniuoju tėvu Artūru Sosa SJ (dešinėje) ir žurnalo „La Civilta Cattolica“ redaktoriumi tėvu Antoniju Spadaru SJ

Pranašiškas italo jėzuito kunigo Karlo Marijos Kursio SJ (Carlo Maria Cursi), 1850 metų balandžio 6 dieną Neapolyje įsteigusio žurnalą „La Civilta Cattolica“, siekis apginti katalikišką civilizaciją nuo stiprėjančios liberalų ir masonų įtakos turbūt išliko aktualus iki šiol, nors keitėsi politinės santvarkos ir ideologijos. Vos tik įsikūrus šiam autoritetingam tėvų jėzuitų periodiniam leidiniui, redakcija buvo perkelta į Romą, o jis tapo neoficialiu Šventojo Sosto balsu. Su leidinio bendradarbiais yra susitikę visi popiežiai nuo Pijaus IX iki Benedikto XVI. Jie reiškė padėką ir padrąsinimą būti nuosekliai ištikimi Bažnyčios magisteriumui kartais nelengvų išbandymų akivaizdoje, ypač kada reikia pristatyti ir apginti nepagrįstai iškraipomą tiesą apie bažnytinės bendruomenės gyvenimą sekuliarizuotos ir ideologizuotos visuomenės debatuose. Neatsitiktinai popiežius Pranciškus, pats būdamas jėzuitas ir aktyviai bendraujantis su žiniasklaida, vasario 9 dieną, antrą kartą savojo ketverius metus trunkančio pontifikato metu, audiencijoje priėmė „La Civilta Cattolica“ redakcijos kolektyvą, išsakė ir visiems katalikams žurnalistams reikšmingus paraginimus.

Bendras Lietuvos ir Vatikano pašto ženklas

Vasario 10-ąją, penktadienį, Bažnytinio paveldo muziejuje, dalyvaujant Katalikų Bažnyčios hierarchams bei  Vilniuje reziduojantiems užsienio šalių ambasadoriams, buvo pristatytas Vatikano ir Lietuvos bendrai išleistas pašto ženklas. Vilniuje svečiavęsis Vatikano pašto ir monetų kalyklos vadovas Mauras Olivjieris (Mauro Olivieri) pakvietė „Lietuvos pašto“ atstovus bendrai išleistą pašto ženklą, skirtą Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų sukakčiai, pristatyti popiežiui Pranciškui.

Pašto ženklas, skirtas Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų sukakčiai pažymėti, yra pirma bendra Vatikano ir „Lietuvos pašto“ ženklų laida. Ryšių užmezgimą tarp Lietuvos pašto ir Vatikano Miesto-Valstybės iniciavo Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto.

Mintys Vasario 16-ajai

Kun. Vytenis Vaškelis

Žmonijos egzistencijos aušroje Babelio miesto gyventojai iš puikybės sumanė pasistatyti dangoraižį – „bokštą su dangų siekiančia viršūne“ (Pr 11, 4). Šis žmonių projektas prieštaravo Dievo planams, nes jie norėjo ne Jo vardą išaukštinti, o užsigeidė vien savimi didžiuotis. Todėl visi žmonės, iki tol sudarę vieną pasaulio tautą ir kalbėjęsi viena kalba, gavo tai, ko nusipelnė: Viešpats sumaišė jų kalbą, ir jie nebesuprato vieni kitų, buvo išsklaidyti po visą žemę (plg. Pr 11, 9). Tai – skirtingų tautų atsiradimo priešistorė.

Žinome, kad Jis gerbia kiekvieną valstybę, nes myli kiekvieną jos individą. Golgotoje ištryškęs Jėzaus kraujas yra liudijimas, jog visos tautos yra atpirktos, kad sudarytų vieną milžinišką Dievo vaikų šeimą – šlovingąją Bažnyčią, tai yra amžinąją Jeruzalę, kurios viešpatavimas Kristuje nežino vakaro.

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Prisiminė du parapijos klebonus – kunigą ir vyskupą

Atminimo lenta vyskupui Augustinui Polikarpui Marcijevskiui ant Rudaminos bažnyčios sienos

RUDAMINA. Vasario 4-ąją, pirmąjį mėnesio šeštadienį, Švč. Trejybės bažnyčioje 31-ąjį kartą paminėtos kun. Juozo Zdebskio (1929 05 10–1952 09 21– 1986 02 05) žūties metinės. Diena buvo visai nežiemiškai rami, saulės spinduliais nuauksinta ir skaisčiai mėlynos dangaus mantijos apgobta. Maldininkus pasitiko puikiai suremontuota, tarsi balta alba papuošta šventovė. Viskas kartu liudijo, kad taip minima legendinio Tėvelio Juozo Ėmimo Dangun diena. Jis tikrai gyveno kitiems...

Šv. Mišias aukojo Punsko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaras kun. Marius Talutis, Višakio Rūdos Šv. vyskupo Stanislovo parapijos klebonas kun. Vidmantas Striokas. Dievo Žodį skaitė kunigo Juozo bendražygė vienuolė Birutė Žemaitytė. Punsko vikaras sakė pamokslą. Jis pirmiausia pasidžiaugė žinia, jog Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis šiemet bus skelbiamas palaimintuoju. Šis įvykis ne tik kviečia mus dėkoti ir šauktis užtarimo, bet dar labiau atsigręžti į savo tautos didvyrius, mokytojus, jais remtis, iškeliant jų pavyzdį, jų auką. Kun. M. Talutis minėjo, jog tiksliai nežinoma, ar kun. J. Zdebskis buvo pažįstamas su arkivyskupu Teofiliu, tačiau jis labai gerbė kankinius, meldėsi už juos ir arkivyskupą laikė didžiu žmogumi. Kun. J. Zdebskis artimai bendravo su tuometiniu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi. O Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis 1956 metais suteikė kun. V. Sladkevičiui garbės kanauninko titulą, 1957 m. gruodžio 25 d. Birštono klebonijoje konsekravo vyskupu, o šv. Jonas Paulius II 1988 m. liepos 28 d. paskyrė kardinolu. Kard. V. Sladkevičius sekė kankinio arkivyskupo Teofiliaus pavyzdžiu. Pamokslininkas džiaugėsi, kad Rudaminos parapijos šventovė gražiai nudažyta, pakeisti langai, stogas, dėkojo jos klebonui kun. Alfredui Nėniui, parapijiečiams, rėmėjams. Jam tai – didis stebuklas, čia jaučia Tėvelio J. Zdebskio ranką. Tai Jis padėjęs, kad šventovė taip gražiai suspindėtų. Gyvas būdamas, Tėvelis daug dirbęs, kad suspindėtų žmonių sielų šventovės, kad jie galėtų gyventi kartu su Kristumi. Kunigas Marius linkėjo būti drąsiems, prašyti šventųjų pagalbos, prašyti Tėvelio Juozo stebuklų ir nepamiršti jų užrašyti. Reikia, kad vyktų veikla, kad šventųjų užtarimas pagreitintų jų gyvenimo sklaidą ir pripažinimą. Kun. M. Talutis ragino prisiminti ir vienuolį dominikoną, Augustavo vyskupijos sufraganą vyskupą Augustiną Polikarpą Marciejevskį (1761 01 23–1784 02 08–1819 09 19–1827 10 19). Jo amžinojo poilsio vieta – priešais kun. J. Zdebskio kapą. Ant bažnyčios sienos yra pritvirtinta lentelė, kurioje lotynų kalba užrašyta apie šio dvasininko tarnystę Rudaminos parapijoje. Jis buvęs pirmasis iš Seinų vyskupų, nuoširdžiai rūpinęsis lietuvybės sklaida, norėjęs Rudaminoje atidaryti mažąją kunigų seminariją. Vėliau ji buvo atidaryta Seinuose. Čia mokėsi daug lietuvių – Antanas Tatarė, Justinas Staugaitis, Mykolas Krupavičius ir kiti, nutiesę kelią į Lietuvos atgimimą. Beje, P. Marcijevskis buvęs žemaitis iš Kretingos. Jo tėvai Simonas Marciejevskis ir Julija Titz buvo žydų kilmės, tapę krikščionimis. Iki krikšto būsimo vyskupo šeima vadinosi Eizikais. Kun. M. Talutis yra parašęs išsamų straipsnį apie vyskupą A. P. Marciejevskį. Jis spausdintas žurnale „Terra Jatwingezorum“ (2016, t. 8). Kun. M. Talučio iš lotynų kalbos išverstas užrašas ant Rudaminos bažnyčios sienos pritvirtintoje lentelėje: Čia ilsisi Augustinas Polikarpas Marciejevskis, Argos vyskupas, Augustavo vyskupijos sufraganas ir administratorius, Rudaminos klebonas. Sulaukęs 68 metų, mirties ištiktas 1827 m. spalio 19 d. Ateities kartos, mes perduodame jums, mūsų laikais Jį buvus didį ir vertą didžiausios šlovės. Kieno pėdos šią vietą palies, tegu pamaldžiai prašo Amžinojo atilsio šiai sielai. Pamokslininkas kvietė maldai, kuri atgaivintų mūsų gyvenimą, kunigo Juozo troškimą, jog žmonės pažintų Dievą. „Tegul jo auka, užtarimas, jo sėtas grūdas padeda eiti link šventumo“.

Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

400 pagalvėlių

Rietavo seniūnijos moterų klubo narės su klebonu kun. Antanu Gutkausku prie pagamintos „produkcijos“

RIETAVAS. Šio Žemaitijos miesto tikintieji džiaugiasi sumaniu jauno klebono kun. Antano Gutkausko vadovavimu Šv. arkangelo Mykolo parapijai. Prieš penkerius metus šis nuoširdus kunigas, pradėjęs vadovauti didelei parapijai, belsdamasis į įvairių institucijų duris, suradęs rėmėjus, sutelkęs parapijiečius bei padedant įvairioms miesto organizacijoms, ėmėsi renovuoti, puošti bei gražinti šios istorinės šventovės išorę bei vidų. Pagrindinis klebono kun. A. Gutkausko tikslas buvo viską atnaujinti, nepažeidžiant istorinio bažnyčios autentiškumo. Ir tai pavyko. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pagražėjo, prašviesėjo, atjaunėjo, išlaikydama anų laikų istorinį vaizdą.

Atsaką į klebono kun. A. Gutkausko įdėtą triūsą parodė Rietavo seniūnijos moterų klubas, kurio darbščios ir talentingos narės pasiuvo net 400 minkštų, dailių pagalvėlių – violetinių ir rudų, o dvi iš baltos medžiagos, papuošdamos raudonomis širdelėmis ir mezginiais. Medžiagą pagalvėlėms parūpino klebonas kun. A. Gutkauskas. Į pagalvėlių vidų moterys įdėjo porolono, minkštų kailių... Nuostabias pagalvėles tikintieji galės pasidėti po keliais atsiklaupdami ar norėdami minkščiau atsisėsti. Idėja padaryti pagalvėles kilo moterų klubo narėms Palmirai Mikalauskienei ir Onutei Einikienei. Aktyviai pasidarbavo ir kitos rietaviškės – Virginija Lenkšienė, Elena Meškauskienė, Jūratė Pocienė. Visą mėnesį buvo triūsiama prie siuvimo mašinų, kol buvo pasiūtos minkštos ir dailios pagalvėlės. Kad jos nesivoliotų po bažnyčioje esančių suolų klauptais, prie suolų pritvirtinti specialūs pakabukai. Pasinaudojus pagalvėlėmis jas galima pakabinti, todėl nesusitepa ir netrukdo dirbti valytojams.

Žaizdos

Kai gerbiame signatarus ir kolaborantus

Romas BACEVIČIUS

Vasario 16-ąją vėl minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Galbūt kai kur ji tebuvo eilinė poilsio diena, gal kur nors virto formaliu, tradiciniu minėjimu. Bet vis dėlto įvairiose Lietuvos vietose buvo prisiminti įgaliotosios Lietuvos Tarybos, išrinktos Vilniaus konferencijoje nariai, pagrindinių to meto politinių srovių atstovai, 1918 m. vasario 16 d. vienbalsiai priėmę ir pasirašę Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jo signatarai – 20 Lietuvos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis, dr. Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, kun. Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, kun. Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, prel. Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis – buvo įvairių profesijų žmonės, dažniausiai kilę iš kaimų. Devyni signatarai vėliau buvo išrinkti Seimo nariais: K. Bizauskas buvo Steigiamojo Seimo narys, S. Kairys – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo ir III Seimo narys, V. Mironas – III Seimo narys, A. Smetona – III Seimo narys, J. Staugaitis – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo narys, A. Stulginskis – Steigiamojo Seimo, I Seimo ir III Seimo narys, K. S. Šaulys – Steigiamojo Seimo narys, J. Vailokaitis – Steigiamojo Seimo narys, J. Vileišis – I Seimo narys. Du iš jų ėjo Seimo Pirmininko pareigas. A. Stulginskis buvo Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ir III Seimo Pirmininkas, o J. Staugaitis ėjo II Seimo pirmininko pareigas. Du signatarai – A. Smetona ir A. Stulginskis – ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Ne vieno iš signatarų gyvenimas susiklostė tragiškai. Bene tragiškiausiai – P. Dovydaičiui, kuris 1941 metais okupacinės sovietų valdžios buvo ištremtas į Rusiją, prie Uralo. 1942 metų liepą jis kartu su kitais įžymiais Lietuvos veikėjais buvo išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Tų pačių metų lapkričio 4 dieną jam, vadinamosios trejukės (trojkos) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį buvo paskirta mirties bausmė. Jei 1918-aisiais vasario 16-osios Aktas buvo džiaugsmo išraiška, tai vėliau šios datos net prisiminti nebuvo galima. Daug tautiečių, vertinusių Nepriklausomybės idealus, tapo didžiausiais okupuotos valdžios priešais, patyrusiais prievartą, tremtį, kalėjimą, žuvusių ne tik gimtojoje Lietuvoje, bet ir Sibiro šalčiuose, išmėtytų palei geležinkelius, vedusius į katorgą ar kitur.

Savanoris, poliglotas, pedagogas ir dramaturgas iš bežemių

Aldona Ramanauskienė

Su Panevėžio jaunimu. Centre – Jonas Baranauskas ir kun. Antanas Juška

2016 m. spalio 16 d. Palėvenėje pagerbtas kun. Antano Juškos (1906–1929 05 25–1991 02 15) atminimas. Šv. Dominyko bažnyčioje už jį buvo aukojamos šv. Mišios. Kunigo tėvų sodyboje, Pamarnakių kaime, pašventintas paminklinis akmuo-kryžius (išsamiau apie tai – „Įamžintas kun. Antano Juškos atminimas“, „XXI amžius“, nr. 42). Šįkart norėčiau papasakoti apie dar vieną Palėvenės parapijos šviesuolį, kuris prieš Antrąjį pasaulinį karą didelį indėlį įnešė į parapijos gyvenimą. Tai – Panevėžio vyskupijos katalikiškų jaunimo organizacijų vadovas Jonas Baranauskas. Jis aktyviai reiškėsi ir Palėvenėje, kadangi čia kurį laiką gyveno ir buvo geras kun. A. Juškos draugas.

Jonas Baranauskas gimė 1899 m. gegužės 19 d. Čivonyse. Kilęs iš bežemių valstiečių. 1910–1914 metais lankė Girvalakių pradinę mokyklą. Nuo 1919 m. liepos 1 d. buvo Lietuvos kariuomenės  savanoris, iki 1920 m. liepos 9 d. tarnavo Antrosios pėstininkų divizijos štabe. Kaip savanoris gavo žemės Aukštadvario kaime, ten 1921 metais persikėlė gyventi tėvai. 1921 metais baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, mokslus tęsė Biržų gimnazijoje. 1923 metais, baigęs šešias klases, išvyko į Olandiją ir vokiečių jėzuitų S. Herenbergo kolegijoje 1924 metais įgijo brandos atestatą. 1924–1925 metais studijavo filosofiją Falkenberge, o 1925–1926 metais – Italijoje, Padujoje, saleziečių Collegio Convitto Manfredini ESTE. Gerai susipažino su saleziečių pradinėmis, aukštesniosiomis, bendrojo lavinimo ir specializuotomis mokyklomis, jų darbo, mokymo bei auklėjimo metodais. Dėl lėšų stygiaus nutraukęs studijas užsienyje, grįžo į Lietuvą. 1927 m. rugsėjo 30 d. priimtas į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių (pagrindinė studijų šaka – sociologija, šalutinė – naujųjų amžių istorija ir pedagogika bei psichologija). Per aštuonis semestrus išklausė visas studijų disciplinas, atliko pratybas. Buvo aktyvus pavasarininkas, dalyvavo slaptoje studentų ateitininkų sąjungos Vytauto klubo veikloje. 1930 metais atstovavo Lietuvos studentų abstinentų korporacijai Rygos universiteto abstinentų šventėje. 1929 metais dalyvavo Palėvenės parapijos bažnytinių organizacijų veikloje. Norėdami pasveikinti jauną kunigą Antaną Jušką Primicijų dieną su parapijos jaunimu surežisavo spektaklį. 1930 m. lapkričio 28 d. suimtas ir po savaitės įkalintas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje. 1931 metais teistas kunigų ir ateitininkų byloje, išteisintas (teigiama, kad tėvui prašant jį užtarusi Stefanija Smetonienė). Tais pačiais metais vėl tris savaites kalintas Panevėžio sunkiųjų darbų kalėjime, dvejus metus mokytojavo Krekenavoje. 1934 m. gruodžio 12 d. VDU išlaikė baigiamuosius egzaminus, neparengė tik diplominio darbo. 1933–1939 metais – suaugusio jaunimo bendrojo lavinimo kursų vedėjas Panevėžyje ir Panevėžio vyskupijos kultūrinių jaunimo organizacijų vadas. Lankėsi Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje (kai kuriose šalyse net kelis kartus), domėjosi tų kraštų mokyklomis, kultūrinėmis organizacijomis, socialine situacija. Mokėjo 11 kalbų, laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių, italų, rusų, lotynų kalbomis.

Vienos mokytojo šeimos likimas

Mokytojas Julius Kišūnas 1925 metais

Tūkstančiai lietuvių tautos sūnų ir dukrų atėjusokupantams buvo tremiami ir kalinami vien už tai, kad buvo darbštūs,mylėjo Tėvynę, katalikiškai augino dorus vaikus. Tai buvo didžiausiasnusikaltimas. Nemažai tautiečių, atsidūrę Sibiro lageriuose irtremtyje, liko ten amžiams, o daugelis likusiųjų gyvų kentė badą,šaltį, dirbo sunkiausius darbus ir turėjo patirti pažeminimą. Vienatokių buvo ir paprasto Duokiškio kaimo mokyklos mokytojo Juliaus Kišūno šeima.

Aldona Ramanauskienė

Julius Kišūnas gimė 1903 m. vasario 10 d. Buniuškių kaime, Rokiškio valsčiuje, Petro Kišūno ir Anėlijos Šimkutės-Kišūnienės šeimoje. Jis buvo pirmas vaikas. Tėvai buvo valstiečiai, turėjo 11 hektarų žemės. Vėliau Kišūnų šeima apsigyveno Norkūnų kaime, gimė dar 6 vaikai. Julius mokėsi Ragelių pradžios mokykloje, Rokiškio gimnazijoje. Baigė Marijampolės mokytojų seminariją, paskirtas mokytojauti į Lukštų pradžios mokyklą (Rokišio r.). Čia prasidėjo jo savarankiškas gyvenimas. Kišūnų šeima Norkūnų kaime buvo vienintelė, turėjusi radijo imtuvą. Kai Julius ir brolis Petras tapo mokytojais, jų kiemas tapo tarsi švietimo židinys. Čia rinkdavosi kaimo jaunimas vykdavo vakaruškos. Broliai turėjo daug knygų, laikraščių. Todėl čia jaunuoliai ir merginos ateidavo smalsumo vedini, vieni pasilinksminti, susipažinti, kiti paskaityti spaudą, knygų. Julius turėjo motociklą. Kai juo pravažiuodavo dulkėtu Norkūnų ulyčios keliuku, žmonės, nusiėmę kepures, palydėdavo jį žvilgsniais. Tuo metu tai buvo stebuklas kaime. Su Kišūnų šeima artimai bendravo mano tėvai, dėdė Antanas. Šeimos archyve yra išlikusios nuotraukos su užrašais, skirtais mūsų šeimai.